KRISTIJONAS DONELAITIS

(1714-1780 M.)
 INFORMACIJA SKIRTA EGZAMINUI

Kristijonas Donelaitis (1714-1780) – Apšvietos poetas, gyvenęs Mažojoje

Lietuvoje (Prūsijoje), grožinės lietuvių literatūros pradininkas, evangelikų
liuteronų kunigas.
 BIOGRAFIJA

Gimė 1714 m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime Rytų Prūsijoje laisvųjų valstiečių
šeimoje, turėjo 4 broliu ir tris seseris.
Tėvas mirė, kai berniukas buvo vos šešerių metų. Vaikystės ir jaunystės metais
jam teko daug vargti (senatvėje poetas ne kartą prisiminė, kad kartais net
tekdavo badauti).
K. Donelaitis studijavo Karaliaučiaus universitete teologiją ir tapo pastoriumi.
 BIOGRAFIJA
Dar studijuodamas poetas susižavėjo pietizmo idėjomis (pietistai pasisakė prieš
pasaulietines pramogas, stengėsi gyventi kukliai, maitintis saikingai, labai
vertino žmogaus darbumą ir pamaldumą.)
Gavęs universitetinį išsilavinimą K. Donelaitis vis dėlto pasirinko lietuvybę.
Tai lėmė ir lietuviška kilmė, ir anksti suvokta gyvenimo misija – ginti
lietuvininkus, kelti jų atsparumą, savigarbą, savimonę, ugdyti kultūrą.
1743 m. Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Jis buvo
puikus pastorius: rūpinosi žmonių gerove (pastatė naują mokyklą) ir jų apšvieta
(parengė pamokomąją knygelę ūkininkams).
 BIOGRAFIJA

„ Metų“ autorius K. Donelaitis įrašytas į Europos literatūros šedevrų kūrėjų

sąrašą, kurį paskelbė Tautinė literatūros kritikų asociacija Paryžiuje 1977m.
1818 m. Karaliaučiaus profesorius Liudvikas Rėza savo lėšiomis išleido
„Metus“ kartu su vertimu į vokiečių kalbą.
Poetas mirė1780 m. vasario 18 d.
 POEMOS „METAI“ TEMATIKA

• „Metai“ – lietuviškas šedevras Europos kultūroje

• Darbo etika
• Žemdirbio gyvenimo vertė
• Poemos eilėdara
• „Metų“ meninės kalbos savitumas
• Lietuviškumo gynimas
• Gamtos vaidmuo
• Pasakotojo paveikslas
 PROBLEMATIKA
• Kodėl poema „Metai“ tokia svarbi Europos kultūrai?
• Kuo reikšminga darbo etika poemoje „Metai“?
• Kodėl būrams taip svarbu išlikti moraliems?
• Kuo vertingas sunku būrų (baudžiauninkų) gyvenimas?
• Ką poemai suteikia taip autoriaus mėgstami katalogai (išvardijimai,
išskaičiavimai)?
• Bene svarbiausia poema „Metai“ kalbinės raiškos priemonė – hiperbolė, t. y.
vaizdo padidinimas. Kokia jos paskirtis?
• Kokia poemos gamta?
• Koks yra poemos pasakotojas?
 POEMOS „METAI“ KOMPOZICIJA

Poemą „Metai“ sudaro keturios dalys:

o„Pavasario linksmybės“
o„Vasaros darbai“
o„Rudenio gėrybės“
o„Žiemos rūpesčiai“
Pavadinimą „Metai“ ir poemos modelį (dalys išdėstomos pagal metų laikus
pradedant pavasariu) sugalvojo Liudvikas Rėza.
 POEMOS „METAI“ KOMPOZICIJA

Išorinė kompozicijos forma – būrų pokalbiai. Jie sudaro beveik pusę poemos
teksto (iš viso apie trisdešimt monologų).
„Visažinis“ pasakotojas dažnai įsiterpia į būrų pokalbius, pritaria ar smerkia,
ironizuoja. Vaizdai į nuoseklią grandinę jungiami įvairiai. Dažnai jų rišlumas
remiasi pasakėčių kompoziciniais principais: iš pradžių pamokymai,
pasvarstymai, po to – vaizdinė iliustracija.
 POEMOS „METAI“ ŽANRAS

„Metai“, anot lietuvių literatūros tyrinėtojos Dalios Dilytės, – originalaus žanro

kūrinys: iš didaktinio epo poetas perėmė nuostatą pamokyti, patarti, o iš herojinio
epo – veikėjų kategoriją.
Literatūros tyrinėtojas Darius Kuolys teigia, kad „Metai“ – tai politinio pūbodžio
kūrinysm turintis aiškią tautiškumo išsaugojimo programą: būrai privalo ginti
papročius, dorai elgtis, daug dirbti, būti dievobaimingi, kad išliktų tauta.
„Metus“ galima apibūdinti ne tik kaip herojinę, didaktinę, politinę, bet ir
metafizinę poemą, nes joje išreiškiama moralinė Dievo idėja, Dievas poemoje –
pasauliu tvarka ir dėsningumas.
 POEMOS „METAI“ TIKSLAS

K. Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti svarbiausias lietuvių

būrų bendruomenės (t. y. lietuvių tautos Mažojoje Lietuvoje) gyvenimo
situacijas ir visa tai įvertinti tautiniu valstietišku epu.
 POEMOS „METAI“ IDĖJOS
Žmogaus likimą pasakotojas suvokia taip, kaip aiškina Biblija. Žmonės sunkiai
dirba ir vargsta – tai bausmė.
Švietėjams darbas atrodė esąs visuomenės raidos variklis. Tingėti, veltėdžiauti
reiškė pažeisti Dievo nustatytą tvarką.
„Metų“ gerieji ir išmintingieji būrai, kaip ir pats pasakotojas, yra senyvo
amžiaus žmonės.
Barokiškos pasaulėžiūros senieji Vyžlaukio valsčiaus gyventojai su nerimu
žvelgia į naujoves, ypač kritiškai vertina miesto kultūrą.
 POEMOS „METAI“ IDĖJOS
Lietuviai baudžiauninkai jaučiasi pažeminti – juos skriaudžia ponai, niekina
atėjūnai. Taip moralinis konfliktas pereina į socialinę ir tautinę sferas K.
Donelaitis gina baudžiauninką. Tai sutampa su Apšvietos idėjomis – visi
žmonės gimsta lygūs.
Pričkaus samprotavimuose apie žmogų tarsi atsispindi Apšvietos idėja „tabula
rasa“ – kūdikio protas gimus yra kaip „švari lenta“, kurioje palaipsniui įsirašo
išmintis. Todėl labai svarbi aplinka, kurioje auga vaikas. Dorybių –
dosningumo, artimo meilės, santūrumo, pamaldumo, kantrybės, nusižeminimo –
būtina vaiką mokyti nuo mažens. Taip pat svarbu išugdyti nepakantumą ydomis
– išdidumui, smaguriavimui, pavydui, apsirijimui, tingėjimui, šykštumui,
žiaurumui, keikimuisi, girtuokliavimui, bedievystei, nenorui mokytis.
 POEMOS „METAI“ IDĖJOS
Kūrinyje atpažįstamos Martino Liuterio idėjos.
Dominuojanti poemos nuotaika – nuostaba.
Niekur neišeidamas iš savo valsčiaus žmogus patiria viską, ką jam lemta patirti iki
mirties.
K. Donelaičio tautiškumas yra savitas: lietuviškumas jam ne politinė, net ne vien
etnografinė, bet pirmiausiai moralinė kategorija. Lietuvis privalo elgtis dorai,
teisingai: sąžiningai dirbti, nevagiliauti, gerbti senuosius papročius, mylėti Dievą.
Rašydamas lietuviškai K. Donelaitis rinkosi tik hegzametrą. Rašyti lietuvišku
hegzametru poetui reiškė lygiuotis į aukščiausias poezijos viršūnes – tai atspindi
gilią pagarbą gimtajai kalbai.
 POEMOS „METAI“ VEIKĖJAI
„Metuose“ vardai paminėti 49 būrai ir būrės (34 vyrai ir 15 moterų). Vardais
minima 10 ponų. Būrai suskirstyti į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“ – tai
būdinga Apšvietos epochos literatūrai.
Nenaudėliai būrai pasižymi tokiomis pat nuodėmėmis, kaip ir ponai: jie tingi,
mušasi, girtuokliauja, keikiasi, vagiliauja, mėgdžioja kolonistus, nesupranta
mokymosi naudos, yra netaupūs, apleidžia savo ūkius, kaltinami bedievyste.
Bardamas būrus, pasakotojas yra švelnesnis.
Gerieji būrai pasižymi kai kuriomis neabejotinomis dorybėmis.
Iki moralinio kriterijaus lygmens pakyla ir lietuviškumas, ir gamta.
 POEMOS „METAI“ VEIKĖJAI
Pasakotojas kritiškai vertina liaudies dainų dainavimą išgėrus, rugiapjūtės
pabaigtuvių laistymosi paprotį. Užkalbėjimai gydant per muštynes nukentėjusį
Dočį net aštrokai pašiepiami.
Lietuvių kalbą, jos mokėjimą ir vartojimą poetas laikė dorumu.
 GAMTA POEMOJE „METAI“
Kūrinyje poetizuojama gamtos ir žmogaus vienovė. Objektyviai vaizduojama
visos svarbiausios gamtos apraiškos – atmosfera, peizažas, augalai ir gyvūnai.
Dinamiškai kuriamas gamtos pasaulis gaivališkas. Poetas dažnai vartoja
analogijas su žmogaus gyvenimu, o žmogus turi mokytis iš gamtos – kūrinyje
atsispindintis gamtos ir žmogaus ryšys labai gyvastingas.
Net trys poemos dalys pradedamos peizažu. Gamta, kad būtų artimesnė
žmogui, personifikuojama. Saulelė animizuojama –ji juokiasi, kopia, žaidžia.
Gamtos vaizdai poemoje kuriami pasakotojo ir apie gamtą filosofiškai
samprotauja „viežlybi“ būrai.
 DARBAS POEMOJE „METAI“
Darbas – konkrečioji būro ir apskritai kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė.
Darbas turi ir gilesnę prasmę – sunkiai dirbti buvo lemta ir Adomui. Darbas
suvienija žmones. Labai svarbus bendruomeniškumas, kuris poemoje yra
moralumo kriterijus.
Dirbdami žmonės pajunta bendrumą, jiems smagu būti kartu – tai suteikia
gyvenimui prasmę. Darbas – galimybė įrodyti savo šaunumą.
 PRIČKUS

Pričkus – pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas. Būdingiausias Pričkaus

bruožas yra lietuviškumas. Jis – nuovokus, aktyviai veikiantis, paveikiantis ir
kitus. Donelaitis jam suteikia mokytojo funkciją. Labai kritiškai Pričkus vertina
kitataučius – lenkus, žydus ar vokiečius. Pričkaus likimas tragiškas: seniūnas
sumušamas amtsroto taip smarkiai, kad „vos tris dienas“ sulaukęs miršta.
Daugiausia Pričkų charakterizuoja jo kalba „Rudenio gėrybėse“ per Krizo dukros
vestuves. Ši kalba – tai autoriaus bandymas psichologizuoti seniūno
paveikslą. Pričkaus mirtimi pasmerkiama baudžiavinė sistema.
 DOROVINGASIS SELMAS

Selmas atvirai reiškia religinę ir moralinę autoriaus didaktiką. Šis personažas

idealizuojamas, pasakotojas nė karto jo žodžių nepalydi ironiška šypsenėle.
Vieną iš svarbiausių monologų būras pasako „Rudenio gėrybėse“ po būrų
muštynių ir Dočio gydymo scenos. Selmas prabyla į lietuvių savigarbą
teigdamas, kad kitataučiai būrus girs, jei šie elgsis padoriai. Selmas
konservatyvus, bet ištikimas lietuvybei. Manoma, kad ir vardas šiam personažui
duotas neatsitiktinai: Selmas – trumpinys iš biblinio karaliaus Saliamono
(Saliamonas – išminties simbolis).
 DOSNINGASIS KRIZAS

Poemoje Krizas charakterizuojamas epitetu „dosningas“. Krizo gyvenimas

sunkus ir dramatiškas. Pasakotojas išaukština Krizo paprastumą pabrėždamas
jo kuklią lietuvišką aprangą, dvasinį taurumą išryškina lygindamas jį su
lakštingala. Labiausia Krizas atsiskleidžia ilgu monologu „Vasaros darbuose“.
Jis minimas kaip elgeta padegėlis. Poemoje vaizduojamas beveik visas Krizo
gyvenimas. Krizas yra ir sėkmę pasiekęs būras.
 LIETUVIŠKAS „KYTRAS PILOSOPAS“
LAURAS

Puikybė, Lauros nuomone, – viena didžiausių nuodėmių. „Vasaros darbuose“

būtent Lauras filosofuoja apie žmogaus ir augalo likimą: abu auga, pražysta ir
pamažu nuvysta, bet žmogus užaugina vaisių – tai daro jo gyvenimą
prasmingą. Lauro monologas – biblinio pamokslo variacija.
 VITALIŠKASIS ENSKYS

Enskys – jaunosios būrų kartos atstovas, išsiskiriantis iš kitų būrų

energingumu, gudrumu, apsukrumu. Jis – gaivališka asmenybė. Enskys
rūpinasi savo išvaizda. Enskys nėra idealizuojamas: jis vagia valdišką mišką,
kad sumokėtų mokesčius, ir netgi kitus būrus ragina tai daryti. Jis apsukrus,
drąsus ir atvirai kritikuoja būrus, kurie nuskursta dėl savo aplaidumo.
 GIRTUOKLIS IR MUŠEIKA DOČYS

Aktyviausias Dočys žiemą. „Žiemos rūpesčiuose“ vaizduojamas Dočio

teismas. Dočys nuolat kritikuojamas už ydas. Vienas iš seniūnų teisme Dočį
pavadinama žmogumi – taip išreiškiama užuojauta, gal net pagarba.
Dočys vienintelis patiria metamorfozę: iš pikto nenaudėlio jis virsta
nuskriaustuoju.
 TINGINYS SLUNKIUS

Šio personažo vardas charakteringas (slunkius – tinginys). Slunkiaus

monologas „Pavasario linksmybėse“ – klasikinis ironijos pavyzdys lietuvių
literatūroje. Tinginystė – Slunkiaus giminės tradicija.
 TYLENIS PLAUČIŪNAS

Plaučiūno paveikslą autorius piešia kitaip: jeigu kiti būrai daug kalba, tai
Plaučiūnas neprataria nei žodžio. Bet jo nevykę poelgiai – iškalbinga
didaktika. Svarbiausia, kad išryškinama opi problema: girtavimas žmogų
daro nerūpestingą, neapdairų, išlaidų, dėl šios ydos kenčia visa šeima, kuri nėra
saugi, nes girtas žmogus greitai tampa irzlus, agresyvus.