Kristijonas Donelaitis- XVIIIa.

Apšvietos epochos rašytojas, evangelikų

liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos atstovas, aktyvus valstiečių teisių gynėjas ir
lietuvių grožinės literatūros pradininkas, gimęs Lazdynėlių kaime bei didžiąją
gyvenimo dalį praleidęs Tolminkiemyje, kur pastoriavo iki mirties. Rašytojas taip pat
buvo talentingas meistras, meistravęs laikrodžius, muzikos instrumentus, barometrus
bei gabus muzikai ir kalboms. Žymiausias jo nuopelnas-hegzametru prašytas pirmasis
lietuviškas grožinės literatūros kūrinys, epinė poema „Metai“. Joje vaizduojamas XVIII
a. Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, išaukštinama darbo, kaip dvasinės
vertybės ir žmogaus vertės mato, svarba, gvildenama žmogaus, kaip amžino gamtos
ciklo dalies, tema bei akcentuojama valstiečių nutautėjimo problema. Taip pat daug
dėmesio skiriama gamtai ir jos vaizdams, kurie yra personifikuojami, hiperbolizuojami
ar net tampa alegoriniu sektinu pavyzdžiu žmogui.
Nors kūrinys sukurtas Apšvietos epochoje, tačiau jame jungiasi skirtingų
literatūros epochų įtakos. Pavyzdžiui, Renesanso- poemoje Dievas suprantamas ne kaip
rūsti antgamtinė jėga, o kaip visų malonių ir gėrybių davėjas bei gauna konkretų
pavadinimą „tėtušis“; Baroko – kūrinyje naudojama barokiška leksika bei pomėgis
vartoti drastiškus, net vulgarius posakius ir žodžius, kaip didžpilvi ar žioplį;
Klasicizmo - griežta keturių metų laikų kompozicija; Apšvietos – tikima, kad žmogus
gali pasikeisti, jeigu turi pavyzdį, kas jį pamoko. Gyventi būrą moko gamta.
Taigi, parašydamas epinę poemą „Metai“ Kristijonas Donelaitis tapo lietuvių
grožinės literatūros pradininku ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.