Visu pirma, Kristijono Donelaičio epineje didaktineje poemoje “Metai” galima įžvelgti sasaja tarp

žmogaus charakterio bruožu ir jo noro dirbti. Aštuonioliktojo amžiaus Apšvietos epochos

Mažosios Lietuvos poetas bei grožines lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis
didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė kunigavimui Tolminkiemio parapijoje. Po praūžusio maro į
Mažąją Lietuvą atsikėlę gyvent daug kolonistų, kurie įtakojo vietinių lietuvių, kurių dauguma
buvo baudžiauninkai, nutautėjimą. Būdamas aktyvus lietuvybės platintojas ir įkveptas tuometinio
Pietistų judėjimo, mokė savo parapijiečius moralės ir lietuvių kalbos. Parapiją turėjo savo ūkį,
kurios išsidestyma bei valstiečių ,priklausančių ūkiui, vardus - Donelaitis buvo užsirašęs į savo
žurnalą. Taip pat, valstiečius jis buvo suskirtstęs 100 į doruosius ir nedoruosius. Jau po
Donelaičio mirties, jo užrašus surado Liudvikas Rėzą juos surinko ir išleido pavadinimu “Metai”.
Šioje epineje poemoje, kurioje vyrauja didaktinis tonas, pasakojama apie Vyžlaukio valsčiaus
būrus ir jų kasdienybe, priklausomai nuo metų laiko. Panašiai kaip Donelaitis buvo suskirstęs
savo valstiečius tai ir būrai yra suskirstyti į vežlybuosius (dorus) ir nenaudelius (nedorus).
Vežlybieji - sąžiningi ir darbštus būrai, nepaisydami ponų bausmių ir mušimo, toliau sąžiningai ir
ištikimai dirba ponams, teigdami jog Dievo darbas nesąžiningus žmones baust. Vienas iš
viežlybuju, Krizas, ant tiek stropiai dirbo jog sugebėjo praturtet, nepaisant turtu jis išliko doras
kuklus ir dosnus. Atvirkščiai negu vežlybieji, nenaudeliai beveik nedirba ir dažniausiai tinginiauja
arba net ir girtuokliauja. Nenaudelis vardu Slunkius atsisako dirbt, teigdamas jog nėra kur
skubėt, o savo tinginyste pagrindžia tuom jog tai yra įgimta ir jau skaitosi kaip tradicija jų
giminėj. Taigi, jeigu žmogus doras ir sąžiningas – jis noriai dirbs, tačiau jeigu žmogus neturi
doru moraliniu vertybiu, vargu ar jisai dirbs apskritai