moderniosios prozos kūrėjo Jurgio Savickio noveleje galima pamatyti savanudiska ir gyvuliska zmogaus

prigimti

XX a. ironijos meistras dažnai mėgdavo vaizduoti pasauli žiauriu ir negailestingu. Taip pat, nepaisant
žiaurumo, novelėse buvo galima pastebėti daug sarkazmo, ironijos bei paradoksiškumo. Apart dar
lietuvių literatūroje nematytos miestietiško gyvenimo ir intensyvios žmogaus jausmų bei instinktų
tematikos, Savickis į gimtosios šalies literatūrą atnešė naują tekstų perteikimo būdą (tekstai trumpi, pilni
netikėtų siužetinių posūkių, nėra tikslaus, fiksuoto pasakotojo) ir naują žodyną (žargonas, kitų tautų
žodžiai ir frazės). Jurgis Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą, o kaima
ir jo aplinkes vaizdavo kaip beveik negyvenama ir pilna keistenybiu vieta. Minetus kaimo bruozus ir
diskutuojama zmogaus esybes tema galima puikiai izvelgti noveleje „Jono grauzos nuotykiai“. Kurinyje
pasakojama apie girininko Jonos Grauzos bandymus prasilinksmint ir numalšint nuoboduli nuošaliam
Lietuvos kaimely. Jam nelabai sekasi tačiau jis sutinka savo sena pazistama ponia Račienė kuri pasiulo
jam užet pas ja kavos. Iš pat pradžiu Jonas Grauza net nepazinojo ponios, viskas kas jam rupejo tai tik
kaip praskiest nuoboduli ir patirt gerys pojucius: „Aš nežinau, ką duočiau, kad tik galėčiau būti arti
tamstos. Tamsta visa ko gali reikalauti iš manęs!“. Taigi jurgio Savickio noveleje galima izvelgti zmogaus
savanaudiska būti bei instinktyvia prigimti