Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora“ sunkus fizinis darbas prilyginamas gyvenimo prasmei. XIX a.

antrosios pusės žymiausias tautinio sąjūdžio veikėjas, Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas,
publicistas, kritikas bei vertėjas Vincas Kudirka gimė gan pasiturinčioje šeimoje. V.Kudirka
jaunystėje gėdijosi savo lietuviškos tautybe ir kalbos, tačiau besimokydamas Marijampolės
gimnazijoje perskaitęs „Aušros“ laikraščio numerį, tarytum atgimė iš naujo ir nutarė skatinti lietuvybę
bei savo gimtąją kalba. Vėliau, tėvo verčiamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau prasimokęs
dvejus metus, buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“ ir už tai jam šeima nustojo teikti finansinę
paramą. Vėliau, įstojo į Varšuvos universitetą kuriame Iš pat pradžių studijavo filologiją, tačiau po
metų perėjo į Medicinos fakultetą. Savo eilėraštyje „Labora“ sunkų ir prasmingą fizinį darbą ne tik
sau bet ir visuomenės labui prilygina gyvenimo prasmei. Eilėraštis pradedamas kreipiniu „o broli“.
Jaunas žmogus primygtinai skatinamas rinktis veiklų ir prasmingą gyvenimą: „sėk pasėlio grūdus“,
„gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“. Darbas visuomenei reikalauja sąmoningo apsisprendimo ir
ryžto. Poetas perspėja, kad idealus iškeisti į truputi aukso, šaukštą gardaus valgio yra labai
paprasta, bet koks gyvenimas bus menkas ir tuščias. Ir tik prasmingas darbas lemia asmens
tvirtumą, gyvenimo vertę. Taigi, publicisto bei rašytojo Vinco Kudirkos eilerastyje „Labora“ galima
lengvai įžvelgti sąsają tarp gyvenimo prasmės ir darbo