Professional Documents
Culture Documents
Boruta
Man vėtra
sesuo
romanas.
iš poezijos
KAZYS B O R U T A
LIETUVIŲ
LI TERATŪROS
LOBYNAS
KAZYS BORUTA
MAN VĖTRA SESUO
proza, iš poezijos
VW
L I K T T V O S
RAŠYTO j u
S Ą J U N G O S
L F I D Y K F A
V / L N I U S
UDK 888.172-31
Bo-314
SERI J A
X X A M Ž I U S , NR. 26
LEIDŽIAMA N U O 2 005 M.
S E R I J OS L E I D I M O MECENATAI -
ČESLOVAS IR R A M Ū N A S KARBAUŠRI AI
VISUOMENINĖ R E D A K T O R I Ų TARYBA:
VALENTINAS S V E T J T I CKAS
ISBN 978-9986-39-716-8
ISSN 1822-2307
5
politine veikla. „Aušrininkų“ pasaulėžiūra ir idealai yra persmelkę
Borutos sąmonę bei nuostatas: laisvės ir laisvos asmenybės aukštini
mas, politinė konfrontacija ir kova, maksimalizmas („laimėt ar žūt“),
ištikimumas idėjos draugams ir draugystei.
Boruta stipriai jautė savos epochos - XX a. pradžios - gyvastį:
visuotinio atsinaujinimo, modernizavimosi permainas, jaunų jėgų po
reikį, Europoje augančią kairumo bangą. Veržėsi ir jis esmingai keist
Lietuvą - vaduot kraštą iš krikdemų valdžios, o po 1926 m. gruo
džio perversmo - ir iš tautininkų režimo. Idealas - laisvas naujųjų
laikų žmogus laisvoje žemėje. Kupinas kūrybinio degimo siekė keist,
atnaujint ir literatūrą: ji turinti būti laisva. Savo asmeniniu pavyz
džiu demonstravo naują menininko - aktyvaus gyvenimo dalyvio po
ziciją, manifestavo meno aktyvaus poveikio būtinybę.
Jaunas, bet labai savarankiškas Boruta išsiveržė į Europos didmies
čius - Vieną, Rygą, Berlyną, kad galėtų plėtoti poeto ir revoliucionie
riaus veiklą, kad iš arti pajustų naujojo meno pulsą. Savo emigracijos
laikotarpiu jis įdiegė lietuvių literatūrai avangardistinę aktyvizmo pro
gramą, perteikė savo išbandytą ekspresionizmo, konstruktyvizmo
poetikos patirtį, siūlė nemaža kitų naujovių, užmezgė bendradarbia
vimo su latvių menininkais ryšį.
III ir IV dešimtmečiais Boruta buvo drąsiai iškilusi ryškiausia mū
sų literatūros kairiojo sparno figūra. Bet opozicininko, kovotojo da
lia dramatiška: uždraustos skaityt ir platint jo knygos, o pats, sugrį
žęs Lietuvon, nubaustas kalėjimu. Tačiau valdžios bausmės tik labiau
išgarsino persekiojamo, kalinamo už savo pažiūras rašytojo vardą,
sustiprino moralinį Borutos autoritetą. Daugeliui imponavo ori maiš
tingo, nesitaikstančio kūrėjo laikysena, jo pasisakymai apie meninin
ko misijos ypatingumą - didžią atsakomybę būt rašytoju, šventą tar
navimą menui. Išskirtinė Borutos biografija, išraiškus „ėjimo prieš
6
srovę“ įvaizdis (jį ir pats gerokai kūrė, mitologizavo) žadino visuo
menės vaizduotę - buvo gerokai pasiilgta garbingo, išdidaus savo
pažiūrų ir principų nekaitaliojančio menininko, kuriuo būtų galima
tikėti ir pasitikėti. Net ir išleistas laisvėn, aprimęs ir po kalėjimo „su
spendavęs“ savo revoliucingumą, visuomenės akyse Boruta liko au
toritetingas antikonformistas. Taip susiformavo įtaigi ir ilgametė Bo
rutos legenda kaip tam tikras mūsų literatūros garbės matas. (Vėles
nės pokario peripetijos legendą tik pastiprino: „rašytojas, kalėjime
sėdėjęs prie visų valdžių“.)
Prieškario literatūroje reikšmingas buvo Borutos, kaip įtakingo mo
kytojo ar vyresnio brolio, vaidmuo. Ne vienas jaunesniųjų galėjo va
dinti save Borutos literatūriniu mokiniu: vienus paskatino rašyti, ki
tus paglobojo jau rašančius, darė stiprų poveikį savo kūryba, grūdi
no savo buvimu. Plačiai, šeimininkiškai mąstė apie visą lietuvių
literatūrą, jos dabartį ir ateitį. Antai Eduardas Mieželaitis, savo anks
tyvoje jaunystėje žavėjęsis Boruta, išgyvenęs jo poezijos poveikį, vė
liau taikliai jį apibūdins: „Buvo tikras nenuorama, siekė žymiai dau
giau, nei gyvenimas gali duoti. Jis buvo užbėgęs gyvenimui už akių.“
Borutos kūrybos kelias, šakotas ir įvairiažanris, tęsėsi 40 metų.
Įdomiausia, turėjusi daugiausia įtakos bendram literatūros procesui,
yra jo prieškario ir karo metų kūryba. (Pokaryje įsitvirtinus socializ
mui, bet anaiptol ne tokiam, kuris respektuotų žmogaus asmenybę ir
dėl kurio buvo kovojęs Boruta, rašytojas ilgus metus tramdytas ir
laužytas. Jo įstanga išsilaikyti literatūroje - tai jau kita istorija, atski
ra tema.)
Jaunystėje Boruta iškilo kaip poetas. Nebuvo jis iš didžiųjų Lietu
vos poetų, bet ir ne eilinis. Jo eilėraščius ženklino stiprus asmenybiš-
kumas - laisvo žmogaus iššūkis savo aplinkai, drąsa kovoti ir rizi
kuoti, teigti savo tiesą, kurti maišto poeziją - ta Borutos aureolė,
7
kurios neturėjo niekas kitas. Tai emocingų pilietiškų ir intymių pro
trūkių lyrika. Hipertrofuota nerimo būsena, platūs užmojai... Visa -
socialinės neteisybės įtampa, agitacija, meilės ekstazė, vienišumas, be
siblaškančio poeto dalia, gyvenimo pilnatvės siekis - iš širdies gelmių
ir su dideliu dvasios polėkiu išjausta, išrėkta. Emocijos net ribinės -
ant nevilties, katastrofos slenksčio. Šitaip atspindėta virsmo epocha ir
žmogaus savimonė joje: kaimo ir miesto pasaulėjautų sankirta, protes
tas prieš politinę prievartą, pozityvių permainų troškimas, nauji juti
mai ir išgyvenimai (nerimas, įniršis, neviltis). Sykiu ir naujoviška poezi
jos kalba, atmetusi pasyvų stebėjimą ir meditavimą, pasukusi į aistrin
gai išjaustą kalbėjimą ir gyvą, tiesioginį kontaktą su skaitytoju.
Kaip akibrokštą „saldžiai“ lyrikai Boruta įtvirtino atsigręžimą į jus
les, jutimus, sureikšmino dvasios aktyvumą, pasitelkė „nepoetišką“,
specialiai nedailią šnekamąją kalbą.
Modernistas visad pirmiausia stebina principiniu raiškos naujumu.
Boruta nesilaiko literatūros taisyklių, jo eilėdara negrabi, neįprasta,
daug šiurkštumo ir šaižių sąskambių, žodžiai susieti labai netikėtais se
mantiniais ryšiais, bet trykštanti energija ir visokeriopa įtampa - ritmi
nė, garsinė, emocinė - daro eilėraštį labai įtaigų, pajuntamą visu kūnu.
Be to, ne tiek svarbu atskiras eilėraštis, kiek Borutos poetinio pasaulio
visuma. Kuriamas pasaulis su laisvo vėjo, vėtros, audros šėlsmu - erd
vė nuo žemės lig dangaus, ji pilna oro, ūkanų, - tai romantiškai paki
lus ir revoliucingumu užkrečiantis stichijos grožis. Ypatinga, beveik
apčiuopiamai perduodama nuotaika, lyrinio subjekto dvasinė būsena -
neramybės, laisvės dvasia, pereinanti į idėjų (būties prasmės) lygmenį.
„Vėtra“, „audra“, „viesulą“ - vaizdai, paimti iš tradicijos, iš lektūros,
jie nenauji - intertekstualūs, bet borutiškas įprasminimas yra savitas,
labai asmeniškas. Minėti vaizdai čia viršija metaforos ar simbolio vaid
menį, jie ima reikšti gerokai daugiau, nes yra tapę Borutos poetiškai
8
mitologizuojamo pasaulio šerdimi: „siuntanti vėtrų ataka“, „man vėt
ra sesuo“, „vėtroj mudu susituoksim“, „gyvenk kaip viesulą - drąsiai
ir rūsčiai“... Borutos originalumas - jo interpretuotė: gebėjimas visa
nepakartojamai stipriai išjausti, perkurti, išryškinti ir poetiškai įpras
minti, pakylėti lig plačių apibendrinimų. Taigi - konceptualizuoti. Sį
specifinį gebėjimą ir norėtume įvardyti kaip poetišką mitologizavimą.
Pasiskolintoji „vėtra“, borutiškai išdidinta ir labai sureikšminta, jau
suvoktina kaip efektinga autorinė mitologema.
įdomus yra „žalumo“, „žaliavimo“ daugiaprasmiškumas. „Žalia“
kaimo bernioko emocijose labai jusliška („taip žalia, kad akį net ve
ria“). Gyvastingoji žaluma priešpriešinama dvasią slegiančiam „juo
dam“ miestui.
Aptariamų vaizdų fone iškyla ir Borutos sukurtoji, išsikristalizavu
si iš mieste nepritampančio kaimo bernioko paveikslo, iš maištingo
jo „Poemos apie berną“ herojaus, iš modernizmo poetikos patirties,
efektinga ir gana drastiška poetinio mito figūra - klumpėtas kaimo
bernas, toks mitologizuotas primityvas ir storžievis (rafinuotumo,
intelektualumo antipodas), ekspresionistiškai plakatiška socialinio įtū
žio, antimiesčioniško akibrokšto emblema. Borutos įdiegta, ji kurį
laiką kėlė tam tikrą sąmyšį lietuvių literatūroje.
Labiau priimtini buvo kiti Borutos poezijoje išryškėję konceptualu
mai, jo poetiškosios tiesos.
Patraukli vyriškumo, vyriškos dvasios - veiklos, maišto, kovos, he
roikos - dominantė, turbūt pirmąsyk taip raiškiai įsispaudusi lietu
vių poezijoje.
Nebanali, aistringai išgyventa meilės lyrika įdomiai akcentavo vy
riškąjį ir moteriškąjį pradus: moteris - vyrą inspiruojanti energija
(„per tave atgimsiu“), bet įkvepia ne visada - tai pajėgia tik savo
vidum laisvam vyrui prilygstanti moteris, gebanti atsistoti greta jo;
9
eilėraščiuose adoruojama moteris-draugė (su ja kartu patiriamos ir
kalėjimo negandos).
Dar vienas reikšmingas poezijos motyvas - kovotojų tragizmo įpras
minimas. Kovojantys idealo reiškėjai yra pralaimintys. Jie - „sudu
žusių laivų jūreiviai“. Atlaikydami išbandymus, išlikdami savim iki
galo jie patikrina gyvenimo prasmingumą, savo dvasios tvirtumą.
Aukštinamas žmogaus vidinis grožis, nenugalimumas: „Mažytė že
mė. Didelis žmogus.“ Kartu čia užsimezga esminė visos Borutos kū
rybos problema - kova su likimu, nepasidavimas jam. Išorinis pralai
mėjimas iškelia vidinę moralinę pergalę ir žmogiškąją didybę.
Boruta įsitvirtino literatūroje visų pirma kaip naujos visuomenės
žmogus. Laiko problema jam egzistavo daugiausia vienu požiūriu -
tai, kas nauja, turi pakeisti sena.
Bet buvo nerimstantis nuolatinių kūrybinių ieškojimų literatas.
Jaunystės eilėraštyje išdidžiai pareiškęs „Seni padavimai baisiai suplė
kę / ir visai netekę bet kokio kvapo“ (eilėraštis „Padavimas apie gele
žinį vilką“), dar nė nenujautė, kad vėliau kaip kūrėjas jis labiausiai
save ras būtent lietuviškos tradicinės kultūros terpėje. Projekcija kei
čiasi, įvyksta tam tikras vidinis lūžis („Obelis iš seno Sūduvos sodo /
sausa šaka širdy prigijo“) - skaudžiai suvokiamas kūrėjo vienybės su
sava žeme, su gimtuoju kraštu būtinumas. Nuo entuziastingų pasau
lio pertvarkos užmojų gręžiamasi į savo identitetą, į Lietuvos istoriją
ir tautos gelmes. Susidomėjęs aiškinasi savo pavardę, didžiuojasi, kad
ji reta ir sena - jotvingiška. Parašo sakmę apie senuosius karžygius
jotvingius. Poezijoje pamėgsta stambesnius epinius kūrinius, išbando
eiliuotos sakmės žanrą. O vėlyvoji poezija bus jau skirta universalių
būties problemų meditavimui: aš ir Visata. Tai naujas matmuo - vaiz
das kosminis, filosofiškesnis, dalijamasi daug iškentusio žmogaus gy
venimo vertybių apmąstymais.
10
Bet pažvelkime į brandžiausio Borutos kūrybos periodo iškiliausius
kūrinius.
Nuo raiškios maištingos poezijos pasukęs prie prozos, jis pasireiš
kė kaip originalus romanistas.
„Mediniai stebuklai“ - ketvirtojo dešimtmečio kūrinys, kai rašy
tojas jau buvo atsivėręs gimtojo krašto praeičiai ir visa galva pasinė
ręs į lietuviškos kultūros gelmę, į archajiškus kūrybingumo klodus,
ieškodamas galimybių modernumą sieti su bendrąja tautos kultūros
raida, su liaudiškumu. Naujai traktavo laiką, pabrėždamas ėjimą iš
praeities į dabartį, jų sąryšį. Ieškojo esmingai kitokių, nei savo revo
liucingoje jaunystėje, būdų išjudinti visuomenės pasyvumą, pažadin
ti mąstymą.
Pasirinko savamokslio kaimo menininko - dievadirbio temą. Jau
dinosi dėl Lietuvoje gana užmirštų, išblaškytų tautodailės dirbinių,
nesyk tikrai meistriškų, būklės. Norėjo juos priminti ir iškelti „iš praė
jusių dienų patamsės“, bet parodyti ne kaip istorinį reliktą, o kaip
gyvą, aktualią vertybę. Buvo svarbu nuimti liaudies meno anonimiš
kumo apvalkalą, prikelti bent vieną liaudies meno kūrėją-individą.
Juk nuoširdžiai suprastas anų laikų meno žmogus gali pasirodyti vi
sai savas ir artimas dabarčiai.
Boruta atsiskleidė kaip gerai pažįstąs tradicinį XIX a. pabaigos-
XX a. pradžios lietuvišką kaimą - pasaulėvaizdį, socialinius kontras
tus, žmonių tipus, kaimo darbus, šnekamąją kalbą. Jautriai, su didele
meile piešė paprastus varguolius. Lengvai bėgo jo prozos sakinys,
ypač sekėsi gyvi, šmaikštūs dialogai. Ryškindamas epochos koloritą,
įpynė archajiškos, gremėzdiškos senų religinių tekstų kalbos citatų.
Buvo pasigilinęs į dievadirbių kūrybą. Su bičiuliais dailininkais ne
syk aptarinėjo lietuviškų „dievukų“ skulptūrėles, liaudies drožėjų
meistrystę. Iš pasakojimų žinojo, kad šis menas, nors susipynęs su
11
krikščionybe, dažnai patirdavęs kunigų priešiškumą, o patys meistrai,
anaiptol ne šventuoliai, dažnai mėgdavę maištingą posakį: „Dieve,
tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau.“ Gėrėda
masis atkūrė liaudiškų skulptūrų - šv. Jurgio, Sopulingosios - estetiš-
kumą. Panaudojo ir žinomą autentišką atsitikimą su skulptūroje įtai
sytu dirbtinių ašarų „stebuklu“. Bet ne objektyvumas Borutai rūpė
jo. Jo „Mediniai stebuklai“ - ne dailėtyrininko darbas, o stiprios
meninės vaizduotės kūrinys. Boruta kūrė jam įprastą meninį pasaulį,
kur dominavo dramatiška asmenybės ir aplinkos sandūra. Varijuo
damas tęsė daug ką, jau išbandytą poezijoje.
Vėl ryškinamas vyriškas pasaulis, vyriška dvasia. Medžio drožėjų,
dailidžių darbas - vyrų amatas, drožyba reikalauja ne tik „auksinių“
rankų, bet ir fizinės jėgos, energijos. O ir „dievukų“ skulptūrėlės
tokios patrauklios būtent grubia forma, monumentalumu, vyriška
meistryste.
Be abejo, ir tipažas borutiškas - maištaujantis, besiblaškantis, di
delių siekių išskirtinis individas. Dievadirbis Vincas Dovinė - auto
riaus poetiškos sielos kūdikis: į Dovinę ir jo likimą sudėjo savo sva
jonę apie laisvą žmogų ir didelio prasmingo gyvenimo ilgesį. Spren
dė gaivališkai lyriškai - labai išjausdamas, žavėdamasis, romantiškai
sudvasindamas ir subjektyviai apibendrindamas: savamokslis kaimo
meistras, primityvas, bet didis kūrėjas, tikras žmogus.
„Mediniai stebuklai“ - išmoninga poetinė proza, leidžianti estetiš
kai pasidžiaugti poetine kalbėsena, metaforom, palyginimais, nesyk
prasiveržiančiu naratyvo ritminiu bangavimu, apskritai stilistine kul
tūra. Poezijoje anksčiau plėtotas nerimo kultas čia yra tapęs romano
leitmotyvu ir esminiu, detalesnį psichologizmą atstojančiu protago
nistą charakterizuojančiu bruožu. Dovinę lydintis nuolatinis neri
mas žymi jo, talentingo žmogaus, išskirtinumą, savęs ir savo kelio
12
ieškojimus, neprisitaikėliškumą: jam „padangė per žema buvo ir be
galinės lygumos per siauros“. Labai stiprių emocijų, impulsyvus Dovi
nė maištauja nepripažindamas racionalios valstietiškos sąmonės nor
mų ir buitinio gyvenimo pančių, anksti yra pradėjęs kovą su gimtuoju
kaimu. Tai nomado siela: trokšdamas išsilaisvint iš nepakenčiamos ap
linkos, išeina klajoti, klaidžioti. Iš Borutos poezijos yra atkeliavusi ir
būdinga meilės neišsipildymo traktuotė: vyro (laisvo) ir moters (tradi
cinės moralės supančiotos, nesavarankiškos) tarpusavio nedermė:
- Einam! - pasakė.
Mergina, įsispraudusi į kampą, kūkčiojo.
- Kur eisim, kad neleidžia...
13
Po visų skausmų - prisikėlė kūrybai, bet tuoj išgyveno savo kūrinių
naikinimą. Laimingas atsitiktinumas suvedė su gabiu meistru Dun
duliu, bet neilgam. Sukūręs svarbiausią savo gyvenime darbą - Sopu
lingąją, iš įkvėpto menininko nusirito į pigų amatininkavimą. Kūrė
jas Borutos romantiškai traktuojamas kaip amžinai pasmerktas ilgė
tis, kurti iš didžios kančios ir sielvarto, bet vis dėlto privaląs išsaugoti
menininko garbę. Kūrėjo kelias labai dramatiškas. Dievadirbystė, Do
vinei vienintelė meno galimybė, jo talentui per siaura. Drama ir tai,
kad jis negali pasiekt trokštamos laisvės, nes jo kūryba priklausoma
nuo išorės veiksnių - nuo meno nesuprantančių šykštuolių ūkininkų
ir godžių klebonų. O nuogas prakticizmas, abejingumas jo kūrybai
yra žlugdantys.
Įdomu, kad romano autorius ne tik piešia dievadirbį Vincą Dovi
nę, bet ir rimtai svarsto bendresnes meno ir menininko problemas.
Išradingas yra dviplanis romano struktūravimas, ritmiška konstruk
cija: linijinį Dovinės gyvenimo ir darbų vaizdavimą papildo Prakalba
ir septyni Perskyrimai, kuriuose konkrečius Dovinės vargus autorius
kilsteli į platesnį filosofiškesnį apibendrinimą - kalbama apskritai
apie meną ir menininką, apie talentą ir visuomenę, apie idealo ir
tikrovės antagonizmą. Jau žinome, kad šiam rašytojui labai svarbus
gyvas, tiesioginis kontaktavimas ir poveikis skaitytojui. Autorius ly
rikas aistringai įperša savo poetinę filosofiją: menininkas, tariamas
barbaras, „padoriųjų“ akimis tik valkata, yra iš tikrųjų gyvybingasis
pradmuo tautoje, jis sprogdina suvaržytą, nusistovėjusią būtį, utilita
rizmą, racionalaus išskaičiavimo siaurumą. Būtent jis galėtų teikti
kitokį vertybių supratimą - pažadinti visuomenės norą atsinaujinti,
nesitaikstyti su esama padėtimi. Romanas aistringai skatino daugiau
mąstyti apie meno svarbą, apie krašto likimą. Kritikavo visuomenę
(netiesiogiai - ir savo gyvenamojo meto) kaip abejingą menui, nesi
14
rūpinančią kultūros būkle, žlugdančią menininkus. Finalinis simbo
linis romano epizodas - talentingasis Dovinė, nereikalingas, paže
mintas nepritapėlis, panašus į liūdną lietuvišką Rūpintojėlį, su elge
tos krepšiais mirštantis kryžkelėje, - tampa plataus apibendrinimo
kaltinimu.
„Medinių stebuklų“ vertė - stipri visuomenės, nepajėgiančios su
vokti meno svarbos, kritika (šiandien ji taip pat labai aktuali, gal
kiek mažiau svarbi tik antiklerikalinė autoriaus ironija) ir įspūdingas
poetiškai mitologizuotas kūrėjo paveikslas, skatinantis pažinti, su
prasti menui tarnaujančiuosius.
Vėlesnis romanas „Baltaragio malūnas“, sukurtas karo metais, pa
sirodęs tuoj po karo, - meniškiausia Borutos kūrybinio palikimo
knyga ir vienas originaliausių XX a. lietuvių klasikos veikalų. Laki
fantazija, poetiška intuicija ir estetinė patirtis čia yra pasiekusios kū
rybos viršūnę.
Kaip įprasta Borutai, tai poetinės prozos kūrinys. Bet šįsyk daug
kuo kitoniškas - tai pasaka-nepasaka. Romanas dar labiau liaudiš
kas, giliau nei „Mediniuose stebukluose“ leidžiamasi į tautinės dva
sios gelmes, atkuriama archetipinė lietuviška pasaulėvoka, elgesio
normos ir dvasios vertybės. Dėmesys sutelktas ne į vieną veikėją, bet
į kolektyvinę tautos patirtį. Nauja ir tikrai savita laiko problema:
epocha čia nekonkretizuojama, tiesiog laikai - kiek senesni, o žmo
nės nėra istoriški. Tai atgaivintas tautosakinis pasaulis. Kūrinio tik
rovė - kaimo kasdienybė, realūs veikėjai, jų valstietiška gyvensena
glaudžiai yra susipynusi su giliausia senove - su tuo, „kaip gyveno
tėvų tėvai“, kaip būta „nuo neatmenamų laikų“. Kaimo bendruome
nė gyvena nuo seno įprastu ritmu: visi žino, ko tikėtis iš malūninin
ko, snūduriuojančio klebono, klastingo karčiamninko, piktos davat
kos ar nelemtojo arkliavagio. Gana harmoningai bėga gyvenimas.
15
Bet nelaimės ištikto, sutrikusio žmogaus sieloje netikėtai prasiveržia
pasąmonės „tamsuma“ - ieškoma anapusybės paramos, griebiamasi
burtų. Darnią gyvenimo tėkmę sutrikdo iracionalusis mitologinis pra
das, įnešdamas daug paslapties, baimės, siaubo. Kažkas visai savaip
ir nuožmiai ima tvarkyti visų likimus. Tokią iš esmės pairusią gyveni
mo sampratą bei su tuo iškilusias skaudžias problemas ir siekta at
kurti „Baltaragio malūne“.
Akivaizdžios yra dvi teksto plotmės: naratyvinė ir simbolinė, kon
ceptualioji.
Pirmoji - pasakiška, sakmiška. Čia labai tinka pasakotojo rupi šne
kamoji kalba su barbarizmais ir vienu kitu retesniu archajišku žo
džiu, su pašmaikštavimais, pavinguriavimais - labai išraiškus retro
matmuo. Geram pasakininkui, puikiai valdančiam žodį ir vykusiai
kontaktuojančiam su klausytoju, netrūksta išminties nei šiurkštoko
liaudiško humoro: spalvingi komiški epizodai apie davatką Uršulę-
velnio nuotaką, apie smagų arkliavagio užpampinimą, apie karčiam-
ninko Sešelgos prisiimtą arklių gydymą ir išbarstytus dantis... Bet
malūnas, apie kurį vis sukasi pasakojimas, aiškiai orientuoja į kažką
daug svarbesnio - į mitą. Malūnas, pelkė lietuvių tautosakoje yra
mįslingos, vaizduotę žadinančios vietos, kuriose išties gali neįprasta
nutikti. Ir nutinka - tai malūnininko Baltaragio sutartis su velniu,
neapgalvotai išsprūdęs pažadas (dažnas stebuklinių pasakų ir sakmių
motyvas), netikėtai pasirodo konkretus, materialus, kaip ir mūsų folk
lore, velnias Pinčukas, o vėliau ši chtoniška būtybė įsisiautėja, rezga
kerštą ir pinkles - užverda tikra velniava, visus veikėjus įtraukianti į
užburtą ratą, visi atsiduria ribinėse situacijose, kenčia ir žūva - toks
dinamiškas ir įtampos kupinas „Baltaragio malūno“ siužetas, besire-
miąs senąja mitologine mąstysena ir gausiai prisodrintas burtų, pra
našysčių, lemtingų patarimų, magiškos galios daiktų ir ženklų. Siu-
16
žeto laikas čia nevisai linijinis, o įdomiai daugiaplanis - susipynusi
realybės, pasąmonės prisiminimų, sapnų, iškilusių fantazijų visuma.
Mitinė pasaulėjauta yra persmelkusi realybę ir sudaro svarbų šio kū
rinio pagrindą bei veiksmo motyvaciją, veda į paslaptingą gelmę -
yra Likimas, kurio nepermaldausi, neįveiksi. Boruta išradingai pa
naudojo ligi jo lietuvių literatūroje neeksploatuotą liaudiškos mito
loginės mąstysenos klodą, mitinių vaizdinių slaptingumą. Rašytojas
šitam buvo gerai pasirengęs, pasigilinęs į tautos mitologiją. (Bet po
kariu pasirodęs romanas, užuot pagirtas dėl novatoriškumo, labiau
siai sulaukė oficialių kaltinimų būtent dėl mitinės jausenos atodan
gų: „mistika“, „misticizmas“, tai nedera tarybiniam gyvenimui.)
Antrasis, konceptualusis, romano lygmuo suvoktinas universaliau.
Jis veda prie filosofinės egzistencinės problematikos, prie ontologi
nių sprendimų apie esmę, būties prasmę ir vertybes. Čia svarbus jau
ankstesnėje Borutos kūryboje aptartas poetiškasis romantinis autori
nis mitologizavimas, kuris šiame kūrinyje darniai susipynęs su tauto
sakos ir ypač mitologijos apraiškų dominavimu.
Dėmesį traukia poetiškieji romano veikėjai - Baltaragis, Marcelė,
Girdvainis, Jurga - vienos aistros žmonės, lekiantys tarytum su spar
nais į savąjį tikslą. Vyksmas ne tiek išorinis, kiek vidinis. Poetiški jų
sielos polėkiai, objektyvizuota jų jausmų raiška - tai jau pažįstamas
Borutos idealų pasaulis. Vaizdinga, melodingai skambanti, grakšti,
šiame romane pasiekusi didelio subtilumo, yra romantiko-lyriko kal
ba. Vėl ta pati borutiška sugestija - įtraukt skaitytoją į simbolių aiški-
nimąsi. Kai kurie simboliai jau iš anksčiau žinomi. „Pelkė“ - tai blo
gio (romane - velnio Pinčuko) viešpatija. Personažai keistuoliai, ne
paprasti - ne kaip visi. Keistumas yra sielos poetiškumas, dvasinis
išdidumas, sugebėjimas gyventi pagal savo dvasios poreikį, drąsa bū
ti savimi; idealizuojamas iššūkis aplinkai. Neapsieinama be „degimo“,
17
„gaisro“ simbolinių vaizdų. Kiti simboliai - nauji, išradingi, įdomios
jų konotatyvinės reikšmės. Antai - „ratas“. Malūno sparnų brėžia
mas ratas, amžinas gyvenimo ratas, velnio pinklių užburtas ratas, iš
kurio neištrūkstama, - tai visatos, egzistencijos vyksmo, gyvenimo
tvarkos, likimo išbandymų simboliai.
Gerokai komplikuotesnė, nei „Mediniuose stebukluose“, yra gė
rio ir blogio kova - Likimo smūgiai. Itin stiprus, žūtbūtinis (Viskas ir
Nieko!) idealų išbandymas. Sudėtingiau nei ankstesnėje kūryboje
sprendžiama meilės tema - naujas, netikėtas meilės variantas. Gird
vainis ir Jurga - puikūs vyriškumo ir moteriškumo dvasios atstovai,
jie neabejotinai skirti vienas kitam. Mylima moteris šįsyk drąsi, išdi
di, idealiai atitinkanti savo išrinktąjį. Bet siekiamos laimės nėra: išdi
dūs jaunieji, primenantys skandinaviškos literatūros herojus, pakliu
vę į velnio žabangas, blaškosi neįveikdami savęs ir nerasdami išeities.
Girdvainis, praradęs žirgus, pats save prarado. Jurga negali dovano
ti, kad yra palikta, užmiršta.
Girdvainis, tyčia vilkėjęs išvirkščius kailinius, skraidęs su obuol
mušiais žirgais, kurie vėją pralenkdavę, - tikrai įspūdingas, origina
lus romantinio idealo simbolis. Sykiu ir tautosakiškas: lietuvių liau
dies dainų bernelis visad su žirgu, o išvirkščias apdaras pažįstamas iš
lietuviškų Užgavėnių karnavalo. „Baltaragio malūne“ Girdvainio te
ma ir vidinis konfliktas yra esminiai. Si poetinė metafora - labai bo-
rutiškas ekspansyvaus vyriško užmojo, iššūkio banaliai kasdienybei,
asmenybės ir visuomenės poliariškumo motyvas. Obuolmušiai - gro
žio, gyvenimo džiaugsmo, laisvės ir polėkio įsikūnijimas. Žirgų pra
radimas yra žmogaus atskyrimas nuo to, kas buvo brangiausia jo sie
los dalis, - tai jau pačios sielos praradimas. Savo žirgų beieškantis,
neviltingai klaidžiojantis Girdvainis lyg nebe žmogus, o tik šešėlis.
Anksčiau Borutos poetizuoto romantinio klaidžiojimo kaip gyveni
18
mo kitoniškumo, net tam tikro šaunumo motyvas šįsyk yra įgavęs
mitologinę prasmę ir turi visai kitą reikšmę - ėjimą mirtin, merdėji
mą. Savo eikliųjų žirgų jis, žinoma, nesurado (kaip ir Vincas Dovinė
„Mediniuose stebukluose“ neįgyvendino savo didžiojo siekimo). Ma
lūnininkas Baltaragis narsiai grūmėsi su velniu - protu, gudrumu
buvo jį įveikęs, laikinai pažabojęs, bet ir jis Likimo neįveikė. Baltara
gis simboliškai virsta akmeniu. Tai vykusiai panaudotas daugiapras
mis (tautosakinis ir kartu borutiškas autorinis) simbolis. Akmuo yra
slėpiningas, jis tarsi sukaupęs savyje daug vertybių - iškentėtą skaus
mą, dvasios ištvermę, pastovumą, amžinumą. Akmenį lyg žmogų ga
lima prakalbinti, bandyti atspėti jo paslaptį.
Borutos veikėjų dalia - neišsipildymas. Nepasiektą, bet galimą gy
venimo pilnatvės pojūtį perduoda atodūsis: „O galėjo būti gyveni
mas kaip obuolys...“ Žmogiškoji egzistencija trapi, o Likimas stip
resnis už žmogų. Gražūs, šviesūs „Baltaragio malūno“ herojai žūva
vienas paskui kitą, bet fizinė žūtis tik pabrėžia jų vidinę pergalę ir
taurumą - jie neatsižadėjo savo siekių, nepasidavė blogiui, kovojo lig
paskutinių jėgų, išėjo nerezignavę.
Autorius gražiai pakelia savo tragiškuosius herojus į amžinatvės
lygmenį: gamta yra priėmusi juos į savo glėbį, tad kiekvieną pavasarį
„ligi šiol“, „dar ir dabar“ jų išgyventos meilės, kovos, žūties prisimi
nimą tarsi atkartoja gamta, - šitaip išaukštinama dvasios pergalė.
Kūrinys, aptaręs egzistencijos sudėtingumą, gėrio ir blogio kovą, ra
mino netekties skausmą šviesiu tikėjimu, kad tautos ir žmogaus vidi
nės galios yra be galo didelės, kad gyvenimas ir tikros vertybės išlie
ka, kad blogio pergalė tik laikina. Juk „Baltaragio malūnas“ rašytas
kenčiant okupacijų ir karo sukeltus katastrofos, niokojimo, nužmo
gėjimo, net galimo išnykimo baisumus, ieškota sau ir kitiems atra
mos ir paguodos.
19
Rodos, toks paprastas, bet iš tikrųjų gilus Borutos kūrinys, nova
toriškas savo žanrine forma, organiškai liaudiškas, labai poetiškas ir
tikrai sugestyvus. Romano gyvybingumą lemia simbolikos daugiapras-
miškumas ir neišsemiamumas: kiekvienas gali savaip interpretuoti ir
papildyti suteikdamas sau ir savo epochai artimesnę prasmę. Skai
tytojų bendraautorystė keičia prasmes ir kūrinį vis prikelia naujam
gyvenimui.
DALIA STRIOGAITĖ
20
MEDINIAI STEBUKLAI
ARBA DIEVADIRBIO
VINCO DOVINĖS
GYVENIMAS IR DARBAI
R O MA N A S
Prakalba
23
Tai jis padarė dievų ir šventų užtarytojų daugybę, kurie
lietuviškose pakelėse stovi, saugodami mūsų kraštą nuo vi
sokių nelaimių, ir, negalėdami apsaugoti, nežemiškai nuliū
do ir susisielojo, prislėgti begalinio rūpesčio.
Tų savo šventųjų likimo nebuvo lemta išvengti ir jų kūrė
jui - dievadirbiui Vincui Dovinei, ir jis pats turėjo būti priskir
tas prie šventųjų skaičiaus, bet praėjusių dienų patamsė
nustelbė jo ryškų ir neramų paveikslą, o gal ir jo padaryti
šventieji jį apleido, ir jis buvo visų užmirštas.
Tiktai jo nuostabūs kūriniai, tikri medžio stebuklai, pri
mena mums jų didįjį kūrėją. Tai graudžios Sopulingosios
septyneto kalavijų pervertomis širdimis ir dvylikos žvaigž
džių vainikais apie galvas, su begaliniu sielvartu laikančios
ant kelių nukryžiuotą Kristų ir su tylia romybe pakeliančios
mūs liūdnos žemės didįjį vargą ir kančią, - tai liūdni rūpin
tojėliai, susisieloję lietuviški Kristūs, kurie stovi nusiminę
kryžkelėse kaip tie sermėgiai kaimiečiai, praradę žemę, -
sunkus sielvartas juos prislėgė, ir jie, be galo susirūpinę, pa
sirėmė rankomis galvas, neišmanydami, kaip savo žemę iš
ganyti. Telkiasi į pagalbą daugybė šventųjų, bet ir jie taip
išvargę ir nuskurdę, kad nežino, nei kaip patys sau pagelbė
ti, nei kitiems padėti. Tiktai jų romūs veidai sužadina stip
rybės pakelti žemės vargą.
Bet nedaug Vinco Dovinės kūrinių šiandien pakelėse vė
jai ir lietūs negailestingai skalauja, daug jų pražuvo ar buvo
šventvagiškų rankų pagrobti, kiti neišmanėlių sudeginti kaip
šventi daiktai, o dar kitus pats Dovinė, nepatenkintas savo
darbu ir nesuvaldydamas kūrybos įniršio, sunaikino. Bet taip
24
jau dažnai atsitinka su kiekvienu dideliu kūrėju. Ir Jehova,
sukūręs žemę ir nepatenkintas savo kūrybos vaisiais, neže
miško sielvarto apimtas, siautėjo visa savo galybe, svaidė
žaibus į žemę ir, nerasdamas savo rūstybei ribų, norėjo ją
sunaikinti, bet ji, kartą gavusi iš savo kūrėjo gyvybės ir kū
rybos galios, gyvena savo gyvenimą, pati kuria, kenčia kū
rybos skausmą ir siekia savo amžinybės.
Vincas Dovinė neturėjo visų tų galybių, jis galėjo tiktai
nesmagiomis pagiriomis kartoti savo nelemtą priežodį: „Die
ve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragė
riau.“ Tai gal buvo tiktai negailestingas savęs plakimas, o
gal pasididžiavimas savo kūrybos galia, kuriai dievadirbio
amatas buvo per menkas. Vinco Dovinės gyslose buvo per
daug nerimo, širdyje per daug ilgesio, kad jis būtų galėjęs
savimi, savo darbu ir aplinka pasitenkinti. Per visą savo gy
venimą lyg degte degė ir blaškėsi kaip ugnyje, ieškodamas
savęs ir to didžiojo darbo, kuris gal būtų suteikęs jo dvasiai
ramybės ir įprasminęs jo neramų gyvenimą.
Galbūt jeigu Vincas Dovinė būtų gimęs ne mūsų kraš
te, tose neišbrendamose iš pelkių lygumose, jo gyveni
mas būtų kitaip susidėjęs. Gal šiandien mes turėtume iš
jo didelį menininką, kuris savo kūrybos tobulybe ir gar
be varžytųsi su žymiausiais kūrybos galiūnais, bet gal ta
da nebūtų jis mums toks savas, artimas, mielas, - spindė
tų savo šalta didybe ir tiek nepasakytų, kiek dabar pasako
paprastais, dažnai netobulais lietuviškais rūpintojėliais, ma
donomis ir šventaisiais, kuriems jis atidavė savo neramią
menininko sielą.
25
Todėl ir parašiau, jį pagerbdamas, šitą knygą. Su didele
meile, širdgėla, o kartais ir šypsena lūpose sekiau jo gyveni
mo kelius ir kryžkelius, ties jais liūdėdamas, mąstydamas, o
kartais linksmai kvatodamas. Tikiuosi, skaisti Vinco Dovi
nės vėlė, taip negailestingai nukamuota žiauraus ir abejingo
gyvenimo pelkėse, neapsiniauks ant manęs, nes jis ir pats
mėgdavo iš savo dvasios aukštybių pasijuokti, giedra šypse
na nušviesti nykias gyvenimo patamses ir linksmu žvilgsniu
sutikti auštančią dieną.
26
VI NCO DOVI NĖS
GYVENI MAS IR DARBAI
Perskyrimas pirmas
27
Sausesnėse ir iškilesnėse vietose, paupiuose ir Paežeriuo
se, kur derlingesnės žemės, dunksojo jovarų ir topolių
paunksmėje dvarai ir dvareliai, susmukę ir apsileidę, netekę
valios nei atgyti, nei visai prasmegti ir kitiems užleisti vietą.
Liūdnos baudžiavos palikuonys dairėsi abejingai aplinkui,
tarsi laukdami, kol juos sudoros žemės spekulianto ranka
ar išdraskys po gabalą aplinkiniai ūkininkai, buvusiųjų bau
džiauninkų vaikai. Didesniuose dvaruose atsirado nauji po
nai - žydai iš miesto, pralobusių klebonų giminės ir kiti ra
jus verslininkai, o daugelį smulkesnių dvarelių pasivijo ir
pralenkė stambesniųjų ūkininkų sodybos, atsegtu kaklu
darbščių rankų traukiamos iš balų, savo ir samdinių prakai
tu sausinamos, ir statomos siauro, neišeinančio už ežių gy
venimo tvirtovės, suremtos trobų keturkampiu viduryje kap-
čiais ir ežiomis apibrėžto laukų keturkampio.
Pačiose pabalėse buvo nustumti mažažemių kaimeliai, nu
šiurę, nuskurdę, siaurais rėžiais išbėgantieji į pelkių vidurį.
Tie kaimeliai nesiskirstė viensėdžiais, nes, drauge gyvenant,
smagiau buvo purvą bristi ir bendras skurdas ne toks nykus
atrodė, o duonos vis tiek neužtekdavo pabaliuose, rugiai aug
davo reti, dirsėti, o kartais ir visai juos nustelbdavo balų žo
lės, - žmonės samdydavosi pas didesnius ūkininkus, sveti
mus laukus prakaitu laistydavo ir svetimą duoną valgydavo.
Iš tų pabalių kaimelių stambesnieji ūkininkai apsirūpin
davo pigia darbo jėga. Vaikiukas vos per kupstą persirita -
jau piemuo pas ūkininką, nuo pavasario pirmos žolės, išsi
kalusios pro antšalą, ligi rudens darganų, - sustiręs, sušalęs,
sulijęs, visų stumdomas ir niekieno nepaglostomas, - gano
28
brūzgynuose, kimsuotose, pelkėtose pievose, pūdymuose,
arimuose - galvijų, avių ir kiaulių bandas. Mergytė, vos tik
tai ištįso kaip smilga, jau pusmergė, merga, grėbia ūkininko
pievose šieną, krauna vežimus, melžia karves, šeria kiaules
ir svajoja, laukia subatvakario ir meilės. Piemuo vos tiktai
pajėgia išlaikyti žagrės rankenas, tuojau išmaino botagą į
žagrę, į dalgę, į spragilą, neriasi iš kailio greičiau bernu pa
sidaryti, kepurę ant šono užsidėti ir, kaip visi bernai, po
ilgos dienos sunkaus darbo naktimis pievas braidyti, pakie-
miuose šunis lodyti ir mergas vilioti. O kai suvilioja, ir pats
nesidžiaugia, - kur pasidėsi? Namie ant rėžio vos tėvai išgy
vena, o gal vyresnysis brolis jau sėdi vaikais apsikrovęs, -
kur tenai tilpsi? Tai ir vedasi jaunamartę, meilės ir laimės
išsiilgusią, - gana stumdytis po svetimus žmones! - į sulū
žusį dvaro kumetyną ar dūminę, iš baudžiavos laikų užsili
kusią pirkutę, kuri dabar priglaudžia naujus baudžiaunin
kus - kumečius.
Nuo tamsos lig tamsos juodas, purvinas, be džiaugsmo
svetimas darbas, kumetyne - skurdas, žali barščiai, kiauras
stogas, - nėra laimės, išnyksta ir meilė. Atsiranda vaikai, ir
kas metai jų vis daugiau, o iš kumetyno vienas kelias, tas
pats, kuriuo tėvai į jį atėjo. Ir eina į žmones nauji piemens,
naujos mergos, nauji bernai, kurie net pabalėse neturi tėviš
kės, gyvenime užuovėjos.
Su jais į gyvenimą atėjo ir Vincas Dovinė, tiktai jo keliai iš
pat pradžių išsiskyrė, nors ir neišvedė iš pelkių.
29
NELAI MI NGOJ I ULE
30
Tai ar nuostabu, kad dėl tų akių visos apylinkės bernai iš
galvos kraustėsi ir tarp savęs varžėsi. Dažnai žvaigždėtą naktį
iš įvairių pusių per pievas rasą krėsdavo ir tako į jos širdį
ieškodavo ir nerasdavo. Su visais ji linksma būdavo, su vi
sais gera, tiktai nė vienam savo širdies nepavesdavo. Jei ku
rį ir apsikabindavo savo lanksčiomis rankomis ar meiliau į
akis pažiūrėdavo, tai tiktai baisiu nerimu užkrėsdavo, kad
bernas viduryje dienos neturėdavo kur dėtis, o ji linksma ir
nerūpestinga kvatodavo. Daug jai galėjo rūpėti bernų neri
mas, kai pati pasiilgus ir nerami buvo? Tiktai to, kurio ji
buvo pasiilgus, - nesulaukė, o jeigu ir sulaukė, tai apvylė,
net pats to nežinodamas.
Ir nakčia, kai niekas nematydavo, Ulę, tą linksmąją Ulę,
ašaros smaugdavo, - tokios didelės, stambios, tyliai per vei
dus riedėdavo ir degindavo kaip ugnis. Ko verkdavo Ulė
nakčia, viena svetimoje klėtyje, ant sutaršytų lovoje šiau
dų? - Kas supaisys mergos ašaras! Niekas ir nepaisė, tiktai
stebėjosi, kur dingo mergos gyvumas ir linksmumas, o kai
mo moterys jau pradėjo žvairakiuodamos paslaptingai kuž
dėtis... Nuo tų žvilgsnių parausdavo merga kaip aguona, o
tie paslaptingi kuždesiai tarsi žarijų po basomis kojomis pa
pildavo... Būtų bėgusi Ulė nuo tų žvilgsnių, nuo tų kuždesių
nors į pasaulio galą, bet kur nuo savo nelaimės pabėgsi? -
Niekas neužtars, niekas nepaguos, kaip tos pelkių pušies
rudens darganoje.
Taip ir žuvo merga pačioje gražumoje, visų savo jaunystės
dainų neišdainavusi.
31
II
32
garsas nuėjo apie sumanų ir gerą ūkininką, kurio laukuose
šiaudas veltui neprapuola, grūdas nenukrinta, viskas duoda
pelną, atneša dešimteriopą derlių. Tai ir patiko seniui ūki
ninkauti, nors ir septintą kryželį baigė, bet ūkio iš savo ran
kų nenorėjo paleisti. Ir todėl dažnai su sūnumi tėvui kilda
vo kivirčų, nes sūnus, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, vis dar buvo
pas tėvą už berną ir nežinojo, kada atiteks jam ūkis. Tai ne
kartą ir grasino - stos pas kitus už berną, bent algą gaus,
arba išvažiuos į Ameriką, bet senis nelabai nusigąsdavo, nes
žinojo, kad tai tušti grasinimai, todėl tik, piktai dėbtelėjęs
akimis pro žilus antakius, atsakydavo:
- Paragauk, jei nori, svetimos duonos, tada savo bus gar
desnė!.. Gaspadorystės, nebijok, su savim į kapus nenusine
šiu, paliksiu!.. Ir tau dar užteks!..
Bet ir sūnus buvo nepėsčias:
- Tai ką, gal ir aš tada galėsiu sykiu užsirašyti andinariją,
tai abudu ant pečiaus, surėmę pasturgalius, galėsime kirmy
ti!.. Kas kita nebus daryti!
Bernas buvo sumitęs, ir seniai vesti metas, jaunesnieji bro
liai jau turėjo savo ūkius, pačias, vaikus, tik jis, vyriausias,
turėjo vis dar laukti, kol tėvui praeis noras ūkininkauti, leis
jam vesti ir atiduos ūkį. Bet lauk, šunie, kol kaulą gausi,
tada gal ir negalėsi jo graužti, dantų neturėsi. Pikta buvo
bernui, ne kartą įtūžimas apimdavo ir piktumas smaugdavo
prieš tėvą, bet ką su juo, kelmu, padarysi? - Pats sensta ir
kitus sendo. Seniai jau praėjo tie laikai, kada galvoje vėjas
švilpdavo, trankydavosi po kamaras ir to pakakdavo, dabar
atsirado noras - ir juo toliau, juo didesnis - turėti savo ūkį,
33
pačią, vaikus ir būti pats sau ponas. O čia dar kaip tyčia
tarnavo pas juos jau treti metai Ulė, graži ir smagi merga,
viso kaimo bernai, į ją žiūrėdami, seiles rijo, o ir jis, ūkinin
ko sūnus, nors ir ne pora ji buvo jam, seilę varvino. Iš pra
džių stengdavosi j ją nežiūrėti, bet kur čia atsispirsi pagun
dai? Užmiršęs didelius kraičius ir pasogas, spoksodavo kaip
katinas, užvertęs akis į lašinius.
Tėvas, pastebėjęs tokius žvilgsnius, nepatenkintas ir kaž
ko bijodamas, kreiva akim dėbtelėjęs, suniurnėdavo:
- Tu man žiūrėk, drigante!..
- O ko čia man žiūrėti, kad ir taip matau! Nieko nebus,
kad tiktai eitų už manęs Ulė, tai į glėbį, krepšius ant pečių,
ir mauname į pirmą dvarą kumečiais. O čia kas? Kuo čia
geriau, kaip dvare?
- Tai ir mauk, ko dar lauki? - iš piktumo pajuosdavo tė
vas, kad žili antakiai dar labiau pražildavo.
- Ir mausiu, nieko nelaukdamas, kai tik Ulė pasakys, - ir
bernas linksmai žvilgtelėdavo į Ulę. - Na, Ule, kaip?
Ulė nieko neatsakydavo. Stengdavosi pasprukti nuo sū
naus ir tėvo svilinančių žvilgsnių, o jeigu prispirdavo, tai
atsakydavo, raudonuodama kaip žarija:
- Ko tau eiti, kad ir namie turi dvarą?..
- Taigi, kad tėvas neduoda!
Tėvas pabaldavo, šnairomis pervesdavo abudu ir at
sitraukdavo:
- Laukite - gausite!.. To dar trūko, kad dvaro mergos ateis
pas mane į marčias! - pats sau po nosimi sumurmėdavo. -
Nesulaukimas!
34
O kaime jau pradėjo kalbėti, kad Dagilis ne kitaip, kaip iš
dvaro ims marčią, kurgi, mat, toks ūkis!.. Pabaldavo ir pa
žaliuodavo senis, tokias kalbas girdėdamas, bet nieko nesa
kydavo: pasakysi ką - už liežuvio patempsi, verčiau nuty
lėti. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi kai visuose paša
liuose liežuviai pradėjo malti ir iš visų pusių su pašaipa
žvilgčioti. Nepratęs buvo senis, kad jo taip negerbtų, nepa
kėlė žila galva tokios nešlovės, visais perkūnais pradėjo griau
dėti namuose, o svetur - teirautis marčios, klausinėti apie
pasogą, kraitį. Ir pagarba vėl sugrįžo seniui. Visi, kas turėjo
dukteris nuotakas, meiliai užkalbindavo senį, vaišindavo,
stengdavosi įsiteikti. Ir atlyžo senis. Ir kartą vakare, ties
prieklėčiu susitikęs sūnų, nešantį arkliams avižų akseliui už
barstyti, sustabdė, nusišypsojo ir prašvitusiu veidu tarė:
-Tai gal, Antaniuk, įsikištum bėrį į važį, nuvažiuotum pas
Laibinį piršlėmis...
- Ką? - atsigrįžo sūnus. - O ko aš ten važiuosiu?
- Matai, Antaniuk, giminė gera, nebloga pasoga... - vis
dar šypsojosi visomis raukšlėmis tėvas.
Sūnus stovėjo, viena klumpe į tvartus atsisukęs, kita - į
tėvą.
- Velniam man ta gera giminė su visa pasoga! - ir atsispy
rė į klumpę link tvartų. - Nereikia man jos. Aš ir namie
turiu! - ir greitai nuėjo į tvartą.
- Palauk! - suriko paskui senis. - Palauk! Negausi namų
su ta dvaro merga! Parduosiu, kitiems atiduosiu, bet tu ne
gausi! Eik, jei nori, į dvaro kumečius!
- Ir eisiu! - jau iš tvarto atsiliepė bernas.
35
Tiktai be reikalo tėvas su sūnumi riejosi. Ulė ir pažiūrėti
nenorėjo j tą senbernį, kuris į ją visą laiką baltakiavo. Buvo
čia pereitą vasarą su meistrais toks berniokas. Dagiliui tvar
tus statė. Smagiai švilpaudavo ir linksmomis akimis į Ulę
žiūrėdavo. Nukaisdavo Ulės veidai, ir ji akis nuleisdavo. Bet
kas iš to? Pastatė tvartus, Ulė dar vainiką nupynė ir padėjo
iškelti, o jis išėjo švilpaudamas toliau į žmones, palikęs Ulei
sudrumstą širdį ir mergautines ašaras. Tiktai ne dėl to links
mo bernioko verkė, nors ir buvo jo pasiilgusi.
III
36
Ir išvažiavo pirmą subatvakarį. Irveltui Ulė, praverkusi akis,
sustabdė jį prie daržinės galo, paskutinio šiaudo griebėsi:
- Antanai, bijok Dievo, ką tu darai? - kaip dvi didelės
ašaros blizgėjo mergos akys.
- O ką aš darau? - atsakė jis, nežiūrėdamas į ją. O paskui
piktai žvilgtelėjęs ir nustebęs, kur jos visas gražumas dingo,
burbtelėjo: - Darau, ką ir visi daro.
- Antanai, einam į dvarą! - su paskutine viltim išsitiesė
mergos rankos.
- Bepigu tau eiti, kada iš ten atėjusi, - atstūmė ištiestas
rankas ir greitais žingsniais nuėjo per kiemą.
Nuo širdies kaip akmuo nukrito, lengva pasidarė, - užke
rėjusi merga buvo ar kurį galą, linksmai apsidairė, švilptelė
jo: argi jis viso to galėtų dėl mergos išsižadėti? - Niekados.
Ir sutikęs prie trobos tėvą, smagiai pasakė:
- Važiuoju, tėve!
Senio akys taip pat linksmai sublizgėjo - susiprato kartą
vaikas.
- Seniai reikėjo, - pritarė.
- Taigi kad seniai reikėjo! - ir sūnaus balse kartėlis pra
skambėjo. - Einu rengtis.
- Tai tuojau? - nustebo tėvas.
- O ko lauksiu? - atsakė sūnus, jau eidamas į trobą.
Tėvas pasižiūrėjo paskui, pastovėjo ir nuėjo į daržinę bri
kelio ištraukti. Širdyje keistas jausmas grūmėsi: ir gaila kaž
ko buvo, ir kažkodėl lengva... Ir stumdamas brikelį, senis
pirmą kartą pajuto, kad pasenęs. Nebe tie metai jau buvo, -
išstūmęs brikelį, atsisėdo ant kulbės atsikvėpti. Nespėjo
37
atgauti kvapo, žiūri - merga išsitiesusi prie daržinės pamatų
guli. Piktumas pagavo senį:
- O tu čia ko? Laukuose bulvės nekastos, o ji sau drybso! -
iš baimės, staiga aptemdžiusios akis, senis nepamatė, kas
merginai yra, tiktai širdimi nujautė, ir baimė su piktumu
nukrėtė senio gyslas: - Eik bulvių kasti!
Merga tiktai sukrutėjo ir nieko neatsakė. Paskui sunkiai,
tarsi negalėdama nuo žemės atsiplėšti, abiem rankom pasi
remdama, atsikėlė, žvilgtelėjo abejingomis, nematančiomis
akimis į senį ir, pasiimdama nuo žemės šakes, ne seniui, bet
kažkam kitam atsakė:
- Einu!
Ir nuėjo svyruodama į laukus.
Senis atsikėlė, pažiūrėjo į nueinančią ir galvą pasikrapštė:
- Tai matai, norėjo mano marti būti, ale, mergele...
Nepabaigė senis kalbos, nes ir nežinojo, kaip pabaigti. Se
na širdis atlyžo, senos kojos pradėjo drebėti.
- O gal? - pagalvojo senis. - O gal...
Bet ir galvoti nepabaigė senis. Tiktai pirmas abejonės ply
šys atsirado jo užkietėjusioje širdyje ir įskėlė surambėjusį
užsispyrimą. Bet čia atėjo iš trobos išsipustęs sūnus, piktas
ir paniuręs, - anksčiau atsiradęs lengvumas ir aiškumas
kažkur dingo, širdį slėgė neaiškus nujautimas, ir viską
gniuždė sunkus, aklas abejingumas. Atėjęs įsikišo arklį į
važį, pliaukštelėjo botagu ir, nieko tėvui nesakęs, išvažia
vo pro vartus.
Iš po nakties tie vartai buvo išdegutuoti. Jaunikis parva
žiavo iš piršlių smarkiai įkaušęs, nė nepastebėjo - nuvirto
38
daržinėje į šieną ir užmigo. Tiktai senis Dagilis, vesdamas
auštant arklius į laukus, pamatė ir vos nesprogo iš piktumo.
- Tai tau dabar ir gana! - nutirpo senio visos gyslos.
Tokios gėdos dar jo namai nebuvo matę. Ir kad niekas
nepamatytų, paleidęs arklius ant kiemo, ristele nutursino
prie šulinio, pasisėmė vandens kibirą, pasiėmė šiaudų gniūžtę
ir pradėjo šveisti degutą nuo vartų. Bet veltui buvo senio
pastangos. Šveitė net sušilęs, bet degutas sunkiai vandeniu
nuplaunamas. Iš to apmaudo senis visas net drebėjo. Trūk
čiojo gyslos, virpėjo rankos, o juodos dėmės vartuose buvo
tarsi išdegintos.
Taip ir nenuplovė senis Dagilis nuo savo vartų gėdos.
IV
39
- Tai tau, prisiuliojo!.. Susilaukė, ko norėjo...
- Kur jau čia norės tokios gėdos! - pertarė pagyvenusi
moterėlė. - Kai uliojo, nepagalvojo, o trukt čia mergą
suėsti!..
- Taigi, taigi, - pritarė sena, dievobaiminga merga Ago
ta. - Iš visų kampų nuodėmė tyko, nepasisaugosi ir pražū
si!.. Ar tai žertas, mergelės, tie bernai pasileidėliai taip ir
ryja akimis...
- Ar ir tave, Agotėle? - prunkštelėjo jaunesniosios mergos.
- Manęs tai jau joks nelabasis nesugundys, - nukaito Ago
ta. - O jums, mergelės, reiktų pasisaugoti!.. Vakarais rožan
čių sukalbėtute, dažniau išpažinties eitute, tai ir nereiktų
paskui žliumbti. Duos Dievas, ištekėsite...
- O tau ar davė? - perkirto raudonskruostė ir storablauz-
dė merga Marė, kuriai labai nesikentė ištekėti, tiktai bernai
į ją visai nežiūrėjo. Tai ir pasakė, lyg ant bernų pykdama,
lyg Agotai taikydama, ir pataikė tiesiai jai į širdį.
Visi žinojo, kodėl Agota liko netekėjusi. Brolis nusuko
dalį, tai kas ims mergą be dalios ir dar negražią? - Taip ir
liko visam amželiui visų neapkenčiama įname. Karti tai bu
vo duonelė. Dažnai atsidusdavo, nors ir buvo padariusi įža
dus skaistybėje gyventi, kad duotų Dievas bent už kokio
našlio ištekėti, - eitų, nieko nežiūrėdama. Bet ir našliai ne
užklysdavo. Tai ir liko senmergės vienintelė paguoda - sau
goti viso kaimo merginų skaistybę. Ji pirmoji pastebėjo ir
Ulės nelaimę ir po visą kaimą ant galo liežuvio išnešiojo.
Baisi pagunda buvo senai mergai, tiktai ja niekas nesusigun
dė, tai ir atsikirto su širdimi:
40
- Lakstyk, lakstyk kaip kalė, pasikazojusi andaroką!.. Gau
si!.. Ana jau gavo!.. - ir nusispjovė iš piktumo.
Bet niekas į ją daugiau nekreipė dėmesio. Senesniosios
moterys pradėjo vėl kasti bulves, o mergos, vis dar susirūpi
nusios, lydėjo akimis Ulę, ir viena kita prasitarė:
- Kurgi ji eina?
Bet pabėgėti, paklausti - nedrįso. Tiktai su užuojauta se
kė ją akimis.
O atsipeikėjusi Agota pati sau po nosimi murmėjo:
- Kurgi eis? Žinia, į pragarą! Tokia nuodėmė!.. Ar tai žer
tas!.. Neduos prabaštėlis išrišimo... Reiks per mišias su virkš
čių vainiku bobinčiuje stovėti, o naktį varpinyčioje grūsti
piestoje vandenį...
Bet Ulei visai nerūpėjo nei sustojusios moterys, nei jų kal
bos, o dar mažiau visos bausmės, - čia, žemėje, ir ten -
pragare. Kuo ji kalta buvo? Tiktai todėl, kad ji jauna, graži
ir linksma buvo, tai kibo prie jos visi bernai, bet vesti nė
vienas nenorėjo, nes ji neturėjo nei kraičio, nei pasogos. Ne
patiko jai Antanas, tas surambėjęs senbernis, nieku būdu ji
būtų už jo netekėjusi, bet atsitiko nelaimė, nustvėrė ją dar
žinėje ant šieno, tai ką ji galėjo padaryti? Ak, kad bent tas
mėlynakis Jurgis būtų buvęs... Jis būtų jos pasigailėjęs, ne
palikęs vienos. Bet dabar ir jamar gali pasirodyti?.. Tai kam
pasiskųsti, kur pasiguosti? Tylėjo merga. Gal nieko nebus,
nieks nesužinos. Bet ir buvo, ir sužinojo. Skandintis norėjo,
bet ligi paskutinės dienos vis dar tikėjosi, - ar vieną kartą jai
sakė, rigzdamas į akis, - ves ją Antanas, išeis ji su juo į dva
rą, tuščia tų senio namų, ir be jų bus galima gyventi, tiktai
41
pabėgti nuo tų piktų liežuvių, pasislėpti nuo svilinančių
akių... Bet kur? Eiti vienai į dvarą? Niekados! Ten laukia
tiktai dar didesnė gėda, dar piktesnis pasityčiojimas, dar žiau
resnis išjuokimas. O kur eiti, kur dingti - neišmanė galva,
tiktai norėjo, kad žemė prasivertų ir ją nelaimingą priglaus
tų, paslėptų.
Bet žemė tylėjo. Skleidėsi vakaro sutemos, kėlėsi iš pa
balių tirštas, nepermatomas rūkas, ir jis paslėpė merginą
nuo svieto akių. O ji vis dar ėjo, verkdama ir per ašaras
nieko nematydama. Kur ėjo - pati nežinojo, tiktai širdis iš
gailesčio plyšo, tiktai strėnas baisus skausmas laužė, tiktai
kojas kirste pakirto, kad jos smuko tarsi prakeiktos į že
mę, ir rodėsi, negalėsi jų daugiau pakelti ir nė vieno žings
nio žengti.
Sutemus galulaukėje suklupo mergina. Sudejavo, už šir
dies griebėsi ir parpuolė, o jos dejavimas klaikiu aidu per
girią nuaidėjo, medžius iš sielvarto palenkdamas. Mėgino
atsikelti, bet ir vėl nežmoniškas skausmas parklupdė.
Visą naktį raičiojosi mergina pagirio kemsynuose, deja
vo, šaukė iš baisaus skausmo, bet niekas negirdėjo, niekas į
pagalbą neatėjo. Tiktai nuslinkus rūkui, prablaivėjo tolimas
ir aukštas rudens dangus ir sumirgėjo graudžios kaip ašaros
žvaigždės.
Kai nurimdavo skausmas, žiūrėdavo su begaliniu sielvar
tu į mirgančias žvaigždes, tarsi ieškodama jose paguodos,
tarsi norėdama jas suskaityti... Kai krisdavo padange žvaigž
dė, Ulė skausmingai užsimerkdavo, ir nyku ir gera pasida
rydavo, tarsi ji pati drauge su žvaigžde kristų.
42
Paryčiu visos žvaigždės nublanko, rūkas vėl pasikėlė, pra
dėjo krėsti šaltis, ir baisūs skausmai vėl Ulę surėmė. Bet da
bar ji nedejavo. Tyli kaip žemė kentėjo.
Ir saulei tekant, su pirmais spinduliais, gimė Vincas Dovinė.
43
nevaikščiosi, - paskui kiekvienos karvės uodegą reikia eiti.
Tai ir paskyrė kaimas iš kiekvieno kiemo paeiliui po pieme
nį, kad jie ganytų, o jis juos prižiūrėtų. Bet menkas iš vaiko
užvadas, dažnai tekdavo ne tiktai gyvulius, bet ir vaikus
ganyti. Čia į girią nuklysta, čia susipeša, taikyk juos, su
drausk, - visokio rūpesčio seniui buvo gyvas galas.
O ir dabar - nespėjo kaimenę iš kaimo išsiginti, jau pakri
ko vaikai. Nubėgęs šuva į dvaro girią pradėjo staugti - lapės
olą užtiko ar dar ką atrado - vaikai suriko:
- Vilkas! Vilkas! - ir nubėgo į mišką.
Žinokis, seni, su kaimene. O galvijai išsiskirstė brūzgynuo
se, ieškodami sodresnės žolės, tik takai per rasą liko. Nuklimps
dar kuris pelkėse ar į dvaro mišką nueis, išlaužys medelyną, -
tu, seni, atsakysi. Tai ir eina, nors ir gelia koją, viena užuogi-
na, kita užuogina, suvarinėdamas gyvulius į krūvą. Bet kur
čia senis suvarinės viso kaimo galvijus, - vienur pavarė, kitur
pakriko, ką čia padarysi, nors bėgte pasileisk aplinkui visą
kaimenę. Supyko senis ir piemenis pradėjo šaukti.
- Vaikai, vaikai, kur jus galas nunešė? Ar neisite ganyti?
Bet vaikų nė kvapo. Tiktai šuva vis dar staugia - nutęsia
mai, graudžiai, tarsi nelaimė kokia būtų atsitikusi. Parūpo
seniui. Ir nuklibikšavo jis link girios. Ar čia trukt vaikam
kokią bėdą prasimanyti?
Pagiryje sutiko atgal atbėgančius vaikus. Uždusę, kvapo
neatgauna. Iš tolo jį pamatę, pradėjo šaukti:
- Dėde, dėde!.. Ulė!.. Dagilių Ulė!..
O kas tai Ulei - ir suprasti negali. Ar tik nepasikorė? -
šiurpas senį nukrėtė.
44
Atbėgę vaikai, vieni kitus perkirsdami, išsigandę, sujau
dinti, pasakojo:
- Nubėgam... Ugi žiūrim!.. Šuva staugia... Kažkas juoduoja
pagriovyje prie krūmų... O šuva vis staugia!.. Ir kažkas py-
pia plonu balseliu... Ar ne lapę, galvojam, pagavo?.. Atbė-
gam, žiūrim, Ulė kraujuose paplūdusi guli... O šalia jos ma
žas raukšlėtas vaikutis, į jakę suvyniotas... ir pypia, labai
gailiai pypia... O šuva žiūri į jį ir staugia, ir staugia!..
Suprato senis, kokia čia nelaimė įvyko, bet pats nenorėjo
tikėti.
- Ką jūs čia prasimanot, pramuštgalviai? Negali būti!..
- Tikrai, dėde! Tikrai! Nueik, pats pamatysi.
Senis iš vaikų akių matė, kad jie tiesą sako. Bet ką jis čia
galėtų daryti - nežinojo. Ir jį, kaip vaikus, siaubas pagavo...
Daug žmonių matė senas kareivis mirštant, bet kaip žmo
gus gimsta - nė karto nematė.
- Bėkit į kaimą, pašaukit bobas! - suriko vaikams. - Jos
jau žinos!.. Tiktai greičiau bėkit!.. Kas greitesnis? - paragi
no, ir vaikai nudūmė per laukus į kaimą.
Vienas likęs, susigriebė.
- Palaukit! Palaukit! Tu, Petriuk, ir tu, Antaniuk, pasilikit
prie bandos!.. Tegu vienas Jonas nubėgs, jis greitesnis.
Petriukas, visų mažiausias piemuo, sugrįžo, o Antaniukas
tiktai pasižiūrėjo bėgdamas atgal ir nurūko nesustodamas.
- Tai galgonas! - barėsi skerdžius, žiūrėdamas į grįžtantį
Petriuką. - Niekada neklauso!.. Tu, Petriuk, vienas pada
bok galvijus, aš tau pyragą iš kermošiaus parnešiu... O aš
eisiu pažiūrėti...
45
Įsikišo užgesusią pypkę j kailinių kišenę ir nuklibikšavo
pro brūzgynus.
Petriukas, vienas likęs, pabūgo ir verkdamas pasileido te
kinas paskui nueinantį skerdžių. Atsigrįžo senis.
- O tu ko?
Vaikas sustojo.
- Bijau vienas, - atsakė, verkšlendamas ir pro nosį šnirpš
damas.
- Tai tau vyras! - padrąsino senis. - Aš tuojau sugrįšiu.
Ir nuėjo toliau. Miške vis dar šuva staugė, ir klaikus aidas
skardeno per girią.
Petriukas paabejojo - ar čia verkti, ar neverkti: nykus šiur
pas spaudė vaiko širdį, ir jis paslapčiomis nusekė pakrū-
miais paskui skerdžių. Banda, likusi be priežiūros, pakriko
po brūzgynus.
VI
Šuva, pamatęs ateinantį skerdžių, paspraudė uodegą ir at
bėgo pasitikti. Šokinėjo kaip padūkęs, vizgino uodega, žiū
rėjo į akis ir nė žingsnio neatstojo.
- Žinau, jau žinau! - mostelėjo skerdžius šuniui ir čia pat
pamatė po kadugio krūmu gulinčią Ulę.
Krūptelėjo senis ir sustiro vietoje.
Merga gulėjo aukštielninka, kraujuose paplūdusi, kasos
išsitaršę, vienmarškinė, o šalia jos - viena ranka buvo išties
ta, lyg kažką priglausti prie savęs norėtų, bet nusvirusi bejė
giškai žolėje - gulėjo susuktas jakutėje kūdikis. Ryto rasa
spindėjo gelsvuose plaukuose ir pageltusioje pievų žolėje.
46
Pasilenkė senis prie merginos veido, - toks išblyškęs, kad
net mėlynas buvo, - paklausė - kvėpuoja. Sunkiai, su pertrū
kiais, bet kvėpuoja. Čia jis pamatė, kad merga vienmarški
nė ryto šaltyje, ir pamanė, kad nuo šalčio visa sustingusi,
pamėlynavusi.
- Vargšele, tu vargšele! - atsiduso ir, nusivilkęs kailinius,
apklojo nuogus pečius.
Paskui pasilenkė ir pakėlė nuo žemės kūdikį. Jakutė buvo
drėgna nuo rasos, ir pro jos skverną kyšojo nuoga vaiko ko
jytė. Rūpestingai įsuko kojytę į jakę ir apsidairė, kuo čia dar
šilčiau vaiką įvynioti. Kūdikis ant rankų pradėjo vėl klykti.
- Ne laiku gimei, nabagėli tu mano! - palingavo senis,
žiūrėdamas į raukšlėtą kūdikio veidelį. - Ir tau turbūt šalta?
Ir čia pamatė pro krūmą žiūrinčias išsigandusias berniuko
akis. Tai buvo Petriuko akys.
- O tu vis dėlto nepaklausei, išdykėli? - nepiktai subarė
skerdžius. - Vilkis greičiau kailiniukus - jis mažesnis, gali
sušalti, o tu - pabėgiosi, sušilsi.
Berniukas, nieko nesakydamas, tiktai šnairomis žiūrėda
mas čia į skerdžių, čia į gulinčią ant žemės moterį, nusivilko
kailiniukus ir padavė.
- Dabar tai jau nesušalsi! - kalbėjo senis, sukdamas kūdi
kį kailiniukais.
Kūdikis vis dar klykė.
- Ai, koks rėksnys! - pakreipė skerdžius galvą, ir plati,
giedra šypsena nuslinko per jo raukšlėtą veidą.
Atsargiai ant rankų laikydamas kūdikį ir žiūrėdamas į jį,
užmiršo senis pakrikusius po laukus galvijus ir visus savo
47
kasdieninius rūpesčius. Gal senio krūtinėje pabudo seniai
užgesę jausmai, kuriuos dvarininkas išplėšė, išniekindamas
jo merginą ir jį, baudžiauninką, kaladėse užkaltomis kojo
mis atiduodamas į rekrutus. Kaip dūmuose išnyko visas se
nio gyvenimas - kareivinės, stumdymai, daužymai, karai,
žudynės, sužeista koja, senis elgeta skerdžius... O jeigu ne
visa tai, jis šiandien gal anūką šitaip ant rankų turėtų... Se
nis žiūrėjo į naujagimį ir šypsojosi.
Atbėgo iš kaimo piemens, suvarinėjo kaimenę ir skerdžiui,
vis dar laikančiam ant rankų kūdikį ir šypsančiam visomis
raukšlėmis, pasakė, kad bobos neina, tegu, sako, žinosi, kas
mums rūpi, dar ranką, sako, išgels...
- Turkai, o ne bobos! - perširdo senis. - Kad jos kur galą
gautų, tai bestijos!.. Ir ką dabar aš darysiu? - susirūpino.
Gimdyvė gulėjo be sąmonės. Aplink ją stovėjo, sustoję ra
tu, piemens ir skerdžius. Visų akyse buvo susirūpinimas.
Moteris blaškėsi.
Pagaliau iš kaimo pasirodė viena kita moterėlė. Ėjo pa
mažu, tarsi svarstydamos ir nesiryždamos. Pamačiusios pie
menis, paleido liežuvį:
- O jūs čia ko, snargliai? Bėkite karvių žiūrėti!
Vaikai nubėgo.
Priėjusios arčiau ir pamačiusios gulinčią merginą kraujuo
se, viena kita pliaukštelėjo delnais, paaimanavo ir neiškentė:
- Tai tau, mergele, ko susilaukei!.. Kokia gėda, kokia
gėda!..
- Pačios gėdinkitės! - subarė skerdžius. - Žmogus miršta,
o jos liežuviais tabaluoja.
48
Mergina atmerkė akis, pažiūrėjo, lyg kažko ieškodama,
sudejavo ir išsitiesė kaip pakirsta eglė.
Skerdžius nusiėmė kepurę, persižegnojo, pradėjo kalbėti
poterius, o per raukšlėtus veidus nusirito viena kita šykšti
senio ašara ir sublizgėjo žiluose barzdos plaukuose kaip
skaidrus rasos lašelis.
VII
Taip numirė Ulė, smagioji mergina ir dainininkė, už savo
vienatinį sūnų atidavusi savo gyvybę... Norėjo čia pat ją pa
laidoti, bet kaimas nesutiko - dar vaidinsis, vaikščios po
laukus, geriau jau nuvežti į kapines. Nuvežė, užkasė nešven
tintoje vietoje, duobėje... Per pakasynas ir po pakasynų
nesmagiai kaimas jautėsi. Šnairavo į Dagilių kiemą.
- Tai gyvulys!.. Suėdė tokią mergą!..
Niekas neužjautė, kai sužinojo, kad Antanas Dagilis mė
gino daržinėje pasikarti, tiktai tėvas spėjo atimti virvę.
- Ne atimti tokiam virvę, bet patraukti, - ne vienas pasakė.
O naujagimį našlaitį norėjo viena kita kaimo moteris pri
glausti, bet skerdžius Gricius niekam nedavė:
- Tokią mergą pražudėte, tai kur čia jums dar kūdikį? O ir
mano boba bergždžia vaikščioja, parnešiu, tegu užaugina.
Taigi!
Ir pasiliko vaikas pas skerdžių. Per krikštą davė jam savo -
Vinco - vardą ir augino kaip tikrą sūnų.
49
Perskyrimas antras
50
tingai plakdavo vėjai, prausdavo lietūs ir kapodavo kruša,
bet jau vienu savo gimimu išsikovojęs tarp gyvųjų vietą, ne
sutiko jos niekam užleisti, kol krūtinėje plakė širdis ir gys
lose sruveno neramus kraujas, kurį jam perleido motina
drauge su savo gyvybe, neišvargtu ligi galo vargu ir neišdai
nuotomis dainomis.
Ir bene ta motinos didžioji nelaimė suteikė jam jėgos nu
galėti gyvenimo sunkybes ir nepražūti, o paskutinis moti
nos atodūsis įkvėpė jį dideliems darbams, kuriuos jis sten
gėsi surasti ir nesurado po ta žema prislėgta padange, po
kuria jam buvo lemta gimti.
Tiktai todėl turbūt taip jo gyvenimas susidėjo, ir jis daž
nai nueidavo su vėjais, savęs ieškodamas ir save blaškyda
mas, atrasdamas ir vėl pasigesdamas, klaidžiodamas dienų
prieblandoje ir naktų patamsėję, gundomas klaidingų žibu
rių, žaltvykslių ir siekdamas amžinosios saulės šviesos.
Tai ir palaiminta kiekviena gyvybė, kuri į pasaulį ateina,
nes jos laukia gyvenimas ir kova, ir tas didysis siekimas,
kuris žemę išjudina.
51
DŪMI NĖ PI RKUTĖ
52
žinęs. Tiek metų praėjo! Vaikai spėjo užaugti ir savo vaikų
susilaukti. Ir Gricius buvo jiems žinomas tiktai iš senių pa
sakojimų.
O ir sugrįžęs Gricius savo kaimo nepažino. Ten, kur buvo
jo sodyba, tiktai viena sena, apkerpėjusi obelis buvo likusi.
Bet ją gerai atsiminė Gricius. Kai jį prieš trisdešimt su vir
šum metų išvarė sukaltą į rekrutus, ta obelis žydėjo, ir po ja
suklupo raudanti motina, išbėgusi jį palydėti. Ir per visus
tuos sunkiuosius metus žydėjo jo akyse ta obelis... Ji ir par
vedė jį atgal į savo kraštą.
Pavakare, kai kaimas grįžo iš lauko darbų, pamatė keistą
senį, atsišliejusį į seną, beveik sulaukėjusią obelį, kuri vis
dar pavasariais žydėdavo, bet atnešdavo mažus, rūgščius
obuoliukus. Tiktai dėl gražaus žydėjimo jos lig šiol neiš-
kirto.
Senis atrodė, tarytum būtų iš tolimo ir svetimo krašto.
Suvargęs, sunykęs, su didele žila barzda ir degančiomis vei
do raukšlėse nykiomis akimis... Jaunimas praėjo abejingai,
kiek nustebęs, iš kur tokį senį galas užnešęs į jų kaimą. Se
nieji sustojo. Ir jie nepažino, tiktai keistas nujautimas sulai
kė senių žingsnius. Jei ne prie tos obelies būtų svetimasis
stovėjęs, ir jie gal būtų nesustoję. Sustojo ir žiūri. Savo aki
mis netiki. Svetimasis taip pat žiūri ir nieko nesako, tiktai
akys graudžiai, liūdnai šypsos.
- Ar ne Gricius? - pažino ir persižegnojo seniai. Galgi
pasivaidino senoms akims.
Sunykęs senis tiktai šyptelėjo. Norėjo kažką pasakyti ir -
pravirko.
53
Visas kaimas tuojau sužinojo ir subėgo kaip į gaisrą. Kas
galėjo tikėti, kad po tiek metų galėtų sugrįžti jau užmirštos
baudžiavos nukankintas baudžiauninkas. Visi stebėjosi ir
klausinėjo senį.
Bet senis mažai ką pasakojo. Tiktai dairėsi graudžiomis
akimis aplinkui ir obelį minėjo... O nemažai buvo senio iš
gyventa. Ir karuose pabuvota, ir svetimuose kraštuose pa-
skursta... Kai sužeidė turkų kare koją, ilgą laiką gyveno ge
nerolo dvare, - duok Dieve dangų, neblogas žmogus buvo,
kai atvažiuodavęs, vis duodavęs tabokos krepšį ir atsimin
davęs turkų karą, kuriame ir pats dalyvavo. Tai pas tą gene
rolą ir išbuvęs ilgus metus dvaro panaktiniu. Būdavo, neuž
migs nakčia senasis generolas, jis ir pasišaukia panaktinį,
buvusį savo kareivį: „O ar atsimeni, sako, kaip tada ir tada
buvo, kaip mes turkus mušėme?“ - Kur ten viską atsiminsi,
gal generolas ir mušė turkus, o juos, prastus kareivius, tur
kai mušdavę, bet vis tiek, kad paguostų senąjį generolą, svei
kosios kojos kulnimi prie nesveikosios mušdavęs ir atsaky
davęs: „Taip, jūsų didenybe, gerai atsimenu...“ Jei neblogai
būdavo nusiteikęs generolas, tai sidabrinį duodavęs... Ge
ras buvo žmogus, duok Dieve dangų! Ir darbas pas jį buvo
nesunkus: dieną malkų pakaposi, pečius iš ryto pakūrensi,
nakčia su tarškalu aplink dvarą pavaikščiosi... Nesunkus bu
vo gyvenimas, tai ir nepastebėjęs, kaip prabėgo... Bet gene
rolas numirė, o jis vis dažniau savo kraštą atsimindavęs...
Nesitikėjęs ką nors rasti savųjų gyvų, tiktai dažnai obelį sapne
žydinčią matydavęs... Tai ir parėjęs bent prieš mirtį dar kar
tą ją pamatyti.
54
- Dėkui, kad nenukirtote! - dėkojo senis, ir ašaros akyse
blizgėjo.
- Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum?..
Sulauksi pavasario, pats pamatysi, kaip ji gražiai žydi, - guo
dė seniai parkeliavusįjį.
- Tai vis dar žydi? - klausė lyg netikėdamas Gricius, ir jo
primerktos senos akys švito.
- O kaipgi, žydi! - patvirtino seniai, galvas linguodami.
Bet be tos žydinčios obelies nieko daugiau kaimas Griciui
nepaliko. Tai, praėjus pirmam nusistebėjimui, nesmagiai pa
sijuto ir nežinojo, ką daryti.
Panaikinus baudžiavą, kaimas išsiskirstė vienkiemiais ir Gri
cių žemę išsidalino. Seniai Griciai buvo mirę, o jų vienintelis
sūnus Vincas, kai išvarė jį į rekrutus, be žinios buvo dingęs.
Niekas ir nemanė, kad jis dar gyvas kur nors būtų. Kaimas
augo, keitėsi, vieni kitus išstūmė, sodybas praplėtė, tai kur
čia dabar ir atskirsi, kur ta Gricių žemė buvo?.. Seniai kaimas
užmiršo, kaip ir patį tos žemės paveldėtoją. Todėl ir nelabai
malonus buvo kaimui senio Griciaus sugrįžimas. Visi jautė -
neteisingai pasielgė, reiktų skriaudą atlyginti. Bet kaip atsily
ginsi, jeigu rėžiai seniai panaikinti, suskirstyti pagal sodybas,
o ir tos sodybos iš rankų į rankas ėjo, silpnesnieji užleido
vietas stipresniesiems, tie pralobo, įsigyveno, pamėgink da
bar kad nori juos pajudinti?.. Nieko nebus, gražumu jie ne
atiduos, o per teismus ir tiek nelaimėsi. Tai kur čia dabar tam
Griciui žemės gausi? Tiesa, turėjo kaimas dar bendras ganyk
las, dėl jų ilgai su dvaru bylinėjosi, kol laimėjo, o laimėję
negalėjo pasidalyti, taip ir liko visam kaimui po senovei.
55
Tai buvo prasta žemė, pelkėta, krūmokšniais apaugusi, bet
vis dėlto žemė. Ir vienas kitas iš senesniųjų ūkininkų pradė
jo nesmagiai aiškintis sugrįžusiam Griciui:
- Tai matai, taip jau čia dabar išėjo!.. Tavo amžiną atilsį
tėveliai buvo mirę, o tu pats - nežinojom, ar gyvas esi, tai ir
išsiskirstėme tavo žemę... Visi jau apsigyveno savo vietose,
kur čia dabar tau žemės gausi? Nebent ganyklose, ten, nuo
miško pusės, kur sausesnė vieta? Jau dvigubai tau atrėžtu-
me!.. Krūmokšnius išgenėtum, vieną kitą griovį iškastum,
ir gražus gyvenimėlis būtų!..
Pasiklausydavo Gricius tų kalbų ir galva palinguodavo:
-Taip tai taip!.. Tik nei aš krūmokšnius genėsiu, nei žemę
arsiu. Tai man ir tų balų nereikia. O duonos už dyką neval
gysiu. Kaimo gyvulius galėsiu ganyti, žiemą pančių nuvy
siu, vyžų nupinsiu - ir nemirsiu iš bado... O dobilo aš vis
tiek ilgai neminsiu!.. Atgyvenau, kas man priklauso! Ot, pa
vasarį dar kartą pamatysiu, kaip obelis žydi, ir užteks!
Kaimas apsidžiaugė. Nei čia žemės draskyti, nei ganyklų
rėžyti. O ir savo skerdžių turės. Ko čia geriau ir reikia! Vie
nas kitas net pastogę savo pasiūlė, malonės duoną.
- Atsivalgiau svetimos duonos - nenoriu! - atsakė senis. -
Ot, aš čia apsižiūrėjau, senoji skerdžiaus pirkutė tuščia. Jūs
bent kiek pataisytumėte ją, naują stogą uždengtumėte, ir
užtektų mano gyvenimui. Duosite nuo gyvulio po gorčių
kitą už ganymą, tai ir prasimaitinsiu, o kai numirsiu, tai po
lentą grabui sumesite ir už pazvanus sumokėsite... Ar daug
čia senam žmogui reikia?
Kaimas taip ir padarė. Palopė šiek tiek trobelę, stogą naują
uždengė, o naujos krosnies su kaminu taip ir nestatė, paliko
senąją, iš akmenų sukrautą kampe ugniavietę, tiktai aukšti
nio langelio dangtį naują padarė, nes senasis buvo kažkur
pražuvęs, - piemens nujojo ar buvusis skerdžius, pritrūkęs
malkų, sudegino. Į vienintelį langelį, užkištą pakulų gniūž
te, įdėjo žalsvą stiklą. Tai ir viskas, ką kaimas padarė. Ilgai
tas senis gyvens, kur čia daug kaštuosiesi, ir taip bus gerai!
Gricius ir nesiskundė, kad tiktai vėjas nepučia ir ant galvos
nelyja, užteks jo amžiui!
Dėl savo amžiaus jis pats ir kaimas apsiriko! Ne vieną iš
tų pragyveno, kurie žadėjo jam ant pazvanų sumesti ir gra
bui lentą duoti. Senis dar gražų amžiaus galą pagyveno ir
visą kaimą pralinksmino, surengdamas su senmerge Barbo
ra vestuves. Nusibodo vienam dūminėje pirkutėje gyventi,
susirado iš savo laikų paną ir - vedė. Dūko kaimas per tas
vestuves, ir kur nedūks - tokių vestuvių niekas nematė! O
ir pats Gricius, vieną kitą burnelę išmetęs, mėgino su jauną
ja išeiti šokti, tiktai nelemtoji koja sukliudė. Bet dėl to senis
nenusiminė.
- Dabar, kai turiu bobą, ir su viena koja apsieisiu.
Ir paskui, išėjęs į kaimą, kartais linksmai mirktelėdavo dai
rydamasis:
- Žiūriu, ką čia į kūmus reiks kviesti! Nagi mano boba
pastojo!..
Kaimas netikėdamas kvatodavo:
- Negi iš šventos dvasios?
Senis šypteldavo, pats įtikėdamas:
- O kad ir iš šventos dvasios? Tai ką?
57
Bet veltui buvo senio lūkesčiai. Tiktai tada, kai iš ganyklų
parsinešė nelaimingosios Ulės kūdikį, surūkusi baudžiavos
laikų trobelė nauju gyvenimu prašvito.
II
58
skeryčiodamas mažytėmis rankutėmis ir nekantriai kaip šu
niukas ungzdavo.
- Se, jau še! - kišdavo senis vaikui bonką pieno prie bur
nos. - Išalkai, ką?
Vaikas abiem rankytėm stverdavosi butelio. Senis šypso
damas pastovėdavo, pažiūrėdavo, kaip godžiai vaikas žinda
pieną, ir šilta srovė nuslinkdavo per atšalusią senio krūtinę.
- Trauk, trauk, vyras užaugsi, būsi man užvadas! - prašvis-
davo senio akys.
Bet ne užvado senis iš vaiko laukė, tiktai savo vienišą se
natvę praskaidrindavo.
Taip pastovėjęs, pažiūrėjęs, pamažu atatupstas traukda
vosi prie durų, vėl jas užsklęsdavo ir išeidavo sušilęs atgal į
rudens darganą kitų vaikų prižiūrėti, kurie bandą su juo
ganydavo. Tie vaikai ir buvo visas jo senatvės džiaugsmas.
Ne kartą dėl jų ant senio galvos pasikeldavo viso kaimo
audra, kad jis taip vaikus išpaikinąs, jog ir suvaldyti jų nega
lima, o užvis daugiausia jam kliūdavo dėl mažiausio, kuris
dar lopšyje gulėjo:
- Užtrukdys tas senis visas karves su tuo savo benkartu! -
skųsdavosi gaspadinės, nors tiesiai į akis seniui vengdavo
prasižioti. Jei kuri prasižiodavo, neapsidžiaugdavo, senis mo
kėdavo atsikirsti:
- Tai jau ir gana! Viso kaimo karvės neišžindys vieno vai
ko! Turėtum bent kiek sarmatos ir patylėtum! - ir tos gas
padinės karves dažniau melždavo vaiko pienui.
Ne iš keršto tai darydavo, tiktai apmaudas senį apimda
vo dėl tokio žmonių godumo. Seniau taip nebūdavę.
59
Baudžiavos prislėgti, ponų engiami, žmonės daugiau vieni
kitus užjausdavo. Nebuvo to gobšumo - tiktai glemžti vis
ką, tempti į savo gūžtą. Paskutiniu kąsniu žmonės pasidaly
davo, kartais net ir savo kailiu už kitą nukęsdavo ir tylėda
vo. O dabar? Pieno šlako ir to, mat, gaila, kad jūs kur su-
rūgtumėte! Nepažino senis savo kaimo, nelabai jam patiko
naujieji žmonės ir jų savanaudiški papročiai. Visas kaimas
tarytum lenktyniavo, kas greičiau pralobs, daugiau žemių
prisipirks, didesnes trobas pasistatys. Tai kur tokie nebus
gobšūs ir godūs! Tiktai vieno senio Griciaus ir susigėsdavo,
jis buvo nelyginant iš senų laikų likusi sąžinė, kurią dabar
per sotų gyvenimą buvo užmiršę.
Tai ir nedrįsdavo per daug jam prikaišioti, o ir jis į jų prie
kaištus per daug dėmesio nekreipdavo. Burbtelėdavo ką nors
ir nueidavo savais keliais. Kito tokio skerdžiaus būtų nepa
kentęs kaimas, bet juk tai savas žmogus buvo, per daug įgri
si, jis dar ir žemės savo pareikalaus, - o iš tikrųjų jis kaimui
tiktai gera darydavo, ne vieną ūkininką, dėl tuščių niekų
susiriejusį su kaimynu (nors ir vienkiemiais gyveno, bet vi
sas kaimas buvo pasilikęs prie kelio, tiktai trobas vieni nuo
kitų toliau nustūmė), sutaikydavo, sugėdindavo, ir jiems pa
tiems atrodydavo, kad dėl nerimto dalyko pyktasi. O ir gas-
padinės, vienos prisigerindamos, kitos iš geros širdies, sker
džiui vakare einant per kaimą namo, pakišdavo neprašytos
čia lašinių gabalėlį, čia sviesto gniužulėlį, čia kokios šviežie
nos, sakydamos:
- Pasidrūtink vakarienei! Privarginai senas kojas bega
nydamas.
60
O kita pakišdavo kokį vystyklėlį, paklodėlę, vaikišką dra
bužėlį:
-Juk ir tu augini, ir tau reikia!
- O kaipgi, o kaipgi! - nušvisdavo dėkodamas senis. -
Kad ir neturiu bobos, bet vaiką - duok, Dieve, Ulelei dangų -
ir aš turiu. Prisišlapinęs turbūt galgonas, reiks nakčiai perklo
ti. Ačiū, turėsiu su kuo...
Ir skubindavo senis į savo pirkutę. Kartais atrasdavo vai
ką miegantį, o kartais ir vėl klykiantį, valgyti norintį ar lop
šyje susišlapinusį, sustirusį. Vargas būdavo seniui, jis net pats
iš savęs pasijuokdavo:
- Reiks man senatvėje per tave antros bobos ieškoti ar jau
ką? Kur aš čia tave vienas užauginsiu? Na, bet kol aš susirasiu
kitą bobą, tu turbūt ir užaugsi. Lipk iš lopšio, matai, net šie
nas po tavim šlapias!.. Tuojau sauso paklosiu, naują paklodė
lę užtiesiu, - kai užaugsi, galėsi padėkoti Kubilienei, ji, mat,
tavęs, slieko, pasigailėjo, tau parnešti davė... Na, lįsk į švarų
patalėlį! Ir žiūrėk, vyras būk, nakčia nesusišlapink, neturėsiu
kuo perkloti! Trauk iš bonkos, greičiau užaugsi!.. Ilgai laukti
aš negalėsiu, viena koja grabe stoviu, kad tiktai spėčiau tave
užauginti!.. Paskui ir su varnomis galėsiu skristi...
Sutvarkydavo vaiką, aukštinio dangtį pakeldavo, pakur
davo ugnį, kad šilčiau būtų ir, kas svarbiausia, kad tas vaba
las nesušaltų. O vabalas, suuodęs dūmus, pradėdavo rauky
tis ir, kai dūmai imdavo akis graužti, pravirkdavo.
- Mat, koks bajoras! - sakydavo senis. - Jam ir savo dū
mai akis graužia!.. Šilčiau užsiklok, praversiu duris, bema
tant ištrauks.
61
Pirkutė vėl atšaldavo ir vėl prirūkdavo. Senis tupinėdavo
nuo lopšio prie durų, amžinai pats sau ir vaikui pasakoda
mas, tuo pasiguosdamas ir savo gyvenimą paįvairindamas.
Atėjo žiema su baltais pusnynais, staugiančiomis pūgomis,
ilgomis tamsiomis naktimis, bet skerdžiaus pirkutėje neprail
go, nenusibodo - pradėjo lopšyje juoktis naujas gyvenimas,
nušviesdamas senojo gyvenimo prailgusias naktis.
III
62
vandens atnešti, o tu žabų paieškok! Tik greičiau! - paragi
na ir taip jau vietoje nenustovinčius piemenis.
Sukuria ugnį, išverda vėžius, sudeda visi savo krepšius į
krūvą, ir prasideda ganyklų puota. Atsiranda čia ir lašinių
gabalėlis, ir sviesto kruopelė, ir sūrio trupinių, bet visiems
geriausiai patinka raudonos vėžių žnyplės. Kai tik užverda
katilėlyje vanduo, išsprogsta vėžių akys, parausta žnyplės ir
uodegos, išpila su visu katilėliu ant vejos, susėda visi aplin
kui, ir kiekvienas traukia vėžį už uodegos, stengdamasis nu
čiupti tą, kurio didesnės žnyplės.
O Vincė čia buvo, čia ir nėra. Jau nudūmė į mišką. Že
muogės prisirpusios, avietės rausti pradėjusios, tai kur čia
ilgai gaiši? Landžioja po brūzgynus, tankumynus, žiūrėk, ir
gyvatę užėjo, - gerai ir gyvatė. Iškelia lazdą ir pačiumpa
kaip žnyplėmis gyvatę už galvos. Raitosi gyvatė, bet pada
ryti nieko negali, tiktai šnypščia ir geluonį kaišioja. Snypšk,
didelio čia daikto, nebaisu. Ir grįžta atgal į ganyklas, vieno
je rankoje - šakoje įsprausta gyvatė, kitoje - prisirpusių že
muogių aukšlys.
Senis, pamatęs besiraitančią gyvatę, nejuokais supyksta,
diržą pradeda segtis, bet neatsisega, vaikas perkalba:
- Aš tau, tėtuk, vaistams...
- Vaistams, vaistams! - pyksta senis, bet jau diržą susise-
ga. - Kiek kartų tau sakiau, kad neliestum gyvačių?., {gels,
kai reiks deginti tą vietą, tai sužinosi!.. Kad daugiau tu man
jų nenešiotum!
Bet kur tau vaikas klausys! Jei ir neparnešdavo, tai,
įspraudęs į šaką, miške palikdavo. Raitykis, bjaurybe, kol
63
galą gausi! Bet kartą besiraitydama ištrūko ir įgylė mažam
gyvačių naikintojui į koją. Tik suspigo vaikas nesavu balsu
ir pardūmė pas skerdžių.
- Tėtuk, įgylė! - tyliai pasakė, o akyse ašaros blizgėjo.
- Ar nesakiau? - išsigando senis. - Tai išdykėlis!.. Kur?
- Va, čia, - sulaikydamas ašaras, parodė koją aukščiau kul
nelio.
Koja toje vietoje buvo pamėlynavusi ir truputį patinusi. Ma
žas kraujo lašelis iššokęs ir sustingęs ten, kur įgelta buvo.
- Gulk! - suriko senis ir stvėrėsi peilio. Prapjovė toje vie
toje, o paskui užsimerkęs prikišo prie žaizdos nuodėgulį.
Vaikas, sukandęs dantis, tylėjo. Nė garso, tiktai visas išba
lo, pamėlynavo.
Nors ir po tokios griežtos operacijos, koja vis dėlto suti
no, ir vaikas išgulėjo keletą dienų klejodamas.
Senis labai nusiminė. Kaip nesavas visas tas dienas vaikš
čiojo. Žmonės stebėjosi - savo ir tai taip nesigaili. O čia
svetimas ir - kaip žemes pardavęs. Kitas net patarė:
-Tu jį daugiau prispausk! Šitaip tai jis visai laukinis užaugs.
- Ko čia jį spausi? - supyko senis. - Kai numirs, tai žemė
prispaus!.. Tu geriau nuvažiuotum daktaro!.. Trečia diena
klejoja...
- Tai tau ir gana! Blusa įspirs - ir lakstysi jau daktaro!..
Pagulės ir išgis!..
Į pagalbą skerdžiui atėjo tiktai Klevienė su savo akmeni
niu kirvuku, kuris visas ligas gydydavo.
Tai buvo nepaprastas kirvukas. Užtenka su juo patrinti
skaudamą vietą, ir - pagydo. Bet turėjo jis ir kitą ypatybę,
64
kuria Klevienė šventai tikėjo: jeigu tas kirvukas nukristų
ant žemės, tai žemė atsivertų per devynis stuomenis ir vis
ką prarytų.
Su tuo stebuklingu kirvuku ir pagydė Vincę. Tiesa, ne
iš karto, truko kokią savaitę, per kurią senis vos iš proto
neišėjo. Tokių siaubingų dienų jis net turkų kare nebuvo
pergyvenęs. Kad būtų berniukas bent šaukęs, rėkęs, o da
bar, kai atgaudavo sąmonę, tiktai graudžiai žiūrėdavo liūd
nomis, kaltomis akimis j senį, lyg atsiprašyti norėdamas, ir
seniui taip neramu pasidarydavo, kad nors iš trobelės bėk...
Ką čia dabar bedarysi? Tiktai paglostydavo vaiko galvutę, ir
paties akyse ašaros sublizgėdavo.
O kai jau pasveiko Vincė, tai nė per žingsnį senis nuo
savęs neatleisdavo. Bet kur čia vaiką ilgai prie savęs prisi
rišęs laikysi? Ištrūks kaip vanduo pro pirštus. Ir jo visur
pilna. O užvis labiausiai jam rūpėjo tas Klevienės stebuk
lingas kirvukas. Nusaugojo, kur jį padėjo, ir čiupo. Parbė
go į pirkutę, atsistojo už kampo, norėjo mesti - pažiūrėti,
ar tikrai praris žemę per devynis stuomenis. Bet išsigando.
O kas bus, jeigu praris? Tada ir trobelė gali nugarmėti.
Ne, gaila trobelės. Nubėgo į dvaro mišką. Atsistojo už sto
riausios eglės ir iš visų jėgų sviedė, kad toliausia nulėktų.
Tegu praryja dvaro miško devynis stuomenis, - negaila.
Kirvukas pupt ir nukrito. Žiūri Vincė, akis išpūtęs, žiūri,
ir - nieko. Siūbuoja eglės kaip siūbavusios, ir tiek, nei že
mė prasiveria, nei ką praryja. Dar palaukė, ir vis - nieko.
Tada susirado žolėje nukritusį kirvuką ir nurūko pas sker
džių į ganyklas.
65
- Žiūrėk, tėtuk! - iš tolo šaukia. - Tas kirvukas nieko
neryja!
Užsimojo ir metė, kad toliau numestų. Vis dėlto baisu, gal
ir praris šį kartą. Bet ir šį kartą nieko.
Tiktai dabar skerdžius suprato, ką čia tas vaikas mėto.
- Ak, tu išdykėli! - supyko. - Ką Klevienė pasakys? Duok
šen, reiks jai atiduoti.
Vaikas dar pamėtė tą kirvuką atnešdamas. Senelio akivaiz
doje visai baimė prapuolė.
- Meluoja ta Klevienė, - atiduodamas pasakė.
- Žinia, kad tai bobų išmislai, - sutiko ir senis. - Tiktai
tau nereikėjo imti. Širs be reikalo boba, kad jos paslaptį
išaiškinai.
Jspėjo senis. Klevienė baisiai pyko, sakydama, kad dabar tas
kirvukas nustojo savo gydomosios galios. Bet tas nei Vincei,
nei skerdžiui nerūpėjo. Širsk, kad nori. Didelio čia daikto!
Prabėgo vasara. Iškrito pirmas sniegas, reikia eiti kurap
koms, kiškiams kilpų spęsti, žabangų taisyti. Bet šitą pra
mogą ir pats senis mėgdavo. Tai ir eidavo abudu per dienas,
vakare - kilpas užtaisydami, iš ryto - patikrindami, ar nėra
kas įkliuvęs. O daug čia tos dienos žiemą? Čia prašvito, čia,
žiūrėk - jau ir temsta. Tai prabūdavo per dienas laukuose,
miške, pelkėse. Pelkės užšalo, ir toli galima buvo į jas nuei
ti. Reikėjo tiktai pasisaugoti liūnų akių, kurios ir žiemą ne
užšaldavo. Bet lengva buvo jų išvengti, aplink jas sniegas
parudęs, lyg rūdimis apneštas, iš tolo matyti, nebent nese
niai būtų užsnigę. Bet ir tada tiksliai įspėdavo liūną, ar kar
tą pro jį vaikščiota?
66
Išgirs, būdavo, Vincė gailų, ploną cypimą, tarytum vaikas
verktų, ir įtempia ausis: zuikis į žabangus pakliuvo. Bet į
kuriuos? Ar vieni čia jų paspęsti? - Gerai įsiklauso ir pats
kaip zuikis - su kailiniukais, kailine kepure - ritasi per pus
nynus. Paskui sunkiai klampoja skerdžius. Jei zuikis - vai
kas nepajėgdavo įveikti, rankas apdraskydavo ir ištrūkda
vo. Kurapkas pats vienas atradęs į krepšį sugrūsdavo ir jau
iš tolo kepure mosuodavo ir šaukdavo:
- Turiu, tėtuk!
Senis sustodavo, nusišluostydavo prakaitą.
- Laikyk! Bus vakarienė.
Patikrinę visas kilpas ir naujas užspendę, grįždavo vakare
linksmi namo.
Kai parsinešdavo ką nors krepšyje, senis tuojau - jei zui
kis - po balkiu ir velka kailinėlius, o jei kurapka - ant suo
lo, peša plunksnas, šiltesnis bus guolis. Vincė, atsinešęs ža
bų, jau kuria ugnį, kaičia vandenį katilėlyje ir nekantrauda
mas žvilgčioja, ko taip ilgai senukas užtrunka.
Smagiai traška malkos, verda vakarienė, už sienų šaltis,
speigas, o viduje - šilta, jauku, senis su vaiku, pritūpę asloje
prie ugnies, laukia nesulaukdami vakarienės. Puodas verda,
senis pamaišo su samčiu, paragauja:
-Jau!
Vaikas pašoka, galva paskęsta dūmuose, bet nespėja nusi
čiaudėti - durys jau atidarytos, dūmai kamuoliais verčiasi
pro viršų, o pro apačią kunkuliuodamas veržiasi šaltis. Bet
nešalta. Ant stalo jau garuoja didelis molinis dubuo su karš
ta, gardžia vakariene.
67
Tiktai nepastovi medžiotojų laimė. Dažnai tekdavo sausa
pluta pasitenkinti ar bulvių su lupynomis išsišutinti. O bul
vės su druska - argi neskanus valgis? - Druskos už zuikių
kailius pakankamai apsirūpindavo.
IV
68
žiūri - nieko! Nusišluosto į kelnes morką, galą nukanda, iš
spjauna ir nueina jau pamažu, grauždamas. Negi iš bado mir
si, kada laukai ir namai pilni visokių gėrybių? Didelio čia
daikto, kad visa tai svetima. Apie tai ir nepagalvodavo Vin
cė. Kaip vėžiai upelyje, kaip uogos miške, kiškis pinklėse:
pagavai - ir tavo. Ką čia daug galvosi, kai valgyti nori?
Tai Vincei už viską - kas ką kaime tiktai padarys - ir kliū
davo. Kartais jis ir sapne nesapnavęs, kad tą ar kitą dalyką
padaręs, vis tiek jam atsakyti tenka. O ar maža kaime išdy
kėlių, kurie mielai savo eibes ant Vincės galvos suversdavo?
Jais, nors ir meluodavo, visada tikėdavo, o Vince niekuo
met. Kas čia gali tikėti pasileidusiu kaip vyžos apivara mer
gos vaiku, augančiu be jokios priežiūros? Jis dar ir kitus
vaikus visokių eibių išmoko. Tvirkina, bjurina visus kaimo
vaikus. Tiek daug kalčių ant vargšo vaiko sukraudavo, kad
jų net vyras negalėtų panešti. Kur čia vyras? Ir slibinui su
dešimčia galvų, šimtu kojų ir rankų užtektų.
Skerdžius kai tik pargindavo kaimenę j kaimą, nuo pirmo
kiemo ir prasidėdavo barniai. Išbėgs gaspadinė pro vartus
ir drasko seniui akis:
- Tas tavo benkartas vėl pieną išlakė ir puodynę sudaužė!
Kamaroje sprindį lašinių nunešė! Darže morkas išrovė, agur
kus nuskynė! Kad galą kur nors jis gautų! Jau kad aš jį kada
nors nustversiu, tai kad pakratysiu, nelandžios daugiau po
kaimą!..
Senis su visa ta litanija buvo apsipratęs. Viena tiktai au
simi klausydavo. Pliaukštels botagu, karves greičiau pava
rydamas:
69
- Siu, marge! Kur eini, palše?.. O tu, boba, per daug ne
rėk! Gal katė tavo pieną išlakė ir puodynę sudaužė, gal paršai
daržą išknaisiojo, o tu jau vaiką kratyti rengiesi!.. Sąžinės
turėk, poną Dievą atsimink!.. Našlaitį nuskriausti, kunigo
pasiklausk, mirštama nuodėmė!..
Ir taip prie kiekvieno antro kiemo. Pritrūkdavo pagaliau
senis kantrybės:
- Tai ką, jūs čia susitarėt ar kurį galą mano vaiką suėsti?
Negana, kad motiną suputote, dar ir vaiko užsimanėte?..
Visų, matai, kamaras išgriozdė, daržus išrovė, stebiuosi, kaip
jis dar jūsų visų į kelnes nesusidėjo ir neuždaužė... Pargin
čiau vakare karves į kaimą ir - nė gyvos dvasios! Tai bent
kartą galva pailsėtų!.. Supraskite, proto turėkite, ar gali bū
ti tai vieno vaiko darbas? Čia kareivių pulkas, ir tas ne
suspės!.. O jūs - vaikas, vaikas!
- O tu jį daugiau prižiūrėtum, - neiškęsdavo neįsikišęs ir
kuris vyras. - Kas iš jo išaugs - vagis, galvažudys?
- Taigi, taigi, - moteris kaip už liežuvio patempdavo. -
Kas tai matė, kad šitaip per dienas dykas būtų? Čia ir geras
vaikas išbjurtų, ne tiktai koks benkartas!.. Mūsų, gaspado-
rių, vaikai, ir tie per dienas gano, vargsta, ar lietus, ar dar
gana, o jis, matai, vis dar mažas, - o tas mažiulis jau greitai
pusbernis bus, - kurgi, mat, negali ganyti!..
Suprasdavo senis, kur bobų kalba suka. Norėtų, matai, kad
jo vaikas jų vaikus užvaduotų. Jei jų vaikai dykinės, tai taip ir
reikia, jos, matai, gaspadinės, o jeigu jo vaikas kiek laisvas
palakstys, jau ir riksmas ant viso kaimo... Kurgi, mergos vai
kas - ir nepririštas prie botago! Tai senis ir atsikirsdavo:
70
- O ką jis ganys, kad savo karvių neturi? Zuikius laukuo
se, ar ką? Turi tu karvių, tai ir tavo vaikai turi ganyti.
- Žinoma, kurgi! - nenusileisdavo moterys. - Tokių dide
lių ponų vaikas - ir ganys čia tau mužikų karves! Jis geriau
kamaroje puodynes išvartys, o tu džiaukis ir tylėk... Ponas,
mat, šitokis!
Pagaliau ir senis supykdavo:
- O ką tu žinai, gal aš poną ir auginu? Gal į kunigus išlei
siu, ranką paskui reiks bučiuoti? Tai ką?..
Toks skerdžiaus atsikirtimas dar labiau sukiršindavo kai
mo moteris. Kita iš piktumo kailyje savo nesitverdavo, sprog
tų, jeigu primanytų. Tai ir paleisdavo gerklę ant viso kaimo:
- Girdėjote, girdėjote, skerdžius savo benkartą į kunigus
leis! Viso kaimo šunes pastips ar svieto galas bus, ne kitaip!
Bet skerdžiui jau įgrisdavo jų riksmas ir plepalai:
- Pačios galą gaukit! - piktai numodavo ranka ir, botagu
pasiramsčiuodamas, nukiūtindavo per kaimą į savo trobelę.
Eidavo, nukoręs galvą, pavargęs, išalkęs, ir visokios min
tys senį apstodavo. O gal tas vaikas ir eina stačia galva per
kaimą?.. Žinia, be priežiūros... Kailį reiks išlupti ar ką jau?..
Bet čia senį suimdavo piktumas ir prieš kaimo moteris.
71
pieną, sudaužęs puodynę, Skrinskų darže išrovęs porą mor
kų, iš Butkų sodo per tvorą persiritęs su nulaužta obelies
šaka, bet juk obuoliai nubyrėjo, šokant per tvorą, jam tik
vienas teko, kurį buvo įsikandęs, kitų bijojo lipti atgal pa
siimti, kad kas nepamatytų... Tada ir senelis negalėtų užtar
ti! Oi, kaip skaudžiai priluptų!..
Todėl vakarais Vincė net su seneliu nedrįsdavo pasirodyti
kaime. Parbėgdavo į trobelę, užsidarydavo duris, kartais net
stalą prie durų nutempdavo, kad kas nors neįeitų, susiran
gydavo kampe ant suolo ir laukdavo senelio sugrįžtant. O
temstant vakaro prieblandai, vis nykiau ir baisiau daryda
vosi... Kai išgirsdavo kaime barnius, visas susitraukdavo, tik
tai akutės patamsėję blizgėdavo kaip užpjudyto žvėriūkš
čio... Krūpčiodavo, išgirdęs kaime nuskambėjusį smarkesnį
žodį, susigūždavo lyg nuo smūgio... Gerai žinojo, kad dėl jo
griaudžia pikti žodžiai, visas kaimas jį uja, tiktai vienas se
nelis jį gina. Jei ne senelis, išgąstavo vaikas, seniai jį būtų
užguję, sudraskę ar dar kažin ką padarę... Ir kiekvieną kartą
neramiai plakančia širdimi klausydavo iš toli atskrendančių
piktų žodžių ir spėliodavo - kas laimės? Senelis tiktai vie
nas, o jų daug - visas kaimas! Gali ir nugalėti senelį, ką tada
darysi?.. Dumti tiktai greičiau į pelkes ir pasislėpti! Kitaip
vis tiek gyvo nepaliks!
Ir vakaro prieblandoje vaikui rodydavosi - tarsi visos miš
kų, pelkių ir laukų raganos sugužėjusios į kaimą, pavirtu
sios moterimis, kad jį persekiotų... Nyku buvo vaikui su
savo mintimis patamsėję, o ir dienos šviesoje ne geriau. Jau
tiktai žvilgtelėjus į moteris, jį siaubas pagaudavo ir visą šiur-
72
pūliai nukrėsdavo. Nieko taip labai jis nebijodavo, kaip jų,
ir todėl visa vaikiška širdimi neapkęsdavo.
Kartais, jeigu kurią moterį ir apimdavo graudumas, pa
galvojus apie visų ujamą našlaitį, ir ji su motiniška užuo
jauta tiesdavo ranką paglostyti susivėlusią vaiko galvutę,
pakišdavo duonos ar mėsos kąsnį, - Vincė greitai stverda
vo iš rankų, kas atkišta būdavo, o ranką, kuri siekdavo pa
glostyti jo galvą, įtardavo, kad nori jį už pakarpos nutverti
ir skaudžiai primušti, tai jis, jei tik suspėdavo, dantimis
gribšteldavo ar nagais nudrėksdavo ir sprukdavo kuo grei
čiausiai į šalį.
- Tai žvėriukas! - stebėjosi moteris. - Visai laukinis.
Ir kur nebus laukinis, jei ne kartą savo kailiu patyrė baisią
klastą. Dažnai moterys, kurioms jis buvo nusikaltęs ar ne
nusikaltęs, negalėdamos jo pagauti, prisiviliodavo jį kaip al
kaną žvėriuką su maisto gabalėliu, nučiupdavo ir skaudžiai
primušdavo.
- Kitą kartą, benkarte, žinosi! - net ištrūkusiam grasindavo.
Ir žinodavo vaikas. Todėl taip ir atsilygindavo net už gerą
širdį. Kur jis čia supaisys, kuri ranka ištiesta iš meilės, o kuri
iš klastos?
Vakaro patamsėję visa tai prisimindavo ir klausydavo bar
nių kaime, nors ir ne dėl jo kartais bardavosi, ar maža bar
nių kaime? - Baisus nykumas ir nerimas suspausdavo vaiko
širdį. Tuojau, rodos, visas kaimas užpuls mažąją skerdžiaus
trobelę! Šiurpas vaiką krėsdavo, ir bailiomis akimis jis dai
rydavosi aplinkui, vis didesnių baimių prasimanydamas ir
tamsoje matydamas vis baisesnių baidyklių.
73
Išsyk palengvėdavo, kai išgirsdavo pareinančio iš kaimo
senelio žingsnius. Bet tada, po visos iškęstos baimės, neištu
rėdavo vaiko širdis. Senis dar nespėdavo praverti trobelės
girgždančių durų, kai jau išgirsdavo graudų verksmą. Atsi
dusdavo senis, ir visas įtūžimas dingdavo.
- Išvarys man vaiką iš svieto! - pats sau po nosimi burbė-
davo ir skubindavo į trobelę.
Jau darydamas trobelės duris, senis su rūpesčiu ir prie
kaištu sakydavo:
- Na, ko jau tu čia, ko? Nebijok, nesuės tavęs bobos!..
Boba jau tam gimusi, kad liežuviu maltų, reikia ar nerei
kia!.. Ko čia jų paisysi! Nutilk! Vakarienės eisim.
Paruošdavo senis skurdžią vakarienę, o vaikas vis dar kam
pe įsikniaubęs žliumbdavo.
- Na, eik pavakarieniauti! - tempdavo vaiką iš kampo. -
Eik, eik, kad sakau!
Vincė ir prie stalo neatitraukdavo rankovių nuo pasruvu
sių akių ir nieko į burną neimdavo. Nežinodavo skerdžius,
ką ir bedaryti. Ar čia kailį išlupti, bet kad jau ir taip žlium
bia. Ir pradėdavo garsiai skųstis senis:
- Tai tau dabar ir gana!.. Vystykluose be bobos užsiaugi
nau, o dabar, kaip žiūriu, neapsieisiu!.. Būtų boba, prižiūrė
tų geriau, tai ir to alaso kaime nebūtų, ir čia nebliautų kaip
veršis, į kampą įsispraudęs... Vis, mat, kitokia ranka, ir pa
glostytų, ir nubovytų... O ką aš čia galiu padaryti? Nustok
jau ar ką, dar galą gausi!
Bet vaiką tiktai didesnis graudumas apimdavo. Verkė kūk
čiodamas, su ašaromis užspringdamas. Pasiklausydavo, pa
74
siklausydavo senis, galvą beviltiškai palinguodavo ir pradė
davo pats sau pasakoti, iš pradžių ir šį, ir tą, o paskui vis
dažniau grįždamas prie bobos, nes sakydavo, kad be jos su
vaiku neapsieisi... Parūgodavo savo bobą, kad per greitai
numirė, o pakui pasvirdavo senio kalba į seniai praėjusius
laikus. Atsimindavo savo jaunystę ir motiną, kaip ji raudojo
po žydinčia obelimi, ir Ulę, galulaukėse mirštančią... Atsi
mindavo senis ir ne motiną... Moniką, dvaro prūde nusiskan
dinusią, už kurią jis dvarui baisų kerštą rengė, bet nesuren
gė... { rekrutus sukaltą išvarė... Seniai tai buvo, bet, grau
džiai verkiant vaikui, kažkaip visa tai, kas seniai buvo, aiškiai
senis prisimindavo. Ir jam atrodydavo, kad ne vaikas ver
kia, visas kraštas rauda kruvinomis ašaromis... Švilpia rykš
tės, staugia bizūnai... Vakaro prieblandoje baudžiava vaidi
nosi senio akyse.
O vaikas klausydavo, klausydavo pro verksmus senio at
siminimų, pamažu nutildavo, ašaros nudžiūdavo, palikda
mos per veidus sūrius takus, kuriuos visai užmiršdavo, ir
jau nušvitusiomis akimis klausydavosi senio pasakojimų. Vi
sos vakaro baisybės išnykdavo, baudžiava vaikui atrodė kaip
baisi pasaka, bet toje pasakoje buvo gera motina, ir vaikas
pradėdavo senį klausinėti, kokia buvo ta motina, ar nemuš
davo skaudžiai, ar valgyti duodavo.
Atsiminimų sugraudintas senis visai sumišdavo ir nežino
davo, ką vaikui atsakyti.
- Ar tavo? - paklausdavo, mirksėdamas pavargusiomis
akimis.
- Mano, - tyliai atsakydavo vaikas ir kvapą sulaikydavo.
75
Jis bijodavo, kad senis gali pasakyti, kaip dažnai jam vaikai
pasakydavo, jog jis visai neturėjęs motinos, jog jis esąs mer
gos vaikas.
Senis tiktai atsidusdavo ir pasakydavo:
- Gera buvo, labai gera!.. Tik žmonės žvėrys buvo, pirma
laiko vargšelę suėdė... Duok, Dieve, Ulelei dangų!..
Taip Vincė sužinojo iš skerdžiaus savo nelaimingosios mo
tinos likimą, ir vaiko vaizduotė sukūrė motinos paveikslą,
nes visa širdimi buvo jos pasiilgęs.
VI
76
O čia reikėjo jau ganyti. Skerdžius dėl šventos ramybės
išderėjo vaikui algą iš kaimo ir pristatė ganyti. Alga, tiesa,
ne kažin kokia - pūras rugių ir du pūrai bulvių, be to, dra
bužių eilė, o darbo buvo ir per akis. Vincė turėdavo visus
kaimo vaikus užvaduoti: čia jie serga, čia oras blogas, čia
vėl kas nors atsitiko, ar negali, girdi, vienas skerdžius su
savo vaiku paganyti, jiems gi už tai kaimas algą moka, ir
dažnai tekdavo Vincei vienam su senuku ganyti gausingą
viso kaimo bandą. O jeigu ir būdavo vienas kitas piemuo iš
kaimo, tai Vincei iš jų menka nauda: jie tiktai parėkaudavo
ant Vincės kaip mažiausio, ir jis turėdavo kiekvieną kartą
juos pavaduoti. Skerdžius buvo nustatęs visiems bendrą eilę
bėgti parvesti gyvulius, bet kokia čia gali būti viena eilė
jiems, - pasitaikydavo ir tokių susipratusių, - ūkininkų vai
kams ir skerdžiaus benkartui? Ar negali jis pabėgioti, ar kul
nys nupliš? Ir kiekvieną kartą tekdavo skerdžiui bartis su
vaikais, kurio dabar eilė pavaryti nuklydusį gyvulį. Iš pra
džių Vincei nesikęsdavo, ar čia sunku nubėgti? - o paskui
to ir reikdavo. Kai tiktai pasakys skerdžius:
- Na, vaikai, žiūrėkit, kur žaloji eina?
Visi vaikai ir sužiurdavo ne į žaląją, bet į Vincę.
- Bėk! - kitas net pasakydavo.
Ir Vincė, dar kvapo neatgavęs, vėl bėgdavo aplink kai
menę.
Kartais nubėgęs Vincė negreitai grįždavo. Atsisėsdavo kur
nors už krūmo, kad vaikai nematytų, ir išsitraukdavo iš
kišenės nebaigtą drožinį. Tada jis užmiršdavo visus pieme
nis ir visą kaimenę. Nepavaromi galvijai plačiai iškrikdavo
77
po laukus. Senis veltui ragindavo piemenis. Jie tiktai dairy
davosi ir klausdavo:
- O kur Vincė?
Vincės niekur nebuvo matyti. Suprasdavo, ką Vincė vei
kia, tai kuris nors piemuo su pašaipa ir panieka atsakydavo:
-Jis ir vėl sau motką iš medžio darosi!
Ir visi nusikvatodavo.
Tada senis nejuokais supykdavo. Pliaukšteldavo savo il
guoju botagu ir riktelėdavo:
- Gulėsite jūs čia man, žalčiai, ir žvengsite, o gyvuliai jau
po laukus klampoja. Greičiau prie karvių!
Piemens nenoromis atsikeldavo. Kitas dar burbteldavo jau
eidamas:
- Taigi, taigi, mums čia vieniems ganyk, o Vincė gulės pa
krūmėje ir motkas sau darysis!.. Ar už tai jam algą mokam?
Skerdžius, kad ir nepasiekdamas, pliaukšteldavo pakul-
niui botagu:
- Neik tu man tik greičiau, sumokėsiu aš tau algą, kad net
per visą žiemą kasysiesi! Atsirado, mat, koks!..
Piemens sprukdavo nuo įpykusio skerdžiaus, bet jiems jau
rūpėjo ne karvės ir ne veršiai dobiluose, tik užklupti iš nety
čių Vincę. Tai būdavo smagiausia piemenims pramoga.
O Vincė, visai nenujausdamas, koks pavojus iš pasalų prie
jo sėlina, atsidėjęs knibinėdavo peiliuko galiuku medinę sta
tulėlę, norėdamas ją padaryti tokią gražią, kokia buvo jo
motina. O kokia ji buvo - jis nežinojo, skerdžius sakydavo -
daug gražesnė, bet kokia ta gražesnė - aiškiai nenumanė, ir
senukas nieko aiškaus nepasakydavo. Visos kaimo moterys
78
buvo jam bjaurios, ir jis jų neapkęsdavo. Aišku, kad tokia jo
motina negalėjo būti. Stumdomo, ujamo našlaičio širdimi
jautė, kad ji turėjo būti gerų geriausia, gražių gražiausia,
tokia, kaip Obelijos bažnyčios didžiajame altoriuje. Su sau
lės vainiku apie galvą, su mėnulio pjautuvu po kojomis, su
geromis, liūdnomis akimis, žiūrinčiomis į mažus angeliu
kus, nardančius debesyse. Tokia turėtų būti ir jo motina,
tokią jis ir drožinėdavo iš liepos medžio.
Bedrožiant užklupdavo jį piemens. Prieidavo patylomis,
Vincei nieko negirdint, ir prie pat jo sustodavo. Kartais
vaikus sudomindavo Vincės darbas, ir jie, sulaikę kvėpavi
mą, nė žodžio nesakydami, sutūpdavo apie Vincę ir spok
sodavo. Vincė, staiga pakėlęs akis ir juos pamatęs, krūp-
teldavo ir tuojau įsikišdavo statulėlę į kišenę arba bent
skvernu pridengdavo, ir atsistojęs piktai iš paniūrų žiūrė
davo į neprašytus žiopsotojus. Jeigu vaikai nepradėdavo
kvatoti ir prašydavo parodyti, ką jis padarė, Vincė vis dar
su nepasitikėjimu į juos žiūrėdavo, bet ir pačiam būdavo
įdomu dar kartą žvilgtelti į staiga pertrauktą darbą, ir ne
noromis ištraukdavo iš kišenės statulėlę. Ir pats į ją žiūrė
damas, kartais užmiršdavo pilnus paniekos piemenų žvilgs
nius ir pasakydavo:
- Žiūrėk, kaip gyva - šypsosi!
Ir pats pirmasis įtikėdavo, kad peiliuku išdrožtas medžio
gabalėlis pradeda šypsotis, tarsi jo ištiestoje rankoje atgyja
ir nori kažką pasakyti, ko našlaičio širdis išsiilgusi.
Bet mažojo menininko ekstazę negailestingai sutrikdyda-
vo maži pramuštgalviai, iš pradžių prunkšteldami į saujas, o
79
paskui garsiai, visa burna vaikiškai kvatodami, kad net aky
se ištrykšdavo ašaros.
- Taigi, šypsosi?.. Kur tu matei, kad medžio gabalas šyp
sotųsi? Cha, cha, cha... Nebent čia jau tavo motina! Bet tu
visai neturi motinos!.. Tu - mergos vaikas!
Tada sublizgėdavo ašaros ir mažojo Vincės akyse. Vaikiš
ka sauja stipriai sugniauždavo medžio statulėlę, kad net ant
jos galvos saulės vainikas subraškėdavo ir mėnulis po kojo
mis sulūždavo, skaudžiai smaigaliais sužeisdamas mažojo dai
lidės delnus.
Bet ne sužeistą delną Vincei skaudėdavo, kai jis piktai,
pro dantis, su širdgėla atsikirsdavo piemenims:
- Durniai!
Ir sviedęs į pakrūmę sulaužytą statulėlę, apsigrįždavo ir
nueidavo, susmukęs ir prislėgtas. Nulindęs toliau į krūmus,
kur niekas jo nematydavo, tyliai, graudžiai, be balso verk
davo. Stambios, didelės ašaros riedėdavo per mažą, nevai
kiško sielvarto apimtą veidelį.
VII
Vincė gerai žinojo, kad jis mergos vaikas. Tai buvo pirmi
žodžiai, kuriuos jis iš žmonių išgirdo ir kurių išmoko. Ir
paūgėjęs neapkentė tų žodžių visa vaikiška širdimi. Neap
kentė ir tų žmonių, kurie tais žodžiais jam akis badydavo.
Ta neapykanta smaugdavo jį, negalėdama vaikiškoje širdyje
sutilpti, ir prasiverždavo didžiausiomis eibėmis, įniršusiu iš
dykavimu ir pramuštgalviškumu.
80
- Pasiuto mergos vaikas! - sakydavo kaimo žmonės. - Vi
sai į savo motiną!..
Bet mažasis Vincė tada jau nebeverkdavo. Tiktai gudriose
akyse lakstydavo pikti žiburiukai, tarytum ieškodami, ką čia
dar padaryti, kad žmonės pasipiktintų, kokią dar išdaigą
iškrėsti, kad visas kaimas keiktųsi.
Kol mažas buvo, tai ir nedidelių šunybių iškirsdavo, ne
bent piktom, amžinai surūgusiom gaspadinėm, prisitaikęs,
kai nematydavo, saują druskos į barščius pripildavo, kama
roje pašeimininkaudavo, puodynes sukeisdamas, saldų ir
rūgštų pieną perpildamas iš vienos į kitą ar dar ką nors pa
darydamas; rėksnėms mergoms pavasarį karkvabalių ir ki
tokių vabalų prisigaudęs į lovas prileisdavo, bernams - va
kare nutykojęs klumpes nuo palangės nunešdavo, į šulinį ar
balą įmesdavo, laukuose paliktų žagrių sraigtus atsukdavo,
noragus išklibindavo, - keikdavosi bernai, atradę kitą dieną
savo klumpes svetimame šulinyje, išnarinėtą žagrę laukuo
se, žadėdavo kaulus sulaužyti tam benkartui, bet Vincė ži
nodavo, ko pasisaugoti, kada laiku pasprukti. Kai širsdavo,
dabar jis jau nebijodavo, tiktai juokdavosi, kur nulindęs į
kampą. Privengdavo kiek senesnių ūkininkų, jų žilų ūsų,
surauktų antakių ir diržo su stora misingine sagtimi. Bet ir
jiems, gerai progai pasitaikius, neatsisakydavo iškrėsti ko
kią šunybę: pririštų nakčiai arklių ištraukdavo kuolą ir pa
leisdavo arklius į dobilus ar vasarojų, nuo ratų tekinius nu
maudavo ir ant stogo užnešdavo garnių lizdui.
Bet mėgiamiausias jo pokštas būdavo sukeisti ūkininkų
šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo tvarto. O viso
81
kaimo šunes buvo Vincės ištikimiausi draugai. Net bjauriau
sias šuva, pamatęs Vincę, uodegą vizgindavo ir gerindavosi.
Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie
kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas
tvartas, jei tik prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblan
doje eina mieguistas ūkininkas į tvartą - šuva neleidžia, o
kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks čia velnias, ar ne į savo
tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis, žiūri - šuva
svetimas prie tvarto.
- O čia dabar kas? - nenoromis nusikeikia ūkininkas. -
Tai vis to rakalio darbas!
Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi ūkininkai ne arklius ve
džiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus.
Smarkiai būtų kliuvę Vincei už tokius darbus, bet nepa
gautas - ne vagis. Ar maža nutrūktgalvių kaime? Tiktai visi
žinojo, kad jų vadas - skerdžiaus Vincė. Jis surinko aplink
save tokių pat prieauglių gaują ir jai vadovavo. Jeigu kiti
visa tai darydavo iš vaikiško pasileidimo, tai Vincės šuny
bės buvo atmieštos neapykanta, kuri visą laiką jo širdyje
ruseno. Taip jis pradėjo karą su savo kaimu, kurio galu
laukėse gimė.
Kuo būtų tada pasibaigęs tas karas - nežinia, galbūt ir
labai liūdnai Vincei, gal kas įniršęs būtų sužalojęs jį visam
gyvenimui ir jo žingsniai būtų kitais keliais nuėję, bet čia
ištiko Vincę didžiausia nelaimė, kuri siaubingai jį nukrėtė ir
privertė plačiau atmerkti akis į gyvenimą.
82
Perskyrimas trečias
83
Vincui Dovinei nelemta buvo ta gyvenimo laimė ir skur
dybė, jis anksčiau ar vėliau turėjo išeiti į nežinomas tolumas
ir pergyventi visus pavojus. Bet tam, kurio širdyje daug ne
rimo ir ilgesio, kuris negali išsitekti dienų menkystėje, jokie
pavojai nepavojingi, nes visa, kas jo gyvenime įvyksta, jį
praturtina ir atskleidžia naujus akiračius. Tokiam pavojin
giausia pilka kasdienybė, nuobodi ir nepastebima, kuri sa
vo maurais aptraukia sielą ir nugramzdina į tylų ir ramų
gyvenimo dumblą. To pavojaus Vincui Dovinei buvo lemta
iš pat mažens išvengti. Jis kaip tas paukštis - išskrido iš liz
do ir laimėjo visą plačią padangę.
84
GI MT I NI O KAI MO VAI DI NUOKLI S
85
- Vaike, vaike, na ir kaip tu gyvensi? Negi visą laiką šunis
lodysi?
- O ką, tėvuk, negi tai ne geriau, kaip pas gaspadorių
nertis iš kailio? - vis dar šypsos linksmos Vincės akys.
- Taip tai taip, vaikeli, bet jau nemažas esi, suprasti tu
rėtum... Šitaip negali žmogus gyventi... Kiekvienas turi
savo duoną užsidirbti... Matau, negyvensi iš gaspadorių,
tai bent kokio amato pramoktum, gal pas kokį meistrą
pastotum!..
- Kad nežinau, tėtuk, tokio! - atsako susidomėjęs Vincė.
Kodėl ne, pas meistrą jis pamėgintų pabūti, jeigu darbas
įdomus būtų.
-Taigi, norėtum ir sužinotum!.. Su tavo rankom kiekvie
nas priimtų! Jau aš pažiūrėsiu, ar nerasiu kur tave padėti...
Tik vis tas dusulys, kad jį kur galas! Negaliu nė atsikvėpti.
Kai atšils, sustiprėsiu, reiks po žmones pavaikščioti, paklau
sinėti...
Bet senuko rūpesčiai pažadais ir pasibaigdavo. Tas nelem
tas dusulys, o ir koja, kurią nuolat geidavo, neišleisdavo
senuko iš trobelės. Jei ir išeidavo kurią dieną į kaimą, sunku
būdavo atgal sugrįžti. Ne kartą sustodavo, atsidusdavo, ap
link svetimomis akimis apsidairydavo. Kaip pro dūmus ma
tė senis savo kaimą. Nenoromis pagalvodavo, ar ne pasku
tinį kartą jį mato... Tada susirūpinęs skubindavosi sugrįžti į
savo pirkutę... Bet vyžos klimpo į purvyną, slidinėjo ant
atšilusio ledo. Vėjas taršė skarmalus, trukdė kiekvieną žings
nį. Uždusęs, sustiręs pareidavo į trobelę ir keletą dienų nie
kur neišeidavo.
86
Buvo matyti, kad neilgai teks gyventi. Tiktai vienas Vincė
nieko nematė, nes jam niekas nerūpėjo, nebent tiktai pava
sariniai vėjai, kurie pro pakraiges švilpė.
Skerdžius Gricius vis rečiau išeidavo iš savo pirkutės. Vie
nas per dienas su savo dusuliu bardavosi. Gerai dar, jei
būdavo namie Vincė. Tai jis nors krosnį pakurdavo ir val
gyti išvirdavo. O jeigu jo nebūdavo, tai nebent kuri kaimo
moterėlė, keletą dienų skerdžiaus nemačiusi kaime, susi
rūpindavo:
-Ar tik nenumirė senis?.. Nubėgsiu, pažiūrėsiu, gal jau ir
sustingęs?..
Bet senis vis dar krutėjo. Kitą kartą net pasijuokdavo iš
tokios rūpestingos moterėlės:
- Tai ką, ar jau į mano šermenis, kaimynėle, atbėgai? Pa
siskubinai, pasiskubinai, aš dar pirma per tavo pagrabą pa
giedosiu, o jau paskui ir mane galėsite!.. Che, che, pasiduo
siu taip greitai giltinei, ką tu manai? Tu man pieno atnešk ir
duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau... Bu
vo čia mano Vincelis parėjęs, visus kampus iššlavė, nežinau,
ar galima dar ką nors rasti...
- Tai begėdis, tai begėdis! - susigraudino moterėlė. - Kas
gi tai matė?.. Toks drigantas - ir senį apvalgo!
- Ko jau čia turi gėdintis? - pertraukia senukas: - Man vis
tiek mirti, o jam dar gyventi reikės... Ne kažin kokie čia
mano ir aruodai, kad galėtum rieškučiomis semti. Gal rado
kokią plutą, tai ir sukrimto, o aš vis tiek neįkandu.
Parėjusi į kaimą, moteris paleisdavo paskalas, esą, tas pa
sileidėlis apėdąs skerdžių, o tas badu mirštąs... Kartais susi-
87
kiršinusios bobos neidavo keletą dienų, paskui ir vėl pradė
davo sąžinė graužti: negražu bus, jei tokio turtingo kaimo
skerdžius badu numirs. Kur tada akis dėsi, kiti kaimai už
juoks. Ir tos nešlovės bijodamos, čia viena, čia kita eidavo
per kaimą, tempdamos po pažastimi ryšulį su duona, o kar
tais ir šviežios mėsos gabalėliu, jeigu tai būdavo po skerstu
vių, - senos mėsos senis nevalgydavo, - eidama stengdavosi
pasirodyti kaimynėms, matote, aš nešu, kiek galiu, o jūs?..
Tai ir kitos neatsilikdavo, su pieno puodeliu ar dar su kuo
nors paskui nukrypuodavo kaip antys. Taip seniui ir nebu
vo didelio vargo su maistu. Kartais jei ir tekdavo papasnin
kauti kokią dieną, didelė čia bėda, Dievui ant garbės tebū
na!.. Nors tai mažai seniui rūpėjo. Neaiškus jam tas Dievas
buvo ir nežinojo, ko jis iš jo norėtų. Tai nelabai ir skubinosi,
kai moterys užpuldavo, kad kunigu susirūpintų, paskutinę
išpažintį atliktų, - ar čia trukt, brakštels kurią dieną, ir bus
jau po laiko.
- Senas medis ilgai braška, kol lūžta, - atsakydavo abejin
gai senis. - Matyt, ir man dar teks pabraškėti... Atšils kiek,
pats nueisiu į bažnyčią, jei dar gyvas senis klebonas, susitar
sime, kada mums į amžinastį keliauti... O jeigu jis jau iške
liavęs, tai gal ir aš vienas kelią tenai rasiu?.. Ar maža per
savo gyvenimą klajojau?
- Tu, tėvai, neštukavok! - subardavo moterys. - Ne tarp
maskolių ar kokių bedievių gyveni, kad kunigo negalėtum
prisišaukti. Nuvažiuos, nepatrūks arkliai, parveš, tu tik su-
menijos rokundą padaryk iš viso gyvenimo!
- O ką aš čia rokuosiu? - nenusileisdavo senis. - Jums gal
88
ir yra kas rokuoti, per dienas riejatės, niaujatės kaip katės, o
aš, jeigu ir norėčiau su kuo pasibarti, tai nebent tiktai su
savo dusuliu... Su juo ir baruosi, kai kantrybės pritrūkstu,
bet koks čia griekas, kad jis dūšios neturi? Vis tiek kaip su
šunimi: jis loja, ir jį palojojai... Tai ką čia Dievui į ausį pasa
kosi? Supyks dar, ko čia, seni, lendi be reikalo...
Paskui, kiek pagalvojęs ir atsikvėpęs, pridėjo:
- O vienas reikalas gal ir atsirastų. Bobos, gali sakyti, kaip
ir neturėjau, - kiek čia ta mano Barbora amžiną atilsį gyve
no? - o vaiką vis dėlto užsiauginau... Reiktų jį aprūpinti
prieš mirsiant, nes jūs vis tiek juo nepasirūpinsite. Išgulsite
našlaitį į svietą, o kur jis pasidės?
Senis sustojo, dusulys užėmė kvapą.
- Nebijok, galas negriebs to tavo našlaičio, verčiau savimi
pasirūpink! - seniui sprengsint, pasakė Kubilienė. - Jis ir
dabar kažkur valkiojasi!..
- Kur nesivalkios, jei jūs kaip varnos kranksit, - atsipeikė
jo senis. - Aš gi ir sakau, kad gal ir reiktų klebono... Kaime
man valakas žemės priklauso... Su savim jo neišsinešiu, o
jums nereikia, jūs ir savo turite... O mano Vincukui, kai
užaugs, ir labai susigadys... Tai ir sakau, reikia paprašyti kle
bono, kad jis mano Vincelį paglobotų ir jam mano žemę
atiduotų, kai užaugs...
Moterys viena į kitą žvilgtelėjo. To jau tai niekas kaime
nesitikėjo. Ar tik nekliedi senis? Kas tai matė, atimti iš
kaimo žemę ir atiduoti kažkokiam benkartui! Kad bent
pats būtų ėmęs, kai sugrįžo, tai kitas reikalas. O dabar
benkartą užsiaugino, ir jam, mat, kaimo žemes draskyk
89
ir atiduok! Ne, to tai jau nebus!.. Užtenka, kad tave gra
žiai nukaršinsim.
Taip moterys sumetė, bet nieko seniui nesakė. Senis ir ne
pastebėjo jų susirūpinimo, ramiai tęsė savo kalbą:
- Tai ir sakau, kur dings mano Vincelis, kai aš numirsiu?..
Galvojau, galvojau ir sugalvojau... Kai turės žemės valaką,
kiekvienas į žentus priims, ir atras gal tėvą ir motiną, kurių
neturėjo... Tai ką, kaimynėlės, ar priimsite mano Vincę į
žentus? Ne plikas ateis, valaką su savim atsineš...
Moterys ir visai nesmagiai pasijuto.
- Kurgi, mat, tokį! - viena kita burbtelėjo.
- O kokį? - atsirėmė ant alkūnės senis. - Tokio, pamaty
site, aplinkui negalima bus rasti!..
- Taigi! - sutiko moterys, skaras užsitraukdamos ant akių.
O senį vėl dusulys pradėjo smaugti, kad net akyse aptemo.
Tuo laiku moterys viena po kitos patylomis išdūlino pro
duris. Ir sugalvojo gi senis prieš mirtį tokią šunystę kaimui
iškrėsti! Nesulauktų jo galva! Tegu žinosi!
Senis atsikrankštęs apsidairė ir tarė:
- Tai ką, paprašykite, tegu parveža kunigą!.. Sutvarkysiu
šitą reikalą, kokius raštus parašysiu ir galėsiu ramiai numirti.
Bet žiūri - nieko nematyti. Ar ir vėl akys aptararavo? Per
braukė per akis, ne, štai aiškiai mato stalą, suolą, o kurgi tos
moterys dingo? Kaip šešėliai sutemus išnyko.
- Varnos! - suprato senis. - Be reikalo tik prasižiojau!..
90
II
91
bus... O tas kaimas kažko vis labiau šiaušėsi prieš jį. Net ir
tie, kurie anksčiau buvo jam geri, dabar šnairavo.
- Kokio galo jiems reikia? - galvodavo berniukas. - Ko jie
šiaušiasi?
Ir pradėdavo dūkti po kaimą, kad net visas kaimas subruz
davo. Tada Vincė patenkintas būdavo. Bent turi ko šiauštis.
O jo senukas vis labiau nyko. Tiktai Vincė to nepastebėjo.
Ir gerai gal buvo. Jeigu būtų pastebėjęs ir supratęs, kad ne
užilgo teks jiems skirtis ir jis praras vienintelę savo prieglau
dą, galbūt pirma laiko būtų jį prislėgęs artėjančios vienatvės
siaubas ir išplėšęs jaunystės nerūpestingumą. O dabar -
krenkši tai krenkši senukas - didelis daiktas! Jis visada
krenkšdavo. Ir visada toks pat senas būdavo! Čia jam koją
geidavo, čia dusulys kankindavo, čia kažkokie diegliai į šo
ną įsimesdavo... Kur čia supaisysi, žinai, senas!.. Ir Vincei
maža rūpesčio buvo.
Temstant negalėdavo ištverti trobelėje. Vakaro prieblanda
šaukte šaukdavo... Nusibosdavo per dieną senio krankštimas,
tai kur čia neištrūksi? Ir šėldavo po kaimą dažnai ligi aušros.
Taip sugrįžo kartą auštant, per naktį su pusberniais viso
kių eibių pridirbęs. Kad senukas neišgirstų ir nepradėtų bar
tis, tyliai pravėrė duris ir nusėlino į savo kampą. Tylu. Senu
kas, matyt, miega, visai negirdėjo. Ir gerai. Rytoj neatsimins
ir nesibars, kad per visą naktį kažkur valkiojosi, [sirausė į
guolį ir pats stengėsi užmigti. Tiktai kažko baisiai neramu
buvo. Niekada taip tylu trobelėje nebūdavo. Nė pelė ne
sukrebžda. Tiktai lašai nuo stogo laša. O senuko visai kvė
puojant negirdėti.
92
Subrazdėjo savo guolyje. Gal išgirs?
Ne. Jokio garso.
Ir nykus nujautimas suspaudė širdį. Pro langelį veržėsi ne
aiški aušra. Trobelėje slankiojo šėma sambrėška.
Vincė pakėlė mieguistą galvą ir atsirėmė ant alkūnės. Nieko
nematyti. Įsiklausė... Širdis neramiai plakė... Nieko negir
dėti... Lašai nuo stogo laša... Neiškentė, pašoko iš gulto,
pribėgo prie senuko lovos, grabalioja drebančiom rankom.
Nieko nėra.
Kurgi jis dingo?
Ir čia ryto prieblandoje pamatė senuką prie krosnies
atsirėmusį ir galvą užvertusį, tarsi norintį atsikosėti ir ne
galintį.
- Tėtuk! - nesavu balsu suriko ir tvėrė senuką už rankos.
Ranka buvo šalta, sustingusi.
Šaltis nukrėtė Vincę. Žvilgtelėjo į veidą, - išverstos akys.
Ir tokios klaikios, kokių niekada Vincė nebuvo matęs.
Suspigo ir atšoko. Baisus siaubas visą nukrėtė. Ir vienu
mirksniu viską suprato. Klaikuma suspaudė širdį, ir visas
nutirpo.
Atsipeikėjęs puolė pro duris, - durys paliko ligi galo ati
darytos, - ir vienmarškinis, basas pasileido per kaimą.
- Senukas mirė! Senukas mirė! - šaukė kaip per gaisrą.
Kaimas jau kėlėsi. Vienur kitur trinksėjo durys, girgždė
jo klumpės per sniegą. Ūkininkai prie šulinių girdė ark
lius. Pūtė vasaris vėjas, girgždėjo svirtys. Vienas kitas, išgir
dęs berniuko riksmą, semdamas vandenį, abejingai atsigrįžo
ir burbtelėjo:
93
- Mirė, tai palaidosim! Ko čia staugi? Manai, kad su var
nom tavo senis turėjo išlėkti? - ir ramiai pylė į lovį arkliams
vandenį.
Vincė sustojo vietoje kaip stulpas. Užspringo, šaukti dau
giau negalėjo. Tirpo sniegas apie pamėlynavusias kojas. Bet
šalta nebuvo. Tiktai krūtinėje kažkas baisiai degino. Ir stai
ga per veidą pradėjo riedėti ašaros. Tylios ir sraunios.
Tik dabar jis suprato, kokia didelė nelaimė jį ištiko.
III
94
grabą slidinėjo visi kaimo ūkininkai ir keletas bažnytkai
mio davatkų, kurios laukia tokių iškilmių ir visada jose
dalyvauja.
- Melskis už dūšią! - graudžiu balsu traukė davatkos.
Joms pritarė rimtai ūkininkai.
Po apniūkusiu žiemos galo dangumi blaškėsi vėjas su lie
tum ir sniegu.
Dvi juodos gedulo vėliavos plakėsi vėjyje.
Tekinas įbėgo pro vartus kunigas, o paskui jį špitolnin-
kai. Atsigrįžo. Ko taip su grabu gaišta? Grabas dar toli bu
vo atsilikęs.
Palaukė. Pasidairė.
Medžių viršūnėse pakilo ir sukranksėjo keletas varnų.
Tas varnas Vincė paskui dažniausiai atsimindavo. Kai vir
šum jo galvos kranksėdavo varnos, jis su ilgesiu ir gailes
čiu pagalvodavo apie senuką, kurio gyvenime dažnai pasi
gesdavo.
O tada jis ėjo, panarinęs galvą, nieko nematydamas ir
negirdėdamas. Retkarčiais pakeldavo galvą ir stebėdavo
si, ko tie žmonės taip skubinasi. Jis būtų norėjęs, kad ta
liūdna procesija niekada nesibaigtų, - jis eitų ir eitų taip
be galo paskui grabą. Bet greitai jis atsiliko, skubantieji
ūkininkai užbėgo jam už akių, ir jis atsidūrė paskutinis
eisenoje.
Ties kapais su sielvartu žvilgtelėjo į procesiją. Sukranksė
jo medžiuose varnos, ir su tuo jų kranksėjimu susimaišė grau
dus giedojimas už dūšią. Pastovėjo Vincė vartuose, lyg abe
jodamas eiti ar ne. Grabą jau nešė į duobę.
95
- Amžiną atilsį!.. - užtraukė prie duobės kunigas, laukda
mas karsto.
Tuojau pagriebė giesmę moterų balsai. Graudu ir nyku
pasidarė. Vyrai virvėmis leido grabą į duobę.
Kunigas greitai pašlakstė duobę švęstu vandeniu, atidavė
krapylą klapčiukui ir paskubomis, po nosimi kažką sumur
mėjęs, nusivilko kamžą.
Pilama žemė sudundėjo į grabo lentas.
Kunigas, nelaukdamas, kol užpils kapą, nuėjo. Paskui jį
iškriko ir visi laidotuvininkai. Eidami ūkininkai vienas ki
tam pasiguodė:
- Kaip numirė, taip numirė, ale gražiai palaidojome!.. To
kių laidotuvių seniai mūsų parapijoje nebuvo! Ko ir norėti,
kaip skerdžiui, tai karališkos laidotuvės!..
- Taigi! - pritarė kiti.
Kapuose greitai nieko neliko. Duobkasiai supylė kapą, kas
tuvais padarė kryžių ir nuėjo.
Prie kapo liko tiktai vienas Vincė. Žvarbus vėjas glostė jo
veidą, šlapi sniego kuokštai krito ant jo susivėlusios galvos.
Varnos kranksėdamos vėl sutūpė į medžių šakas.
Ir čia Vincė staiga parpuolė ant kapo ir pravirko grau
džiomis ašaromis, kaip seniai nebuvo verkęs. Vasario vėjas
nunešė per kapus jo raudą ir staugdamas nulėkė per laukus,
kur blaškėsi šlapiomis skaromis dargana prieš pavasarį.
96
IV
97
kaimą. Niekas tenai netraukė. Tarsi visai svetimas būtų. Bet
žingsniai vis tiek pamažu slinko link jo. Paskui į galvą smilk
telėjo: o gal ir grįžti į skerdžiaus trobelę? Tiktai dar vieną
kartą ją pamatyti, o paskui eiti, eiti, nors į pasaulio galą!..
Tada jau vis tiek!.. Ir žingsniai patys pradėjo skubinti. Be
veik bėgte bėgo pabjurusiu nakties keliu. Sustojo, tiktai pa
matęs tamsoje pajuodusias kaimo medžių viršūnes. Abejo
nė sulaikė. Ar verta? Ką jis ten veiks, ką darys vienas? Bet
kurgi eis? Ir pamažu kaip šešėlis nuslinko per kaimą. Net
šunes niekur nesulojo. O gal jį pažino ir užjautė.
Už kaimo stovėjo tamsoje susigūžusi trobelė. Viršum jos
spindėjo žvaigždės ir pamažu plaukė debesys. Sustojo Vin
cė. Širdis neramiai pradėjo plakti. Kiek kartų nakčia pa
reidavo ir visai nesustodavo pažiūrėti į griūvančią trobelę,
kurioje jis užaugo. Kokia nyki ji buvo! Kaip jis nebijojo
ten su seneliu gyventi? Sukniubusi, pasišiaušusiu stogu, tarsi
išsigandusi, kad daugiau atsikelti negalėsianti ir visai
prasmegsianti.
Ir neapsakomai pagailo jos Vincei. Tokia sava, tokia mie
la pasidarė, kaip motina, kurios jis nepažino. Priėjo arčiau
ir drebančiomis - tiktai ne iš baimės, bet susigraudinimo -
rankomis prisilietė prie sienos. Grabaliojo pirštais. Patam
sėję pažino kiekvieną sienojaus plyšį ir įsprogimą. Viskas
čia jam buvo sava, pažįstama ir brangu.
Patylomis pravėrė duris, tarsi vis dar bijodamas prižadinti
senuką, {ėjęs į trobelę, suuodė pažįstamų dūmų kvapą ir
pasijuto namie esąs. Susirado patamsėję balaną ir įžiebė.
Blankioje šviesoje nušvito trobelės skurdas. Kampe ant dviejų
98
kulbių ištiestos lentos, kurios buvo stalas. Kitame kampe,
arčiau prie krosnies, tuščia lova. Ten miegodavo senukas.
Dabar lova buvo paklota, tarsi šeimininkas būtų kažkur toli
išėjęs ir nespėjęs sugrįžti. Ant sienos kabojo senuko kaili
niai ir kepurė. Taigi lyg netoli būtų išėjęs. O gal tuoj pareis?
Nykumas visą nukrėtė. Žvilgtelėjo pro langelį.
Mažas, vieno stiklo langelis buvo visas apšerkšnojęs. Ba
lanos šviesa sumirgėjo šerkšno žvaigždutėse. Pasirodė, tarsi
kas eitų iš oro pusės pro langelį. O gal senukas? Ne, negali
būti!.. Bet vis dėlto atsigrįžo į duris. Laukė, visas sustingęs.
Jokio garso. Tiktai paryčio vėjas šiurena stogo pasišiaušu
sius šiaudus. Tas garsas Vincei buvo gerai pažįstamas.
Kampe kažkas sučežėjo. Krūptelėjo ir atsigrįžo. Balana
baigė degti ir svilino pirštus. Iškrito iš rankų ir užgeso.
Asloje žėrėjo blėstanti žarija. Ir vėl kažkas sučežėjo kam
pe. Nejaugi tai būtų senukas savo lovoje? Ne, tai tiktai
pelė šmižinėjo.
Salta pasidarė. Atsiminė, kad seniai kūrenta. Seneliui mi
rus, dar nė karto nekūreno. Išėjo, pasigraibė stagarų, užkū
rė ugnį. Dūmtraukio neatkėlė, tegu prirūksta. Šilčiau bus.
Įsisuko į senuko kailinius ir atsisėdo prie židinio. Liepsnų
atšvaistėse sušilo ir užmigo.
Ilgai miegojo Vincė tą paskutinę naktį skerdžiaus trobelė
je. Gal būtų ir amžinai užmigęs. Po pietų užėjo iš kaimo
skerdžiaus palaikų pažiūrėti ir rado Vincę prirūkusioje pir-
kutėje bemiegantį.
- Ar tik nenugaravo? - paklausė Bekampis, žiūrėdamas į
gulintį be žado Vincę. - Turėsime dar ir antras šermenis.
99
- Didelio čia daikto! - atsiliepė neišvirtusiuose pro duris
dūmuose paskendęs Galinis.
Bet Vincė, išgirdęs kalbant, akis praplėšė. Piktai pažiūrė
jo, ko čia jiems reikia. Norėjo apsiversti ant kito šono ir vėl
užmigti.
- Kelkis! - pajudino tada Bekampis. - Užteks drybsoti!..
Dar nugaravęs būtum... Viena bėda su tavim kaimui! Eitum
kur į pusbernius, ar ką?.. Vienas negyvensi pirkutėje, o mums
ir naujas skerdžius reikalingas. Še pusrublį ant kelio, ir ke
liauk sau sveikas!
Atsistojo Vincė. Pažiūrėjo į atkištą pusrublį. Baisiai galvą
skaudėjo. Nieko nesakęs, apsisuko ir išėjo iš trobelės.
- Ir mandrumas to piemengalio! - už durų išgirdo. Bet
taip, kaip pro sapną. Tarsi ne apie jį tai buvo sakyta.
Pažiūrėjo dar kartą į trobelę ir nuėjo.
100
kai parbėgęs iš kaimo vaikas pranešė, kad skerdžiaus Vincę
iš kaimo iškrapštė.
Patraukė pečiais žmogus.
- Kas jiems taip dega? Bijosi, kad prie pirkios žemės ne
reiktų atiduoti, ar kurį galą?
O vaikas, pamatęs pro vartus einantį Vincę, sušuko, ran
ka rodydamas:
- Štai, jis eina!
- Pašauk, tegu užeina! - paliepė ūkininkas.
Vaikas išbėgo į gatvę ir pradėjo šaukti:
- Vince! Vince! Palauk! Tave tėtė šaukia!
Vincė nenoromis atsigrįžo. Kokio galo jam reikia? Bet vai
kas neatstojo, vijosi paskui.
- Užeik, tėtė turi tau kažką pasakyti.
Paabejojo - eiti ar neiti? O pagaliau ar ne vis tiek? Galima
ir užeiti. Tiktai nieko gero jis iš to nesitikėjo.
Atėjęs sutojo, nieko nesakydamas, prie šulinio. Ūkininkas
pažiūrėjo į jį ir paklausė:
- Tai kur eini?
- Nežinau, - nenoromis atsakė.
- Bet kur gali nueiti? Matai, jau temsta vakaras. Eik į tro
bą, pavakarieniausi, pernakvosi, paskui galėsi eiti. O jei no
rėsi, - pridėjo, - galėsi likti pas mane už pusbernį.
- Nenoriu, - vėl iš paniūrų burbtelėjo Vincė.
- Nenori tai nenori, o pernakvot gali, - pasakė ūkininkas,
eidamas su rezginėmis atnešti šieno. - Vis tiek neturi kur eiti.
Vincė paabejojo. O gal ir iš tikrųjų pernakvoti? Pro kami
ną rūksta dūmai, verda vakarienę... Čia staiga pajuto Vincė,
101
kad jis baisiai alkanas. Nakčia kai sugraužė, kurdamas ugnį,
apipelijusią plutą - nieko daugiau burnoje neturėjo. Pažiū
rėjo dar kartą į rūkstantį kaminą, paskui į nueinantį ūkinin
ką ir šūktelėjo:
- Dėde, duok aš atnešiu šieno!
Ūkininkas iškišo pro daržinės duris galvą:
- Gerai! Jei nori, atnešk iš kūgio šiaudų pakratams. Ma
tyt, iš tavęs žvalus vyrukas!..
Pagirtas Vincė, nieko nelaukdamas, atnešė iš kūgio keletą
glėbių sustirusių šiaudų, paklojo tvartus ir padėjo pašerti
gyvulius. Paskui abudu su ūkininku nuėjo į trobą.
- Matai, močia, svečią nebuvėlį parsivedžiau, - mėgino
pajuokauti ūkininkas. - Mes ir nežinojome, kad mūsų kai
me tokio puikaus vyro esama.
Seimininkė, sukdamasi apie puodus, nesuprasdama žvilg
telėjo į vyrą: ką gi čia dabar prasimanė?
Vyras, daugiau nieko nesakydamas, atsisėdo už stalo.
- Duok vakarienės!
Vincė stovėjo prie durų, žvilgčiodamas čia į vieną, čia į
kitą. Gal būtų sprukęs atgal pro duris, jeigu ne šutintų bul
vių su spirgais skanus kvapas.
- Ko stovi prie durų? - kreipėsi į jį Kubilius. - Eikš, sėsk
už stalo, ir nėra ko tau skubintis iš mūsų kaimo. Čia tu se
nio žemę gali atsiimti ir pats ūkininkas pasidaryti!..
- Nenoriu! - atsakė Vincė, paimdamas šaukštą ir kišda
mas į dubenį. - Kam man ta žemė?..
- Nebijok, prireiks! - srėbdamas pertarė Kubilius. - Ne
norėsi ūkininkauti, galėsi parduoti... Pinigai visada pravar
102
tu... O už skerdžiaus žemę gražų pinigėlį galima gauti! -
godžiai sublizgėjo ūkininko akys.
Bet Vincė to nematė. Jis taip godžiai kabino iš dubenio
bulves su spirgais, jog nebuvo kada į šalis dairytis ir į kitus
žiūrėti. O pagaliau jam nei žemė, nei pinigai nerūpėjo. Ką ir
veikti su jais, jis nežinojo.
Po vakarienės atkuto Vincė. Žvalesnėmis akimis aplink
apsidairė. Nesuprantamas jam buvo toks Kubiliaus rūpestis
ir užuojauta. Kai šeimininkė norėjo užkrosnyje numesti jam
čiužinį ir priegalvį nakvynei, jis pertarė pačią, sakydamas:
- Na, močia, kur jau tu guldai svečius į užkrosnį? Ar
negali paguldyti priešinėje? Ten ir lova paklota stovi. Tegu
pailsės, išsimiegos ramiai... Ar tai lengva, vienam sviete
likus?..
Seimininkė ir vėl nesuprasdama žvilgtelėjo į vyrą, lyg no
rėdama paklausti, kokį tu čia galą prasimanai? Bet ūkinin
kas ir vėl nieko jai neatsakė, tiktai piktai susiraukė. Tada
žmona, vis dar abejodama, tarė Vincei:
- Eik jau ar ką į priešinę!.. Gal nesušalsi... Tiktai palauk,
marškinius pasikeisk, gal seniai tuos pačius nešioji... kad
brudo neįveistum į lovą...
Čia ji apsisuko marškinių suieškoti. Vincė visa tai stebėjo
ir negalėjo suprasti: sapnuoja ar akyse vaidenasi? O paga
liau ar ne vis tiek? Tegu daro, ką nori, o jis pavalgė ir gerai
išsimiegos. Pasikišo paduotus marškinius po pažastimi ir
nuėjo į priešinę svečių lovoje atsigulti.
Troboje liko vienas vyras su žmona. Vaikai jau buvo su
migę ir pusmergė išėjusi į kamarą gulti. Moteris sustojo ir
103
žiūrėjo j vyrą klausdama. Vyras krapštė pypkę ir, rodos, žmo
nos klausimo visiškai nepastebėjo.
- Matai, boba, nebūk kvaila! - pagaliau pratarė. - Vaikė-
galį reikia priglausti, iš to naudos gali būti. O kas žino, gal
senis ir užrašė jam savo žemę...
Vyras nutilo, degdamas pypkę.
- Na tai ir kas, kad užrašė? Kaimas vis tiek jam neati
duos, - atsakė moteris.
- Kaip neatiduos?.. Norės nenorės, turės atiduoti!.. Tam ir
teismas yra! - užtraukė dūmą. - Gražumu nereiks prašyti!..
-Tai jau ir gana! Pradės piemenys su kaimu bylinėtis! Nie
ko neišeis! - patraukė pečiais moteris.
- Kam piemenys?.. Piemuo užaugs, bus vyras. Galima jam
padėti, o paskui pigiai atpirkti iš jo žemę ir savo padidinti...
Aš apie tai jau pagalvojau... Pikta tiktai, kad, seniui dar gy
vam esant, nesumečiau... Būčiau ir kunigą parvežęs... Tada
vis geriau būtų, kai ir kunigas paliudytų... Bet neatėjo tada,
kad jį kur galas, į galvą... O ir dabar, rodos, ne per vėlu...
Moteris iš nustebimo net akis išpūtė. Tikrai, kaip tai anks
čiau neatėjo į galvą?.. O, rodos, taip aišku buvo, net vaikas
galėjo suprasti... ir nuodėmės nebūtų buvę... Bet abejonė
praslinko pro moteries veidą:
- Taip tai taip, tėvai, laimėsi ką, nelaimėsi, o čia dabar
pradėk niautis su visu kaimu... Į gatvę negalėsi išeiti!..
- O ko aš čia turiu niautis? - pečiais gūžtelėjo vyras. - Jie
norėjo vaiką nuskriausti, o aš priglausiu... Gailestingą dar
bą padarysiu!.. Be to, už dyką duonos nevalgys, pusbernį
turėsiu... O paskui pažiūrėsim!..
104
- Nebent jau taip, - abejingai sutiko moteris ir nuėjo kloti
lovos.
Paskui atsiklaupus karštai meldėsi. Tiktai painiojosi mal
dos žodžiai su įkyriomis mintimis... Didelė buvo pagunda,
bet ir abejonės nemažos.
O visų tų abejonių kaltininkas, nieko nenujausdamas, kad
čia dėl jo kailio derasi su Dievu ir sąžine, kuo ramiausiai
knarkė priešinėje, svečių lovoje... Tokioje lovoje jis dar nie
kada nemiegojo ir nesitikėjo kada nors sulaukti tokią garbę
savo kaime.
VI
105
net sapne nebuvo sapnavęs, kaip pirmom savaitėm po se
nuko mirties.
Net Dagilis, amžinai paniuręs ir visada piktas, pagiriomis
sustabdė gatvėje Vincę ir prašnekino:
- Tai ką, Vincai, senis numirė, kraustykis pas tėvą! - šyp
telėjo. - Ko tau baladotis po svetimus žmones?.. O aš tau
koks - toks, o vis dėlto tėvas, ir gana!..
Vincė žinojo, kad tas paniurėlis ir girtuoklis yra jo tėvas,
bet savo širdyje nenorėjo tuo tikėti. Jei kartais apie tai pa
galvodavo, tai pasibjaurėjimo drebulys visą nukrėsdavo. Ir
dabar su piktu priklumu žvilgtelėjo į tariamą tėvą.
- Koks tu man tėvas? - atsikirto.
- Nesipuikink, vaike, nesipuikink! - susigraudino girtos
Dagilio akys. - Dėl tavęs galbūt aš ir pradėjau gerti... Bet
nebijok, visko nepragersiu!.. Pamatysi, tau ūkį aprašysiu!..
Paminėsi mano žodį!..
- Nei man tavęs reikia, nei tavo ūkio! - mostelėjo ranka
Vincė ir spruko į pašalį.
Dagilis pastovėjo, pažiūrėjo paskui nubėgantį pavainikį
sūnų ir pats nuėjo namo. Tą dieną jis bjauriai nusigėrė ir
išvaikė visus namus. Kaimą aplėkė nauja žinia, kad Dagilis
paliekąs Vincei ūkį. Moterys, stovėdamos tarpuvartėse, vie
nos kitoms šūkavo:
- Ar girdėjote, kitaip nebus, kaip Vincė pasidarys mūsų
kaimo didžialaukis!.. Čia jam ir skerdžiaus žemė atitenka,
ir Dagilis savo ūkį aprašo!.. Kas galėjo manyti, kad to mer
gos vaiko tokia laimė laukia!.. Ak, ne dovanai ir sako: seka
si kaip mergos vaikui!..
106
O Vincė tą netikėtą laimę mažiausiai brangino. Jei būtų
primanęs, būtų sprukęs iš kaimo kur akys mato. Tas nenuo
širdus meilumas ir pataikavimas bjauresnis buvo, negu ne
apykanta. Tada bent aišku - jo neapkenčia, ir jis atsilygi
na... O kaip dabar atsilyginti - suprasti negali. Negi už gera
šunybėmis atsimokėsi? O tas gerumas akis graužė aršiau,
negu dūmai. Ir pradėjo Vincė šiauštis prieš visokias gerada
rybes. Ne kartą neprašytą geradarį taip, kaip staiga atsira
dusį tėvą, pasiųsdavo po velniais.
O tėvas iš tikrųjų buvo susirūpinęs savo pavainikiu sūnu
mi. Nuo to laiko, kai korėsi dėl Ulės, apkarto jam širdis, ir
jis visiems atšiaurus pasidarė. Pačią gavo ne pėsčią - su di
dele pasoga ir kraičiu, bet nei ji, nei jos dalis jam nepatiko.
Tos dalies neilgam užteko, pragėrė iš susikrimtimo, o paskui
riejosi per dienas su pačia kaip katė su šunim vienam maiše.
Atkakli buvo moteris, nelinkusi nusileisti, o, be to, atėjusi iš
didelių namų su didele pasoga, nenorėjo nusižeminti. Bet ir
jos dienelės buvo karčios. Akys išbluko beverkdamos, jau
nystė nuvyto nemylima. Nei ji vyro, nei jos vyras nemylėjo.
Abudu kaip stuobriai baloje rūdijo. Kiek jau laiko gyveno,
o vaikų nesusilaukė. Vyras vieną kitą kartą siūlė atsiimti iš
skerdžiaus Vincę, bet moteris piktai atšaukdavo:
- Reikia čia man tavo benkartų!
Ir pradėjo boba pati ulioti. Išgirsdavo apie tai ir vyras, bet
nekreipdavo dėmesio. Tegu sau siunta, ramesnė galva bus.
Visa jo paguoda ir susiraminimas pasidarė degtinė. Kur tik
eis, kur važiuos, vis girtas grįžta. Ūkis pradėjo smukti. Visi
darbai atsilikdavo. Laukai, be meilės dirbami, menką derlių
107
davė, o ir tas pats dažnai laukuose supūdavo. Be noro, be
spartos murdėsi po apleistus laukus, kuriuos pelkės baigė
užkariauti. Pats stebėjosi ir suprasti negalėjo, kaip tai galėjo
atsitikti, kad jo laukai, buvę geriausi kaime, dabar prasčiau
si pasidarė. Bene Ulė mirdama prakeikusi visą jo gyvenimą,
prakeikimą ant jo laukų užtraukusi... Ir ją prisiminęs, grauž
davosi, pats savęs neapkęsdavo. Prasiblaivydavo tik karče
mose, kai per turgų palikdavo jose atvežtus javų vežimus ir
vidurnakčia lėkdavo namo, pliekdamas iš peties arklius. Toks
pasiutimas smaugdavo, kad, rodos, viską primanęs imtų ir
sudaužytų. Parvažiavęs namo, pradėdavo siusti. Išsivaiky-
davo visus iš namų ir nuvirsdavo kur į kampą. Iš ryto pa
busdavo piktas, surūgęs, galva pusiau plyšdavo, visas lyg
sudaužytas jausdavosi, gaila būdavo pragerto vežimo ir sar
mata sukelto namuose triukšmo, ir vėl pats ant savęs ir ant
visų kitų širsdavo. Jei kas prasitardavo, vienas atsakymas
būdavo:
- Laikyk snukį, tuojau užčiaupsiu!
O ir tėvui, kol tas dar gyvas buvo, pradėjus marčios skriau
dų litaniją, piktai atšaudavo:
- Ko norėjai, tą turi!.. Džiaukis!..
Nutildavo tada senis, nes, gavęs turtingąją marčią, ne
kartą gailėjosi gerosios Ulės, gal ji būtų jo senatvės pasi
gailėjusi, neujusi, nebaltakiavusi į jį... Marti visą nevyku
sio gyvenimo kartumą supildavo ant šešuro galvos. Vyrui
atsikeršyti negalėdavo, tas visai jos nebodavo, tai bent se
niui prie kiekvienos progos kliūdavo... Iš pradžių senis, pra
tęs visą gyvenimą kietose rankose laikyti, buvo mėginąs ir
108
marčią pasijungti, bet visai nuseno ir turėjo pasitraukti į
užpečkį. Ten smirsdavo per dienas, tarakonų, blusų, utė
lių graužiamas. Nusibosdavo dienos, prailgdavo naktys,
dūsaudavo, rožančių barškindavo, laukdavo mirties ir bi
jodavo mirti. Mušdavosi į krūtinę ir melsdavosi, kad atleis
tų viešpats Dievas nusidėjimus, nenubaustų už paklydimus.
Čia senis prisimindavo Ulę, ir šaltis sukaustydavo krūtinę.
Dusulys pradėdavo smaugti, ir jis ilgai sprengsėdavo už-
pečkyje.
- Sprengsi, sprengsi ir vis dar nenusprogsti! - suniurnė
davo marti, išgirdusi užpečkyje šešurą sprengsint. - Suval-
dytum bent savo sūnų! Pralaks visus namus, ir pačiam reiks
ubagu išeiti.
Bet seniui mažai jau rūpėjo namai. Pirma, kai dar pajėg
davo, pats visur bėgdavo, sūnų užvaduodamas. Gėda buvo
seniui, kad jo ūkis smunka, skaudu, kad jo išplėšta iš pelkių
žemė vėl pelkėmis pavirsta... Paskutines savo jėgas išeikvo
jo, besigrumdamas už savo gyvenimo palikimą, bet, paga
liau jėgų netekęs, pats susmuko ir viskam abejingas pasida
rė. Tai, marčios raginamas sudrausti sūnų, retai atsiliepda
vo. Vis tiek nieko gera neišeis, tiktai kils naujas barnis, o
barnių senatvėje jis ir taip ligi valios prisiklausė. Kam čia tik
veltui Dievą rūstinti?
O marti juo toliau, vis labiau nerimavo dėl ūkio. Pradėjo
dažniau bažnyčią lankyti, paskui susilaukė vaikų, ir žūstan
čio gyvenimo nerimas susiliejo su motinos rūpesčiu ir sutei
kė jai jėgų iš paskutiniųjų kovoti už gyvenimo išlaikymą.
Kai vyras karčemose sėdėdavo, ji plušo, tvarkė ūkį, dirbo
109
laukuose, prakaitu apsipildama, visur skubėdama ir visa kuo
rūpindamasi. Ji ir atlaikė namus nuo žuvimo.
O vyras vis dar nesiliovė. Pirma gėrė iš nerimo, o dabar iš
įpratimo. Ką nutvėrė, tą pardavė ir pragėrė. Kartais pati,
pritrūkusi kantrybės, su tyliu priekaištu žiūrėdavo į vyrą, ir
ašaros sustingdavo akyse:
-Jei nieko tau negaila, bent vaikų pasigailėtum! Pralaksi,
supusi viską, nieko vaikams nepaliksi... Sąžinės bent kiek
turėk!..
Vyras, žiūrėdamas į šalį, piktai atšaudavo:
- O ką aš žinau, kieno tie vaikai? Lakstei ir prisilakstei...
Tavo vaikai, tu jais ir rūpinkis!.. Mano vaiką skerdžius augi
na, o jam nieko nereikia...
Po skerdžiaus laidotuvių, kai visas kaimas susirūpino Vin
cei paliktomis žemėmis, parūpo ir Dagilienei. O gal ir priimti
tą benkartą į šeimą, turės savo žemės, iš jos vaikų nepaverš,
ir tėvas gal susivaldys, taip nelaks?.. Tai ir pasiūlė vyrui ber
niuką pas save pasikviesti, tegu pas savuosius gyvena, o ne
svetimuose žmonėse trankosi... Nors ir apsidžiaugė tuo pa
siūlymu Dagilis, bet nieko iš to neišėjo. Buvo jau per vėlu.
Vaikas jau buvo nemenkas pusbernis ir iš tolo neapkentė ne
laiku atsiradusio tėvo. Jam atrodė, kad ir tas tėvas susigun
dė senelio palikta žeme ir nori dabar jį prisivilioti. Ir dar
aitresnė neapykanta atsirado Vincės krūtinėje. Taip pradėjo
neapkęsti viso kaimo, jog kartais net bijodavo, kad nepa
degtų jo iš visų keturių kampų... Toks svetimas ir neapken
čiamas pasidarė.
110
VII
111
nuskurdusius savo brolius. Tada buvo žmonės ir ponai, ku
rių visi drauge neapkęsdavo, ir ta neapykanta visus sujung
davo ir sužadindavo širdyse užuojautą. Bet tie laikai jau
seniai buvo praėję. Ir paskutinį baudžiauninką kaimas pra
dėjo užmiršti ir gal būtų visai užmiršęs, jeigu ne vaidini-
masis skerdžiaus pirkutėje. Iš pradžių maldingesni ir prie
taringesni mišias buvo užpirkę už skerdžiaus vėlę, kad ne-
sivaidintų, bet tai nieko negelbėjo. Ir toliau vaidinosi. Tiktai
nežinia kur vaidindavosi, ar skerdžiaus pirkutėje, ar kai
mo sąžinėse...
Skerdžiaus pirkutės taip ir nenugriovė, nors ji ir niekam
nereikalinga buvo. Bijojo, kad skerdžiaus vėlė, neradusi sa
vo pirkutės, nepradėtų kaime vaidintis.
112
Perskyrimas ketvirtas
113
- Na, tiktai palauk, paviržį duosiu! Tu manai, kad tenai pri
ima su tuščiomis rankomis? Ne, brolau, ir ten kaip pas mus...
Bet Vincė jau dūlino pro vartus, neklausydamas ūkininko
plepalų.
Tarsi kas žemę būtų padegęs po jo kojomis. Niekur ilgiau
negalėjo pasilikti. Pabūna dieną, kitą ir eina toliau. O ar ne
vis tiek, kur eisi? Visada geriau tolumoje, kur dar nebuvai.
Tai ir eidavo.
Taip pravaikščiojo Vincas Dovinė be tikslo ir prasmės
pirmą savo pabudusios jaunystės pavasarį. Prarasto vie
nintelio artimo žmogaus liūdesys, svetimų žmonių neapy
kanta susimaišė su jaunystės ilgesiu ir vedžiojo jį pavasario
keliais.
Drumstėsi laukuose pavasariniai vėjai, sudrumstė visus
jausmus Vincės širdyje ir visas mintis neramioje galvoje...
Pats nepastebėjo, kaip pradėjo jam patikti linksmos mergi
nų akys, kurios taip pat pirmą kartą pamatė pavasarį ir pra
dėjo nerimauti.
Taip Vincė užmiršo savo didįjį sielvartą ir sužinojo, kur
suka jo neramūs žingsniai pavasario jaudinančia pavakare.
Ir tik todėl turbūt nenuklydo į pasaulio galą. Kartais sugrįž
davo tų pačių akių pamatyti, kurios linksmai į jį kartą žvilg
telėjo. Bet dažnai pakeliui kitas akis sutikdavo ir pamiršda
vo anas, kurias pamatyti norėjo.
- Kur eini? - kartais pastodavo merginos akys kelią. - Ar
negali čia palikti?
- O gal ir paliksiu! - nušvisdavo ir Vincės akys, susitikda
mos su merginos akimis.
114
Bet niekur nepaliko. Jaunystė toliau traukė savo keliais.
O jeigu sugundydavo linksmi akių žiburėliai, tai tiktai švie
siau akyse pasidarydavo, krūtinėje šilčiau, ir daugiau ne
beslėgdavo kurčia, akla jaunystės vienatvė.
115
MEI STRAS DUNDULI S
116
Vincas gerai žinojo, kad reikia vis aplinkui sukti ir suleisti
kraštus su kraštais, tiktai kaip nežmoniškai visa tai buvo
nuobodu!.. Jis ir vėl užmiršdavo ir netyčiomis pradėdavo
marginti arimą, sukti akėčias naujais vingiais, tiktai arkliai,
įpratę eiti nuolatine užuogina, pasipriešindavo, vadelių trūk-
čiojami, sustodavo ir žiūrėdavo, atsukę galvas į akėtoją, tar
si klausdami, ką jis čia daro. Susigriebdavo Vincas ir pradė
davo iš naujo užuoginas sukti, bet dažnai tai būdavo jau per
vėlu. Ūkininkas iš tolo pamatydavo pusbernio kliedėjimą
po arimus ir visus perkūnus paleisdavo ant jo galvos. Seniai
būtų jį ir patį paleidęs, išvijęs, tiktai ką darysi: čia ir sėja, ir
statyba, kiekvienos rankos reikalingos, o Dovinė net nesi-
derėjo, sutiko bernauti už tokią algą, kokią ūkininkas pa
siūlė. Pigus darbininkas, nors ir netikusiai dirba, bet ir at
sieina nebrangiai. Tai ir kentė gaspadorius. Tiktai kartais,
pritrūkęs kantrybės ir iš piktumo netekęs žado, žiūrėdavo,
kaip Vincas dirba, ir nieko nesakydavo. Jau ne pikta būda
vo, bet suprasti negalėdavo, kaip taip galima dirbti? Tarsi
ne po arimus vaikščiotų, bet debesimis laipiotų!.. Kvailys
kažkoks ar kurį galą! Bet juk nekvailas kituose dalykuose,
ten jis ir gudriausią į ožio ragą suriestų. Tai kas gi pagaliau
yra? Nesuprasdavo ūkininkas ir tiktai pečiais patraukdavo:
- Kelmas žino, kas tu per žmogus? Kitur tave kur dėsi, ten
ir tinki, o čia nors galą su tavim gauk!.. Nevalgysi, matyt,
duonos iš arimų!.. Tiktai gaišti ir kitus gaišini!..
Tai ir pats Dovinė suprato, bet ką jis galėjo daryti? Eiti
pas kitą ūkininką, bet juk ir ten tas pats bus. Tiktai gal dar
pas didesnį rėksnį pataikys ir per tą riksmą visas gyvenimas
117
nemielas pasidarys. Vidugiris nors ir parėkaudavo, bet ir
pajuokauti mėgdavo, kartais ir Vinco nesugebėjimą juokais
nuleisdavo... Tie juokai dar skaudesni Vincui būdavo, nes
jis buvo pratęs, kad ant jo iš pat mažens rėkautų, bet kad iš
jo juoktųsi - to jis dar nebuvo girdėjęs. Bet Vidugirio pašie
pimas būdavo neužgaulingas. Daugiau paraginimas, o ne
išniekinimas:
- Kur jis tiesiai vagą išves?.. Varna lėkė, užsižiopsojo ir
kreivai nuarė! Negi čia jis kaltas, varna kalta! Ko ji tiesiai
nelėkė!..
Nukaisdavo Vincas, nes ir tiesos tuose žodžiuose būdavo.
Jei ir ne visai taip būdavo, tai panašiai kartais atsitikdavo.
Stengdavosi kuo mažiausiai varnas gaudyti, bet negi tiktai
vienos varnos pavasario laukuose skraidydavo? Nerami Vin
co galva buvo pilna visokių minčių, širdis - troškimų, ne
aiškių norų, tai ir suvedžiodavo pavasario arimuose. Ro
dos, nueitum kažkur į begalybę, su debesimis nuplauktum,
o čia sek paskui arklio uodegą!.. Tai ar nuostabu, kad į šalis
pradėdavo berniukas dairytis, o arklys vienas, kur norėda
vo, ten traukdavo jį paskui žagrę. Visa laimė, kad arklys
žinojo savo vagą ir nėjo toliau, kaip ligi vagos galo, nes jei
gu būtų ir toliau žagrę traukęs, Vincas būtų nesustojęs, nu
varęs per kelių kaimų laukus tiesią vagą.
Ardamas užmiršdavo, kad aria ir eina paskui žagrę, tiktai
pirštai neramiai judėdavo, tarsi ne žagrės rankeną laikyda
mi, bet kažką kita dirbdami. Tie pirštai ir galėjo Dovinės
neklausyti ir savo dirbti, nors jo galva ir akys kažin kuo
būtų užimtos.
118
Tie pirštai sugundydavo Vincą, nors ir pavargusį laukuo
se, prisidėti prie statybos darbo. Pasiimdavo atliekamą kirvį
ar oblių, žiūrėk, jau ir pradėjo tašyti ar obliuoti. Iš pradžių
dailidės, pamatę neprašytą talkininką, atimdavo iš rankų
kirvį ir lauk nuvarydavo:
- Eik sau, dar sienoją pagadinsi!.. Irgi, mat, atsirado
meistras!..
Susigėdęs Vincas pasitraukdavo į šalį ir godžiai žiūrėdavo
dailidžių darbo. Tą jo žvilgsnį pastebėjo meistras Dundulis
ir dažnai, pamatęs jį žiūrint, nusišypsodavo ir pasakydavo:
- Eikš, čia man truputį padėsi!
Tiktai kažin, ar jam būdavo reikalinga Dovinės pagalba,
paduodavo savo kirvį, parodydavo, kur tašyti, o pats stovė
davo ir šypsodamas žiūrėdavo, kaip berniukas, čiupęs abiem
rankom kirvį, visas susikaupdavo darbe. Atrodydavo, tarsi
ne sienoją tašo, bet patį save: su didžiausia atida ir dėmesiu.
Kai išsitiesdavo ir rankove perbraukdavo suprakaitavusią
kaktą, žvilgteldavo sumišęs į žiūrintį meistrą.
- Gerai, gerai! - su šypsena akyse atsakydavo Dundulis. -
Bus iš tavęs geras meistras!
Tai būdavo Dundulio didžiausias pagyrimas. Tokius žo
džius retai iš jo lūpų išgirsdavo net prityrę savo darbe daili
dės. Todėl išgirdę atsigrįždavo ir žiūrėdavo, kur čia tas būsi
mas meistras. Kitas net neiškęsdavo iš pavydo:
- O varna ar kur nelekia?
Meistras piktai tokiam atšaudavo:
- Žiūrėk, ant tavo nosios jau nutūpė!
Dovinei, kai sužiurdavo į jį visų akys, nesisekdavo tašyti,
119
kirvis sprūsdavo iš rankų, ir pirštai lyg svetimi pasidaryda
vo. Kartą, svilinant visų akims, kirvis nusprūdo nuo sienojo
ir ašmenimis brūkštelėjo per koją.
Darbininkai prunkštelėjo:
- Tai tau ir meistras!..
Dovinė tiktai išbalo ir atsišliejo į rąstą. Kirvis iškrito iš
rankų, pro kelnes pradėjo sunktis kraujas. Bet ne koją Vin
cui skaudėjo, tiktai baisi gėda buvo. Ir lengvas rausvumas
nudažė jo išblyškusį veidą.
- Ne, - pasakė jis. - Aš tiktai... Tiktai truputį nudrėskiau
kelnes!..
Dundulis abejingai pakraipė galvą:
- Gerai, duok pažiūrėsim!
Pats atraitojo kelnes. Žaizda nežymi buvo. Oda nudrėks
ta, ir truputį įkirsta į raumenis.
- Matai, ir savo koją moki tašyti! - nusijuokė, apžiūrėjęs
žaizdą, Dundulis. - Ir kojos nepagadinai, ir dailidės krikštą
apturėjai! Bus iš tavęs meistras, nenusimink!..
Tas mažas susižeidimas tikrai geran Vincui Dovinei išėjo.
Nespėjo koja išgyti, kai meistras prakalbino Vidugirį:
- O žinai ką, gaspador, imk akėti Simą, jis vis tiek niekam
netinka, o Vincą palik man prie statybos... Iš jo išeis geras
darbininkas!..
Taip Vincas Dovinė ir pradėjo dailidės amatą.
120
II
121
pas tokį Dundulis antrą kartą už jokius pinigus neidavo.
Net grabą, jei reikėdavo padaryti, ir tą atsisakydavo. Žino
kis, nors lįsk į žemę, ir tiek.
Kol sienų rentinį kraudavo, Dundulis aplink vaikščioda
vo abejingas. Didelis čia daiktas rąstą ant rąsto krauti ir kam
pus surakinti! Ot, kai baigdavo rentinį, sparus užtempdavo
ir prasidėdavo trobos įrengimas, atgydavo meistras. Čia jis
nieko neužmiršdavo: nei kraigo žirgelių, nei langų aptaisy-
mo, durų išgražinimo, viskas turėdavo būti taip padaryta,
kad akį patrauktų, širdį suviliotų. Ir atsirasdavo tada viso
kios pynutės, dantukai, eglutės, kryputės, lankeliai kiekvie
noje lentoje, kur reikia ir kur nereikia. Neiškęsdavo net ir
tvartų nepagražinęs:
- Tegu žinos, kad tai Dundulio statyta, - sakydavo, pri
merkęs akis, žiūrėdamas į naują trobesį.
Jei ne daugiau, tai bent tiek - stogo galų užbaigų lentose
išpjaudavo - arklidėms - žvengiančius arkliukus, karvidėms
ir galvijų tvartams - surėmusius ragais jaučius, tiktai kiauli
dėms retai kada ką išgalvodavo:
- Kaip kiaulėms, ir taip bus gerai!
Kartais tuos žodžius pasakydavo ir ryzgančiam į akis ūki
ninkui, neįvertinančiam Dundulio menininko rankų.
Su Vidugiriu vargo nebuvo. Jis ir pats norėjo, kad jo
troba prašmatniau atrodytų, tai ir pasikvietė Dundulį sta
tybai. Pasikvietęs - nesigailėjo. Kai prasidėjo trobos įren
gimas, atgijo meistras, o jam nenusileido ir jaunasis jo
pagalbininkas - Vincas. Ūkininkas tiktai galvą kraipė ir
stebėjosi:
122
- Kas galėjo pamanyti, kad čia jis tiktų? Maniau, tiktai
nagus nusikapos, ir bus baigta, o pasirodo, jo auksinių nagų
šitam reikalui turima! Dėkok, vaike, meistrui, kad jis sura
do tavo nagams vietą! Be jo būtum niekais nuėjęs, kaimo
šunis lodydamas, o dabar bus iš tavęs vyras!
Vincas, įknibęs į darbą, nieko neatsakydavo, tiktai pakel
davo galvą ir nusišypsodavo.
- Taigi! - pertardavo meistras. - Tuoj ir mane už juostos
užsikiš!.. Tiktai kiek apsipras su darbu, pamatysi! Jau dabar
kirvis, kaltas, pjūklas kaip gyvi jo rankose. Ir iš kur tu toks
atsiradai, kad tave pypkės?..
- Iš Meškalaukio kaimo, - atsakė droždamas Vincė.
- Iš Meškalaukio? Tų pabalių? Ką tu sakai? Negi iš ten
gali išeiti kam nors tikęs žmogus? Seniai aš ten buvau. Ar
pažįsti tokį Dagilį senį? Dar pusberniu būdamas, maždaug
tokiu, kaip tu dabar, dirbau pas jį su meistru Bekampiu... Ir
meistras niekam netikęs buvo, ir gaspadorius taip pat... Jiems
kad tik didelę trobą, gremėzdą, kad daugiau prigrūsti galė
tų, o kaip atrodys - nesvarbu, kad tik stipru būtų, vaikų
vaikams paliktų. Ir atkaklūs gi ten žmonės, neduok jau Die
ve! Atrodo, iš kailio išsiners, plėšdamiesi iš savo balų... O
girdėjau, sūnus ne toks... Tas, sako, visą laiką karčemoje
sėdi, greitai ubagais išeis iš savo didžiųjų trobų! Ar dar ne-
pragėrė mano statytų tvartų?.. Tų, kur du jaučiai ragais su
rėmę kraigo gale?.. O gal jau supuvo?
- Ne, - atsakė Vincė. - Dar tebestovi.
Tuos du jaučius jis gerai atsiminė. Tai buvo vienintelis
trobos papuošimas visam kaime. Į juos nusižiūrėjęs, ir jis
123
drožinėdavo. Ir dabar, kai sužinojo, kieno tai darbas, tie
jaučiai Vincui dar mielesni pasidarė.
- O žinai, kiek man bėdos buvo, kol aš juos ten įriogli-
nau?.. Niekam nesakęs, išdrožiau lentų galuose, kaip čia,
sakau, vainiką prikalsi prie tokio gremėzdo. Tiktai kai pa
matė meistras, o paskui gaspadorius, ką čia, sako, lentą su
gadinai, kam to reikia?.. Vis tiek, sako, supus, kas iš to?.. O
aš sakau, kai supus, aš nematysiu, o tavo, tėvai, amžių, sa
kau, pragyvens... Ar dar gyvas senis? - kreipėsi vėl į Vincą.
- Ne, jau seniai miręs! - atsakė Vincas, ne tiek Dagilį senį
prisimindamas, kiek savo senuką.
- Na, matai, amžiną atilsį!.. O tada sako - supus, supus;
bet pačio kauleliai supuvo, o mano jaučiukai dar stovi, ačiū
Dievui!.. Prikaliau stipriai, kad ir norėdami nenuplėštų,
paskui vainiką iškėliau... Buvo ten tokia mergiotė... Kaip
jos vardas, pamiršau. Ar ne Ulė?.. Taigi, Ulė! Tai ji vainiką
nupynė ir man jaučiukus apkaišė. Smagi merga buvo, kad ją
kur! Aš pats apie ją sukausi, tiktai dar beūsis buvau, nieko
neišėjo! Girdėjau, gaspadoriaus sūnus, tas stuobrys netašy
tas, paskui prisisuko, kad jį kur velnias į pelkes būtų
nugramzdinęs!.. Suvedžiojo mergą, o pats turtingos, su krai
čiais, su pasoga išlėkė ieškoti! Ir surado, tiktai neapsidžiau
gė!.. O Ulė ar pasikorė, ar dar kažkaip galą pasidarė iš to
susikrimtimo. Puiki buvo merga, bet tu apie ją turbūt negir
dėjai? Kurgi, seni laikai, kažin ar tu ant svieto buvai?
Vincui Dovinei, išgirdus kalbant apie Ulę, kaltas iškrito iš
rankų, išbalo kaip drobė ir žiūrėjo, nenuleisdamas akių, į
meistrą. Meistras visai nepastebėjo tokios permainos, kali
124
nėjo skyles ir toliau sau pasakojo, nesirūpindamas, ar kas jo
klauso. Tiktai ausys, įpratusios girdėti šalimais Vinco kalto
stuksėjimą, pasigedo, negirdėdamos to bildesio, ir meistro
akys atsikreipė į Vincą:
- O tau kas? - nustebo, pamatęs išbalusį berniuką. - Plak
tuku per nagus sušėrei? Nueik už kampo, nusišlapink, praeis!
Vincas net nesujudėjo. Norėjo pasakyti meistrui, kad ta
Ulė buvo jo motina, ir paprašyti, kad daugiau apie ją papa
sakotų, bet atsikreipė į jį visų akys, ir jo liežuvis sustingo,
neprataręs žodžio. Paskui per prievartą pasilenkė ir pasiėmė
ant skiedrų nukritusį kaltą.
Meistras, nekreipdamas daugiau į jį dėmesio, toliau įkni
bęs kalinėjo. O paskui, apžiūrėdamas iškaltą skylę, lyg pats
sau nutęsė:
- Taip, taip!.. O aš maniau, kad iš to kaimo negali išeiti
joks padoresnis žmogus! Apsirikau, matyt!.. Net iš pelkių
atsiranda gabių žmonių!..
III
125
bindavo pasitraukti, siaučianti Raudenės srovė įvykdydavo
savo grasinimus ir, per akmenis svaidydama, nusinešdavo
vargšo lūšną.
Toks pavojus grėsė ir Dundulio trobelei, atsidūrusiai Rau
denės pakriūtėje. Kas pavasarį nerimavo ir rėkavo Dundu
lio žmona, svaidydama ne tiktai visus perkūnus ant vargšo
meistro galvos, bet ir viską, kas po jos ranka pakliūdavo,
tuo malšindama savo įniršį ir šiurpulingą baimę, kai lietin
gą ir vėjuotą pavasario naktį už trobelės sienų kriokdavo
Raudenė, sukeldama viduje pražūties baimę ir klaikumą.
Tada Dunduliui nebūdavo vietos savo trobelėje, kiauras nak
tis turėdavo prasėdėti už trobelės pakriūtėje, stebėdamas
verpetingą srovę ir saugodamas nuo jos savo gūžtą. Ne kar
tą, įsižiūrėjęs į srovę, užmiršdavo visus pavojus, ir jo min
tys, kaip srovė šokinėdamos per akmenis, tekėdavo tam
sią naktį į nežinomą tolumą, sukdavosi sūkuriuose ir neišsi
tekdavo aukštuose krantuose. Tokiom naktim nuostabių
dalykų Dundulis sugalvodavo. Tiktai laikas nuo laiko pasi
kartojantis riksmas trobelėje ir su šluota išbėgusi pati iš
sklaidydavo atitrūkusias nuo žemės svajones ir primindavo
tiesiogines pareigas.
- Nebijok! - kartą jis pasakė išbėgusiai vienmarškinei iš
trobelės. - Aš sugalvojau upokšnio srovę nukreipti, ir mums
nebus jokio pavojaus! Pamatysi!..
Bet čia boba visai pasiuto. Toks klaikus pavojus, o jis dar čia
su savo mandragalviavimais užsiima! Nebeiškentė moteris.
- Aš tau parodysiu, dykaduoni! - nesavu balsu suriko ir
su šluota puolė pakriūtėje sustirusį ir sustingusį senį.
126
Meistras nespėjo atsikvošėti, kai nusirito pakriūte j upokšnį
ir pasinėrė ledinėje srovėje, išmėgindamas jos sraunumą.
Kai su didžiausiu vargu, pasinerdamas ir vėl iškildamas,
jis pasiekė antrą krantą ir visas drebėjo, nenulaikydamas
danties ant danties, išgirdo dar siaubingesnį moteries balsą,
kuris perrėkė upokšnio kriokimą.
Į tą riksmą susibėgo net pusė miestelio. Puolė ieškoti pra
žuvusio srovėje meistro - nėra. Šūkaudami nubėgo pavan
deniui - tiktai upokšnio kriokimas atsiliepė. Pražuvo žmo
gus, ir tiek! Kas namo nuėjo, kas dar lūkuriavo ir abejingai
žvilgčiojo čia į šniokščiantį upokšnį, čia į trobelę, kuri, ro
dėsi, kiekvieną akimirką gali pasekti savo šeimininką. Kai
kas nuėjo namo atsinešti virvių, apjuosti trobelę ir pririšti
prie atokiau augančių medžių.
Tą šiurpulingą valandą visiems buvo aiškus pavojus, ir
kiekvienas stengėsi kuo nors padėti, ką nors patarti. Apie
pražuvusį meistrą niekas nekalbėjo, stengėsi išgelbėti bent
tai, kas galima. Tiktai nesavu balsu staugė viena Dundulie
nė, ir jai pritarė, susikabinę į sijoną, jos vaikai. Ji viena ne
užmiršo savo vyro, draskėsi, plaukus rovė ir būtų šokusi į
verdančio upokšnio srovę, jeigu būtų jos nelaikę susikabinę
vaikai ir apspitusios moterys.
- Gana, jau gana! Nesiplėšyk! - ramino apstojusios
moterys. - Gal jis dar ir neprigėrė, galgi išplaukė ar kur
nors už akmens užsikabino... Ims tau ir prigers tokiame
upokšnyje!..
Bet moteris buvo nenuraminama. Tik dabar jai paaiškėjo,
koks geras buvo jos vyras. Tegu ir nepatraukė trobelės, -
127
dabar ji pati, jeigu primanytų, tą trobelę nustumtų, - tegu
dirbo visokius niekus ir nesirūpino šeima, bet dabar ji viską
jam atleistų, kad tiktai jis gyvas išliktų.
O čia kaip tyčia žiūri - pareina pakrante Dundulis. Pama
žu, neskubindamas, kažin ką galvodamas. Ar ne vaidinuoklis
tiktai ryto sambrėškoje? - Ne. Priėjo arčiau, matyti - nuo
drabužių vanduo varva, basos kojos žlegsi per purvyną.
- O jūs ką čia darot? - paklausė, pamatęs susirinkusius
žmones.
Žmonės stovėjo ir nustebę žiūrėjo.
- O tu iš kur? - iš minios paklausė.
- Aš - čia! - ranka parodė. - Aplinkui apėjau ir per liepte
lį perėjau...
Apsidairęs pastebėjo virvėmis apraizgytą trobelę. Priėjo,
patraukė virvę, pažiūrėjo į galą, kur buvo pririšta prie me
džio, pečiais gūžtelėjo:
- Nereikia! - pasakė. - Srovė graužiasi į aną krantą... Aš
žinau!.. Mane ir išnešė...
Neiškentė čia moteris. Kol jis ėjo, ji stovėjo visa sustingusi
ir savo akim netikėjo. Vieną kitą kartą kūktelėjusi, nutilo ir
žiūrėjo, išsproginusi akis. Baimė, gailestis, neviltis, ašaros,
širdgėla sustingo krūtinėje, ir širdis kaip ledas atšalo. Net
vyrą pamačiusi - neapsidžiaugė, tiktai nustebo. Jam prakal
bėjus - nepatikėjo, kad tai jis kalba, perbraukė ranka per
apsiašarojusį veidą, lyg prasiblaivyti norėdama ar iš miego
pabusti. Bet kai ištarė jis paskutinius žodžius, ji visai atsikvo
šėjo, ir tada apėmė moterį toks piktumas, kad nebesusival-
dė, - visas sielvartas staiga sprogo.
128
- Ką, tu žinai? Tave išnešė? - ir, čiupusi nuo žemės pagalį,
puolė savo apraudotą vyrą. - Aš tau parodysiu!
Dundulis žengė žingsnį atgal, bet, pamatęs įsiutusį mo
teries veidą, pasileido bėgti. Moteris, baisiai plūsdama, jį
nusivijo.
Visi sužiuro paskui bėgančius. Pavasario purvynas teškėjo
po jų kojomis.
O čia tiktai subraškėjo, sudundėjo ir kažkas pliaukštelėjęs
nugriuvo. Atsigrįžo - trobelė, vienu kraštu atsirėmusi į kran
tą, kabo ant virvių, o šlaitas iš po jos pamatų nugriuvęs į
siaučiantį upokšnį...
Šniokšdama ir putodama srovė stengėsi įveikti naują kliūtį.
IV
Taip Dundulis neteko savo kampo ir pasidarė kaimyno įna
mis. O jo gyvenimas ir taip jau nelengvas buvo, tiktai visa
laimė, kad jis pats to nepastebėjo. Visi šeimos rūpesčiai tek
davo jo pikčiurnai žmonai. Ir kur nebus pikta moteris, turė
dama tiek vaikų ir tokį netikusį vyrą? Čia ir geriausia mote
ris būtų pritrūkusi kantrybės. Kasmet gimdyti, vieną ant ran
kų nešioti, kitą už sijono vadžioti, kai visa eilė aplinkui kly-
kia, - argi tai žmogaus jėgoms pakelti? O ko jau ko, bet
vaikų Dunduliams ponas Dievas tikrai nepasigailėjo. Kiek
jų buvo - gimė ir mirė - Dundulis tikrai nežinojo, o Dundu
lienė tiktai atsidėjusi galėjo suskaičiuoti. Su tokia šeima iš
tikrųjų nelengva buvo gyventi įnamiais.
Bet Dunduliui mažai tai rūpėjo. Su kaimynų pagalba
129
atitraukė trobelės išnirusius sienojus nuo pakriūtės ir pali
ko suverstus ant kranto. Kai žmona įsiusdavo ir reikalauda
vo pastatyti trobelę, jis vieną ir tą patį amžinai sakydavo:
- Palauk truputį!.. Tuojau!.. Čia tik apsidirbsiu ir pasta
tysiu...
Bet tai buvo tuščia paguoda. Meistras niekada neapsidirb
davo. Darbas darbą vijosi, be to, dažnai sugaišdavo, įkibęs į
kokį niekniekį, iš kurio jam jokios naudos nebūdavo. Tai ir
nebuvo kada savo trobelę perstatyti. O pabandyti užtvenkti
Raudenę atsirado laiko. Tiktai nieko iš to neišėjo, pavasarį
srovė išnešė visą tvenkinį ir sugriovė tą naktį kilusį projektą
pakinkyti upokšnio jėgą.
Paskui praėjo viena kita vasara, vis būdavo užimtas sveti
ma statyba, pareidavo vėlai rudenį namo, - kada čia statysi,
tuojau žiema prasidės, kokia gali būti žiemą statyba? Tai ir
gulėjo metai po metų ant upokšnio kranto sugriuvusios tro
belės sienojai, kol visai supuvo. O negi iš pūzrų naują namą
Dundulis galėtų statyti? Reikia gauti naujos medžiagos, bet
kur pinigų imsi? Ne tokie jau dideli meistro uždarbiai, kad
galėtų ir šeimą išlaikyti, ir naujas trobas pastatyti. Taip ir
neteko meistrui naujos trobos pasistatyti.
O moteriai ligi gyvo kaulo įgriso su didele šeima svetimam
kampe gyventi. Laukdavo pareinant vyro iš darbų ir parsine-
šant pinigų statybai. Bet amžinai tas pats pasikartodavo:
- Negavau, bobuk, pinigų!.. Zinai, kur turės vasarą gas-
padorius pinigų, sakė, žiemą atiduos... Davė kiek smulkių,
darbininkams turėjau užfundyti, tai ne kas ir liko... Še, tu
rėsi vaikams! Laksto visi plikom bambom...
130
Paimdavo moteris keletą variokų ir žiūrėdavo su panieka.
Tai šitiek meistras per vasarą uždirba?
- Sarmatos bent turėtum tiek namo parnešti! Pralakei tur
būt karčemoj, begėdi!..
- Kur čia, bobuk, pralaksi, kad nebuvo ir ką... Sakiau,
žadėjo žiemą atiduoti... Tada nusipirksiu medžių ir pavasarį
suręsiu trobą... Pamatysi, kokią pastatysiu!.. Gražesnė bus
už bažnyčią ir už kleboniją!..
Bet moteris mažai tikėjo tais pažadais.
- Tu man bent šuns būdą sukaltum, ir tos man užtektų,
kad tik nereikėtų svetimuos kampuos vargti...
- Na jau na! Statysiu aš tau šuns būdą, kai kitiems palo-
cius statau... Ateinantį pavasarį pamatysi, kad pastatysiu,
kaip mane gyvą matai! - prisiekinėjo meistras ir skaičiavo,
kiek pas kurį ūkininką yra likę jo pinigų, kuriuos žiemą tu
rės atiduoti.
Tiesa, surinkdavo žiemą tuos pinigus iš ūkininkų, bet ma
žai iš jų naudos turėdavo. Gaudavo po keletą rublių ir tuos
pačius pravalgydavo. Ateidavo pavasaris, rodos, visi pinigai
išrinkti ir praleisti, apie statybą ir galvoti netenka... Ir vėl
meistras, susidėjęs įrankius į maišiuką, išeidavo visai vasa
rai uždarbiauti. Paglostydavo išeidamas vaikų galvutes, pa
čią apsikabindavo, pabučiuodavo:
- Tu jau nepyk, bobuk, šią vasarą, rodos, pasiseks gerai
uždirbti... Statysiu trobą bagočiui Vidugiriui, iš jo ir išlup
ti bus ne griekas... Paskui dar čia vienas kitas prašė... Pasi
pinigausiu!
Bet moteris ir šį kartą nelabai patikėjo vyro pažadais.
131
- Pasipinigausi ir išleisi, bene tai pirmas kartas? Žinau jau
aš tave!..
- Nieko nežinai, - pajuokavo meistras. - Ligi paskutinio
skatiko tau pristatysiu... Kai tik nučiupsiu kokį dvylekį, tuoj
tekinas ir atbėgu pas tave! Na, lik sveika, bobuk, nenusi
mink! Nepražūsim!
Ir skubiai užsimetęs maišiuką ant pečių, pasilenkęs išėjo
pro duris. Vaikai pasivijo tėvą kieme, įsikibo į skvernus:
- Kada, tėte, pyrago parneši?
Sustojo. Paglostė vaikų galvutes.
- Sekmadienį! Laukite... Visiems po virtinę riestainių. Vi
są maišą!..
Ir nuėjo gatve. Vaikai dar prisivijo:
- Tik neužmiršk, tėtuk!..
Atsigrįžo. Nusijuokė.
- Neužmiršiu!.. Neužmiršiu!.. Bėkite į trobą, dar pašalas
iš žemės neišėjęs, kojas nušalsite!..
Vaikai pastovėjo, pažiūrėjo į nueinantį tėvą, paskui šauk
dami - ūtata - tekini, basom pamėlynavusiom kojom nubė
go į trobą.
Motina rengėsi taip pat išeiti. Per dienas ji plušdavo po
visą miestelį ir, vyrui išėjus į darbą, pati užsidirbdavo duo
ną. Skalbinius velėdavo, vandenį nešdavo, daržus apravė-
davo ir taip versdavosi per visą vasarą. Vyras sekmadieniais
kartais kiek parnešdavo, kartais su tuščiais kišeniais pagi
riomis grįždavo, tekdavo dar ir jam iš savo uždarbio nu
pirkti pusbonkį išsipagirioti. Pykdavo moteris, bet ką dary
si, pasiilgdavo ilgiau nemačiusi, atleisdavo tą retkarčiais
132
pasitaikančią nuodėmę. Toks jau amatas buvo. Tai su gas-
padoriais reikia išgerti, tai su darbininkais, visokių reikalų
pasitaikydavo, nors Dundulis ir nelabai mėgo karčemose
sėdėti. Dažniausiai savo uždarbį išleisdavo visokiems nie
kams, kuriuos amžinai prasimanydavo.
Sutvarkiusi vaikus ir prigrasinusi, kad nebėgiotų basi po
lauką, - bet kur nebėgios basi, jeigu turėjo tiktai porą klum
pių, kurios painiojosi ir smuko nuo kojų, - išėjo į miestelį.
Reikia keletui kiemų vandens parnešti, o pas Leibą skalbi
niai pamerkti, ligi vakaro reikia išvelėti.
- Žiūrėkite, namie būkite ir nesidaužykite! - išeidama vai
kams prigrasino. - Aš tuojau pareisiu! Jeigu rasiu lauke, vi
siems įkrėsiu! Peršalsite, sirgsite!..
Bet vaikai žinojo, kad išėjusi motina tiktai temstant pa
reis. Tai nėra ko bijoti. Ir visa meistro šeima, išaušus pava
sariui, pakrikdavo po visą pasvietį. Susirinkdavo tiktai ru
denį, kai pirmos šalnos pasirodydavo ir prasidėdavo šalčiai.
133
- Pirma duok, o paskui pabučiuosiu! Gal neverta nė bu
čiuoti už tokias lauktuves? - paabejojo moteris, nors ran
kos pačios kilo apsikabinti apie kaklą.
- Ak, tu pikčiurna! - šūktelėjo meistras ir pats apsikabino
moterį.
Pakui ištraukė iš vieno kišeniaus skarą su rožėmis, užmetė
ant pečių, apsuko.
- Ką, ar negraži mano boba? - mirktelėjo Dovinei.
- O še tau ir ne variokais! - ištraukė iš kišeniaus šimta-
rublinę. - Sakiau, kad šį rudenį ne tuščiomis grįšiu... Matai!
O ir pagalbininką parsivedžiau... Tiktai reik man pasisku
binti! Greitai jis iš manęs duoną atims! Toks padūkėlis!..
Tai tegu man pirma trobą sulipdyti padės! Kad griebsim dvie
se, tai kaip bematant tau, bobuk, palocius pastatysim!.. Tik
tu pažiūrėk, koks vyras!.. Visą vasarą drauge dirbom...
Atėjo, kirvio nemokėjo rankose laikyti, koją įsikirto, bet ir
iš to meistrą pažinsi - mokėjo įsikirsti, tuojau užgijo. Kitas
vėplys kad būtų rėžęs, kaulą kiaurai perkirtęs, o jis gražiai,
paviršiumi, tik odą nudrėskė!.. Matai, koks gudročius!..
Tokio pagalbininko seniai man reikėjo, tai bent ant senat
vės susilaukiau!.. Tiktai, bestija, duoną gali atimti senat
vėje! Nežinau, ar man dar jį mokyti, ar iš jo mokytis?.. Tai
bent gizelis!
Įsismaginęs meistras pliauškė, sukinėdamasis po trobą, vai
kus pakeldamas, paglostydamas, viską apžiūrėdamas, o Do
vinė stovėjo raudonuodamas prie durų ir kepurę rankose
glamžė.
- Tu, bobuk, ko žiopsai?.. Kviesk svečią prie stalo, čirš
134
kink lašinius, atšvęsim sugrįžtuves! Tu, Petreli, įsistok į klum
pes, še, nubėk pas Leizerį, parnešk bonką, o kas liks - už
bėk pas Maušienę, parnešk bandą pyrago, už save dides
nę... Na, smuk pro duris! Jau kad ūžti, tai ūžti, kad visi
kampai skambėtų!..
Stebėjosi moteris, - dar niekada toks linksmas vyras iš
darbo negrįždavo. Kas čia galėjo atsitikti? Žvilgtelėjo šnairo
mis į Dovinę su nepasitikėjimu. Ne toks jau vyras buvo, kad
būtų galima taip girti. Sumišęs, paraudęs, truputį linktelėjęs į
priekį ir, lyg neturėdamas kur rankų dėti, kepurę glamžo.
Priėjo meistrienė, ištraukė kepurę iš rankų, pakabino:
- Prašom, sveteli, už stalo!.. Kuo galėsime - pasivaišinsi
me, o paskui jau pažiūrėsime, kaip čia mums seksis visiems
gyventi. Prašome, prašome!
Vincė vis dar spyrėsi, šnairuodamas į meistrą, lyg klaus
damas, kas jam daryti, ar laukan sprukti, ar į užstalę sėsti.
- Na, ko čia spiriesi kaip ožys? - pastebėjo meistras. -
Sodina už stalo, tai sėsk, pripila - tai gerk. Ne toks jau tu
kuklus bernelis, kad ieškotum motinos sijono pasislėpti. Ži
nau aš tave!.. Pamatytum, Mariuk, kaip jis apie mergas su
kasi!.. Taip aš apie tave nesisukau, kai merginau... Vaikis,
pirštu nežindomas!.. Ir iš kur tu galėjai toks pabalėse atsi
rasti?.. - Nesuprantu! Nebent koks perėjūnas prie tavo mot-
kos prisisuko, ne kitaip! - paistė meistras.
Vincė vis dar raudonavo, atsisėdęs už stalo, o meistrienė,
nepaisydama vyro pliauškalų, jau sukosi apie krosnį, kūrė
ugnį, pjaustė lašinius ir svogūnus. Greitai nuo čirškančios
keptuvės pakilo malonus spirginamų lašinių kvapas.
135
- Ot, tai žinau, kad namie esu, kai pradeda lašiniai spirgė
ti! - uostė pakvipusį spirgais ir dūmais orą. - Rodos, kad
niekas taip gardžiai nemoka spirginti lašinių su cibuliais,
kaip mano bobikė! - ir čia apsisukęs pliaukštelėjo delnu per
pasilenkusios moters pasturgalį.
- Eik jau, eik, seni! - atsigrįžo nuo krosnies paraudusi
moteris. - Gausi su samčiu į kaktą - neapsidžiaugsi!..
Čia parbėgo uždusęs Petrelis, tempdamas už save didesnę
pyrago bandą ir degtinės butelį. Meistras į jį atsigrįžo:
- Na, tai man ir vyras!.. Sūnus tai vis sūnus, žino, ko tėvui
reikia! - ir, paėmęs iš vaiko bonką, stuktelėjo į kelį, išlėkė
kamštis. - Na, bobuk, kol sučirškės lašiniai, duok stiklelį,
išmesim po burnelę!..
- Ak, jau nepalauksi! - atsakė moteris, prie krosnies kažko
graibydama. - Tik pamatė bonką, jau ir susilaikyti negali.
- O ko aš čia lauksiu?.. Turiu bonką, tai ir geriu. Į sveika
tą, Vincai!.. Būk kaip namie pas mane, tik žiūrėk, mano
bobos neviliok! - ir užsivertė visą bonką.
- Tai tau ir gražiausia! - sušuko moteris, dėdama ir stikliu
ką ant stalo. - Burbuliuoja kaip kalakutas iš visos bonkos!
- Se ir tau, bobuk, man negaila! - atkišo bonką pačiai. -
Tik netrauk per daug, karti, bjaurybė!
- Tai ko pats laki? - atšovė moteris, ištraukdama bonką iš
rankų.
- Prašom! - pripylė Dovinei stiklelį ir nubėgo prie ugnies,
kur jau per daug aitriai pakvipo lašinių degėsiai.
- Per tave ir lašinius būčiau sudeginusi, kad tave kur! -
pyko moteris, krėsdama spirgius iš petelnės į dubenį.
136
- Bus geri, bobuk!.. Daugiau pagruzdėję dar skanesni...
Tik duok ant stalo! Ir pati sėskis! - apžergęs suolą, laukė
meistras. - Čia, šalia manęs!.. Seniai gi aš tavęs nemyla
vau! Sudžiūvai turbūt per visą vasarėlę! Na, užtat žiemą
atsigriebsime!..
Moteris atnešė garuojančius lašinius, padėjo ant stalo ir
vyrą kumštelėjo:
- Pasitrauk, tai atsisėsiu!
- Ko aš trauksiuos nuo savo bobos? - stvėrė į glėbį meistras
pačią ir pasisodino ant kelių. - O šitaip ar nebus gerai?
- Gal bus gerai ir šitaip, - šyptelėjo moteris.
Ir prasidėjo rudens sugrįžtuvių linksmoji puota. Stiklelis
smagiai ėjo aplinkui, ilgai neužtrukdamas rankose. Spirgiai
greitai išnyko dubenyje, dažė duoną į taukus ir pasigardžiuo
dami užkandžiavo. Vaikai, apstoję aplink stalą, krimto ba-
ronkas ir čiulpė saldainius. Linksma ir jauku buvo sugrįžu
sio meistro šeimoje. Ir Vincas Dovinė pasijuto kaip namo
sugrįžęs po ilgo klajojimo žmonėse.
VI
Laikas buvo susirūpinti trobelės sienojais. Žiemos kelias ren
gėsi pabėgti, o su medžiais dar nė vienos rogės neįsuko į
meistro kiemą. Iš pradžių nesiskubino meistras. Dar užteks
laiko. O paskui nulėkė į vienas miško varžytynes, į kitas -
nieko nelaimėjo. Sunku buvo meistro per žiemą suliesėju
siam kišeniui rungtis su ūkininkų išsipūtusiais kišeniais, ku
riuose skambėjo sidabras ir auksas už parduotus kviečius.
137
Po vienų varžytynių meistras grįžo smarkiai įkaušęs. Žmo
na piktai pasitiko vyrą:
- Tai jau pralakei viską?
Meistras, neatsigrįždamas į ją, burbtelėjo:
- Ne, bobuk, nusipirkau!..
Moteris įtartinai pažiūrėjo. Meistras atsisuko į Dovinę:
- Einam, Vincai, padėsi iškelti!.. Lukošius pravažiuoda
mas užvežė.
Abudu išėjo iš trobos. Prie jaujos stovėjo Lukošiaus
dviarklinės šlajos. Ant jų patamsėję kažkas juodavo, tiktai
ne medžiai. Šiaip kažkas juodas kaip kupstas. Tai buvo se
nas motoras.
Atrado jį meistras mieste, ant karčemos kiemo, kur jis,
kaip niekam nereikalingas daiktas, rūdijo. Tokį daiktą
meistras buvo matęs knygoje ir tuojau suprato, kad su tokia
mašina galima gražių dalykų pasidaryti. Nuėjo į karčemą ir
paklausė žydo, kam jis priklauso.
- Ar ta mašina, kur ant kiemo guli? - paklausė žydas. -
Nu, tai brangi mašina, tiktai sudaužyta. Dūbriškių dvaro
ponas ją iš užsienių išsirašė, rengėsi kažkokią šviesą įsitai
syti ir visas dvaro mašinas varyti, tiktai per jūras atvežė,
per svetimas žemes, o čia atvežė ir paliko. Sustojo, arklius
pasišėrę, ir pats ponas buvo, išgėrė karčemoje, norėjo ap
sukti kieme, bet apvirto, mašiną ir sukūlė. Keikėsi ponas
ir iš piktumo dar daugiau išgėrė. Mašiną palikęs ant kie
mo - išvažiavo. Po kokio mėnesio atvyko su mechaniku,
apžiūrėjo - visai sugadinta, taisyti neverta. Nu, ponas ir
sako, pirk, Mauša, mašiną turėsi!.. O kam aš ją pirksiu,
138
kad sugadinta?.. Taip ir vėl liko ant kiemo... Sakiau ponui,
kad atsiimtų, jis ranka numojo: „Tegu ją galas...“ Nu, kad
ji geležinė, tai kaip ją galas ims? Stovi jau kelinti metai ir
man tiktai kiemą užankščia. Siūliau kalviui paimti, o kal
vis - kam man toks griozdas? Tiktai anglių daugiau sude
ginsiu, negu ji verta. Nu, žmogau, jeigu nori, gali imti!
Man jos nereikia!
Meistras ir apsidžiaugė. Durnas ponas buvo, durnas ir žy
das. O tą mašinėlę reikia pakrapštyti, iš jos gali gražios nau
dos būti. Išgėrė iš tos linksmybės, įsivertė į kaimyno šlajas
tą mašiną ir linksmas namo parvažiavo.
- Tai kad neprietelių parsivežiau! - mirktelėjo meistras
Dovinei. - Jau kad padarysim iš jos stebuklų, tai padary
sim! Pamatysi!
Bet Dovinė tiktai pečiais patraukė - ką iš tokio gremėzdo
gali padaryti, juk geležinis. O meistrienė, kai pamatė, tai
vos akių neišdraskė iš piktumo:
- Na, kur tavo, seni, ir galva! Ką tu su juo veiksi? Tiktai
pinigus išleidai, ir vėl trobos nepastatysim!.. Ir turėk tu man
tokią durną galvą!..
Meistras irgi truputį supyko:
- Še tau, boba, tavo pinigus, ir nesilok! Jeigu aš parsive
žiau, tai žinau, kam parsivežiau. Tavo patarimo nepaklausiu.
Moteris, gavusi pinigus, nusiramino ir nuėjo atgal į trobą.
Vyrai, pakišę buomus, išritino mašiną iš šlajų ir nutempė į
klojimą.
- Kad ją kur bala, kokia ji sunki! - atsipūtė Lukošius. -
Tiktai jeigu jau ponas su mekaniku nieko iš jos nepadarė,
139
tai ir tu, meister, vargu ką iš jos padarysi. Be reikalo tiktai
tampėmės!
- Durnas tas ponas buvo ir jo mekanikas! - atsiliepė pa
tamsėję meistras. - O ne aš būsiu, jeigu jos nesutaisysiu ir
nepaleisiu. Pamatysi!
- Na, pažiūrėsim! - paabejojo ūkininkas. - O dabar reikia
namo traukti.
Ūkininkas išvažiavo. Dovinė su meistru nuėjo į trobą.
Meistras buvo linksmas ir susijaudinęs kaip niekada. Tro
boje juos sutiko piktos moters akys.
- Na, ir ką tu prasimanei? Vėl tik be reikalo gaiši, ir nieko
iš to neišeis.
Meistras pasikabino kepurę ant vagio ir atsigrįžo į moterį.
- Kvaila boba ir nieko neišmanai!.. O gal aš trobą ant ratų
pastatysiu ir su ta mašina važinėsiu?.. Ką tu žinai?..
- Tu vis taip, kaip ne visas svietas... Antikristas tu ar ką,
kad su mašina važinėsi?.. Tiktai sau ant pragaišties, o žmo
nėms ant juokų ir prasimanei! - nenusileido moteris.
Bet meistras jau nekreipė dėmesio į jos graudenimus. At
sisėdo už stalo ir laukė vakarienės.
- Duok verčiau valgyti! - atsakė moteriai. - Manai, mažai
priklampojau po mišką? Tiktai jau ne mums statyti namus.
Nebent jau tikrai kokią būdą ant ratų...
Ir jeigu pirma pajuokavo, sakydamas moteriai pastatysiąs
trobą ant ratų, tai dabar ir rimtai pagalvojo. O ką, ir tikrai
taip padarys! Kur reikia, ten nuvažiuoja su visa troba, pa
sistato, motorą užsuka, pritaiso pjūklus ir lentas pjauna. Tik
rai, kaip jis pirma apie tai nepagalvojo!
140
Paskubomis pavakarieniavęs šutintų bulvių su žaliais ko
pūstais, pasiėmęs liktarną, išėjo į kluoną. Susirūpinimas bu
vo meistro veide. Tiktai dabar pradėjo nerimti mintis ir ieš
koti savo pavidalo.
Paskui meistrą nuėjo į kluoną ir Dovinė. Abudu patamsė
ję apžiūrėjo mašiną. Dundulis, prisikišęs su žiburiu, vienur
kitur pažiūrėjo, mėgino pasukti ratukus, - nesisuka.
- Na, rytoj parsinešim benzino, žibalo ir pamėginsim
nušveisti. Tada pažiūrėsim, ar be reikalo aš ją parsivežiau!
Perbraukė ranka per rūdis. Pažiūrėjo į delną.
- Tiek metų gulėjo rūdydama! Kiek naudos per tą laiką
galėjo padaryti! Didelis, broliuk, daiktas mašina! - paslap
tingai ir su džiaugsmu pratarė paskutinius žodžius meistras.
Jo susirūpinęs veidas švito, ir gyvos akys tamsėjo.
- Pamatysi, ką mes iš jos padarysim! - linksmas žvilgtelė
jo į Dovinę.
O Dovinė stovėjo ir žiūrėjo j meistrą. Nesuprantama jam
buvo ta mašina ir meistro mintys. Tiktai jis nujautė, kad
ne be reikalo tas džiaugsmas. Tai ir atsakė, žiūrėdamas į
mašiną:
- Taip! - ir pervedė akis į meistrą.
Meistras nusišypsojo. Šyptelėjo ir Dovinė. Žiūrėjo vienas
į kitą ir patamsėję matė tiktai žiburio metamus šešėlius.
- O dabar eisim gulti. Patamsėję čia nieko nepadarysim, -
sujudėjo Dundulio šešėlis.
Žiburį užpūtė. Apgraibomis nuėjo į jaują. Ten visada abu
miegodavo. Kvepėjo įrūkę sienojai ir sakai, kurie Vincui pri
mindavo skerdžiaus dūminės trobelės kvapą.
141
Atsigulė kampe ant šiaudų krūvos. Užsiklojo vienais kai
liniais ir vienas antrą šonais šildė. Buvo atodrėkis. Nuo
stogo garsiai krito lašai. Klojime čežėjo pelės. Miegas ne
ėmė. Meistras ilgai vartėsi nuo šono ant šono. Sukilusios
mintys neleido užmigti. Paskui prakalbėjo. Dovinė net nus
tebo, kad meistras moka taip rimtai ir širdingai kalbėti.
Šiaip jis dažniausiai tauzydavo, o ne kalbėdavo. Tiktai iš
akių ir galima buvo suprasti, ar rimtai kalba, ar juokauja.
Dabar akių nebuvo matyti, užtat balsas taip nuoširdžiai
skambėjo, jog net už širdies griebė. Pasipasakojo Dundulis
apie skurdžią savo jaunystę, kaip jis buvęs mokiniu pas
netikusius meistrus, kurie dirbdavę tarsi atgrubusiomis ran
komis, šiaip taip, kad tik greičiau padarytų, - greitai nuo
jų ir pabėgęs, nes svajodavęs apie mokslą. Vargais negalais
pramokęs skaityti, bet, kartą pažinęs raštą, nepaleidęs kny
gos iš rankų... Dovinė atsiminė, kad ir dabar meistras, bent
kiek atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą. Net vasarą,
kai išeidavo į darbus, jo maišelyje be darbo įrankių būda
vo ir knygų, kurias jis dažnai sekmadieniais skaitydavo...
Tiktai kokių keistų esama knygų! Kitose visokių niekų pri
rašoma ir nė vieno žodžio apie rimtus dalykus. Kartą jam
patekusi knyga apie visokias mašinas. Tai bent knyga bu
vo! Jis ją visą beveik atmintinai moka. Iš jos ir sužinojęs
daug nuostabių dalykų. Iš pradžių net nenorėjęs patikėti,
kad tai ne pasakos, bet kai ką patikrinęs - tiesa, taip ir yra,
kaip ten rašo... Ten jis skaitęs, kad esąs toks motoras, ku
ris galima visokiam darbui pajungti. Nuo to laiko ir svajo
davęs apie jį. Pamatęs karčemos kieme geležų laužą, iš karto
142
suprato, kad tai jo esama. Jo paveikslas visą laiką buvo
meistro galvoje.
Tiktai su tuo motoru meistras daug bėdos prasimanė. Jis
net išvarė meistrą iš savo krašto.
VII
143
- Pamatysite!
Iš meistro skubumo žmonės suprato, kad jis iš tikro kažką
nepaprasta prasimanė. Lekia kaip akis išdegęs, nė žodį pa
sakyti neturi laiko. Taip būdavo visada, kai meistras ką nors
prasimanydavo. Tada jis niekam neturėdavo laiko, kol pa
baigdavo sugalvotą dalyką. Taip ir šį kartą.
- Na, meistras iš tikro turbūt rengiasi prajuokinti mieste
lį! - kai kas net nusijuokė, žiūrėdamas į skubantį meistrą.
O Dunduliui maža tai rūpėjo. Jis, parbėgęs tiesiai į kluo
ną, atsiraitė rankoves ir pradėjo rūdis šveisti nuo motoro.
Nespėjo Dovinė išlįsti iš jaujos, jis ir jam riktelėjo:
- Ko drybsai? Padrybsosi, kai motoras už tave pjaustys
lentas! Eikš į talką!
Būtų ir vaiką, atbėgusį pašaukti pusryčių, pristatęs prie
šveitimo, bet tas šūktelėjo ir atgal nubėgo į trobą. Meistras
ir dabon neėmė, kad reikia eiti pusryčių. Tiktai kai pati
meistrienė nesulaukusi išėjo į prieangį ir riktelėjo ant viso
kiemo, meistras neiškentė ir numetė į šalį šiūrą.
- Ir velnias tuos pusryčius išgalvojo? - po nosimi suniur
nėjo. - Einam ar ką? Dar ateis čia, ir gaišk tada su boba, dėl
niekų riedamasis.
Dėl kiekvieno sutrukdymo meistras labai pyko. Neturė
jo net laiko pavalgyti. Tarsi drugio krečiamas, įniko į tą
motorą. Netrukus jis jau žvilgėjo kaip naujas. Tada ir
meistro veidas visas prašvito. Išsiardė visą, išvalė, visus
sraigtelius atsukinėjo, patikrino, kuris sveikas, kuris surū
dijęs ar sulūžęs. Paskui pradėjo bėgioti pas kalvį. Čia ir
prasidėjo meistro bėdos.
144
Kalvis Patumsis buvo persenęs, kurčias, paniuręs senis.
Beldėsi kalvėje vienas kaip Morkus po peklą. Turėjo sūnų,
bet tie, pramokę kiek iš tėvo amato, išdūmė į Ameriką. Ne
blogai, matyt, jie tenai gyveno, tiktai tėvui iš jų mažai pa
guodos buvo. Kartais kuris atrašydavo ir žadėdavo atsiųsti
laivakortę, bet tėvas tiktai paniurnėdavo, kur jis neš senus
kaulus į pasaulio galą, kapinės ir čia netoli! Nebent jeigu
dolerį kitą atrasdavo laiške, tai prašvisdavo senio surūgęs
veidas. Tada kalvė būdavo keletą dienų uždaryta.
Pykdavo ūkininkai, atėję su noragais, atvažiavę su ratais, -
kalvis karčemoje sėdėdavo, ir maža jam rūpesčio buvo, kad
čia kam reikia noragas pasmailinti ar ratai apkaustyti. Jei ir
nueidavo jį išsikrapštyti iš karčemos, ne visada pajėgdavo
išgarbinti. Senis buvo taip pat ne pėsčias.
- Gerai, gerai, padarysiu! - atsakydavo raginamas. - Pa
dėk pas kalvę, nebijok, ne sūnūs, į Ameriką nepabėgs!.. Pras
kalausiu tiktai gerklę ir pareisiu... O pagaliau koks čia strio-
kas?.. Negi dega?.. Mažai aš jų prikausčiau ir prismailinau?
Ot, supykęs imsiu ir pats išvažiuosiu į Ameriką, tada žino
kitės! Ten, matai, kalviai ne geležį kala, bet auksą! Sūnelis
Antanėlis, duok, Dieve, jam sveikatėlės, čia man atsiuntė
sužėręs trupinius, tai kur aš juos padėsiu?.. Tegu, sakau, Mau-
ša jais užsprings, vis tiek man iš jų jokios naudos: nei ratus
pakaustysi, nei noragą užmesi!.. Tai nors gerklę nuo suo
džių praskalausiu.
Žmonės, nerasdami kalvio namie, taip apsiprato, kad net
neklausdavo, kur jis. Nebent kuris pajuokaudavo:
- Tai ir vėl senis į Ameriką iškeliavo?
145
Visi žinodavo, kad į netolimą. Būdavo net tokių, kurie
laukdavo, kada kalvis keliaus į Ameriką. Pamatę keliaujan
tį, čiupdavo noragą ar ką kita ir skubindavo į kalvę atsisvei
kinti... Kalvėje neradę, eidavo į karčemą išsibarti, kad dar
bymetyje gaišina. O kalvis buvo vaišingas žmogus, tai ir su
gaišindavo ligi pusiaunakčių. Tiktai vidurnaktį grįždavo iš
smuklės, dainuodami ir Ameriką garbindami.
Tokios kalvio gaišaties Dundulis negalėjo pakęsti. Jei dir
bi, tai dirbk, jei geri, tai gerk, ko čia bėginėji nuo kūjo prie
stiklelio. Turi būti laikas darbui ir gėrimui. Bet kalvis tiktai
pasijuokdavo:
- Tai tavo motoras vis dar nesisuka? Nieko, eikš, išmesk
burnelę, kai pradės galvoje suktis, gal ir jis neiškęs... O pa
galiau didelė čia bėda, spėsi ir pamažu sprandą nusisukti.
Ko taip striošinies?.. Negi į Ameriką rengiesi išdumti?
Bet Dundulis nekreipė dėmesio į kalvio pliauškalus. Su
kosi po kalvę kaip namie, čia žaizdre geležis kaitino, čia
kalė ant priekalo, po kiekvieno smūgio apžiūrėdamas, pa
tikrindamas. Ir ne todėl, kad nebuvo tikras, ar gerai patai
kė, bet todėl, kad ne tiktai ranka, bet ir visa širdimi kalda
vo. Jo sunykęs veidas čia apsiniaukdavo, čia prašvisdavo,
čia vėl įsitempdavo, ir akys nieko daugiau nematydavo, tik
tai kalamą daiktą. Su tokiu dideliu rūpesčiu visa darydavo,
tarytum ne kokį menką sraigtelį, o kažin ką daro. Kalvis,
žiūrėdamas Dundulio darbo, tiktai pečiais patraukdavo:
- Kelmas žino, kaip tu čia kali?.. Atrodo, prie šriubo ir
nosį priplosi!.. Žiūrėk, štai šitaip reikia!.. - neiškęsdavo ir
paimdavo iš Dundulio rankų kūjį.
146
Atsilošdavo kalvis, viena akim pažiūrėdavo į kalamą daiktą
ir priekalą, iškeldavo kūjį ir dauždavo geležį - vienodai,
nuobodžiai - tarytum pats kūjis kaltų, o kalvis tiktai šalia
stovėtų ir žiūrėtų, primerkęs akį. Baigęs kalti, atgalia ranka
numesdavo nukaltą daiktą į vandens lovį užgrūdinti, o kita
ranka atsipūsdamas nusišluostydavo prakaitą.
- Štai šitaip! - paskui pasakydavo.
Dundulis abejodamas išsitraukdavo iš lovio kalinį, pažiū
rėdavo - gerai nukaltas, ir nustebęs žvilgteldavo į kalvį. Kal
vis irgi buvo savo darbo meistras.
- Ta, žinai, padėk man suvirinti dar šitą įsprogimą, - su
šypsena kreipdavosi, rodydamas sudužusią motoro dalį.
Bet kalvis jau maukšlinosi kepurę.
- Neturiu laiko! O čia daug darbo. Rytoj suvirinsim! Kas
čia, dega? - ir išeidavo pro duris.
Dundulis su piktumu ir sielvartu paskui žiūrėdavo. Pra
keikdavo tada širdy kalvį, kad jį taip gaišina.
- O gal ir tu eisi? - atsiliepdavo už durų kalvis. - Vienas
vis tiek nieko nepadarysi... Praskalausim truputį suodžius ir
pareisim.
Tai dar labiau supykindavo Dundulį.
- Eik po velniais! - atsiliepdavo.
Bet kalvis nenugirsdavo, pastovėdavo susigūžęs, palauk
davo ir nueidavo.
- Nenori - nereik! Aš ir vienas kelią žinau.
Likęs vienas kalvėje, Dundulis nežinodavo, ką daryti. Nei
čia rytdienos laukti, - bet ir rytoj tas pats pasikartos, - nei
čia pačiam mėginti suvirinti. Supykęs pradėdavo dumti
147
dumples ir kaitinti įsprogusią dalį. Kaitindavo, kol ta pa
rausdavo ir pabaldavo kaip pats meistras iš piktumo.
Kartais, kai reikdavo virinti, kalvis vis dėlto ilgai karče
moje neužtrukdavo. Išmesdavo vieną kitą burnelę stačio
mis ir apsisuka:
- Tas Dundulis vienas mano kalvėje beldžiasi, kad tik
neuždegtų!.. Ką tu su tokiu? - bambėdavo, eidamas iš kar
čemos.
Bet ne kalvės uždegimas seniui rūpėjo. Ne. Juo toliau, juo
labiau kalvis įtikėjo, kad meistras kažką nepaprasta pada
rys. Ir nenoromis susigundydavo į talką.
Jau iš tolo pro atdaras duris pamatydavo baltai įkaitintą
žaizdre geležį, tai paspartinęs žingsnius, šaukdavo:
- Palauk, palauk, perdeginsi, paskui nesuvirinsi! Irgi, mat,
gudročius! - prikišdavo, bėgdamas prie žaizdro. - Na, pūs
telk dar kartą ir eikšen į talką!
Dviese čiupdavo replėmis įkaitintą daiktą, kaldavo, plak
davo, vėl kišdavo į žaizdrą, kol suvirindavo.
Taip sutaisė, sukalinėjo išglerusį, surūdijusį motoriuką.
Dundulis vėl sudėjo visas dalis, susuko sraigtelius, užkūrė -
motoriukas sukasi.
Ne tik Dundulis visas prašvito, kai motoras dundėdamas
pradėjo sukti ratą, bet ir kalvis, iš pradžių viena akim prisi
merkęs, paskui abi išpūtęs, neišturėjo:
- A, kad tave bala!.. O vis dėlto sukasi! Vadinas, ir mes
dirbsime kaip Amerikoj! Kad tave kur galas!.. Tai kokia
bjaurybė!..
Bet neilgas buvo meistrų džiaugsmas. Vos tiktai įkišo lentą,
148
kažkas sprogo, blykstelėjo ugnis ir uždegė šiaudinį stogą.
Vos spėjo išbėgti - jau liepsnojo visas klojimas. Gaisras per
simetė ant kitų trobų, ir sudegė pusė miestelio.
Tada Dundulis, gavęs iš kalvio laivakortę, išdūmė į Ame
riką. O Dundulienei trobelę pastatė Dovinė. Bent tuo mo
teris pasiguodė, nes iš Dundulio ilgą laiką jokių žinių ne
sulaukė.
149
Perskyrimas penktas
150
Tai jau ne darbas būdavo, bet Dovinės rankų žaislas. Čia
jis buvo savo mokytojo meistro Dundulio ištikimas moki
nys, kuris savo mokytoją pralenkė, - niekas su juo negalėjo
šitame darbe susilyginti. Jo rankose tarsi pats pjūklas dūz
gė, kaltas kalė, grąžtas gręžė, - tiktai nekliudyk, bematant
bus viskas padaryta.
Tai ir varžėsi dėl Dovinės atkutę ūkininkai, kuriems rūpė
jo gražesnis gyvenimas, o, be to, ir Dovinė nesibrangino,
nes pinigai jam buvo nereikalingi. Kur kaminas rūksta - ten
jam duoną kepa, kur kepurę padėjo - ten jo namai, tai
kam pinigai reikalingi? Nebent sekmadienį išgerti pas Lei-
zerį ir kitus pavaišinti, bet nemėgo Dovinė karčemos dū
muose rūgti ir degtinėje mirkti, daugiau jį viliodavo žvaigž
dėtos naktys ir akys, tokios skaisčios kaip pavasario pa
dangėje žvaigždės.
Tai jis per naktis rasas per pievas nukrėsdavo, viso kaimo
šunis pralodydavo, mergas išglamonėdavo, - visur jo pilna
būdavo, kaip vėjas blaškėsi po lygumas, mergas užkabinė
damas, visoms meilę žadėdamas, nes visos buvo jam lygios,
o tos, dėl kurios bernas galvą praranda, dar nebuvo radęs.
Ir ne viena merga su pavydu sekdavo lengvapėdiškus Dovi
nės žingsnius ir su meile žiūrėdavo į jo linksmas akis. Bet
tuščios būdavo mergų viltys, viskas juokais pasibaigdavo.
- Kai tekėsi, padarysiu kraičio skrynią! - ar kitą kokį nie
ką prižadėdavo, nors mergai visai ne tas rūpėdavo.
Vinco Dovinės skrynios tikrai garsios buvo. Kas dukterį į
marčias leidžia, - neišleis be Dovinės, nes greičiau galima
buvo išleisti dukterį be kraičio ir pasogos, negu be Dovinės
151
skrynios. Niekas kitas nemokėjo padaryti tokių gražių skry
nių su juostomis, kraštuose žvilgančiomis, su išraižytais kviet-
kais ir paukščiais, juose čiulbančiais ir medų geriančiais. Jei
kieno širdis ir prie dukters nelinks, tai, kraičio skrynią pa
matęs, ir dukterį užmirš, ir piršlio liežuvis, dėl pasogos be
siderant, ne toks miklus bus. Taip Vinco Dovinės rankų dar
bas akis sužavėdavo, širdis sugundydavo ir protą galvoje
sumaišydavo.
Bet ištiko ir Vincą Dovinę tokia pat nelaimė. Sutiko jis tą,
kuri jam buvo Dievo žadėta, tiktai žmonės jam jos neatida
vė. Dėl tos meilės būtų gal pražuvęs Vincas Dovinė, jeigu
ne visa matanti Apvaizdos akis.
152
PRAGERTA MEI LĖ
153
Po sočių pusryčių ūkininkas, su skiltuvu ir pintimi užsikū
ręs pypkę, pakilo ir nusivedė Dovinę lentų parodyti.
Lentos buvo daržinėje sukrautos, sveikos, sausos, stukteli -
net skamba. Dovinė rinkosi, kurios jam tinkamesnės - tie
sios, nešakotos, o ūkininkas stengėsi įkišti kur prastesnės.
Pagaliau net supyko Dovinė.
-Juk ne man duodi, o dukteriai!
- Taigi kad ne jai vienai reikia! O išpjaustysi, ir gerai bus.
Galbūt Dovinė būtų neiškentęs, spjovęs į viską ir išėjęs,
bet kažkas jį laikė, ir jis kantriai tampėsi su ūkininku dėl
lentų, kol pagaliau atrinko, kokių jam reikia.
Pavasarį ištuštėjusioje klėtyje įsitaisė dirbtuvę ir pradėjo
darbą. Turėjo padaryti porą kraitinių skrynių, lovą, stalą
ir keturias kėdes. Ne į bet kokį namą rengėsi išleisti Siu-
pienius savo vyriausiąją dukterį, tai ir kraitį teko nemažą
daryti.
O Dovinei kas rūpi? - Ar vienai padarė ir ar vienai dar
padarys? - Tiktai pati nuotaka akių nerodė. Kai išbėgo pro
duris, taip ir nesirodė daugiau. Nebent pro kiemą prabėg
dama, kaip stirna šmėkšteldavo, nedrąsiai žvilgteldama į klė
tį, kur jos kraitdarys įsitaisė. Tas nedrąsus žvilgsnis ir pradė
jo kutenti Dovinės širdį.
- Palauk! - sustabdė prabėgančią merginą, - negi nenori
nė pasižiūrėti?
- O ko aš čia žiūrėsiu? - atsigrįžo mergina, ir prieš savo
norą - linksmi žiburėliai suspindėjo akyse.
- Na, gerai, - šyptelėjo Dovinė. - Jeigu ir aš nežiūrėda
mas padarysiu tau kraitį - neapsidžiaugsi.
154
- Kad jo man visai nereikia! - priešinosi mergina, pasi
rengdama toliau bėgti, bet sulaikė ją gundančios meistro
akys ir šelmiška šypsena lūpose. - Aš visai nenoriu tekėti!
- Tai ką, į davatkas eisi? - svilino Dovinės degančios akys.
- O kad ir į davatkas! - šyptelėjo merginos lūpos. - Ar tai
blogai?
- Tikrai? - tyčia nustebo Dovinė. - Tada aš čia tiktai be
reikalo gaištu. Reikia skubinti eiti į kunigus! - padėjo į šalį
pjūklą, apsidairė. - Kur čia mano kepurė?
Mergina nusikvatojo ir pabėgo. Dovinė gudriai šyptelėjo
ir vėl pasiėmė pjūklą.
- Na, žebenkštuke, nuo manęs nepabėgsi! - pats sau pa
sakė, traukdamas pjūklą per lentą.
Dar nebuvo tokio atsitikimo, kad Dovinė tiktai už tėvo
sidabrą darytų nuotakoms kraitį. Nebent kokiai klišai kūt
vėlai, - bet tokiai - kviesk nekviesk, akių neparodys ir į
tėvo sidabrą nepažiūrės. Dovinė visa širdimi dirbo, širdi
mi jam turėjo ir atsilyginti. Kaipgi kitaip jis galės su tokia
meile kraičio skrynias išrašyti, jeigu širdyje ir akyse meilės
nebus? Nors ir neilgam, kol vėjas iš kitos pusės papučia,
bet turi pajusti meilų žvilgsnį, kuris jo širdį kaitintų ir ran
ką vedžiotų, kai jis dirba. Paskui jis išeis ir nesirūpins, kam
teks jo padarytas kraitis. Ar maža žmonėse merginų, ku
rios jo laukia?
Tiktai šį kartą jis pats neramiai laukdavo, kad pro klėties
duris šmėkšteltų Elena ir sužibėtų, į jį žvilgtelėjusios, mer
gos akys. Netrukus Elena apsiprato ir vis dažniau ir dažniau
pro duris prabėgdavo, kartais sustodama ir kaitriu žvilgsniu
155
pažiūrėdama. Ir sustodavo Dovinės rankose oblius, ko anks
čiau niekada neatsitikdavo. Tokiais atsitikimais tiktai sma
giau dirbti būdavo, visas susikaupdavo, tarsi pasakyti norė
damas - pažiūrėk, mergele, kaip mes dirbti mokame!
O dabar, kai pažiūrėdavo Elena, rankos tarsi nutirpdavo.
Koks čia galas? - pradėjo net nerimauti Dovinė. - Ar tik
merga neužkerėjo? - Ir pradėdavo kirkinti merginą, lyg pats
save erzindamas, bet mergina, pajutusi savo galybę, nenusi
leisdavo. Ir pamatė Dovinė, kad jis šitose imtynėse bejėgis.
Taip nudailino, nuobliavo lentas, o su jomis ir savo širdį.
Ir palinko vėjavaikio Vinco Dovinės širdis prie stambaus
ūkininko dukters Elenos, nes jos akyse jam pasivaideno to
kia didelė laimė, kad jis dėl jos galvos neteko.
II
156
Piršosi Devynduonių Laibinio vienturtis sūnus Jurgis, na
mas neblogas, tiktai skolose paskendęs, o pats jaunikis -
girtuoklis ir pagyrūnas; važinėjo iš Ramužių kaimo Kūka
lis, senbernis ir didelis riestanosis, kuris niekaip sau pačios
negalėjo išrinkti ir dėl pasogos susiderėti. Buvo užvažiavęs
net Padvariečių okolicos plikbajoris Gineitis, pasipūtęs kaip
kalakutas ir plikas kaip tilvikas, užtat bajorišką unarą, jei
primanytų, ant karučio prieš save vežtų nepanešdamas. Bu
vo ir kitokių daugybė, tiktai vis ne tokių, kokių Šiupienius
norėjo. Jam buvo reikalingas žentas - žmogus rimtas, ne
koks zuikiagalvis ir palaidūnas, skolose paskendęs, bet toks,
kurio ūkis visko pilnas ir kišenius netuščias. Pagaliau ir toks
atsirado iš Užubalių - Kepalas, sulinkęs, ilgomis rankomis,
kaip beždžionė, bet didelis darbininkas. Visai būtų tinka
mas žentas, tiktai kažkoks priekvaišas.
Visus juos traukė Šiupieniaus skrynioje dūlijančios šim
tinės ir didelis kraitis, o Dovinę traukė Elenos lininės ka
sos ir viliojo linksmos akys ir gyvenimas toks, kaip jos akių
žiburėliai. Kai atvažiuodavo piršliai, darbas iš rankų kris
davo ir toks nerimas apimdavo, tarsi, rodos, naktis vidu
ryje dienos sutemtų. Tada, pametęs darbą, slankiodavo iš
kampo į kampą, kaip saulės šviesos ieškodamas - Elenos
akių, o sutikęs - nuliūsdavo, mergina akis nuleisdavo ir
parausdavo kaip aguona. Stvertum tokią mergą į glėbį ir,
nieko nežiūrėdamas, išdumtum kur į pasaulio galą. Bet
nestversi ir neišdumsi.
Ir juo toliau, juo liūdnesnis darėsi Vicas Dovinė. Vaikščio
jo kaip šešėlis, tylus ir susirūpinęs. Užmiršo nerūpestingas
157
žvaigždėtas naktis, išdulkėjo iš galvos visos vėjavaikystės,
tiktai rytą ir vakarą vaidenosi berno akyse linksmos ir švie
sios merginos akys, kuriose visas gyvenimas kaip auštanti
diena švito ir padūmavusios galulaukės blaivėjo.
Kai liko tiktai baigti kraičio skrynias, išmarginti, raštais iš
vedžioti, vis dažniau sustodavo rankose kaltas, tarsi ne skry
nią raižytų, bet savo krūtinę. O kai reikėjo išpiešti gėles su
paukščiais čiulbančiais ir medų geriančiais, - užmiršdavo Do
vinė rankose teptuką ir užsisvajodavo. Svajonėse tapydavo
savo meilės gėlę, kuri taip skaisčiai jo širdyje pražydėjo.
Ir Elena jau be to linksmumo užklysdavo į klėtį pažiūrėti
kraičių. Ir jos akyse atsirado nerimo ir rūpesčio, tarsi kaž
kas būtų atsitikę, ko ji paslėpti negali. Šypsena išnyko lū
pose, tiktai akys degė, išduodamos širdį. Ir ji vis rečiau
pasirodydavo klėtyje. Nulindus kur į kampą, slaptai, kai
niekas nematydavo, graudžiai išverkdavo mergautines aša
ras, tarytum jos galėtų užgesinti tą ugnį, kuri krūtinėje kait
riai liepsnojo. Bet tos ašaros dar labiau kurstė širdį. Ir iš
girdusi piršlių varpelį prie vartų, būtų bėgusi nors į ežerą
ir pasiskandinusi. Bet nepabėgsi, nepasiskandinsi, reikia
vartus atkelti, svečius priimti, nors ir nelaukiamus, nors ir
nemylimus.
Visa viltis išsigelbėti - kraičiai dar nebaigti daryti. Ir neri
maudama užbėgdavo pažiūrėti, ar dar daug liko mergauti
nių dienelių.
Vincas Dovinė piešė paskutinę gėlę skrynioje.
- Ar graži? - paklausė, atsitraukdamas nuo skrynios ir
žiūrėdamas į sumišusią Eleną.
158
- Graži, - atsakė Elena, kažkur į šalį žiūrėdama.
- Jeigu už manęs eitum, - mėgino pajuokauti Dovinė, o
žodžiai drebėjo, nes iš širdies veržėsi, - tai aš tau dar gražes
nę padaryčiau...
Nukaito mergina ir nieko neatsakė. Tiktai pažiūrėjo pil
nomis ašarų akimis, apsisuko ir nubėgo. Bėgdama atsigrįžo,
šyptelėjo su viltimi:
- Nedaryk taip greitai, gal ir eisiu...
Abudu žinojo, kad tai tuščia viltis, bet vis dėlto - viltis,
nors ir tuščia. Neleis jos tėvas už Dovinės benamio, o ji
neištrūks prieš tėvo valią, nors ir kažin kaip to norėtų. Ir
krito darbas iš Dovinės rankų. Ištisas dienas gaišo nieko ne
dirbdamas. Vienas rūpestis buvo - ilgiau nutraukti.
Pastebėjo ūkininkas meistro gaišatį ir suprasti negalėjo,
kas čia atsitiko, nors ir nujautė, kad ne prieš gera.
- Kas yra, meistrai, kad darbas iš vietos nejuda? - klaus
davo, užėjęs ir matydamas, kad nieko naujo nėra padaryta.
- Mislinu, gaspadoriau, - atsakydavo užkluptas Dovinė,
jeigu nesusigriebdavo pasakyti, kad jam to ar kito dalyko
trūksta.
- Tai ką gi mislini? - stebėdavosi ūkininkas.
- Oi, daug mislinu, gaspadoriau, net galva negali apim
ti! - atsakydavo Dovinė ir, kad neįkyrėtų, imdavosi dar
bo. - Manai, kraičius taip lengva padaryti? Čia reikia galvą
palaužyti!
Ūkininkas pečiais patraukdavo:
-Yra ko čia laužyti! Padarei, ir baigta!
O Dovinė atsiliepdavo nežiūrėdamas:
159
- Taigi kad dar nebaigta!
Neturi ką daugiau sakyti ūkininkas, tai - pastovi, pažiūri,
kartais pačiupinėja padarytą daiktą, pakilnoja kėdę ar ką
kita - nieko negali sakyti, darbas atsakantis, ir pasidairęs
nueina. Ūkyje darbas darbą vejasi, kur čia ilgai gaiši? Meistrai
kas kita, jie pratę gaišti ir veltui svetimą duoną valgyti. Tai
kokia čia naujiena? Gal neturi daugiau darbo, tai ir delsia
laukdamas. Tiktai nakčia, kai baigdavo visus dienos darbus,
kartais nerimas apimdavo ūkininko galvą ir, stuktelėjęs mie
gančiai pačiai į pašonę, klausdavo:
- Velnias tam meistrui yra? Nedirba ir naktimis nesitran-
ko? Pablūs dar ar kurį galą? Tik ko jis, šėtonas, taip į Eleną
baltakiuoja?
Pati, nusigrįžusi į sieną, knarkdavo ir nieko neatsakyda
vo. Rado, matai, laiką kalboms. Drunyk, galvos nekvaršin
damas, tuojau aušti pradės, reiks keltis. Ir ūkininkas pats
sau reikšmingai atsakydavo:
- Čia jam ne pora! Tegu nemano!
Ir kad neatsitiktų kas nors, ryžosi kuo greičiausiai Eleną
išleisti kad ir už to Kepalo ar ko kito. Nedidelis daiktas, kad
kiek priekvailis, tiktai kam jam tos šimtinės viršaus reikia?
Kaip toks, galėtų vieną šimtą ir mažiau nusileisti. Bet tegu
jau paspringsta mano prakaitu. Greičiau rami galva bus.
160
III
161
-Jau baigia susitarti... Tėvas nusileidžia... Išvarys, nors ir
nebaigtos skrynios...
Nutirpo Dovinė. Lyg žarijų po berno kojomis būtų papy-
lę. Pašoko iš vietos.
- O tu už to meškino nenori eiti? - drebančiomis ranko
mis mergos pečius apkabino. Ir pečiai drebėjo.
- Tai eik už manęs, ant rankų nešiosiu! - pabučiuodamas
ašaras nušluostė.
- Eičiau už tavęs, - prašvito ašarotos merginos akys, bet
ir vėl apsiniaukė: - Tėvas neleis...
- Ar už manęs? - lyg įgeltas pašoko Dovinė. - Neleis, ir
per daug neprašysim.
Toks ryžtumas visą pagavo, kad, rodos, kalnus nuverstų,
medžius išrautų, visą žemę pakeltų ir savo glėbyje neštų. O
čia jam Elenos neatiduos!
- Neverk! - pasakė merginai, tarsi kažką galvodamas, tar
si įsiklausydamas.
Seklyčioje skambėjo smagus piršlio balsas. Rimtai, vis dar
užsispyręs, pertarė Šiupieniaus balsas. Ėjo derybos. Šunuo-
degiavo piršlys, spyrėsi tėvas.
Staiga, atidaręs ligi galo duris, tarpduryje atsistojo Vincas
Dovinė, susijaudinęs ir išblyškęs.
- Gana derėtis! - riktelėjo. - Negi karvę perkate! Už ma
nęs eina Elena, ir baigta!
Prie stalo kalbos nutrūko. Skambtelėjo į lėkštę krisda
mas stiklelis. Tėvas iš nuostabos prikando liežuvį. Jauni
kis sujudėjo, lyg norėdamas pakilti. Piršlys nesmagiai ap
sidairė aplinkui.
162
- O gal mudu, broleli, - kreipėsi į jaunikį, - ne pro tas
duris pataikėme? Gal ir iš tikrųjų Siupienius savo dukterį už
vėjavaikio leidžia? Ką gi, tada, žinoma, galėtų šimtu kitu
pigiau apsieiti. Negi į kokį dvarą leidžia?..
Negirdėjo Dovinė, ką ten piršlys toliau vebleno, norėda
mas jį įžeisti. Priėjo prie stalo, trinktelėjo kumštimi:
- Žinoma, kad ne pro tas duris! Jums karvės reikia, tai į
tvartą eikite!
Atsilošė piršlys ir nutilo išbalęs, tiktai vieni ūsai kaip tara
kono judėjo. Jaunikis ištraukė iš pastalės savo didžiąsias
rankas, tarsi į muštynes pasirengdamas, bet piršlio ranka jį
suturėjo, ir jis lyg apkvaišęs, visas paraudęs, dirstelėjo ma
žomis užputusiomis akimis į piršlį klausdamas, ką daryti.
- Eisim, broleli! Ko čia mums spirtis? Ar maža žmonėse
mergų dar su didesnėmis pasogomis? - tempė už rankos
piršlys jaunikį. - O čia - ar žinai, žmogus, ką gausi?
- Žinoma, žinoma, nieko čia negausit, tiktai gaištate
be reikalo! - stūmė pro duris. - Girdėjau, Akelis leidžia
savo dukterį Agotą į marčias, tai kad duoda pasogą! To
kios niekur kitur negausi - nepasivėlinkite! Ten jau suka
si tas šunbajoris... Laižysitės paskui, o tas ir supus tūks
tančius. Ko čia dabar spiriatės? - abiem rankom stūmė
įsiręžusį jaunikį.
- Nesistumdyk, ba kad vošiu! - tas skersomis pažiūrėjo ir
ranką kilstelėjo.
- Durnas nebūk, vyruti, tau gero linkiu! Manai, kad mer
ga prasta? Nieko, truputį kliša ir be vieno klubo, ale tūks
tančiai!.. O pačią negi po parodas vežiosi, bus gera! - ramdė
163
siuntantį jaunikį, dairydamasis, kuo čia geriau didžiąją kumš
tį atmušti.
Šiupienius, netekęs žado, vis dar už stalo sėdėjo. Taip
staiga visa įvyko, kad nespėjo susivokti, kas čia darosi, tik
tai pamėlynavo visas iš apmaudo. Pamatęs iškilusią jauni
kio kumštį, susigriebė ir, trenkęs kumštimi į stalą, kad net
stalas pašoko iš vietos ir visi stikleliai bei lėkštės suskam
bėjo, suriko:
- Kas čia, po velniais, tu ar aš gaspadorius? - vos nespro
go iš piktumo. Kraujas sprandą ir akis užliejo. - Tu ar aš
dukterį į marčias leidžiam?
- Tu, - atsakė jam, nusigrįždamas nuo jaunikio, Dovinė. -
Tu gaspadorius, ir tu už manęs savo dukterį leidi.
To jau buvo per daug. Kaip padegtas iššoko iš užstalės
šeimininkas, kumštį į panosę atkišo Dovinei:
- Nesulaukimas, kad aš už tavęs dukterį leisčiau! Kalės, ir
tos neleisčiau, tu... - visas drebėjo ir negalėjo žodžio ištarti.
- Nusiramink, tėve, - nulenkė atkištą kumštį. - Sprogsi
dar iš piktumo ir vietoje vestuvių pakasynas turėsime. O
išleistum už manęs dukterį, kaip pas Dievą už pečiaus sėdė
tum. Ir tūkstančių man tavo nereikia, tai ko čia tau pykti?
Bet Šiupienius ne tik kailyje negalėjo tverti, bet ir išsitekti
savo seklyčioje.
- Kad tu kur skradžiais žemę nueitum, kad tu... - ir lakstė
nuo stalo prie durų, kur piršlys su panieka šypsojosi ir jau
nikis, skersai atsisukęs, dairėsi, ar čia vožti, ar pro duris
virsti.
- Prašom, sveteliai, prašom, ar jūs nežinote to vėjavaikio?..
164
Lauk iš mano namų, šunsnuki, kad tavo kvapo čia neužuos-
čiau! Lauk! - trepsėjo pastiręs senis prieš Dovinę.
Bet Dovinė nė nesujudėjo. Tiktai šyptelėjo, žiūrėdamas į
siuntantį ūkininką.
- Palauk, tik mierą grabui nuimsiu ir išeisiu, - mėgino
juokais paversti visą įniršį ir, lyg masto ieškodamas, graibs
tėsi kišenėse. - Kur čia dabar?.. Tuojau, tėvai! Netrepsėk
kaip įgeltas!..
Bet ūkininkas jau visai pritrūko kantrybės ir stvėrė abiem
rankom Dovinę už krūtų.
- Lauk, šunsnuki! - rėkė, vis labiau pajuosdamas.
- Atstok! - pasipurtė Dovinė. - Ne galynėtis atėjau, bet
dukters prašyti.
- Še! - atkišo špygą Šiupienius.
Neišlaikė piršlys ir visa gerkle nusižvengė, o jaunikis be
balso išsišiepė. Nusispjovė tada Dovinė ir išėjo.
Priemenėje sustojo, už peties Eleną paėmė.
- Einam! - pasakė.
- Kur eisim, kad neleidžia...
- Didelio čia daikto! Kai eisime, tai ir išeisime.
Bet čia pripuolė prie dukters motina ir įstūmė ją į kamarą.
- Eik tu, eik! - abiem rankom, lyg muses baidydama, mo
savo Dovinei.
Dovinė pažiūrėjo į sumišusią moteriškę ir išėjo. Sustojo
viduryje kiemo. Apsidairė aplinkui. Keturkampiu suremtos
stovėjo trobos, o prie trobų pririšti draskėsi šunes dėl kilu
sio namuose triukšmo.
Suprato Dovinė, kad čia jis svetimas ir nereikalingas.
165
Perbraukė ranka per sutaršytus plaukus. Dvelkė vakaro
vėjas. Pro kluono galą sumirgėjo pirmoji žvaigždė... Tai ko
čia jis gaišta be reikalo?
Kamaroje verkė uždaryta Elena. Bet negi jo Elena? Tai
kam jis tada kraitį iš visos širdies darė?
Neklausė ir neatsakė Dovinė, tiktai širdyje baisiai liūdna
buvo. Ir kažko baisiai gaila...
Nuėjo į klėtį, kur stovėjo meilės raštais išrašytos skrynios.
Perbraukė drebančia ranka per skrynios dangtį. Lyg ne len
tą būtų glostęs, bet mergos krūtinę. Neaiškus ir gailus jaus
mas širdyje virė.
Po ranka pasitaikė kirvis, ir sudundėjo skrynios nuo kir
vio smūgių. Netrukus iš gražių kraitinių skrynių liko tiktai
šipuliai ir laužai.
Tada numetė Dovinė kirvį ir išėjo.
IV
166
viso paskutinio proto nepragėrei! Nu, kur tu dėtum mergą
be namų, be pastogės? Džiaukis, kad ji ant tavo kaklo ne
žliumbia.
Apie tai Dovinė negalvojo, nes ir galvoti nebuvo ko. Die
vas davė dantis, duos ir duoną. Ne dėl to bernas graužėsi.
Toks apmaudas smaugė, kad, rodosi, vietoje sprogsi. Pri
manytų - dangų sugriautų ir iš jo skeveldrų Elenai rūmus
pastatytų.
- Nu, ką tu turi? - rizgo į akis Leizeris. - Turi penkis
pirštus. Tašai pagalį, kaukšt per pirštus, ir nėra tavo penkių
pirštų. Nu, ir ką tu tada darytum?
- Tave suėsčiau! - kaukštelėjo piktai dantimis Dovinė.
- Nu, tu, Vince, ne žvėris, manęs nesuėsi. Tu geras žmo
gus, tiktai gyventi nemoki. Kai aš norėjau vesti, tai ką aš,
vargšas žydelis, dariau? Nu, aš dėjau skatiką prie skatiko,
taupiau, dariau gešeftą, padariau tūkstantį rublių, nusam
džiau karčemą ir pasiunčiau piršlius pas bagočių Frenkelį,
kad jis už manęs leistų savo dukterį Rachelę. Nu, ir ką tu
pasakysi? Aš, vargšas žydelis, peršuos bagočiaus dukteriai,
kuriai tėvas paskyrė dalies tūkstantį rublių! Ui vai, kas tai
matė? Bet senis Frenkelis buvo protingas žydelis, jis su
prato, kad biednas gali pasidaryti bagotas. Davė jis man
tūkstantį rublių ir savo dukterį Rachelę, ir mes pradėjom
gyventi. Ir fain gyventi! Duok, Dieve, visiems taip gyven
ti. Nusipirkau tada karčemą, ir ji dabar mano. Pati ir vai
kai nebus be pastogės. Dievas bus geras, netrūks ir duo
nos. Nu, ir ačiū Dievui viskas buvo gerai, ir aš, vargšas
žydelis, daviau dukterims po tūkstantį pasagos, o sūnų į
167
mokslus išleidau. Dievas duos, gal bus rabinas, o jei ne
duos, tai geresnį gešeftą padarys, kaip aš, tamsus žydelis,
ir jam bus dar geriau gyventi. Jo dukterys gaus po du tūks
tančius pasogos, o sūnūs bus daktarai, advokatai. Fain gy
venimas bus. Nu, o tu? Ką uždirbi, tą prageri. Tai kas už
tavęs gali dukterį leisti? Ir aš, vargšas žydelis, neleisčiau,
kaip mane gyvą matai.
- Gal aš ir neimčiau tavo Chaikos, - kam tu man ją siūlai? -
burbtelėjo paniuręs Dovinė, norėdamas atsikratyti karčem-
ninko erzelio.
Turgaus dienomis ir sekmadieniais, pasikaišiusi prijuostę
ir atsiraitojusi rankoves, bėgiodavo po karčemą Leizerio jau
niausioji duktė Chaja. Nedidelė, rudaplaukė, šlakuota mer
giotė, žvilgčiojanti į visus piktomis akimis, lyg įkąsti pasi
rengusi ar nagais įdrėksti, ir galbūt todėl įkaušę ūkininkai
nepraleisdavo progos ją paerzinti. Kas su delnu prabėgan
čiai pliaukštels, kas į šlaunį gnybtels ir patenkintas nusikva
tos, o kai mergiotė iš piktumo visa sudrebėdavo ir pasišiauš
davo kaip kačiukas, užpuolikas dėdavosi baisiai išsigandęs
ir slėpdavosi už kaimynų nugarų:
- Gelbėkit, gelbėkit, akis išdraskys ir gyvą suris! - prunkš
damas šaukdavo.
Tada mergiotės akyse pasirodydavo iš piktumo ašaros, ir
ji, piktai žybtelėjusi akimis, pasakydavo:
- Senas diedas, ir prie mergų kabinėjasi! Fui!
Kibintojas iškišdavo galvą ir nustebęs pasakydavo:
- Tai ir tu merga? O aš maniau, kad pasiutusi katė.
Ir visa karčema kvatodavo, tiktai vienas Leizeris neramiai
168
dairydavosi savo paraudusiomis akimis, o mergiotė spruk
davo, nesulaikydama ašarų, iš karčemos.
Tai ir dabar Leizeris su priekaištu pažiūrėjo į Dovinę, o
paskui neramiai apsidairė po karčemą.
- Ar aš tau siūlau? - atšoko j šalį ir akis išvertė. - Apsau
gok mane Izraelio Dieve, kad aš tau savo dukterį siūlyčiau!
Aš savo dukterį išleisiu gal už fain kupčiaus, gal už vargšo
žydelio, kuris šitos smarvės į burną neims, nu, ir prasigy
vens, ir Dievas duos - gražiai gyvens.
- Nu, ir tegu gyvens ir galą gaus! - pritrūko kantrybės
apdujusi Dovinės galva. - Duok tu man geriau dar vieną
bonką ir silkės uodegą.
Leizeris tiktai rankomis skėstelėjo:
- Kam tau, Vince, dar viena bonka, kad tu ir taip jau gir
tas? Nori - duosiu silkės, duonos, cibulį, druskos. Tu išsipa
giriok ir eik į darbą. Tave Siupienius nori į sūdą paduoti,
kam tu skrynias sukapojai. Nu, ir ką tu darysi, kuo atsily
ginsi Šiupieniui? Pasodins tave į turmą, šviesios dienelės ne
matysi. Išsipagiriok verčiau, Vince! Gaspadoriai manęs klau
sia, ar tu vis dar girtas. Daug darbo, Vince, laukia, ir pinigų
bus. Tada fain bus.
Tai mažiausiai Dovinei rūpėjo. Galva pusiau plyšo, ap
svaigusi, pablūdusi. Jei kartais prablaivėdavo ir atsiras
davo koks noras - nebent skradžiai žemę prasmegti, kad
daugiau nematytų nei gaspadorių, nei jų darbų, nei surū
kusios, nešvarios Leizerio karčemos su jo pūliuojančio
mis raudonomis akimis ir įkyriomis kalbomis kaip musės
zirzimas.
169
- Tegu pasikaria jie su savo darbais ir pinigais! - atšovė,
žiūrėdamas pro musių apterštą murziną langelį.
Visas gyvenimas atrodė kaip tas langelis, ir Dovinė neno
romis visas pasipurtė. O Leizeris rizgo toliau kaip musė su
savo kalbomis:
- Ko jie karsis, Vince? Jie turi namus, laukus, pačias, vai
kus, tai ko jie karsis? Va tau, kai neturėsi darbo, reiks kartis.
Oi, Vince, iš širdies sakau, reikės kartis!
- Nebijok, tavęs virvės neprašysiu! - atsakė Dovinė, nu-
sigrįždamas nuo langelio ir tarsi ko ieškodamas akimis.
Karčema šiokiomis dienomis būdavo tuščia, pakampėmis
čežėdavo tarakonai, krutindami savo ilgus ūsus ir juodomis
akimis bailiai žiūrėdami į apsikniaubusį ant stalo girtą Vin
cą Dovinę.
- Apsaugok, Dieve! - pliaukštelėjo rankomis per savo lap-
sardoką Leizeris. - Kad tu manęs tokio dalyko prašytum!
Ui vai!.. Tokio dalyko aš ir neprieteliui neduočiau! Tegu
susimyli Izraelio Dievas! - ir kaip tarakonas bailiai savo juo
domis, mažomis akimis po karčemą apsidairė.
Neramu buvo ir karčemninkui. Geriau jau, kad nė to vie
no gėriko nebūtų karčemoje. Tada jis bent kiek atsikvėptų.
Nereiktų visą laiką viduje smaksoti ir kęsti amžiną baimę,
galėtų pasėdėti tarpduryje prieš saulę, pasikasyti barzdą ir
pasvajoti apie fainą, gerą gešeftą, kurį kada nors jo sūnus
padarys. Tai ir laukė nesulaukdamas, kada Dovinė išeis iš
karčemos, o tas visai ir nesirengė.
Gal būtų Dovinė ir nerūgęs Leizerio karčemoje, jeigu būtų
žinojęs, kur eiti ir išblaškyti savo sielvartą. Aplinkui - kur
170
eisi, visur plačiose lygumose sočios ūkininkų sodybos - gūž
tos, kurios uždengia tolumas ir širdį pripildo nykaus nerimo.
Tai kur galėjo dingti Dovinė iš karčemos? - Kai akis deg
tine užpildavo ir susmukdavo po stalu, tiktai tada užmirš
davo savo nelaimę, bet išsipagiriojęs dar labiau norėdavo
gerti - ir gerdavo, kol vėl susmukdavo.
Ir veltui stengėsi Leizeris blaiviomis kalbomis bent kiek
prablaivinti nusigėrusį meistrą, o jeigu būtų ir prablaivinęs,
tai gal dar didesnei jo nelaimei, nes prablaivėjęs gal būtų
nepakėlęs savo susmukimo ir pirma laiko su virve ant kaklo
būtų pražuvęs busimasis dievadirbis Vincas Dovinė.
171
Pikta žmonėms žiūrėti į dykaduonį. Kitas neiškentęs net
keletą kukūžių pasiunčia. Atsirado, mat, ponas. Tada neiš
kenčia ir Dovinė. Pikta pagunda sužiba akyse, prieina prie
ūkininko:
- Gaspador, man labai reikalingas šiandien darbininkas,
ar neatleistum? - su klastinga šypsena prakalbina.
Ūkininkas pakulinių marškinių rankove nubraukia pra
kaituotą kaktą, piktai pasižiūri į Dovinę, o tas šypsosi kaip
velnias. Ar tik nepablūdo, kad per darbymetę prašo darbi
ninkų atleisti?
Bet Dovinė neatstoja. Žėri pagunda akys. Trūks laikys, o
savo padarys. Visas užsidega ir pats įtiki, kad jam reikalin
gas darbininkas. Tiktai ūkininkas ir kalbėti nenori, puse lū
pų prataria:
- Matai, darbymetė, tai koks čia tau gali būti darbininkas?
- Kokia čia darbymetė? - patraukia pečiais Vincas Dovi
nė. - Tokia darbymetė pernai ir užpernai buvo. Pas mane
didesnė darbymetė.
- Kokia gi? - negaišuodamas laiko, paklausia ūkininkas.
- Atleisk, tai pamatysi, - šypteli Dovinė.
- Eik sau po galais! - jau ne juokais pradeda pykti ūki
ninkas.
- Pusę rublio duosiu! - pasiūlo Dovinė, ir jo akyse subliz
ga klasta.
- Pusrublis - ne pinigas, darbas - ne juokai! - atkerta ūki
ninkas, jau dirbdamas ir nežiūrėdamas į Dovinę.
Bet tas vis neatstoja. Eina paskui.
- Rublį! - gundo.
172
Ūkininkas sustoja. Ar velnias čia jį atsiuntė su pagundo
mis! Peržegnoti nori, kad atstotų, bet iškilusi ranka sustoja.
Rublis vis dėlto pinigai.
- Duok! - ištiesia pagaliau ranką.
O ar gaila Dovinei rublio? Jis tą rublį pasiims atgal iš ūki
ninko ir dar su priedu, bet vis tiek ir tą pragers.
- Še! - atsako nesvyruodamas ir sukerta rankomis.
Ūkininkas apsidžiaugia rublį dykai gavęs, pats sau pagal
voja - durnių radau, ir sako bernui:
- Tai tu, Jurgi, eik pas Dovinę šiandien.
Bernas meta darbą. Jam kas - čia ar kitur dirbti.
O Dovinė pasižiūri į berną nuo galvos ligi kojų, lyg klaus
damas, ar pajėgs patalkinti, pats sau šypteli ir sako:
- Menkas iš tavęs darbininkas, ale ko čia ir norėti. Už
kiek gaspadoriui dirbi?
- Už kiek čia dirbsi? - nenoromis atsako bernas. - Už
pilvą.
- Na, tai pas mane dirbsi už gerklę! - atrėžia patenkintas
Dovinė. - Gerai dirbsi - rublį ir tu gausi, blogai - į spran
dą! - ir nieko daugiau nesakęs, nusiveda berną tiesiog į
karčemą.
Ūkininkas žiūri paskui ir siunta:
- Tai velnias! Per tokią darbymetę - ir į smuklę! - svyla
ūkininko delne rublis.
Primanytų - trenktų pasivijęs tą rublį į snukį, bet rublis
vis dėlto yra rublis, o gal ir be berno ligi vakaro bus galima
apsidirbti.
Pasižiūri į dangų. Saulė svilina. Pakraščiai niaukstosi. Lie
173
taus gal bus. Ir stveriasi ūkininkas išsijuosęs darbo, vienas
už tris dirba.
O Dovinė sėdi karčemoje pavėsyje, pats geria ir berną gir
do. Ir toks patenkintas ir linksmas, tarsi niekados jokios
bėdos jo galvos negraužė. Tiktai pila bernui, o tas vos spėja
gerti. Jeigu atsilaiko - gauna ir bernas rublį, o jei po stalu
nugriuvo - eina kito darbininko samdyti, jei dar kišeniuje
pinigų turi. Ir taip geria, kol viską prageria ir kaimo bernus
nugirdo.
Ūkininkai siuto iš piktumo ir iš galvos kraustėsi. Parvėž-
lins bernas iš karčemos girtas, kad tiktai į trečią dieną išsi
pagirios, o ir išsipagiriojęs, jei gavo rublį - žiūrėk, vakare
prapuolė, į trečią dieną atsiras, - taip ir pražūdavo darbi
ninkas visą savaitę.
Bet ir čia dar nesibaigdavo ūkininkų bėdos. Pakalbink pus
bernį per darbymetį į darbą, tas ir pasišiaušia:
- Kiek tu čia man duosi? - Auksiną? - Su Dovine gerda
mas, rublį gausiu.
Ir daryk ką nori su pusberniu, o čia laukuose javai byra.
Prakeikė ūkininkai tą vasarą Vincą Dovinę, kaip jo perkū
nas viduryje dienos netrenkia ir šventa žemė nešioja. Būtų
primanę - patys būtų nutrenkę, kad žmonių nepiktintų, į
pagundą nevestų. O Vincas Dovinė vaikščiodavo tada sma
gus ir juokdavosi:
- Viena bėda - pinigų per mažai turiu. Nugirdyčiau ne
tiktai bernus, bet ir gaspadorius. Tai bent linksma būtų. Kaip
gaspadoriui, išsyk du rublius duočiau, tegu prasigyvena! O
šiaip dar išsiners iš kailio ir vaikščios - kailis sau, kaulai
174
sau... Tada kad stversis darbo, nulups nuo žemės devintą
kailį, prakiurs žemė, ir visi nugarmės į pragarą.
Bet žmonės jau nekreipdavo dėmesio į Dovinės bliuzniji-
mą. Piktai pašnairuodavo, nusispjaudavo ir nusigrįždavo.
Nebent kuris nusispjovęs burbteldavo:
- Tau jau seniai reikėjo ten nugarmėti!
Ir vienam Dovinei nyku pasidarydavo begalinėse lygumo
se. Bėgtų į pasaulio kraštą, bet kur pabėgsi? - Vienas kelias
į karčemą. O ten nuėjęs ilgai gerdavo, kol prablaivėdavo, o
prablaivėjęs ir vėl gerdavo, nes baisiai neramu būdavo. O
kartais neišturėdavo, toks graudumas širdį suspausdavo, kad,
apsikniaubęs stalą, žliumbdavo, kol savo ašaromis pasiger
davo. Ir jau ne dėl nelaimingos meilės žudėsi. Seniai ją pra
gėrė ir užmiršo. Pats save žudė, degtinėje skandino, nes pats
su savimi išsitekti negalėjo. Nusibodo jam visi darbai, įky
rėjo duonos ir pastogės rūpestis, kuris toks smulkus ir ne
reikalingas atrodė, išsiilgo naujo gyvenimo ir naujų darbų,
bet kokių - ir pats nežinojo. Tiktai nykus nerimas širdį spau
dė ir akys kaip pamišėlio klajojo. Bet kasdien jas užpildavo
degtine, jos apsiblausė, ir tas didysis naujo gyvenimo neri
mas užgeso. Ir juo toliau, juo labiau gyvas ir linksmas vei
das užnešė į numirėlio kaukę. Stumdėsi po karčemą kaip
gyvas lavonas.
Stebėjosi žmonės tokia keista permaina ir priežastis spė
liojo.
- Nebūk mergos vaikas! Kitas žmogus su tokiom rankom
ir tokia galva gyventų ir namus užgyventų, o šitas - karče
mose visą laiką po suolais voliojasi.
175
Niekas nesuprato, kad ne namai Dovinei rūpėjo. O jeigu
namai, tai tokie - kaip visas Dievo pasaulis, bet jų apimti jis
negalėjo ir todėl klaidžiojo patamsėję.
VI
176
Bet Dovinė pasipurtydavo, ir žydelis į kampą įsisprausdavo.
- Nenori - neik, Vince, neik! - abi rankas atkišdavo Lei-
zeris, tarsi gindamasis, tarsi prašydamas.
Ir vargas būdavo, jeigu tai atsitikdavo turgaus ar švento
mis dienomis. Dovinė lodavosi su ūkininkais, kol tie jj paim
davo už pakarpos ir išmesdavo iš karčemos. Bet tai retai
apsieidavo be muštynių, stalų, suolų sulaužymo, langų iš-
daužymo ir visos karčemos apvertimo. Išsiskirstydavo pa
triukšmavę ūkininkai, palikdami ant karčemos kiemo gu
lintį su praskelta galva Dovinę.
Keikdavosi Leizeris ir visas nelaimes šaukdavo ant Dovi
nės ir taip jau leisgyvės galvos. Bet praėjus pirmam įtūžimui,
paimdavo kibirą vandens ir eidavo prie gulinčio Dovinės.
Pamačiusi kieme tėvą, betriūsiantį prie Dovinės, išlįsdavo iš
savo užuolandos jo duktė Chaja su skudurais, ir, apraišioję
žaizdas, nutempdavo abudu Dovinę į tvartelį, kur paguldy
davo kampe ant šiaudų.
Atsidusdavo žydelis ir duktė, graudžiai pažiūrėdavo į be
siblaškantį be sąmonės Dovinę, bet kuo jie galėjo jam pa
gelbėti, jeigu jis pats ėjo į pražūtį?..
- Galą gaus, kaip galvijas, - palingavo galvą Leizeris. - O
koks žmogus buvo!.. Tokiam žmogui tiktai gyventi, o jis?..
Pasibjaurėjimas ir priekaištas spindėjo seno žydo parau
dusiose akyse, kai jis išeidamas uždarydavo tvartelio duris.
Ne kartą pagalvojo, kad atėjęs ras sustingusį ir nežinos, nė
kur palaidoti.
Bet Dovinė, pagulėjęs dieną kitą tvartelyje, atsipeikėdavo
ir kaip vaiduoklis ateidavo vėl į karčemą.
177
- Tai tu dar gyvas, Vince? - stebėjosi žydelis, tarsi maty
damas iš ano pasaulio atėjusį.
- Gyvas, - šypteldavo liūdnai Dovinė. - Tik čia tau viską
išdaužė, Leizeri. Nenusimink, pataisysiu!..
Ir stverdavosi darbo. Susirasdavo vieną kitą įrankį, kurį
jau buvo ne kartą pragėręs ar Leizeriui už degtinę užstatęs,
ir po savaitės karčema kaip nauja būdavo. Apsidžiaugdavo
Leizeris, bet ir tą jo džiaugsmą rūpestis apniaukdavo. Kas iš
to, kad naujų stalų, suolų padarė, jeigu pirma proga vėl vis
ką sulaužys? Tai ne kartą ir atsitiko. Bet toks nelemtas paty
rimas pamokė žydelį, ir jis prieš šventes ar turgų išnešdavo
iš karčemos naujus daiktus ir suvilkdavo iš tvartelio senuo
sius, sulūžusius. Jei juos ir baigdavo laužyti, menkas nuosto
lis, Dovinė naujus padarys, o kur tie naujieji dingdavo - kas
Dovinei darbo?
Dabar jau Leizeris nevarė jo iš savo karčemos, kartais šyp
telėjęs net pasakydavo:
- Nu, Vince, jei tau patinka, gali pas mane gyventi! Tiktai
tos bjaurybės tiek daug negerk. Ir kam tau gerti? Toks fain
žmogus, o kai pasigeri - visai kiaulė pasidarai.
Bet Dovinė jau negalėjo negerti. Susmukęs, apsiblausęs
slankiodavo, kol gaudavo vieną kitą stiklelį. Tada vėl atgy
davo ir, jeigu per daug nepasigerdavo, puikiausias būdavo
darbininkas. Tai Leizeris ir nesigailėdavo trupučio degtinės,
kartais net pats pasiūlydavo stiklelį, kai reikdavo kokį nau
ją daiktą padaryti.
Taip gyveno Dovinė pas Leizerį ir vis labiau smuko. Visi
norai, visos mintys susimaišė, kaip pro dūmus į viską žiūrė
178
jo - galva apkvaišusi, valia ištižusi, jausmai atbukę... Net
dirbant įrankiai krisdavo iš rankų, ir stigdavo noro juos pa
kelti ir vėl pradėti dirbti. Taip visiškai susmuko ir ėjo į tikrą
pražūtį.
Tai matė Leizeris, bet nežinojo, kaip čia pagelbėti, nors ir
turėjo iš netyčia atsiradusios dirbtuvės gražaus pelno. Bet
juo toliau, juo prastesnis buvo iš Dovinės darbininkas. Tik
tai medžiagą gadindavo ir nieko gero nepadarydavo. Ir Lei
zeris vėl susirūpino, kaip atsikratyti Dovine, bet kaip at
sikratysi gyvu lavonu? Pirma jis turėjo numirti arba atgyti.
Bet nei vienas, nei kitas nebuvo Leizerio valioje, ir jis susi
rūpinęs dairydavosi pro karčemos langus, kai už stalo snaus
davo apkvaišęs Dovinė.
VII
179
nyčios apkerpėjęs bokštas. Dovinė pasileido bėgti purvinu
keliu. Purvynas tiško viršum galvos, jis nieko nejautė ir ne
matė, tiktai vieną bažnyčios bokštą. Prie pat šventoriaus
bokštas susiūbavo ir griuvo.
Dovinė, paskutines jėgas sukaupęs, dar įbėgo į šventorių,
kažką vaikydamas rankomis nuo akių, bet akys aptemo, ir
jis sukniubo šventoriuje po ąžuolu, kur kabojo stebuklingas
šventas Jurgis, medine ietimi perveriantis smako nasrus, kad
išgelbėtų nuo pražūties nuostabaus gražumo karalaitę... Sa
vo karalaitės Dovinė neišgelbėjo ir pats iš sielvarto suklu
po. O šv. Jurgis buvo tada kažkur iškeliavęs su savo karalai
te. Tuščioje pastogėlėje tiktai žvirbliai čirškė, sušlapę rudens
darganoje, ir nebuvo kam užtarti ir sustiprinti iš meilės siel
varto pražuvusio ir vėl pabudusio Vinco Dovinės.
Jis gulėjo ant šlapios žemės, pamėlynavęs ir baisus, visi
sąnariai lyg tampomi trūkčiojo, o iš persikreipusios iš skaus
mo burnos ėjo baltos putos.
Taip turėjo negarbingai pražūti Vincas Dovinė, nelaimin
gos meilės nuvarytas į karčemą ir ten save pragėręs, bet pasku
tinę pražūties valandą nuotakos graudžių ašarų iš tos bedug
nės buvo ištrauktas ir išvestas į kitus gyvenimo kelius.
180
Perskyrimas šeštas
181
amžinai iš jo išplėšė ir surišo su ilgarankiu Kepalu purvi
nam ir be džiaugsmo gyvenimui, kuris neišbrenda iš pelkių
ir neišeina iš arimų vagų, bet taip pat turi savo prasmę, savo
likimą ir laimę.
Visa tai nebuvo Dovinei skirta ir gal todėl buvo jo laimė,
kad jo ir Elenos keliai išsiskyrė. Jos akių žiburėliai gal būtų
jį nuvedę į visai svetimas gyvenimo sritis, kur gal būtų buvę
šilta ir sotu, ir jauku po storomis duknomis, tiktai jis gal
būtų tenai užtroškęs ir ne kartą, apimtas begalinio, pačiam
nesuprantamo nerimo, blaškęsis ir bandęs ištrūkti iš to lai
mės voratinklio.
Tai ir laiminga buvo Vincui Dovinei Elenos meilė, nes ji
nuskaidrino jamtolumas ir nenuklampino gyvenimo pelkėse.
Ta nelaiminga meilė palydėjo Vincą Dovinę į naują gyve
nimą su dideliu sielvartu ir ilgesiu, ir jeigu tai, ką ji jam
davė, nesurado gyvenime savo didžiosios prasmės, tai jau
ne Dovinės ir ne jo nelaimėje laimingos meilės kaltė.
182
PRAŽUVĘS ŠV. J U R G I S
183
lupę. Tą mintį galvoje turėdamas, klebonas priėmė kaip sve
čią kažkokį svieto perėjūną.
Tas nesivaržydamas keletą dienų paviešėjo, valgė ir gėrė,
o ant galo šunystę padarė. Jam išvažiavus, paaiškėjo, kad
dingo nuo šventoriaus švento Jurgio, perveriančio slibiną,
statula, kuri stovėjo išdalijusio ąžuolo drevės pastogėlėje.
Ta statula, žinoma, tušti niekai buvo, beveik visai supuvu
si, tiktai apie ją daug legendų žmonėse ėjo. Pasakojo iš lūpų
į lūpas - labai seniai kažkoks narsus kariauninkas prie jos
meldėsi, o paskui savo neprietelius baisiai sutriuškino. Praėjo
daug metų, statulėlė ąžuolo žieve apaugo ir pasislėpė nuo
svieto akių. Tiktai vienas neregys, iš pat mažens aklas, atėjęs
prie medžio suklupo ir nesavu balsu pradėjo šaukti, kad me
dyje esąs žieve apaugęs šventas Jurgis. Prakirto toje vietoje,
kur neregys nurodė, medžio žievę ir atrado statulėlę. O ne
regys tą pat valandą išvydo dangaus šviesą.
Tai buvo labai seniai, ir niekas to neatsimena, o ir bažny
čios raštuose nieko apie tai neminima. Vadinas, valia tikėti,
valia netikėti, ką žmonės kalba. O vienas buvusis klebonas,
patikėjęs žmonių kalbomis, liepęs pernešti šv. Jurgio statu
lėlę iš drevės į bažnyčią, bet čia įvyko keistas dalykas: iš po
nakties šv. Jurgis ir vėl savo vietoje buvo. Tada klebonas net
tris kartus nešęs statulėlę į bažnyčią, bet kiekvieną kartą ji ir
vėl atsirasdavusi medžio drevėje. Nuo to laiko jau ne tiktai
gandas pasklido, kad Paliepių šv. Jurgis esąs stebuklingas,
bet ir bažnyčios raštuose apie tai kažkas neaiškiai minima.
Dabartinis klebonas Benediktas Ūsorius, tikras ūkininkų
sūnus ir pats neblogas ūkininkas, mažai tikėjo tos sutrūniju
184
sios, tegu ir šv. Jurgio, statulėlės stebuklingumu, bet kaip
geras savo avių ganytojas palaikė parapijonų tikėjimą, nes
iš viso to buvo didesnė Dievui garbė ir bažnyčiai nauda.
Jo pirmtakūnai buvo išsirūpinę Paliepių bažnyčioje šv. Jur
gio atlaidus, kurie sutraukdavo net iš tolimiausių parapijų
maldininkų minias. Kiti net keliais ateidavo padarę įža
dus, kad ir jiems šv. Jurgis padėtų sunaikinti neprietelius.
Pasak kitų, ir padėdavęs, tiktai kur čia viską supaisysi, ar čia
šv. Jurgis dėtas, ar kas kitas. Nelabai to paisė ir klebonas,
palikdamas tokias žinias nešioti davatkoms ir kitoms Dievo
nuskriaustoms moterims, nes pats visą laiką būdavo užim
tas ūkio reikalais.
Bet dabar, kai ištuštėjo švento Jurgio pastogėlė, nemažai
susirūpino ir pats klebonas. Norėjo net važiuoti ieškoti to
nelemto dailininko ir susigrąžinti statulėlę, bet kur tu jį, lat
rą, rasi, kur jis nusibaladojo ir šv. Jurgį nujojo? O parapijoje
jau sklido gandai, kad šv. Jurgis užsirūstinęs ir išjojęs iš Palie
pių parapijos. Norėjo klebonas ta proga per pamokslą pa
graudenti parapijiečius, kad melstųsi, idant šv. Jurgis atleistų
jiems, nusidėjėliams, ir vėl atgal sugrįžtų į savo pastogėlę.
Būtų galima padaryti ir nauja pastogėlė, bet jeigu negrįš, tai
kaip tada? Negi statysi naują pastogėlę žvirbliams veistis? Tik
tai leisi bedievių liežuviams niekinti šventą vietą.
Su tuo rūpesčiu nuėjo klebonas pas zakristijoną, kurio gal
va buvo be galo panaši į arklio galvą: siaura ir ilga, su priplota
nosimi ir didelėmis išblindusiomis akimis. Tačiau tas nekliudė
jam sąžiningai atlikti savo pareigas ir viską savo laiku paste
bėti, nes jis buvo žmogus, visa širdimi atsidavęs bažnyčiai ir
185
klebonui, nors klebonas ne visada juo pasitikėdavęs, nes lai
kęs jį iš dievobaimingumo kiek sukvailėjusiu. Tai ir dabar
nuėjęs tiktai pusę minties pasakė:
- Tenai, po ąžuolu, guli girtas Dovinė. Dar nugaiš, ko
gero!.. Nutempk į špitolę, tegu išsipagirios, o paskui pas
mane atvesk.
- Gerai, klebonėli, - nusilenkė zakristijonas, o pats sau
pagalvojo, kuriam galui prireikė klebonui to girtuoklio, ar
ne geriau būtų išmesti kur į patvorį nuo šventos vietos, tegu
sau dvesia, bet priešintis klebono valiai nedrįso.
Apie zakristijonus dar amžiną atilsį šviesaus proto žemai
čių vyskupas Motiejus Valančiauskis „Šventųjų Živatuose“
šitaip rašė: „Paprastaj szejp jau zakrastionaj apjunkst su baz-
niczi ir su Wieszpatiu Diewu: ilgai namuse Sutvertojaus
bebruzdamis randas it bedieusej.“ Bet šitų žodžių negalima
būtų taikyti Paliepių zakristijonui Mykolui Lapienei, kuris
kaip ir jo patronas Mykolas Giedraitis neapsiprato su šven
ta vieta ir neapjunko su Dievo namais, bet - „su didžiausiu
noru: dagioje zwakes, dulkina ir dąnkste altorius, szlawe
baznyczą irslugaivoje miszioms. Žodžiu sakąns tejp jam gra
žiu būva akiįvajzdoj Wieszpaties bažnyczioj brusti, kaip žuwij
undeniej plaukities
O zakristijonas Mykolas be šitos dorybės turėjo dar ir ki
tų gerų ypatybių: viską iš tolo kaip žiurkė suuosdavo ir su
žinodavo. Jis pirmasis pastebėjo ir šv. Jurgio pražuvimą iš
pastogėlės, ir jeigu kitų širdis abejonė graužė, ar šv. Jurgis*
186
užsirūstinęs ir pats iškeliavęs, tai zakristijonas tikrai žinojo,
nors ir niekam nesakė, kad šv. Jurgis to ponaičio, kuris po
bažnyčią šniukštinėjo ir pas kleboną svečiavosi, bedieviškų
rankų pagrobtas.
Tą dieną, kai jis rengėsi išvažiuoti ir savo ryšulius kraustė
j klebono karietą (ir reikėjo klebonui tokiam latrui dar ka
rietą duoti, verčiau šunimis buvo užpjudyti!), zakristijonas
Mykolas padėjo jam išsirengti ir čia pastebėjo, tarsi šv. Jur
gio dzida pro popierių kyšo. Bažnyčios tarno širdin smilk
telėjo siaubingas nujautimas, bet liežuvis neprietelius sustin
go, ir jis vos galėjo ištarti:
- Ar... ar...? - taip ir neįstengė nieko daugiau pasakyti, o
čia tas ponaitis rūsčiai į jį žvilgtelėjo, skubiai atsisveikino su
klebonu ir, šokęs į karietą, išpleškėjo kaip į peklą.
Zakristijonas Mykolas tuojau nubėgo į šventorių pažiūrė
ti, ar yra pastogėje šv. Jurgis, ir pamatęs - vos neapalpo:
taip ir buvo, kaip nujautė. Šventas Jurgis su dzida, su arkliu,
su smaku išvažiavęs su tuo ponaičiu.
- Kad tave kur! - norėjo nusikeikti, bet susigriebė ir atsi
duso zakristijonas.
Atsiklaupė po ištuštėjusią pastogėle, nusiėmė kepurę, die
vobaimingai rankas sudėjo, atkalbėjo maldelę į šv. Jurgį, muš
damasis iš visų jėgų į krūtinę, kad net viduje dundėjo. Paskui
atsikėlė ir dūsaudamas nuėjo į kleboniją.
- Tėveli, tėveli, - praverdamas klebonijos duris, lingavo
galva. - Ką tas ponaitis padarė, ką padarė!..
Klebonas žvilgtelėjo į nusiminusį zakristijoną ir pats lyg
nujausdamas paklausė:
187
- Ar ne Jurgį nujojo?
- Nujojo, klebonėli, nujojo tas velnio ponaitis!.. O aš dur
nius... - nepabaigė zakristijonas, nes klebonas iš vietos pa
šoko:
- Nejaugi?
- Tikrai, klebonėli, tas bedievis taip padarė, - atsiduso
zakristijonas ir papasakojo, kaip jis matė, ponaičiui kraus
tantis į vežimą, šv. Jurgio dzidą, kyšančią pro popierius, tik
tai nelabasis liežuvį supančiojo, ir jis negalėjo pasakyti, kai
norėjo.
Dabar klebonas ir ant zakristijono užpyko: ko tylėjo, vėpla,
jeigu matė? Ką dabar darysi, kur šv. Jurgį gausi? Kad bent
paprastas būtų, - dievai jo nematė, o dabar stebuklingas.
Pasklis visokie gandai, ir dar teks nukentėti, kad neprižiūri
bažnyčios turto. Žinoma, ne koks čia turtas, gal ir ne ste
buklingas, bet kaip žmonėms išaiškinsi? Nebent niekas ne
pastebės ir taip užmirš. Ak, tiktai nereikalingas klapatas! O
čia su ūkiu tokia daugybė darbų.
-Jeigu tada negalėjai prasižioti, tai ir dabar tylėk! - Šitaip
sumetęs klebonas uždraudė zakristijonui.
- Tylėsiu, tėveli, tylėsiu, - pabučiavo zakristijonas klebo
nui ranką ir nuėjo dūsaudamas šluoti bažnyčios, dulkinti ir
dangstyti altorių.
Tylėti zakristijonas tylėjo, tiktai kur buvęs, kur nebuvęs
žvilgčiojo į ąžuolą, ar kartais iš po nakties nesugrįžo šv. Jur
gis į savo vietą?
Su ta viltimi kas rytas ateidavo ir melsdavosi prieš tuščią
pastogėlę. Žmonės gal būtų ir nepastebėję, kad statulėlė
188
dingus, jeigu ne tie zakristijono dūsavimai ir keliaklupsčia
vimai. Pastogėlė buvo gana aukštai (zakristijonas net suprasti
negalėjo, koks nelabasis galėjo tą ponaitį taip aukštai iškel
ti, kad jo šventvagiškos rankos pagrobė statulėlę), pati sta
tulėlė buvo pajuodusi kaip žievė, ir nuo žemės sunku buvo
ją net įžiūrėti. Pirmosios į keistą zakristijono elgesį atkrei
pė dėmesį davatkos ir, ieškodamos priežasties, pamatė, kad
šv. Jurgis pražuvęs. Suklupo ir jos apie zakristijoną, dūsau
damos ir rožančiais barškindamos. Nuo to ryto ir nuėjo ži
nia per visą parapiją, kad šv. Jurgis užsirūstinęs ir iškeliavęs.
Pasklido žmonėse kalbos, spėliojimai, kas dabar bus ir ką
klebonas darys. Kitas nepraustaburnis net linksmai pasišai
pydavo dėl tokio keisto šv. Jurgio pasielgimo:
- Žinia, ko jis turėjo laukti, negi kol visai prasmegs? Drevė
visai išpuvusi, galėjo dar nusmukti su visa pastogėle, o klebo
nas, matai, toks didelis ūkininkas, kad per tuos darbus ne
spėjo net šventuoju pasirūpinti. Tai jis, vargšas, ir iškeliavo...
- Tiktai kur jis galėjo iškeliauti, toks senas? - kiti stebė
davosi.
Zakristijonas niekam neprasitarė apie savo paslaptį. Atsi
rado ir tokių rūpestingų žmonių, kurie susirūpino:
- O gal jis į drevę įsmuko? Medžio vidus visas ištrūnijęs...
Čia ir šventasis gali nugarmėti.
Ta kryptimi ir nuėjo visi spėliojimai. Kai kas net siūlė dre
vę ligi žemės prakirsti ir šventąjį išvaduoti, tiktai klebonas
su zakristijonu žinojo - kirsk nekirsk - nieko iš to neišeis. O
kas daryti, taip ir negalėjo nieko išgalvoti. Gerai, kad dar
toli buvo šv. Jurgio atlaidai. Dar tik rudens vėjai po laukus
189
nešiojo voratinklius. Ligi pavasario - per visą žiemą - žmo
nės gal ir apmirs, ir nusiramins, o gal ir bus galima kas nors
sugalvoti.
Ir čia, tarytum pačios visa žinančios Apvaizdos atsiųstą,
atrado klebonas šventoriuje po ąžuolu Vincą Dovinę. Tegu
ir girtą, bet negirto gal velnias būtų ir neužnešęs ant šventos
vietos, tai klebono teisingas rūstumas ir atslūgo. Su tuo gir
tuokliu gal ir pasiseks susikalbėti ir sutvarkyti nepatogų rei
kalą. Klebonas žinojo, kad Vincas Dovinė meistras, kokio
aplinkui nerasi, tiktai ir girtuoklis, kokio nieks neatsimena.
Todėl klebonas ir įsakė zakristijonui neišmesti Dovinės nuo
šventoriaus, bet nutempti į špitolę, kad išsipagiriotų.
Tiktai daug vargo buvo vargšui zakristijonui, kol jis su
tuo girtuokliu apsidorojo. Daužėsi, tarsi pragaro amžinoje
ugnyje degdamas, vaikė nuo savęs velnius ir iš kailio nėrėsi.
Vargais negalais vis dėlto nutempė jį zakristijonas į špitolę
ir, palikęs ubagų priežiūroje, pats nuskubėjo pas kleboną ir
pranešė:
- Ne kitaip, klebonėli, kaip velniai tą latrą apstojo. Dau
žosi ir velnius nuo savęs vaiko. Tai jis, nabagas, turbūt ir į
šventą vietą, velnių užkluptas, ne veltui atlėkė. Jau ne ki
taip, klebonėli...
- Eik, durniau! - supyko klebonas, kad tenka tokių kvailų
kalbų klausyti. - Turbūt nuo girtuoklystės baltąja šiltine ap
sirgo.
Bet dievobaimingas bažnyčios tarnas šį kartą klebonu ne
patikėjo.
190
II
191
galima, ir Dovinė tiktai žiopčiodavo kaip žuvis, be balso,
vis naujais velniukais užspringdamas, kol pagaliau visą tą
bjaurybę atgal išvemdavo. Ir rodėsi, tarsi visa pekla būtų į
vidurius sugarmėjusi, ištąsydavo visas gyslas, akys išsprog
davo bevemiant, prakaitas išpildavo, ir visai jėgų netekda
vo, kol paskutinius atsikrankšdamas išspjaudydavo. Visiš
kai nusilpęs, stipriai sučiaupdavo burną ir iš siaubo sustin
gusiomis kaip stulpai akimis žiūrėdavo į palubę, o velniukai,
tik ką išvemti ir išspjaudyti, pakildavo nuo grindų ir pradė
davo iš džiaugsmo šokti, už uodegų tąsydamiesi ir ragais
badydamiesi.
Kentėdavo sukandęs dantis, į juos žiūrėdamas, bet kur iš
kentėsi, kad jie ir vėl apnikdavo. Tada pakildavo įsiutęs Do
vinė iš lovos:
- Su tokiu brudu neapsidirbsiu! Laukan, o jei ne, išdaužy
siu visus, kad tik smala pasipils! - ir daužydavosi po visą
ubagyną.
Velniukai, pamatę, kad čia jau ne juokai, sprukdavo kas
pro langą, kas pro kaminą, išdulkėdavo visi, tiktai smarvė
pasilikdavo. Nusitvėrė vieną tarpduryje, privėrė tarp durų
uodegą ir pradėjo abiem rankom ir kojom taip kulti, kad
tik dulka į visas puses pragaro išpera.
- Daugiau čia man nepasirodysi! - kuldamas grasino Do
vinė. - O ir kitiems pasakysi, kad nelandžiotų žmonėms į
akis.
Velniukas cypia, prašosi, kad tik paleistų, niekada dau
giau neįkyrės, bet per daug buvo Dovinė įtūžęs, kad pasi
gailėtų. Atidaužęs kumštis, stvėrė iš kampo lazdą ir pradėjo
192
šonus vanoti. Velniukas neišturėjo ir pradėjo jaučio balsu
baubti.
- Matai, koks brudas, o kaip išbaubia! - nusistebėjo Do
vinė ir, perstojęs lupti - žiūri, iš kur čia tas balsas? - Nagi
ubagas, tarpduryje privėręs vyžų apivarus, baubia ir žeg
nojasi.
- Atstok nuo manęs, piktoji dvasia!
Trina Dovinė akis - koks čia monas? Buvo velniukas, o
dabar - ubagas. Negi prakeiktasis į ubagą pasivertė? Bet
ne - žegnojasi, - koks gi tau velnias žegnosis? - O ir iš
veido panašus į Balsupių Raulą. Nagi ir tikrai jis. Žmogišku
balsu prakalbėjo:
- Ar iš proto, vaike, išsikraustei? Šitaip seną žmogų dau
žyti? Aš tau ne kaladė, kad tu kur prasmegtum!
Pasilenkė stenėdamas Raulas apivaro iš tarpdurio ištrauk
ti, velniukas tik strikt ir užšoko ubagui ant nugaros. Dovinė
stvėrė jį abiem rankom ir - pargriuvo ant ubago. Ubagas
pradėjo rėkti, velniukas tik šmurkšt ir įlindo į ubagą.
- Tėvai, - suriko Dovinė, keldamas ubagą, - į tave velnias
įlindo! - ir pradėjo purtyti ubagą iš visų jėgų. Tas visai žado
neteko ir tiktai žiopčioja. Velniukas strikt ir vėl iššoko pro
burną. Tuojau ant pečiaus. Dovinė paskui. Ten ir sumurdė
raguotąjį.
Nespėjo atsigulti, žiūri - ant pečiaus sėdi, kojas nuko-
ręs, jau ne velniukas, bet pats velnių karalius - Belzebubas.
Pro burną eina pragaro ugnis, akys - išverstos, raudonos,
ragai kaip trieigio veršio, užriesti, lyg durti pasirengę, o
be to, rankose dar turi trišakę. Daužo arklio kanopomis
193
pečiaus plytas ir žiūri, išvertęs akis, į Dovinę, tarsi pers
meigti jį norėdamas.
- O tau ko čia reikia? - siaubo apimtas, paklausė Dovinė.
Belzebubas riaugtelėjo, liepsna pro gerklę išsiveržė, ir su
staugė:
- Tave į pragarą nugramzdinti atėjau.
- Pats nugarmėk! - atsakė jam Dovinė, traukdamasis ant
savęs antklodę. - Man ir čia gerai.
Nusikvatojo Belzebubas, matydamas stingstantį iš bai
mės Dovinę, ir pro gerklę kaip iš kamino dūmų kamuoliai
išsivertė:
- Gerai - negerai, o dėl tavęs verda pačiame pragaro dug
ne didžiausias smalos katilas. Kas jį išlaks, kad ne tu?
- Pats išlak! - atšovė Dovinė.
Belzebubas vėl nusikvatojo, kad net sienos sudrebėjo ir
šiurpuliai per visą Dovinę nuėjo.
- Kas man priklauso, aš pats išlaku, o kas tau - neišsi
suksi! Supilsime degančią dervą kaušais tau į gerklę, o už
kąsti duosime gyvų rupūžių ir kitų bjaurybių. Renkis, nėra
ko čia gaišti.
Mato Dovinė, kad su šituo taip lengvai neapsidirbsi. Ar
nepamėginti gražumu su juo susikalbėti? Tai ir atsakė:
- O klausyk, velnių karaliau, negi tu nieko geresnio netu
ri, kad tokį brudą pats laki ir kitiems duodi? Koks tau iš to
malonumas?
- Ne malonumas, - atsakė jam Belzebubas, - bet parei
gos. Kaip kiekvienas žemiškas karalius turi bausmes ir kalė
jimus savo neklaužadoms, taip ir dangiškasis karalius, viso
194
pasaulio valdovas, turi baisų kalėjimą - pragarą tiems, ku
rie įžeidžia jo Majestotą. Mano pareigos nugrūsti netikėlius
į to dieviško kalėjimo gelmes.
- Tai ką, negi tu vyriausias Dievo žandaras? - įsidrąsino
Dovinė ir paklausė.
Bet čia Belzebubas nejuokais pasiuto, atsirado, mat, pien
burnis, su kuriuo dar čia ginčysies, - nušoko nuo pečiaus,
trinktelėjo trišakiu į žemę, kad net sužaibavo:
- Ilgai aš čia su tavim burną aušinsiu! - vėl pro gerklę
išsiveržė pragaro liepsna. - Pasakiau, ir baigta! Nenori gra
žumu eiti, prievarta nutempsime!
Trinktelėjo vėl į grindis trišakiu, sudundėjo visa žemė, ir
pradėjo pro visus plyšius lįsti velniukai, vieni už kitus bjau
resni, raguotesni, prigarmėjo visas kambarys, kad nei at
sikvėpti, nei rankų pajudinti.
- Dabar tai jau galas, - vos spėjo pagalvoti Dovinė. - Nu
sineš, bjaurybės, nieko nepadarysi!.. Tiktai kur aš savo kirvį
padėjau? - su sielvartu pagalvojo, tarsi kirvis būtų visas išsi
gelbėjimas. Bet čia atsivėrė po lova kiaurymė, prasmirdo
siera, kad net kvapą užėmė, Belzebubas prišokęs smeigė tri
šakiu Dovinei į tarpuakę, ir jis su visa lova nugarmėjo į pra
garo gelmes.
Tamsu, nieko nematyti, tiktai jaučia, kad krinta kažkur
į baisią bedugnę. Jau pasirodė pirmosios pragaro lieps
nos, liepsnoja visa lova, dega, čirška jo kūnas, norėtų pašok
ti, ištrūkti iš degančios lovos, bet čia velniai kojas rankas
užgulė, kausto ugniniais grandiniais, prikala, neištrūksi,
nepajudėsi. Visokie šliužai, gyvatės, žalčiai apsiraito apie
195
visą kūną, smaugia, dusina, kad net akys išsprogsta. De
gina baisus karštis, burna išdžiūsta, kad bent vandens la
šelį, - sudejuoja, galgi kiek atsigautų ir visu tuo brudu
atsikratytų. O čia žiūri - viršum galvos jau stovi išsišiepęs
velnias su kaušu verdančios smalos. Šaiposi, rakalis, šoki
nėja, o derva laša iš kaušo ant kaktos, prasvilindama kiau
rai smegenis.
- Ką, ar nenori paragauti? - kiša prie burnos kaušą. -
Prasižiok, suversiu.
Sučiaupia Dovinė dantis, lauk - prasižiosiu, bet velnias
nusišiepia, paima trišakes, grūda į burną, sutraška dantys,
ir - pražiodina. Prišoka tada net keli velniai, supila degan
čią dervą į burną, ir iš jo burnos kaip iš velnių nasrų prasi
muša liepsnos. Išpila visą aitrus, deginantis prakaitas, ir Do
vinė susmunka, visiškai jėgų netekęs.
- Na, darykite, ką norite, - užmerkia akis, kad visų tų
bjaurybių bent nematytų.
Krūtinę tarsi baisus slogutis užgula ir slegia, prasimerkia -
bjauriausia rupūžė atrėplioja. Ištraukęs ranką - sviedė ją į
šalį, bet velniai supuolė ir vėl ranką prirakino. Ir taip stip
riai, kad net kaulai sutraškėjo. O bjaurioji rupūžė ir vėl at
rėplioja.
- Nori nenori, bet vis tiek prarysi, - pražiodo velniai, ir
rupūžė prie pat burnos sustoja ir spokso savo bjauriomis
akimis. Tokių siaubingų akių niekada nebuvo matęs. Jose
kaip veidrodyje sumirga visas klaikus jo gyvenimas. Ir jau
ne vienos akys, bet tūkstančiai akių, šlykščių, godžių, bjau
rių, kurias jis matė žemėje ir kurios ne kartą norėjo jį praryti.
196
Ir nė vienų akių, nuo kurių šviesiau pasidarytų. O juk buvo
ir tokių. Kur jos?
Ir čia staiga prašvito pragaro juodos liepsnos, žiūri - at
skuba, ateina šlubčiodamas raišas skerdžius Gricius, kuris jį
užaugino. Iš tolo su lazda mosuoja, ir lazda nepaprasta, žai
bai nuo jos krinta, ir ji visa kaip saulė spindi.
- Tai jūs, bjaurybės, čia mano vaikelį kankinsite? Aš jums
parodysiu! - girdi malonų senio balsą, griaudžiantį kaip pir
ma pavasario perkūnija. - Nebijok, Vinculi, aš juos tuojau
išvaikysiu!..
Mostelėjo skerdžius Gricius savo spindinčia lazda, ir jos
žaibai visus velnius ištrankė. Prašvito kaip po audros, ir vi
sas pragaras kažkur nugarmėjo. Skaistesnė už saulę šviesa
akis apakino, ir neapsakomas džiaugsmas visą apėmė.
- Kelkis, vaikeli, - girdi lyg pro sapną malonų skerdžiaus
balsą, - tavęs dar laukia dideli darbai ir didelė šlovė. Ei
nam, aš tave nuvesiu!..
Ir pajuto Dovinė savo rankoje vėsią ir malonią skerdžiaus
ranką.
Atsikėlė, vis dar bijodamas akis praverti, kad tas gražus
sapnas nepranyktų, ir pasijuto stiprus, jaunas ir sveikas.
- Ką tu čia veiki, seneli? - paklausė skerdžių, jo nematy
damas, tiktai šalia jausdamas.
- Ganau dangaus pievose baltas avis, - atsakė malonus
balsas.
Pramerkė Dovinė akis ir - visas prašvito. Begalinėse pievo
se, skaisčiai saulės apšviestose, ganėsi baltos, spindinčios avys.
- Tai Dievo avelės, - pasakė šypsodamas senelis.
197
Su tais senelio žodžiais viskas ir išnyko. Nei skerdžiaus,
nei baltųjų avių, nei saulėtų pievų, nei spindinčių aukšty
bių. Dangus palšas, žemas, lyg prislėgęs žemę. Lynoja. Dar
jis dairosi, norėdamas pamatyti tą nuostabųjį reginį, bet jau
čia, kad ant jo kaktos krinta dideli šalti lašai. Ir toli, labai
toli lyg kažkas verkia... Taip verkė tiktai Elena, vežama į
šliūbą... O štai ir ji!.. Kaip ji čionai atsirado? Stovi prieme
nėje ir springsta gailiomis ašaromis. Puolė prie jos, norėjo
apkabinti, paguosti, bet ji švelniai atstūmė jį ir pasakė:
- Neliesk manęs, aš niekados tavo nebūsiu. Matai, kaip
stipriai mane prie kito pririšo...
Ir tikrai - žiūri, storiausiomis virvėmis pririšta prie to il
garankio Kepalo, kuris tada buvo piršlėmis atvažiavęs.
- Neverk, Elena, aš tuojau kirvį atsinešiu, nukirsiu, - pa
sakė. - Tiktai kur aš kirvį palikau?
Norėjo pakilti, bet žiūri - ir pats virvėmis prie lovos pri
rištas. Nei Elenos, nei jos jaunikio, tiktai kunigas, balta kamža
apsivilkęs, ir šalia jo zakristijonas, o už jų - grūdasi kažko
kie skarmaluoti ubagai.
Kunigas šlaksto jį su vandeniu ir kažką nesuprantama mur
ma po nosimi.
Vienas ubagus atkišo pamėlynavusią nosį ir akimis kitam
parodė:
- Matai, matai, jau pabudo!..
Tas prasiskverbė pro jį ir sukuždėjo:
- Šventas vanduo išblaškė šėtono galybę!
Pirmasis pridėjo:
- Taigi, taigi!.. Tegul bus pagarbintas jo šventas vardas...
198
Bet čia zakristijonas atsuko savo veidą į besikuždančius, ir
tie nutilo.
Dovinei vėl viskas susimaišė ir išnyko. O kunigas skaitė
egzortus:
„Klausyk, prakeiktasis šėtone, pasmerktas Dievo vardo,
išvarau tave, piktoji dvasia, vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Dva
sios šventos, kad išeitum ir apleistum šitą Dievo tarną Vin
cą Dovinę, - vardan šv. Kuzmos ir Marijos, Dievo Motinos,
vardan pranašo Dovydo ir šv. Kotrynos, vardan archangelų
Gabrieliaus ir Mykolo, vardan šv. Juozapo, apaštalų Petro
ir Povilo ir vardan visų šventųjų, tu, piktoji dvasia, žmonių
suvedžiotoja, sielų gundytoja, išeik iš šio Viešpaties klus
niausiojo tarno Vinco Dovinės, - išeik iš jo galvos, iš jo spran
do, iš jo akių, iš jo ausų ir jo nosies, iš jo skruostų ir iš jo
burnos, iš jo pečių, kryžkaulio, krūtinės, širdies, iš jo stu
burkaulio, rankų, pirštų, iš jo nugarkaulio, iš jo strėnų, iš jo
vidurių, skilvio, blužnies, tulžies ir kepenų, iš jo pasturga
lio, slėpsnių ir jo blauzdų, kelių ir kojų, riešų ir plaštakų, iš
jo raumenų, gyslų ir sausgyslių, iš jo odos ir jo kaulų, nagų,
plaukų, - išeik ir eik tenai, kur varpai neskamba, kur žmo
nės nesimeldžia, kur nėra bažnyčių ir niekas negarbina Vieš
paties - išeik ir nebegrįžk, - taigi, prakeiktas šėtone, išklau
syk mano balso ir apleisk šį Viešpaties tarną Vincą Dovinę.“
Taip buvo išvarytas iš Vinco Dovinės velnias, nors jis dar
ilgą laiką kliedėjo, kol velniai išnyko iš jo akių ir jis dienos
šviesą išvydo.
199
III
200
Ne kartą Vincą Dovinę pagaudavo neapsakomas maldos
karštis, ir tada jis, apimtas nerimo, stačiomis, sustingusio
mis akimis įsiremdavo j Kristaus kančią didžiajame altoriu
je ir be balso krutindavo lūpomis, nes maldų Vincas Dovinė
nemokėjo: kai mažas buvo, nebuvo kas išmoko, o paskui ir
tai, ko buvo atsitiktinai išmokęs, blaškydamasis ir pats su
savimi neišsitekdamas tuščių dienų menkystėje, nerūpestin
gai išbarstė iš savo atminties.
Toje nelaimėje Vincui Dovinei į pagalbą atėjo jo dievobai
mingas draugas Mykolas, išmokydamas jį poterių ir Dievo
bei bažnyčios įsakymų. Pamaldžiai apsiruošę bažnyčioje, su
šiukšlėmis iššlavę paskutinę davatką, alpstančią iš dievobai
mingumo ir negalinčią skirtis su šventa vieta, susėsdavo abu
du ant bažnyčios laiptų kaip ubagai per atlaidus arba, jeigu
saulė per daug kaitri būdavo, prie varpinės ant akmenų še
šėlyje ir ten, patylomis kalbėdami, vienas kitam šnibždėda
mi, mokėsi šventų dalykų. Pusbalsiu poterius kalbėdavo zak
ristijonas, o paskui jį pakuždomis kartodavo Dovinė. Taip
jis ir išmoko visokių maldų maldelių, kurios kaip dangiška
liepsna gaivino jo išdžiūvusią širdį. Taip pat iš zakristijono
lūpų jis pirmą kartą išgirdo apie visokeriopą Dievo galybę,
kuri apšvietė jo sumenkusį protą ir nuskaidrino apsiblausu
sias akis. Tiktai neilgam.
Prisipoteriavę ir abudu susigraudinę, išsikalbėdavo apie
nepaprastas Dievo malones, kurias apturėdavo visokie šventi
zokoninkai, mūčelninkai ir pūstelninkai, kurie į tyrus bėg
davo, gelbėdamiesi nuo žemiškos tuštybės, ir tenai šventą
gyvenimą gyvendavo, kovodami su velnio pagundomis, save
201
plakdami ir kitaip kankindami, o vienas šventasis, Steponas
Stulpninkas, - kažkodėl zakristijonui jis ypatingai patiko, -
net ant stulpo dykumose apsigyveno, kad tik toliau nuo že
mės pagundų būtų, ir ten dvylika metų, nė karto nenulip
damas, išsėdėjo.
Tų zakristijono pasakojimų paveiktas, Vincas Dovinė pa
sipasakojo draugui Mykolui apie savo nelemtą kelionę į
pragarą. Dabar dievobaimingo apmąstymo ir šventųjų gy
venimo įtakoje ne tik jam vienam atrodė ta kelionė tikrai
buvusi, bet ir zakristijonas Mykolas šventai tikėjo, kad jo
nelaimingojo draugo nuodėminga siela klaidžiojo po pra
garo tamsybes ir ten baisias kančias kentėjo, kai jo sustin
gęs kūnas merdėjo be sąmonės ubagyne ir blaškėsi, velnių
apsėstas.
Zakristijonas Mykolas juo labiau patikėjo, nes apie tokius
atsitikimus žinojo iš šventų knygų. Taip šventas Bernardas
penkioliktoje dienoje po mirties pasirodė vienam kunigui
zokoninkui. Tas išsigandęs paklausė lotyniškai atėjusį iš ano
pasaulio:
- Utrum difficile sit salvare? - Vadinas, ar sunkus daiktas
yra išganyti dūšią savo.
Tas atsakė:
- Ita ėst, ita ėst! - Taip yra, taip yra! - ir apsakė anam
zokoninkui, jog toj dienoj, kurioj jis numirė, mirė keturias
dešimt trys tūkstančiai žmonių ir visi drauge buvo teisti. Iš
tų keturiasdešimt trijų tūkstančių tiktai trys apturėjo pono
Dievo malonę - pats šv. Bernardas, vienas pūstelninkas ir
vienas paprastas žmogus, kuris gražiai gyveno. Tai jie trise
202
ir nuėjo į dangų, o visi kiti buvo pasmerkti amžinoms pra
garo kančioms.
Ir daugiau šventųjų buvo sugrįžę iš ano pasaulio ir apsakę
baisias kančias, kurios tenka pasmerktiesiems kentėti, bet
kaip teko tokia nepaprasta malonė girtuokliui Dovinei -
zakristijonas suprasti negalėjo ir kamantinėjo savo draugą,
kad viską kuo aiškiau papasakotų.
Susirūpinęs Dovinė su visomis smulkmenomis, kurios da
bar tokios aiškios buvo, tarsi jis prieš akis jas matytų, pasa
kojo klaikius savo kliedėjimus, o zakristijonas Mykolas
dūsaudamas klausėsi ir kiekvieną kartą, Dovinei paminėjus
velnią, žegnojosi ir mušėsi į krūtinę.
- Susimilk ant manęs griešninko!..
Pabaigus pasakojimą, kai Vincas Dovinė, prislėgtas klai
kių atsiminimų, nutilo, o zakristijonas, netekęs žado, dūsa
vo, o paskui, sukalbėjęs maldelę prieš pagundas, staiga įsmei
gė savo apsiblaususias akis į Vincą Dovinę ir šiurpulingu
balsu paklausė:
- O išpažinties ar buvai?
- Ne, - atsakė, krūptelėjęs nuo jo balso, Dovinė.
- Tegu susimyli ant tavęs šventieji! - dar šiurpulingiau
prabilo zakristijonas Mykolas ir akis į dangų pakėlė, tarsi
ieškodamas užtarimo. - Tai greičiau atlik išpažintį iš visų tų
velniškų pagundų, kurios tave kankino ir kurias per Dievo
malonę nugalėjai.
Vincas Dovinė, nuleidęs akis, tyliai prisipažino, kad jis
tiktai vieną kartą buvęs išpažinties, kai dar vaikas buvo, ir
neatsimenąs, kaip ją atlikti. Zakristijonas Mykolas mažiau
203
būtų nusigandęs, jeigu ties kojomis būtų pragaro bedugnė
prasivėrusi ir pats raguotasis pasirodęs, negu tuos žodžius
iš savo draugo išgirdęs.
- Dabar tai aš suprantu, - atsiliepė apsidairęs ir pamatęs,
kad dar žemė neprasižiojo ir jų neprarijo, - kodėl prie tavęs
velniai prikibo!.. Kitaip ir būti negalėjo!.. Ir kaip dar tave
ligi šiol šventa žemė nešioja?..
Vincas Dovinė nieko neatsakė, tiktai dar žemiau akis nu
leido, o zakristijonas Mykolas neramiai sukruto ir tuojau
ėmėsi rengti savo draugą išpažinties iš viso gyvenimo. Nu
sivedęs į tuščią bažnyčią, drauge su juo prieš didįjį altorių
atkalbėjo visą rožančių, o paskui keliaklupsčias apėjo staci
jas, arba kryžiaus kelius. Palikęs draugą klūpantį bažnyčio
je, pats ristele nutursino į zakristiją ir netrukus iš ten sugrį
žo su pageltusia knygele rankoje.
- Štai, čia viskas parašyta, - pakuždomis pasakė atsigrįžu
siam Dovinei. - Kaip ant delno visi nusidėjimai išdėstyti...
Perskaitysime...
Tai buvo knygelė su angeliuku viršelyje, kažką geriančiu
iš ąsotėlio. Zakristijonas išsitraukė iš kišeniaus suvyniotus,
siūlais suraišiotus akinius ir taisė juos ant nosies, o Dovinė
įkniubo į paveiksliuką, kuris buvo ant knygelės.
- Ko čia taip žiūri? - paklausė zakristijonas, užsidėjęs aki
nius ir ištraukdamas iš rankų knygelę.
- Jangeliuką, - atsakė Dovinė. - O ką jis čia geria?
- Dievo mylistas, kurias apturime per išpažintį, - atsakė
zakristijonas ir, paseilinęs pirštą, atvertė puslapį.
Vincas Dovinė šyptelėjo ir norėjo pasakyti: „Matai, ir
204
angeliukai turi savo gėrimus“, - bet nespėjo prasižioti, kai
zakristijonas su didžiausiu priekaištu akyse pro akinius jam
lūpas užčiaupė:
- Vaike, vaike, rengiesi išpažinties iš viso gyvenimo, o piktų
pagundų net šventoje vietoje neįstengi nugalėti? Kas bus,
vaike? Šventi zokoninkai plakdavosi ir badu marindavo sa
vo nuodėmingą kūną, o tu šaipaisi, pirmai pagundai į galvą
atėjus... Negerai, vaike, negerai!.. Dar velnio nesi nugalė
jęs. Melskis ir pasninkauk, gal susimylės ant tavęs ponas
Dievas.
Dovinė jau ir pats susigriebė ir mušėsi į krūtinę. Tada My
kolas pradėjo skaityti sugraudinimą širdies:
„Kas duos akies mana graudingu aszaru szalteni, idant ap-
raudoczio irapwerkczio griekus mana ir už nusidėjimus ma
na szirdingaj gajlecziosf Priwadziosiu ant atminties Wiesz-
patie Diewe mana! visas milestas Tatva su nepalengtu ant
užkijtiejusiu grieszniku milaszirdisti ir kantribi Tauta...“
Iš pradžių zakristijonas Mykolas beveik atmintinai skaitė,
daugiau žiūrėjo pro akinius į bažnyčios lubas, kur buvo Die
vas tėvas angelų debesyse nupieštas, o ne į knygelę, kurią
skaitė. Toliau liežuvis pradėjo klupti, o vietomis net prakai
tas išpildavo.
„Kajp daug tukstancziu dusziu deg nujau liepsnosi pragara,
kurios mažiau rasit nusidėjuses buuta, kajpo asz, o dar nede
gu! Kas dietumes dabar su manim jej su anumis draugie butumi
isz swieta ir mani iszutares ir diel atidatvima sunkie skajtliaus
pas šauti paszaukies? Kas tauta Wieszpatie rankas suriza? Kas
už mani sena griesznika pas Tauti užstoja?“
205
Čia krūptelėjo Dovinė. Prieš jo akis atsistojo kaip gyvas
skerdžius Gricius. Jis, o ne kas kitas, jj užstojo. Ir mintyse
vienas po kito slinko graudūs vaizdai iš gyvenimo skerdžiaus
pirkutėje. Nugrimzdęs savo atminimuose, negirdėjo, ką skai
to zakristijonas iš savo knygelės, tiktai klaidžiojo susigrau
dinęs savo jaunystės dienose. Kartais ašaros akyse sublizgė
davo ir širdyje taip gera pasidarydavo, kad, rodos, visą pa
saulį apkabintum, bet vos tiktai sujudėdavo, zakristijonas
tuojau rūsčiai žvilgtelėdavo į jį pro akinius, ir brangūs vaiz
dai vėl išsisklaidydavo.
Zakristijonas Mykolas, kas žodis klupdamas, skaitė toliau:
„Kojes mana kielejs netejsibes wajkszcioje, rankas ant pik-
tibes įpratintas, akis ir ivisas kūnas palestuwistiemis isztu-
kintasy ležuivis kieksmu, melagiszcziu ir pleszimu szlowes
artima iszmokitas, protas ir iszmonia ant niekniekiu swieta
atgręžta, wale dariti ir giejsti pikta igudusis, sztaj wisas pel
nas ir nauda isz pajautimu ir brangiu dowenu kuriomis kū
ną ir duszę žmogaus apwejziejai. Aį! kan wejksiu, kan atsa-
kisiu kad mani diel iszdawima skajtliaus paszaukies tarsi:
„asz tawi padariau winiczi iszrinktu ir gieru siekiu užsiejau,
kajp tai stojęj s piktu ir newajsingu?“
Nusišluostė zakristijonas prakaitą ir nejučiomis sumur
mėjo:
- Kad tau galas, liežuvį gali sulaužyti! - bet čia pat
susigriebė ir mušėsi į krūtinę. Žvilgtelėjo į klūpantį Dovi
nę - ar negirdėjo, kaip jo liežuvis suklupo? - bet Dovinė
kažkur į tolį žiūrėjo, o per jo veidus viena po kitos riedė
jo ašaros.
206
Su palengvėjimu atsiduso dievobaimingas bažnyčios tar
nas ir baigė skaityti „Širdies sugraudinimą“. Žinojo, kad ne
veltui skaito.
IV
207
bą viską užmiršdavo, pačios rankos dirbdavo, o akys sekda
vo darbą, kol baigdavo. Tai koks čia gali būti nusidėjimas?
Bet vis dėlto abejodamas padėdavo ir čia brūkšnį.
„Bene dasileidai grieką nečystatos su velniu ir kiek kar
tų?“* - toliau perskaitė. Čia tai jau visai nesuprato. Jis mu
šėsi su velniais, daužėsi, bet kaip galima su jais papildyti
„nečystatos grieką“ - negalėjo suprasti.
- Negi ragana kokia ar kurį galą! - supyko ir tą nusidėji
mą praleido.
Daugiausia brūkšnių prirašė prie girtuoklystės nusidėji
mo: „Bene jpratai gerti ir patapai girtuokliu visiems žino
mu?“ - O toliau dar klausė: „Bene raginai kitus ir privertei
apsigerti?“ - Klausimai visai aiškūs, tiktai jų suskaityti ne
įstengė. Kiek pagalvojęs, paėmė kaltą ir užsimerkęs pradėjo
kaltu kapoti sieną. Kiek kartų įkirs, tiek kartų gal tas nusi
dėjimas buvo padarytas. Taip kapojo, kol ranka pavargo.
Paskui atsimerkęs pradėjo skaičiuoti, bet skaitė, skaitė ir skai
čiaus pritrūko. Tada nusikeikė iš apmaudo, bet atsigodojęs
naują brūkšnį prie keiksmo nusidėjimo įkirto. Ir taip atro
dė, kad nusidėjimų sąskaitai nebus galo.
O zakristijonas Mykolas, kas rytą atnešdamas duonos su
vandeniu, pagarbinęs ir prie durų atsistojęs, klausdavo:
- Ar jau?
Dovinei kartais taip pikta būdavo, kad jis net neatsigrįž
damas burbteldavo:
* Žine kaip rejk atlikti spavviednę isz vvisa amžiaus, Vilniuj 1857 m., 16 psl.
(autoriaus pastaba).
208
- Dar ne!
- Melskis, kad šv. Dvasia protą apšviestų, - patardavo My
kolas ir kaip šešėlis dingdavo iš kambario.
Suuodusios duoną, išlįsdavo iš olų pelės, o Vincas Dovinė
šnairomis pažiūrėdavo į plutgalį su vandeniu, ir apmaudas
jį apimdavo:
- Kol aš tuos griekus suskaitysiu, tas durnius mane badu
numarins.
Po ligos baisus rajumas Dovinę kankino. Primanytų - sie
nas pradėtų graužti, o čia kaip ubagui - maža duonos žiau
berėlė. Ligi paskutinio trupinio į burną sušluodavo, paskui
su gailesčiu pažiūrėdavo į tuščią delną, bet alkis jau būdavo
kiek aprimęs.
Išdulkėdavo iš galvos visi nusidėjimai, net kalto kirčius
sienoje užmiršdavo, prieš akis išsitiesdavo pelkių pakraštys
ir begalinės lygumos, kuriose viena po kitos kėlėsi kaip pro
rūką praėjusios dienos ir, negalėdamos sutilpti širdyje, spau
dė ašaras.
Kaip degtinėje skandinosi savo atsiminimuose Vincas Do
vinė, su sielvartu galvodamas apie neaiškią ateitį ir griežtai
pasiryždamas visai kitaip sutvarkyti savo gyvenimą, tiktai
niekaip negalėjo išgalvoti, kaip jį sutvarkyti. O visa širdimi
buvo pasiilgęs skaistaus, gražaus gyvenimo, kurio kiekvie
na diena kaip saulė tekėtų, - bet kur rasti tokį gyvenimą,
Dovinės galva nežinojo, tiktai visa širdimi buvo jo išsiilgęs.
Ir todėl taip ilgai gaišo ubagyno kamarėlėje ir leido zakristi
jonui save marinti su duona ir vandeniu. Atrodė - štai tuo
jau nušvis kažkas galvoje ir viskas aišku pasidarys. Išeis į
209
dienos šviesą iš patamsių linksmas, laimingas, ir visas pa
saulis akyse pražydės.
O jo dievobaimingas draugas zakristijonas Mykolas ma
nė, kad Vincas Dovinė skaičiuoja ir vis dar negali suskai
čiuoti savo begalinius nusidėjimus ir alpsta iš gailesčio... Bet
klydo ne vienas zakristijonas, ir pats Vincas Dovinė ubagy-
no kamarėlės prieblandoje veltui žudėsi, nes jis nežinojo,
kur laukti saulės skaistybėje užtekančios dienos.
Pagaliau atėjo išpažinties iš viso gyvenimo diena. Bet ir ta
būtų gal užtrukusi, jeigu būtų Dovinės likimu nesusirūpinęs
klebonas, kelinta diena jo nematydamas nei bažnyčioje, nei
šventoriuje su zakristijonu. Tai ir paklausė jį:
- Kur tu padėjai Dovinę?
- Pakūtavoja griešninkas, - atsakė, savo didžiąsias akis nu
nėręs, Mykolas, - ir rengiasi iš viso gyvenimo išpažinties.
Klebonas žvilgtelėjo pro zakristijos langą. Už lango stovė
jo nuogas ąžuolas be šv. Jurgio, o jo viršūnėje jau telkėsi
pavasario debesys.
- Gerai, - pasakė klebonas. - Tik tu jo iš proto neiškraus-
tyk su savo pakūtomis. Tegu jau eina išpažinties.
Pro langą žiūrėdamas, klebonas mąstė ne tiek apie Dovi
nę, kiek apie šv. Jurgio statulėlę. Jei kaip, ir nespės ligi atlai
dų padaryti. Iš rudens ilgai sirgo, o dabar su tuo nepaprastu
dievobaimingumu jau kuris laikas gaišta, o čia ir atlaidai ne
už kalnų.
Klebono paragintas, zakristijonas auštant atitempė Dovi
nę į bažnyčią ir parklupdė prie klausyklos. Iš pradžių spyrė
si, kad dar neprisirengęs, o paskui ranka numojo, - vis tiek!
210
Tiktai prie klausyklos atsiklaupus, nerimas apėmė Dovi
nę, ir jis norėjo sprukti lauk iš bažnyčios, bet čia klebonas
pasirodė su stula ant pečių, ir nebuvo kada pasitraukti. Ta
da su neramia sąžine ir drebančiu balsu pradėjo Dovinė sa
vo išpažintį. Stengėsi prisiminti, kiek prie kurio nusidėjimo
kirčių sienoje įkirto, bet jie lyg tyčia visi susimaišė galvoje ir
visai išbluko, tarsi niekada jų ir nebūtų buvę. Kamarėlės
sieną aiškiai matė, net kiekvieno sienojaus įskilimą ir tran
dies įgraužimą, o sužymėtų kirčių - nė vieno. Prasitrynę
akis - koks čia monas? Bet pro pinučių langelį matė tiktai
klebono sprandą... Iš to susijaudinimo ėmė žodžiai painio
tis, liežuvis klupti, ir pradėjo Dovinė, pats nežinodamas, ką
paistyti, o klebonas, rodės, visai neklauso jo plepalų, tiktai
atsidėjęs žiūri į juodą dėmę bažnyčios lubose, tarsi spėlio
damas, ar stogas neprakiuro.
Į tą dėmę ir Dovinė pradėjo žiūrėti. Klebonas, nutilus
šnabždesiui prie ausies, atitraukė akis nuo lubų ir pažiūrėjo
pro langelį.
- Viskas? - paklausė.
- Viskas, - nejučiomis išsprūdo Dovinei iš lūpų.
- Gailėkis už nusidėjimus, - pasakė klebonas, atitraukda
mas akis ir pradėdamas kažką murmėti po nosimi.
Čia ir Vincas Dovinė atsikvošėjo ir atsiminė, jog atliekąs
išpažintį iš viso gyvenimo, ir pradėjo muštis į krūtinę, kad
net tuščia bažnyčia dundėjo.
Keletas davatkėlių, barškindamos rožančius, žvilgtelėjo į
klausyklos pusę, atsiduso ir dar greičiau ir karščiau pradėjo
berti lūpomis sveikamarijas.
211
Pakūtos Dovinei klebonas uždavė apeiti keliaklupsčiai kry
žiaus kelius ir sekmadienį per mišias kaip viešam nusidėjė
liui bažnyčioje kryžiumi gulėti.
Paskui klebonas, davęs išrišimą, peržegnojo ir pakilęs iš
ėjo iš klausyklos.
Dvi davatkos, klūpančios iš kitos klausyklos pusės, su prie
kaištu pažiūrėjo į nueinantį kleboną ir dūsaudamos, klūps-
čios artinosi prie altoriaus mišių išklausyti.
212
atvestas į teisingą kelią paklydėlis. Kartą Dovinė, - kažkas
jam nepasisekė, - staiga pakilęs nuo varstoto, ėjo pro duris
ir trinktelėjo durimis zakristijonui j kaktą.
- O tau čia ko? - piktai riktelėjo, pamatęs zakristijoną.
- Aš čia, broliuk, aš čia... - mikčiojo sumišęs zakristijo
nas. - Aš čia ėjau, sakau, pažiūrėsiu, ką tu čia veiki...
- O tu nežiūrėk, - atšovė Dovinė. - Sakau, man klebonas
tokią pakūtą uždavė, tai ir pakūtavoju užsidaręs.
Ir duris prie pat nosies užtrenkė, vos spėjo zakristijonas
pasitraukti.
- Ir ko jis toks piktas kaip širšinas? - pats save paklausė
zakristijonas ir suprasti negalėjo.
Pastovėjo prie užtrenktų durų, pasitrynė iššokusį guzą ir
nuėjo dūsaudamas.
Vincas Dovinė iš viso nemėgdavo, jei kas žiopsodavo į jo
darbą, kol dar nėra baigtas, o šį kartą juo labiau niekam
nerodė, nes ir klebonas Ūsorius buvo įsakęs niekam nero
dyti savo darbo ir - Dieve gink - net užsiminti apie jį zakris
tijonui Mykolui.
Bet jeigu Vincas Dovinė būtų žinojęs klebono slaptą min
tį, jis gal būtų visai nesiėmęs užsakyto darbo, nors tai ir
buvo atgailos pridedama dalis, o jeigu būtų dirbęs, tai ne tik
zakristijonui, bet ir visiems parodęs savo darbą, kuris taip
negarbingai, niekieno nematytas, žuvo.
O zakristijonas vis dėlto, nors ir nepabaigtą, bet pamatė.
Nutaikė, kai Dovinė buvo išėjęs ir neužrakinęs kamarėlės,
ir pamatė ant varstoto nudrožtą iš medžio arklį, šalia jo gu
lintį šv. Jurgį ir slibiną su baisia galva ir sparnais, įspraustą
213
tarp varstoto sraigtų. Šventa karalaitė stovėjo prie lango, ir
jos veidas pasirodė Mykolui kažkur matytas, tiktai negalė
jo atsiminti kur. Bet ilgai ir galvoti negalėjo, nes be bai
mės, kad gali būti Dovinės užkluptas, širdį spaudė klaikus
įtarimas.
- Na, ir ką jis čia daro? - vėl save paklausė. - Ar galėjo
jam tokią pakūtą klebonas užduoti?
Bet šito klausimo nedrįso išspręsti kuklus bažnyčios tar
nas, nes visą nukrėtė dievobaimingumo šiurpulys:
- Ar nenubaus Dievas už tokią šventvagystę? - ir atatups
tas, suspaustas baimės ir nujautimo, zakristijonas Mykolas
išėjo iš dirbtuvėlės ir persižegnojo. Duris pamiršo atdaras,
nes beveik tekinas nubėgo į šventorių ir su sielvartu apžiū
rėjo tuščią pastogėlę ąžuole.
Atsiklaupęs pasimeldė ir kiek nusiraminęs nuėjo. Nuo to
laiko zakristijonas kur eis, ką veiks, ar bažnyčią šluos, ar
žvakes ant altoriaus degs, vis galvojo apie Vinco Dovinės
keistą darbą.
- Na, ir ką jis daro? - pats save klausdavo ir neramiai
žiūrėdavo į tuščią šv. Jurgio pastogėlę. - O kas bus, jei tikra
sis šv. Jurgis sugrįš?
Jis šventai tikėjo ir visa širdimi nujautė, kad turi sugrįžti,
nors ir pavogtas, tikrasis šv. Jurgis, todėl karštai meldėsi ir
laukė tos dienos.
O Vincas Dovinė, sugrįžęs į savo dirbtuvę, visai net ne
pastebėjo, kad čia svetimo žmogaus būta. Kiek stabtelėjo,
pamatęs atdaras duris, bet pagalvojo, kad pats per skubumą
bus jų neuždaręs.
214
Ilgai negaišdamas pabaigė skaptuoti figūras, paskui pri
kalė slibiną prie lentos, primynė jo uodegą arklio kanopo
mis, užsodino šv. Jurgį ant arklio ir įkišo į jo rankas ietį,
kuria jis pervėrė bjaurią slibino galvą. Tada kampe ant uo
los pastatė šventą karalaitę, kurią šv. Jurgis išgelbėjo nuo
smako prarijimo.
Sustatęs figūras, nudažė šv. Jurgio apsiaustą raudona kaip
gaisro pašvaistė spalva, žirgą - širma, obuoliuota, o smaką -
juoda - pragaro dervos - spalva, tiktai akis padarė raudo
nas ir liežuvį - bjaurų, sukrekėjusio kraujo spalvos. O kara
laitę nutepė dangiška spalva, tokia, koks būna pavasario dan
gus. Akis skaisčias padarė ir lūpas raudonas, o veidelį - iš
blyškusį, nusiminusį, mirti pasirengusį.
Pabaigęs pats apsidžiaugė ir ilgokai grožėjosi savo kūri
niu. Nudžiūvus dažams, pasikišo po skvernu ir nunešė kle
bonui.
Klebonas rengėsi pavasario sėjai. Klėtyje pilstė javus ir pats
su savimi kalbėjosi.
Dovinė sustojo tarpduryje. Klebonas jo nepastebėjo ir to
liau balsiai paistė:
- Nemažai tos Dievo dovanos, bet kas iš to? Pasėti - pasė
siu, bet nežinau, ar pjausiu?.. Perkels į kitą parapiją, pradėk
vėl viską iš naujo! Toks jau kunigo gyvenimas! - atsiduso,
patylėjo. - Turėčiau savo ūkį, vaikus, pačią, gyvenčiau kaip
visi žmonės!.. Et!.. - mostelėjo ranka ir atsistojo. Pakėlęs
akis, pamatė Dovinę tarpduryje stovint.
- O tau čia ko? - supyko.
Dovinė lyg kaltas šyptelėjo:
215
- Aš čia, klebone, Jurgį atnešiau... Jau padariau, - ištrau
kė iš po skverno ir padavė klebonui.
Klebonas paėmė iš Dovinės šv. Jurgį ir, net nepažiūrėjęs,
kaip padarytas, įkišo į grūdų krūvą. Paskui atkišo Dovinei
porą rublių.
- Se tau už darbą... O iš ubagyno jau būtų laikas išsikraus
tyti. Per jaunas dar esi tenai smirsti. Matai, sėjos metas!.. Visi
žmonės laukuose dirba, o tu čia su zabovėlėm nešiojiesi.
- Tai kad, klebone, prašei, - nesuprato Dovinė klebono
nepasitenkinimo.
Jeigu būtų supratęs, gal būtų nedavęs išniekinti savo kūri
nio, kurį su tokia meile ir atsidėjimu padarė...
- Prašiau, prašiau, - mostelėjo ranka klebonas. - Padarei,
gali ir eiti.
Dovinė truktelėjo pečiais ir nuėjo. Tiktai nežinojo, kur
eiti. Kišeniuje skambėjo du rubliai. Didelė pagunda buvo
nueiti į karčemą, bet susilaikė. Tai ir gūžinėjo po šventorių,
nežinodamas, kur dėtis.
Sutemus vakare sėdėjo ant šventoriaus akmeninės tvoros
ir žiūrėjo, kaip pavasarinis vėjas sklaido tarp debesų žvaigž
des. Žiūrėdamas į žvaigždes, pamatė patamsėję per švento
rių kažką einant. Įsižiūrėjęs pažino kleboną, nešantį ant pe
čių kopėčias ir dar kažką po pažastimi.
- Kurgi jis eina? - pagalvojo ir nusekė paskui akimis.
Klebonas atėjo prie ąžuolo, kur buvo tuščia šv. Jurgio
pastogėlė, pasistatė kopėčias, apsidairė ir kažką padėjo.
Paskui greitai nulipo ir su kopėčiomis nudūlino atgal per
šventorių.
216
- Ar tik ne Jurgis sugrįžo? - smilktelėjo Dovinei į galvą,
ir, palaukęs, kol klebonas nuėjo, nušoko nuo tvoros ir nu
sėlino pažiūrėti, ką jis ten padarė.
Šv. Jurgis tikrai buvo sugrįžęs, tiktai Dovinė jo nepažino.
Visas sugadintas, subjaurotas, viena arklio koja išlaužta, ki
ta vos laikosi, pats šv. Jurgis, - ir kas galėjo taip jo apsiaustą
supurvinti? - vos laikosi ant žirgo, o šventoji karalaitė -
tarsi apdeginta, tarsi išdegutuota, - nesuprasi.
-Tai šitaip sumanei, klebonėli, iš mano darbo pasijuokti? -
iš piktumo sugniaužė Dovinė kumščias. - Bet dar pažiūrėsi
me, katras iš katro pasijuoks!
Tuojau ištraukė iš pastogėlės suluošintą šv. Jurgį ir nusi
nešė į dirbtuvę. Ten šviesoje apžiūrėjo savo darbą - tikrai
nepažinsi, visas sumaitotas: apsvilintas, apdegintas, kažkuo
išteptas, supurvintas, kad atrodė ne vakar padarytas, bet
šimtą metų sąšlavyne gulėjęs ir dar kažkur valkiojęsis.
- Ne kitaip, Jurgeli, kad ir tu pekloje buvai, - liūdnai šyp
telėjo Dovinė, apžiūrėdamas savo kūrinį, kuriuo pats gro
žėjosi. - Kurgi kitur būtum taip apdegęs ir susibjaurojęs?
Bet nieko, padarysiu kitą tavo paveikslą, tiktai prašmatnes
nį. Ir arklį tau duosiu tikrą bažnyčios tarną, savo prietelių,
o smakas, kurį tu smeigsi, bus ne kas kitas, tiktai tas pats
velnias, kuris tave pekloj svilino.
Taip nutaręs Vincas Dovinė susidėjo į maišą visus savo
įrankius, nepamiršo ir sugadinto šv. Jurgio, užsimetė ant
pečių ir nuėjo per miegantį, bet jau švintantį miestelį. Da
bar jis suprato, kad tiktai be reikalo sugaišo laiką Paliepių
klebonijoje ir ubagyne.
217
O ten ant rytojaus jo pasigedo. Po mišių paklausė klebo
nas zakristijoną:
- Ar dar nesugrįžo?..
Zakristijonas Mykolas visas taip ir nutirpo.
- Nejaugi, klebonėli?.. - bet, nebaigęs pasakyti savo bai
mės, išbėgo iš šventoriaus įsitikinti, ar tikrai padarytas švent
vagiškas darbas.
Šį kartą dievobaimingas bažnyčios tarnas, atskubėjęs prie
švento ąžuolo ir radęs tuščią pastogėlę, lengvai atsiduso. Su
ta linksma žinia nubėgo atgal pas kleboną į zakristiją.
- Nėra, klebonėli, nėra! - džiaugsmingai pranešė.
- Kaip tai? - nustebo klebonas ir pats nuėjo pažiūrėti.
Pastogėlė tikrai buvo tuščia. Pažiūrėjo įtariamai į zakristi
joną, norėjo kažką paklausti, bet tiktai ranka mostelėjo:
- Bala jo nematė!.. Tiktai be reikalo du rublius įkišau kaip
šuniui į s...
Bet ilgai gaišti ir graudintis dėl tų dviejų rublių nebuvo
kada. Visi ūkininkai jau seniai buvo laukuose, o jis ir taip
bažnyčioje užtruko. Liepė zakristijonui suieškoti Dovinę, o
pats išėjo į laukus, kur bernai avižas sėjo. Bet zakristijonas
Mykolas, išgriozdęs visą bažnytkaimį, niekur nerado Dovi
nės ir apsidžiaugė.
VI
O vis dėlto šv. Jurgis sugrįžo prieš atlaidus į savo pastogėlę
Paliepių šventoriaus ąžuolo drevėje. Tiktai taip atsimainęs
ir atsinaujinęs, kad net pažinti negalima buvo. Raudonas
218
apsiaustas kaip gaisras plevėsavo, žirgas, širmas, obuolinis,
piestu stojo ir trypė kojomis bjaurų slibiną, kurio gerklę
pats šv. Jurgis pervėrė savo ietimi. O karalaitė tai jau buvo
nepasakomo gražumo, tarsi iš pasakos, tiktai jos veidas kaž
ką pažįstama priminė. Bet iš pradžių niekas į tai neatkreipė
dėmesio, nes visi be galo buvo nustebinti, tiktai nežinojo,
ar čia stebuklas įvyko, ar kažkas kitas pasidarė.
O maldingos moterėlės jau iš pat ryto keliaklupsčiavo apie
naujai atsiradusį šv. Jurgį, barškindamos rožančiais ir die
vobaimingai žvilgčiodamos į naują statulėlę. Kitai moterė
lei net ašaros žiūrint ištrykšdavo:
- O jurgutėliau, koks jis gražus sugrįžo, tarsi iš dangaus!
Ir dar karščiau meldėsi.
Paskui nubėgo vienos pas kleboną, kitos pas zakristijoną
ir pranešė apie įvykusį stebuklą.
Stebėjosi klebonas, kaip čia galėjo atsitikti, bet jeigu jau
atsitiko, tai ir gerai.
O zakristijonas Mykolas, išgirdęs tą naujieną, rankomis
pliaukštelėjo ir vos nesusmuko.
- O vis dėlto jie savo padarė, - atsiduso. - Atleisk jiems,
Viešpatie, ir susimilk ant mūsų griešninkų...
Dūsaudamas atėjo prie ąžuolo ir savo akim pamatė ir ne
norėjo tikėti: šv. Jurgis - ne Jurgis, - bet pats Dovinė, jojo
ant arklio, kurio galva buvo panaši į jo, zakristijono, galvą
ir smeigė ietimi smaką - kleboną... Į ką panaši karalaitė, net
nepamatė išsigandusios zakristijono Mykolo akys, nes jos iš
tos baimės aptemo ir jis pats vos nepargriuvo. Pritrūkęs kva
po, nubėgo pas kleboną. O apie ąžuolą rinkosi vis didesnės
219
maldininkų minios ir stebėjosi Dievo galybės prajovais. Kai
kas pažino ir karalaitę. Kaip gyva buvo Siupienių Elena...
Uždusęs zakristijonas Mykolas įpuolė pas kleboną ir ne
savu balsu sušuko:
- Klebonėli, klebonėli, ir ką tas latras Dovinė padarė? Kaip
jį šventa žemė nešioja, perkūnas vietoje nenutrenkia?..
Taip smarkiai keikiantis negirdėjo klebonas zakristijoną
Mykolą ir nustebęs į jį pažiūrėjo.
- Na, ir ką jis padarė?
- Nugi šv. Jurgį, atleisk jam, Viešpatie, padarė ir į pasto
gėlę įdėjo...
- Durnius, - atsakė klebonas. - gal tai pats šv. Jurgis, to
netikėlio pavogtas, atgal sugrįžo...
- Negali būti, klebonėli, - nesutiko zakristijonas. - Visai
nepanašus į buvusį šv. Jurgį...
- Tai kas čia tokio, - patraukė pečiais klebonas. - Gal jis
kiek atsimainė kelionėje. Beveik visus metus nebuvo.
- Negali būti, klebonėli, - ginčijosi zakristijonas. - Argi
galėtų šv. Jurgis priimti Dovinės pavidalą? Tegu jis ir spa-
viedį atliko, ir pasitaisė, bet...
Nutilo zakristijonas ir abiem rankom akis užsiėmė, lyg
verkti pasirengęs. Nieko nesuprasdamas, klebonas pažiūrė
jo į jį, atsakymo ieškodamas, bet zakristijonas atsidusęs to
liau pasakojo:
- O arklys, klebonėli, tas šv. Jurgio žirgelis, labai gražus,
tiktai jo galva į mano galvą panaši, klebonėli.
- O čia dabar kas? - pagalvojo klebonas. - Iš proto zakris
tijonas išėjo ar kurį galą? Pažiūrėjo į zakristijoną - nagi iš
220
tikrųjų - jo galva j arklio galvą užneša. Net šyptelėjo neno
romis klebonas. Kaip anksčiau jis to nepastebėjo.
- O smakas, klebonėli, - net nemirktelėjęs zakristijonas
išpoškino, - visai į jus, klebonėli, panašus...
- Negali būti! - sušuko klebonas, žvilgtelėjęs į išsižiojusį
zakristijoną, ir, nelaukdamas, kol jis dar ką pasakys, atse
giota sutana, be kepurės ir lazdos, kurią visada su savim
nešiodavosi, išlėkė iš klebonijos ir nurūko prie ąžuolo šven
toriuje.
Apie ąžuolą jau buvo susirinkusi didelė maldininkų ir žiop
lių minia. Prie pat ąžuolo suklupusios davatkos skubėjo
rožančių atkalbėti. Pamačiusios kleboną, keliaklupsčios trau
kėsi į šalį, viena ranka laikydamos rožančių, kita pakelda-
mos sijoną.
Klebonas smarkiais žingsniais pro išsiskiriančią minią
priėjo prie ąžuolo ir sustojo kaip žemėn įsmukęs. Slibino
galva iš tikrųjų buvo panaši į jo, Benedikto Ūsoriaus, galvą.
- Na ir šėtonas! - garsiai nusikeikė klebonas ir, pamatęs
paskui atskubantį zakristijoną, šūktelėjo: - Suieškok man
greičiau tą prakeiktą Dovinę.
Zakristijonas puolė šen, ten ieškoti Dovinės, o klebonas
sugrįžo atgal į kleboniją, netverdamas savo kailyje ir visas
drebėdamas iš piktumo.
Visi keliai jau dundėjo, važiavo žmonės į atlaidus.
Suklupusios prie ąžuolo davatkos, nuėjus klebonui, pa
sižvalgė vienos į kitas lyg katės, prižagusios pieną, ir viena
po kitos pradėjo kilti, nepabaigusios kalbėti rožančiaus. Di
džiausias sumišimas kilo dievobaimingose galvose, o dar čia
221
iš šalies vienas kitas šyptelėjo ir nusikvatojo. Tai ir spruko
kuo greičiausiai į bažnyčią.
Zakristijonas Mykolas nubėgo į ubagyną, išvaikė visus uba
gus, kad eitų ieškoti Dovinės. Ubagai, brazdindami lazdo
mis, kabinėdamies krepšius, rengėsi apsėsti šventorių ir baž
nyčios laiptus, todėl nepatenkinti niurnėjo:
- O ar velniam jo prireikė? Čia tokie atlaidai, o mes eisi
me kažkokio paleistuvio ieškoti. Susiieškok pats, jei tau jo
reikia!
Zakristijonas ir išbėgo pats į miestelį. Kurgi kitur tas lat
ras bus, jei ne Leizerio karčemoje? Ten jis jį ir atrado.
Vincas Dovinė jau iš pat ryto atsibeldė pas Leizerį, atli
kęs savo nakties žygį. Nunešė naują šv. Jurgį į pastogėlę
šventoriuje, o senąjį, klebono sugadintąjį, užnešė į varpi
nę ir padėjo viršum didžiojo varpo, arčiau prie dangaus,
sakydamas:
- O tu lipk su graudžiais varpų garsais į dangų ir pasiskųsk
ponui Dievui, kad tau žemėje pragarą padarė.
Tai atlikęs, atsibeldė į karčemą. Prikėlė su aušra Leizerį,
tas savo akim nenorėjo tikėti:
- Oi, ar tai Vincas Dovinė? Negi iš peklos parėjai?
- Iš peklos, iš peklos, - linksmai atsakė Dovinė. - Ten
tavo tėvą mačiau, smalos katile verda ir smalą laka.
- Nu, ką tu kalbi, nepraustaburni! - su priekaištu pažiū
rėjo Leizeris ir galvą pakraipė.
Dovinė toliau linksmai paistė:
- Na, gal tenai ne tavo tėvas buvo, gal senasis Judelis ant
liepsnų čirška. Neturėjau laiko gerai įsižiūrėti, baisiai karšta.
222
O dabar duok degtinės ir silkės uodegą. Per visą naktį iš
peklos ėjau, truputį sušalau, o ir liežuvį pavilgyti metas!
- O aš maniau, Vince, kad tu, kai įstojai į ubagyną, šven
tasis pasidarysi ir daugiau tos smarvės negersi, - mėgino
pasityčioti Leizeris.
- Nėra durnių, Leizeri! - atkirto Dovinė. - Verčiau aš tuos
šventuosius dirbsiu ir pragersiu. Po smerties vis katras nors
užtarys ir kaip nors išsisuksiu.
- Oi, oi, - padūsavo Leizeris ir atnešė degtinės bonką. -
O tu pinigų ar turi?
Dovinė su panieka trinktelėjo ant stalo sidabrinį rublį.
- Matai?
- Nu, tai gerk ir nepasigerk, - pastatė ant stalo Leizeris
bonką.
- Tai ką, tu čia man vandens, o ne degtinės pripylei, kad
aš gersiu ir nepasigersiu? - paskalandavo Dovinė bonką ir
užsivertė.
Seniai buvo gėręs ir greitai apsvaigo. Atėjęs zakristijonas ra
do jį jau gerokai įkaušusį. Jpuolęs į karčemą, pradėjo bartis:
- Na, ką tu padarei, bedievi? O dabar ir vėl laki šitą smar
vę. Eik greičiau, tave klebonas šaukia...
Dovinė sutiko zakristijoną Mykolą kaip didžiausią savo
draugą.
- Eikš, brolau! - ištiesė abidvi rankas. - Išgersime! Kas
mums ten klebonas? Tegu jis sau žinosi su savo šventaisiais!..
O mums kas rūpi? Savo padarei ir uliok, kiek dūšia pakelia!
Zakristijonas su panieka ir priekaištu žiūrėjo į svirduliuo
jantį savo darugą ir galva lingavo:
223
- Ak, tu begėdi, begėdi!..
- Kokia čia gėda? - supyko Dovinė. - Ne bet kokius pini
gus prageriu, bet iš klebono rankos. Vieną rublį jau pragė
riau, o kitas, matai - dar sveikas! Na, tai ir išgersime. Už
tokius pinigus ir išgerti ne nuodėmė.
Zakristijonas čia visai sumišo. Jis atsiminė tuos du rub
lius, kuriuos klebonas minėjo prie tuščios pastogėlės... Da
bar jis viską suprato, nors visko ir nežinojo. Ta proga pasi
naudojo Dovinė ir sumišusį zakristijoną nusitempė prie
stalo, prievarta supylė degtinės stiklinę. Mykolas pasipur
tė ir suriko:
- Leisk!..
- Durnas nebūk, prieteliau, - ramdė Dovinė zakristijoną. -
Sakau, kad už tokius pinigus ne griekas.
- Ar tu nemeluoji? - vis dar nenorėdamas tikėti, kad čia
prisidėjo ir klebonas, paklausė Mykolas.
- Ir ką aš čia turiu meluoti, prieteliau? - ramino Dovinė,
pildamas naują stiklinę. - Išgersi, pats suprasi.
Zakristijonas išgėrė ir antrą stiklinę, bet ar suprato ką -
nežinia. Iš karčemos išėjo svyruodamas ir kažkaip keistai
žvengdamas. Neaišku buvo, ar jis verkia, ar juokiasi.
VII
224
mūsų šv. Jurgio statulą iš pastogėlės... O čia toks meistras
Dovinė naują padarė, kad jį kur bala!..
Kunigai stebėjosi:
- Tai kokia čia nelaimė? Kaip ir visame sviete, vietoje se
no - jaunas...
Nuėję pažiūrėti naujo šv. Jurgio, visi gyrė:
- Na, tokios gražios šv. Jurgio statulos kaip gyvi dar nesa
me matę. Koks puikumas, koks formų aiškumas! Klebonas
gali tik pasidžiaugti! Ir iš kur tokį meistrą, klebone, ėmei?..
Tai Mykolas Angelas, Leonardo da Vinči!.. Tikrai gabių ran-
kų darbas!
O atvažiavęs Lygumų džekonas Anupras Burbulevičius iš
syk nutarė:
- Tai matai, klebone, kartais ir vagies ranką Dievas va
džioja. Jei būtų nepavogęs, tai naujo tokio neturėtum!.. O
anas, kiek atsimenu, jau visai buvo supuvęs!.. Apleidi, kle
bone, bažnyčią, apleidi! - pagraudino ir pats pasisiūlė pa
šventinti prieš sumą naują šv. Jurgį.
Klebonas iš pradžių net apmirė: kaip čia dabar išsisukti?
Negi nė vienas nepastebėjo, kad slibino galva į jį panaši?
Žiūrėjo į visų akis, ar neišsiduos. Bet ne. Rodos, niekas ne
matė. Jei kuriam ir pasirodė keistas panašumas, tai neatkrei
pė dėmesio. Ir klebonas Ūsorius pats save kvailino, kam jis
pirmąjį Jurgį svilino, viskas būtų gerai išėję. Pagaliau nusi
ramino, gal ir dabar viskas gerai pasibaigs, o paskui tą galvą
galima bus kaip nors nusukti ar dar ką nors padaryti.
Taip būtų gal viskas ir pasibaigę, jei ne zakristijonas My
kolas. Parėjęs iš karčemos, žvengė, į kampą zakristijoje
225
įsispraudęs, ir savo pareigas visai užmiršo. Nei altorių dangs
tė, nei žvakes mišioms degiojo. O čia suvažiavo į atlaidus
kunigų daugybė, vienas po kito ant visų trijų altorių turėjo
mišias laikyti. Siunčiamas žvakes uždegti zakristijonas pa
mišėlio akimis klaikiai pasižiūrėjo ir atsakė:
- Nedegsiu žvakių, šiandien juodąsias mišias laikysime!
Tai išgirdęs, klebonas pasiuto ir, stvėręs zakristijoną už
pakarpos, metė pro duris:
- Lauk, arkliagalvi, iš Dievo namų!
O zakristijonas, ar iš pragaro jėgos gavęs, toks menkas,
sunykęs žmogutis, spyrėsi prieš įtūžusį kleboną ir nenorėjo
pasiduoti. Jsirėmė kojomis ir rankomis į durų staktą ir - nė
iš vietos. Ir dar įsispyręs žvengė visa gerkle:
- I-cha-cha! Sakiau, klebonėli, nedaryk šventvagystės! Da
bar pamatysi, parjos tikrasis šventas Jurgis ir tave tiesiai į
pragarą nugramzdins!..
Kleboną net prakaitas išpylė, besigalynėjant su zakristijo
nu. Iš proto išėjo ar kurį galą? Pagaliau su pribuvusių kitų
parapijų kunigų pagalba nugalėjo zakristijono velnišką už
sispyrimą, išmetė iš zakristijos, įsakęs vaikams klapčiukams
pašaukti špitolninkus, kad suimtų pamišusį zakristijoną ir
uždarytų ubagyne.
Susitvarkęs klebonas pašaukė špitolninką sumai skambin
ti, o džekonas Burbulevičius, apsivilkęs balta kamža, rengė
si eiti prieš sumą pašventinti šv. Jurgį. Bet čia įvyko keisti
dalykai.
Nuėjęs į varpinę, špitolninkas persižegnojo ir paėmė di
džiojo varpo virvę. Varpas sugaudė skardžiai, garsiai, kvies
226
damas tikinčiuosius į bažnyčią. Bet su pirmais varpo garsais
parlėkė iš dangaus - daugelis matė, kad iš viršaus krito, -
senasis šv. Jurgis.
Sujudo minia. Vieni, pagauti siaubo, atatupsti traukėsi atgal,
kiti iš smalsumo veržėsi į priekį. Tarp jų pasirodė ir vėl iš kaž
kur atsiradęs zakristijonas Mykolas ir pamišusiu balsu šaukė:
- Melskimės! Sugrįžo iš dangaus stebuklingasis šv. Jurgis!
Gailėkimės už savo nusidėjimus, ateina paskutiniojo teismo
rūsčioji diena!
Ir pats, parpuolęs ant kelių, abiem rankom sučiupo nukri
tusią statulą ir godžiai ją bučiavo. O šv. Jurgis, krisdamas
nuo varpinės, nusilaužė sau vieną koją ir sutraškino abi prie
šakines žirgo kojas. Visas pasviręs, lyg vis dar kristi pasiren
gęs, laikėsi tiktai ant vienos ieties, atremtos į slibino goserę.
Bet ir pats slibinas buvo smarkiai nukentėjęs, - per vidurį
pertrūkęs, uodega atskilusi ir kažkur dingusi. Taip pat kaž
kur pražuvusi buvo ir šv. karalaitė.
Bet viso to nematė zakristijonas. Iškėlė sulūžusią statulėlę
viršum savo galvos ir dairėsi pamišusiomis akimis.
Minia atsitraukė nuo jo, ir čia jis pamatė balta kamža ap
sivilkusį džekoną Burbulevičių ir šalia jo stovintį klapčiuką
su krapylu ir švęstu vandeniu. Tada jis pašoko iš vietos ir
klaikiu balsu suriko:
- Neduosiu pašventinti šventvagiško darbo! - ir puolė prie
ąžuolo, kur buvo šv. Jurgio pastogėlė.
- Laikykit, laikykit pamišėlį! - sušuko džekonas, bet mi
nia traukėsi į šalis. Kai kas šaipėsi, kai kas, nieko nesupras
damas, kas čia darosi, bailiai spoksojo.
227
O zakristijonas nuostabiu greitumu ir vikrumu jau rangė
si į šv. Jurgio ąžuolą, nučiupo naujai Vinco Dovinės padary
tą statulėlę ir trenkė ją į žemę, padėdamas į jos vietą - seną,
sugadintą šv. Jurgį. Paskui pats nušoko nuo medžio, pami
šęs ir apsiputojęs, pagriebęs daužė į akmenis naują statulą ir
mindžiojo kojomis, kol iš šv. Jurgio, jo žirgo ir smako liko
vieni šipuliai. Tiktai viena šv. karalaitė sveika išliko, nes ji,
krisdama į žemę, laimingai atskilo nuo lentos ir nusirito į
šalį. Zakristijonas Mykolas, apimtas pirmo įniršio, jos ne
pastebėjo, o paskui, pagautas dievobaimingumo siaubo, su
klupo prieš bažnyčią ir, rankas į dangų iškėlęs, sušuko:
- Melskimės, idant žemė neprasivertų ir mūs neprarytų!
Vienas kitas šalia jo suklupo, o visa minia spruko lauk
nuo šventoriaus. Ir džekonas Burbulevičius, nežinodamas,
ką daryti, patraukė pečiais ir apsisukęs nuėjo į bažnyčią. O
zakristijonas Mykolas vis dar šaukė šventoriuje.
Taip negailestingai buvo sunaikinti pirmieji Vinco Dovi
nės, dievadirbio, kūriniai, pirmas - paties klebono Bene
dikto Ūsoriaus sugadintas, o antras - jo tarno zakristijono
Mykolo Lapienės pamišusių rankų visai pražudytas. Bet už
tai juos Dievas ir nubaudė, o Vincą Dovinę išaukštino.
228
Perskyrimas septintas
229
kur buvo tiktai sulūžusi bažnytėlė ir jokio ūkio, o antrasis -
duok, Dieve, jam dangų - iš to susikrimtimo ar pamišimo
pasikorė pirmą naktį po tų nelemtų įvykių.
Tiktai vienas Dovinė, kaip minėjau, buvo išaukštintas, nes
jis čia buvo nieko nekaltas. Jo atsivertimas ir prie šventos
bažnyčios sugrįžimas buvo piktam išnaudotas per neišma
nymą tamsių bažnyčios tarnų. Taip visą atsitikimą įvertino
naujasis klebonas ir Vincą Dovinę visiškai išteisino. Be to,
susižavėjęs jo darbu, ypač gražiai padaryta šv. Jurgio pasto
gėle, kuri buvo tikras altorius ąžuolo drevėje, - užsakė jam
perstatyti bažnyčios didįjį altorių, kuris buvo jo pirmtakū-
no visiškai apleistas ir baigiąs griūti.
Vincas Dovinė ir šitą pavestą darbą gerai atliko ir nuo to
laiko pagarsėjo kaip įgudęs bažnytinių ir šventų daiktų
meistras. Norėjo tas šviesusis klebonas išsiųsti Vincą Dovi
nę kur į užsienius pasimokyti ir tuo tikslu rengėsi padaryti
tarp klebonų rinkliavą, bet nieko iš to neišėjo, tiktai išgarsi
no Dovinę kaip nepaprastą meistrą, ir nuo to laiko vienas
po kito pradėjo kviesti jį klebonai, pavesdami sutvarkyti baž
nyčias ir užsakydami visokių šventųjų statulas. Jo atliktu
darbu būdavo ne mažiau patenkinti, kaip šviesaus proto kle
bonas Ambraziejus, tiktai pats Vincas Dovinė juo toliau, juo
mažiau rūpindavosi savo darbais. Dabar jis dirbdavo be to
užsidegimo ir meilės, tiktai už pinigus, tai ir stengdavosi
kuo daugiau išlupti iš šykščių klebonų, nes jis iš įkvėpto
menininko pavirto paprastu amatininku.
Tada atsirado ir jo priežodis: „Dieve, tu mane sutvėrei, o
aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau“, kuris būtų jį visai
230
pražudęs, nes dabar ir gėrė jis jau ne taip, kaip tada iš nelai
mingos meilės, viską pragerdamas ir užmiršdamas, bet su
saiku ir savo vietoje, dažniausiai klebonijose - kaip savo
vertę žinąs ir save gerbiąs meistras. Jei kartais ir apimdavęs
nerimas dėl tokio apibrėžto gyvenimo, tai tiktai daugiau
išgerdavo, kuo viskas ir baigdavosi.
Taip gal būtų Vincas Dovinė ir pabaigęs savo gyvenimą
klebonijų įnamiu, bet čia sutiko jis kilnios dvasios vyrą -
kunigą Paukštę, kuris savo meilės dievu dar kartą nuskaid
rino Dovinės dvasią, bet neišvedė iš klampynių, nes ištiko
didysis karas, kuris viską iš pagrindų sugriovė ir suardė jų
draugystę. Bet po to Dovinė vis dėlto sukūrė savo didįjį
kūrinį, kuris net stebuklingu pagarsėjo ir nustelbė patį savo
autorių, o paskui ir pats per žmonių tamsumą pražuvo,
prislėgdamas savo kūrėją. Bet toks jau likimas kiekvieno kū
rėjo. To neišvengė ir Vincas Dovinė.
231
PURVI ŠKI Ų STEBUKLINGOJI
I
Tai buvo per karą, kai baisi Dievo rykštė ugnimi ir krauju
nuplakė šventąją Lietuvą, sužėlusius pasėlius ir nokstančius
javus negailestingai išklampojo vokiečių ir rusų kariuome
nės, kur kas antras žingsnis - duobė ligi juostos, - tose duo
bėse, išneštose patrankų šovinių, buvo palaidotas visas ar
tojų ramus gyvenimas bei ilgų metų atkaklus darbas ir sūrus
prakaitas.
Ties Purviškių kaimu, kuris ilgu rėžiu į Velniaraisčio pel
kes įlindęs, visai netikėtai įvyko žiaurios kautynės, kurios
ilgus metus kaip kruvina baisi šmėkla slankiojo, sukeldama
siaubą, apylinkės žmonių atmintyje.
Niekas nemanė, kad tokios baisios žudynės gali įvykti
tokiame Dievo ir žmonių užmirštame užkampyje, kaip Pur
viškių kaimas, už kurio, rodėsi, Velniaraisčio nepereina
mose pelkėse baigiasi Dievo pasaulis. Bet klydo žmonės
taip manydami, nes be galvos bėgančiai rusų kariuomenei
žemėlapiai rodė, kad pro tas pelkes eina tiesus ir lygus
kelias į kalnuotas ir upių išvingiuotas žemes, kurių kran
tuose ir skardžiuose galės atremti vokiečių veržimąsi. Bet
ir žemėlapiai šį kartą apgavo, ir rusų kariuomenė, pralė
kusi pro Purviškių kaimą, jų galulaukėse įklimpo į neperei
namas pelkes. Klimpo arkliai, smego patrankos, o ir pėsti
ninkai į liūnus nugarmėdavo. Siuto karininkai, kančiais
232
žmonėms grasydami, klausinėjo, kur čia kelias pro pelkes,
žmonės tiktai pečiais traukė - jokio čia kelio niekados ne
buvo. Tiesa, kai kurie atsiminė, keletą metų prieš karą čia
vaikščiojo su kartimis kažkokie valdžios žmonės, kalbėjo,
kad kelią pro pelkes vesią, bet niekas jiems nepatikėjo, nes
kaip pro tokius liūnus kelią pravesi, negi prarajas užpilsi?
Nebent ąžuoliniais rąstais išgrįsi, kaip yra užsilikę tokio
grindinio iš neatmenamų laikų, kurio galas skęsta Divyčio
ežere. Bet tada milžinai gyvenę, jie galėję ir pelkes ąžuo
lais išgrįsti, o šiandien ir ąžuolų reta, o tų milžinų visai
negirdėti. Tai ką čia galėjo padaryti tie apšepusiomis barz
delėmis maskoliukai? Žinoma, nieko ir nepadarė. Pasidai
rė po pelkes, pasmaigstė kartimis liūnų eketes, - kur tu
pasieksi tokiu pagaikščiu dugną? - sugrįžę į kaimą, užsisa
kė pas ūkininkus kiaušinienės su lašiniais, smarkiai išgėrė
ir iškeliavo. Aplinkiniai žmonės ir užmiršo, kad čia žadėjo
kelią pravesti, nes tai palaikė už paprastą ponišką kliedėji
mą, kuris tačiau atsirado kariškuose žemėlapiuose ir pra
žudė visą Purviškių kaimą.
Įklimpusi į pelkes kariuomenė suprato baisią klastą ir keik
damasi pasuko atgal. Pats jenerolas ant putoto žirgo rėkė
ne savo gerkle, kad net seilės tiško, kol visai užkimo, ir spie
gė, netekęs balso, kai Purviškių kaimo medžių viršūnes pa
lenkė kaukdami vokiečių šrapneliai ir sproginėjo, viską su
žemėmis sumaišydami. Nespėjo kariuomenė iš kaimo išeiti,
kai priešais pasitiko vokiečiai, ir prasidėjo baisios skerdy
nės. Susiėjo ant durtuvų ir skerdė vieni kitus, nuklodami la
vonais visą kaimą, aptaškydami krauju žemę ir namų sienas,
233
nes visur buvo pilna kareivių, - žudynės ėjo laukuose, kie
muose ir namuose.
Purviškių gyventojai, kurie spėjo, išlakstė kur kojos neša,
akys mato, nes iš jų namų sklido baisesnis už patrankų griau
dimą - skerdynių staugimas, kuris net tolimas pelkes siau
bingu šiurpu nukrėtė.
Tokių baisybių ir paskutiniojo teismo rūsčiąją dieną nie
kas nesitikėjo išvysti, kaip išvydo tos baisios dienos pava
kare, kol pagaliau sutemusi naktis uždengė visas tas baisy
bes ir klaikioje tamsoje, kurią siaubingai apšviesdavo kaip
griausmas ir perkūnija patrankų griaudimas ir sviedinių
sprogimas, buvo toli girdėti baisus riksmas, kuris susilie
davo j vieną klaikų ūžesį, tarsi iš paties pragaro gelmių
išsiveržusį. Paskui švystelėjo gaisras, vis plačiau apsemda-
mas visą padangę, ir pagaliau apėmė visą dangų, nes lieps
nų stulpai iškilo ir gretimuose kaimuose, ir rodėsi, kad
visa žemė dega.
Tiktai trečios dienos pavakare sugrįžo į savo kaimą Pur
viškių gyventojai ir slankiojo kaip gyvi numirėliai po buvu
sias savo sodybas, kurios dabar buvo griuvėsiais ir dykumo
mis paverstos.
Sugruzdėjusių pamatų akmenys ir griuvėsių krūvos rodė
tas vietas, kur buvo trobos. O medžių, augusių aplink so
dybas, išliko tiktai nuogi, apsvilę stuobriai. Neseniai žydė-
ję sodai buvo paversti laužais, šakos aplaužytos, šaknys iš
verstos.
Tiktai viena šimtametė liepa, kuri augo gale kaimo prie
stebuklingai gydančio šaltinio, leisgyvė paliko ir dairėsi kaip
234
baidyklė po griuvėsius, nes ir ji kaip kareivis buvo išneštu
patrankos šonu, pasvirus, perkrypus, aplaužytas šakas lyg
rankas sukryžiavusi ir motiniškoje sielvartoje palinkusi.
Pro jos šaknis veržėsi sieruoto vandens šaltinis. Galbūt tai
buvo išlikusi pelkių akis, nes vanduo ten buvo toks, kaip
liūnų eketėse - kartus ir žvilgantis, tarsi taukuotas. Nuo vi
sokių ligų paliegę žmonės gydėsi tuo šaltinio vandeniu, ir
daugelis ten atrasdavo prarastą sveikatą. Tai ir buvo pra
mintas stebuklingu šaltiniu. Nuo pavasario ligi vėlaus rude
nio atvykdavo iš tolimiausių apylinkių žmonės, gerdavo tą
vandenį, kibirais semdavo, namo veždavosi ir maudydavo
si. Daug kam tai pagelbėdavo, ir garsas apie Purviškių ste
buklingąjį šaltinį vis toliau sklisdavo.
Vasaromis šimtametės liepos pavėsyje vis daugiau žmonių
susirinkdavo. Dievobaimingesni ligoniai, atsidėkodami už
pasveikimą, prie liepos žievės prikabindavo visokių dėkin
gumo ženklų: kas koją, kas ranką, kas širdį, žiūrint kas ir ką
pasigydė to šaltinio vandeniu. Pamažu liepos kamienas apau
go įvairiais ženklais ir ženkleliais. Tai pastebėjo kalėdoda
mas Dievogalos klebonas Kubiliūnas, apibarė kaimą, kad,
turėdami tokią vietą, krikščioniškai jos nepapuošia, nepasta-
to nei kryžiaus, nei šv. Panelės statulos, pagąsdino Dievo
rūstybe ir su prikrautais kalėdos vežimais išvažiavo.
Kaimas persimetė pora žodžių, gal ir reiktų kas nors prie to
šaltinio padaryti, bet kas turi daryti? Tas šaltinis ir ta liepa
Žilionio laukuose, tai tegu jis ir padaro. O Zilioniui ir taip
buvo įkyrėję visokie ligoniai, kurie aplink šaltinį pievą nuga
nydavo, pasėlius išmindavo, bet kaip ant ligonių - nepykda
235
vo, ką darys žmonės - negi iš pasileidimo tai daro? - Kiek
vienas ieško sveikatos. O kai pastatysi čia kokį kryžių ar
statulą, pradės ir be reikalo plaukti iš visur maldininkai,
tada nors ir iš namų bėk - prigužės pilni namai, laukai sve
timų žmonių, kur čia išsiteksi, kaip pasėlius ir pievas apsau
gosi? Išmins viską, sudrapalys, o sausesnės žemės tiek ir tu
rėjo, kiek apie tą liepą, toliau - skendo pelkėse, krūmokš
niuose, kur nei šienauti, nei ganyklai netiko. Tai ir nemanė
žmogus nieko daryti, kas galėtų į jo laukus daugiau žmonių
sutraukti. Kaimui irgi mažai rūpėjo. Pakalbėjo ir nutilo. Tė
vai be to pragyveno, ir jie pragyvens. Tiktai vienas klebonas
neužmiršo. Sutikęs ką nors iš Purviškių, vis kalbindavo:
- Ar jau pastatėte ką prie šaltinio? Atvažiuosiu, pašven
tinsiu... Pamatysit, kitaip Dievas padės gyventi.
Užkluptas žmogus stengdavosi kaip nors greičiau pasprukti.
- Tai kad dar, klebonėli, vis neprisirengiam... Tų darbų
daugybės, negali suspėti. Kad dar tos mūsų žemės būtų kaip
žmonių, o dabar - murdaisi visą laiką po tas pelkes ir akių
prasikrapštyti neturi kada...
Subardavo klebonas už tokį apsileidimą ir abejingumą, bet
ir barami ką jie galėjo padaryti? Jie ir taip vos vos išgyveno.
Laukai pelkėti, derlius menkas, o ir tas dirsėtas. Tokios juo
dos duonos niekur aplinkiniuose kaimuose nevalgė, kaip
Purviškėse. Nebent tiktai pasigailėti Dievas galėtų, o ne už
sirūstinti.
O klebonui nesikentė turėti savo parapijoje šventą, gal
net ir stebuklingą vietą. Turi gi gretima parapija - Paliepių -
šv. Jurgį. Tegu ir buvo prieš keletą metų ten kiek nemalonumų
236
su jo pražuvimu ir vėl atsiradimu, bet vis dėlto - šventa
vieta, ir žmonių per atlaidus plaukte suplaukia. Arba vėl
Barštinės parapijoje. Prisisapnavo kažkokiai kūtvėlai, kad
už šventoriaus prie balos Panelė švenčiausia rodosi, ir įtikė
jo žmonės. O kad bent ta bala ko verta būtų, o dabar vasarą
visai išdžiūsta, viena pliurzė, kurioje kiaulės vartaliojasi. Būta
čia kur švenčiausiai Panelei rodytis? Gudrus Barštinės kle
bonas Runkevičius, tiktai nepasisekė žalčiui. Norėjo pralo-
tui parodyti tą vietą ir iškaulyti kokių atlaidų, bet nuvedė
prie balos, o ten - degla kiaulė su paršiukais dumble kriuk
si. Supyko pralotas, ir nieko nepešė klebonas. Bet žmonės
vis tiek, sako, samsto tą pliurzę samčiais, gydosi, nors nie
kas nuo to nepagyja, nebent koks kvailys, pats sau ligą įsi
kalbėjęs.
O čia visai kas kita - ir pagyja žmonės, ir vieta iš seno
žinoma, bet jokios iš to naudos. Kartais pagalvodavo iš ap
maudo klebonas, ar pačiam už savo pinigus ką nors ten pa
statyti, gal kas vėliau ir išeis, tiktai nemėgo klebonėlis pini
go išleisti, kartą nučiupęs, stipriai saujoje laikydavo, kad
neišslystų. Taip ir buvo stebuklinga vieta be jokio švento
ženklo, kuris galėtų maldininkus sutraukti. Bet čia užklupo
karas, ir niekam ta šventa vieta nerūpėjo.
Sugrįžę į savo kaimo griuvėsius, Purviškių kaimo gyven
tojai, begalinio sielvarto suspausti, pirmieji atkreipė į tai sa
vo dėmesį. Gal būtų neatkreipę ir jie, bet siaubo apimtos
akys, dairydamosi po išnaikintas sodybas, sustojo ties ta viena
išlikusia liepa, ir krūptelėjo jų širdys. Argi nesakė klebonas,
kad nubaus Dievo rūstybė už apsileidimą ir neprižiūrėjimą
237
šventos vietos? Taip ir įvyko. Akli buvo - nepraregėjo, tai
dabar ir tenka už savo aklumą kentėti.
Sutemo rūsti naktis. Pakilo vėjas, sugriaudėjo perkūnijos, -
paskutinius pelenus po sukruvintus laukus išnešiojo ir pasku
tinę liepą pargriovė. Nulūžo per pusę, - per tą vietą, kuri
buvo sviedinio išnešta, - liko tiktai stuobrys - išgijusių ligo
nių šventais ženkleliais apkabinėtas.
Visą naktį lietus lijo, ir tas lietus maišėsi su ašaromis, keiks
mais, maldomis, kurios veržėsi iš baisios nelaimės prislėgtų
krūtinių. Su auštančiu rytu padegėliai, per naktį akių nesu
dėję, šlapi, lietaus permerkti, sušalę, išvarginti klaikios nak
ties, prislėgti baisių atsiminimų ir apimti didžiausio sielvar
to ir Dievo baimės, prisiekė, šaukdamiesi į dangų užtarimo,
pastatyti savo kaime prie stebuklingo šaltinio Sopulingą Die
vo Motiną, kuri apsaugotų jų sodybas nuo antros tokios
baisios nelaimės.
238
kunigui čia ant peties, čia ant skrybėlės nutūpdami. Jis švel
niai baidė juos nuo savęs, o jie vis aplink jį sukosi. Priėjo
prie nustebusio Dovinės ir ranką ištiesė:
- Ar ne meistras būsi? - nusišypsojo.
- Tas pats, - atsakė Dovinė, vis dar negalėdamas atsikvo
šėti.
- Tai ir gerai, - vėl šyptelėjo kunigas. - Seniai jau laukia
me, paseno mūsų bažnytėlė, šį tą pataisyti reikia, o girdė
jau, aukso rankas turi, tai ir galėtum su jomis Dievo garbei
padirbėti.
Paukščių pulkas rykaudamas nutūpė į šventoriaus medžius,
tiktai viena varna liko ant kunigo kairiojo peties ir, žiūrėda
ma į Dovinę juodomis akimis, gailiai sukranksėjo.
- Kodėl ne? - atsakė Dovinė, žiūrėdamas į tą varną.
Kunigas, visai nekreipdamas dėmesio į Dovinės sumiši
mą, dešine ranka ramiai paėmė nuo peties varną, ta suspurz-
dėjo ir nurimo, o jis, glostydamas ją, kalbėjo:
- Čia mano vargšelė!.. Nepalekia, sparną rudenį išsisuko.
Per visą žiemą gydžiau, bet dar neišgijo... Skriaudžia vargšę
kitos juodosios seserys. Nekenčia, mat, pabėgėlės! O ji man
dar meilesnė už kitas! - šypsodamas glostė varną, o ta užsi
merkė ir visai nurimo kunigo rankose.
Tada kunigas pažiūrėjo giedru žvilgsniu į Dovinę ir, lyg
suprasdamas jo nustebimą, pasakė:
- Na, taip gyvename mes čia giriose su paukščiais, tai ir
bičiuliaujamės su jais, nes ir Šventam Rašte yra pasakyta -
gyvenkite kaip dangaus paukščiai... Na, bet eisime pažiūrė
ti bažnytėlės! Reikia Dievo namai sutaisyti!
239
Nusivedė kunigas Dovinę į bažnyčią. Apžiūrėjo - sunku
kas ir bepataisyti. Vienos sienos dar laikosi, viskas sutrūniję.
Pakraipė Dovinė galvą ir atsiduso.
- Nedūsauk, - pasakė kunigas. - Pataisysi čia kiek, ir bus
gerai. Nedidelė mano parapija. Po girias išsklaidyta. Iš ko čia
naują statysi? Džiaugiamės, kad bent šiokią tokią turime.
- Nebent jau taip, - sutiko Dovinė, nes palenkė jo širdį
kunigas su varna rankoje.
Ir pats nesitikėdamas, atrado čia ramią prieglaudą ir
širdingą draugystę. Nusibodo jam ūkininkai, įgriso klebo
nai - dangaus dvaro gaspadoriai, tai ir apsidžiaugė, atradęs
kunigą, kurio širdyje Dievas buvo, o dangaus karalystė vi
sas pasaulis.
Visą pavasarį čia jis sugaišo, taisydamas Dievo namus, ir
seną, sutrūnijusią bažnytėlę pavertė tikrais namais, kuriuo
se Dievas galėtų gyventi. Tiktai ne tas Dievas, visagalintis ir
nuožmus žemės ir dangaus valdovas, bet tas Dievas, kuris
širdyse gyvena ir suteikia taurios stiprybės pakelti gyveni
mo nykumą, skurdą ir vargą, užmiršti visus rūpesčius ir su
meile žiūrėti į kiekvieną Dievo sutvėrimą.
Draugaudamas su kunigu Paukšte, šventu žmogumi ir
paukščių patronu, Vincas Dovinė pirmą kartą pajuto šitą
Dievą širdyje, nors niekad apie tai juodu nekalbėjo. Vaka
rais, kartais pasrėbę juodos putros, o kartais ir degtinės pa
ragavę, kalbėdavo apie viską, tiktai ne apie Dievą, nes Die
vas su jais drauge būdavo.
Kartais Dovinė užklysdavo į kitas parapijas, kur kitokie
Dievai ir jų tarnai būdavo, tada dar labiau pasiilgdavo savo
240
Dievo ir neapkęsdavo svetimų Dievų, kurie turtus krauna,
žmones purve ir prakaite murdo ir grasina pražūtimi. Ne
suprasdavo Dovinė tokio Dievo ir jo visa širdimi neapkęs
davo. Nereikalingas jam toks Dievas buvo, ir juo netikėjo.
Sugrįžęs iš darbų kitose parapijose, neiškęsdavo ir pradėda
vo kunigui Paukštei su neapykanta pasakoti apie klebonų
Dievus, tyčiodamasis iš jų pačių ir jų tarnų. Kunigas Paukš
tė tiktai pečiais patraukdavo:
- Kokie ten jų Dievai? Varna ir ta tikresnį Dievą pažįsta.
Tuo visos kalbos apie Dievą pasibaigdavo. Kunigas nuei
davo pas savo paukščius, o Dovinė, užsidaręs bažnyčioje,
ką nors taisydavo arba klėtelėje skaptuodavo savo šventuo
sius. Kunigo Paukštės šešėlyje vėl atgijo Dovinės širdyje me
nininkas, didžiojo kūrėjo talkininkas, vėl jis pradėjo su di
dele meile ir rūpesčiu dirbti, tiktai juo toliau, juo labiau
ėmė jam nepatikti savo darbus pardavinėti. Tarytum par
duotas šventasis netektų viso šventumo, ir Dovinė, sąžinės
graužiamas, pragerdavo gautus už statulėles pinigus.
Subardavo kunigas Paukštė už tai Dovinę, bet kartais čia
pat ranka numodavo:
- Vienas, poterius kalbėdamas, Dievą rūstina, o antras, ir
degtinę gerdamas, Dievą garbina.
Švento kunigo įtakoje gal būtų ir visai atgimęs Dovinė,
nusikratęs gyvenimo šiukšlėmis ir pats skaistus kaip šventa
sis pasidaręs. Bet pat pradžioje šitos draugystės ištiko baisu
sis karas, ir nespėjo Dovinės širdyje meilės Dievą išauginti.
Iš pradžių, kai dar karas toli griaudėjo, vaikščiojo Paukštė
tylus ir susirūpinęs, tarsi kažką atkakliai galvodamas ir kaž
241
kam pasiryždamas, bet juo toliau, juo labiau sunykdamas
ir vis su didesniu nerimu aplinkui dairydamasis. Kai karas
priėjo visai arti, naktimis galima buvo matyti gaisrų pa
švaistės ir girdėti klaikių žudynių neaiškus ūžesys, kunigas
Paukštė visas sustingdavo ir krūpčiodamas klausydavosi
tų baisių garsų.
- Tai Dievo pasaulį griauna, - kartodavo pamėlynavusios
ir drebančios lūpos, - ir gyvąjį Dievą žudo.
Ir neiškentė daugiau. Kai jo parapijoje atsirado apkasai,
zvimbė kulkos ir griaudė patrankos, išvaikydamos net ku
nigo paukščius, išėjo vieną rytą kunigas Paukštė ir daugiau
nebegrįžo. Nuėjo tiesiai per apkasus, kautynių laukus, bai
siai sunykęs ir žėrinčiomis akimis, skelbti Dievo žodžio ir
sakyti pamokslų kiekvienam gyvam sutvėrimui. Šitame žy
gyje jis ir žuvo: beprotiška kulka jį suklupdė kelyje ar buvo
paimtas į nelaisvę ir uždarytas beprotnamyje, tiktai atgal
nebegrįžo į Skaisgirius.
O Vincas Dovinė, nespėjęs atsikvošėti nuo klaikių įvykių
ir sužinoti, kur dingo jo draugas, buvo pakviestas į karo
sunaikintas Purviškes, ir ten jis išėjo.
III
242
gyventi. Viskas sudegė, nieko neliko, nebent viena kita žag
rė ar akėčios, vyrų laukuose paliktos, bet kas iš to, negi pati
su vaikais įsikinkysi ir žemę dirbsi? Vieni gyvuliai trobose
sudegė, kiti, kurie buvo ganyklose, nežinia kur dingo - ar į
pelkes nusigrūdo, ar kažkur išlakstė. Tiktai į kelintą dieną
sugrįžo į savo kaimą vienas kitas galvijas ir sulaukėjęs lakstė
maurodamas po griuvėsius, nerasdamas savo tvarto. Tada
žmonės ir kitų gyvulių pasigedo, vienus rado toli pelkėse, o
kitus tolimuose kaimuose. Su jais ir pradėjo gyventi. Tiktai
žmonių ir gyvulių akyse dar ilgai neišnyko pergyventas siau
bas, ir slankiojo jie su baime po nykius kaimo griuvėsius,
tarsi į svetimą šalį nuvaryti.
Po kiek laiko atėjęs į Purviškes, Vincas Dovinė atrado vie
toje kaimo tą klaikią nykumą, kuri sugraudino jo širdį, ir jis
pirmą kartą atsileido ūkininkų užkietėjusiam atkaklumui su
sikurti sotų gyvenimą, kurio skurdybėje žūna ir patys to ne
mato, nebent širdyje jaučia ir dar su didesniu užsispyrimu
save ir visą aplinką prakaite murdo, užmiršdami viską pa
saulyje. Tas atkaklus darbštumas jei ir sukeldavo kada Do
vinės širdyje pasigrožėjimo, tai čia pat ir išnykdavo, kai jis
pamatydavo, kaip pasipūsdavo iš pelkių išsikapstęs gaspa-
dorius, kaip jo akyse atsiradęs godumas nustelbdavo visą
žmoniškumą. Nesuprato Dovinė tokio gyvenimo ir neuž
jautė visa žudančio vargo, nes pats varge buvo pripratęs gy
venti, neleisdamas jam į širdį įsiėsti ir saulę danguje užtem
dyti. Bet dabar, vaikščiodamas po kaimo griuvėsius ir kiek
viename griuvėsyje matydamas pražuvusias milžiniškas
pastangas, Vincas Dovinė liūdnai mąstė apie šio pasaulio
243
nykybę, ir jo širdyje atsirado graudžios užuojautos net tiems,
kuriems jis niekad neužjautė. Ir tada, kai kaimo moterys
atkišo jam mazgelį su paskutiniais skatikais, prašydamos:
- Padaryk mums, meistreli, mūsų kaimo užtarytoją. Tik ji
viena gali mums padėti ir už mus užtarti. Neatsisakyk jau,
ką turime - paskutinius atiduodame! - blizgėjo moterų akyse
ašaros.
Atstūmė Vincas Dovinė drebančią su mazgeliu ranką ir
pasakė:
- Nereikia man jūsų skatikų. Jums pačioms jie labiau pra
sivers. O užtarytoją aš jums padarysiu ne už pinigus, bet iš
širdies... Tiktai tokia ir galės atjausti jūsų nelaimę.
Susigraudinusios iš dėkingumo moterys puolė kaip įma
nydamos dėkoti, bet Dovinė ir pats susigraudino, tiktai mos
telėjo ranka ir tarė:
- Ką jūs čia dabar!.. Nereikia!.. Ar aš nesuprantu?.. Padė
čiau ir trobas atstatyti, bet nuo tokio darbo esu atpratęs,
nežinau, ar galėsiu. O Sopulingąją padarysiu.
Ir keistas dalykas Vinco Dovinės širdyje įvyko: jis atsilei
do ne tik prakaito sūrume užkietėjusiems ūkininkams, bet
ir vaikais apsikrovusioms ūkininkėms, kurios taip negailes
tingai ujo jį, mergos vaiką, kai jis mažas buvo ir ne kartą
motiniškos meilės pasiilgdavo. Dabar jis suprato, kaip bai
siai širdis turi apkarsti, kad linksma jaunamartė, ištekėjusi
net ir už mylimo vyro, - reta laimė, o bet ką jauna širdis,
išsiilgusi meilės, varu išvaryta, pamilti negali! - taip greitai
pavirsta surūgusia, amžinai pikta boba, kuri stumdo savo
purvinas dienas, viską stumdydama. Ok, ir karti jos dalelė,
244
kur čia užteksi visiems širdies ir meilės, jei jos ir savo vai
kams - vienus už sijono vedžiojant, kitus ant rankų nešio
jant - pritrūksta? Nebent tiktai tada, kai begalinis gailestis
širdį suspaudžia ir pro ašaras žiūri į Dangaus Karalienę, ku
ri viena galėtų jas suprasti ir užjausti.
Tai Vincas Dovinė ištesėjo savo pažadą ir iš griuvusios tą
naktį prie stebuklingojo šaltinio liepos padarė Purviškių kai
mui skausmingąją Dievo Motiną, kuri apsaugotų kaimą nuo
antros tokios baisios nelaimės, jų dirvas ir laukus - nuo spei
go, ledų, krušos ir kitų - dangaus prajovų, sodybas ir kie
mus nuo visa ryjančios ugnies, tos negailestingos Dievo rykš
tės, juos pačius nuo staigios mirties ir kitos baisios nelai
mės, o taip pat išprašytų danguje visokių malonių, kurios
taip labai buvo reikalingos atstatyti kaimą iš griuvėsių ir
pradėti iš naujo gyvenimą.
Kitą pavasarį, Dievo Motinai paskirto mėnesio - gegužės -
išvakarėse, pastatė Dovinė tą užtarytoją Purviškių kaimo ga
le, prie stebuklingojo šaltinio, pastogėlėje, kuri buvo pada
ryta taip pat iš tos pačios liepos likusio stuobrio, ir Purviš-
kės pirmą gražų gegužės rytą išvydo stebuklą, kuris išgarsi
no po visą kraštą ir taip garsias Purviškes, o Vincui Dovinei
suteikė nemirštamą garbę stebuklingo dievadirbio.
Tai buvo anksti iš ryto, kai piemenys ginė sunykusią po
karo bandą į ganyklas ir, varant galvijus pro naujai pasta
tytą kaimo užtarytoją, buliai pradėjo baubti, karvės niau
roti, o piemenys - nekaltos piemenų akys pamatė ašaras,
riedančias per skaisčiai nudažytus Dievo Motinos medi
nius veidus.
245
Parbėgo piemenys uždusę atgal į kaimą ir pranešė apie
stebuklą, kuris įvyko prieš jų nekaltas akis.
Purviškių kaimo gyventojai, per karą pasidarę labai die
vobaimingi, be to, skaudžiai nuplakti Dievo rykštės ir dar
nespėję atstatyti sudegintų savo sodybų, audromis širdimis
ir baimės prislėgtomis akimis puolė stebuklo žiūrėti, ir jų
tikinčios akys taip pat pamatė stambias ašaras, riedančias
per skaisčius Dievo Motinos veidus.
Suklupo visi ant kelių ir, garsiai šaukdamiesi Dievo Moti
nos užtarymo, klūpojo per visą dieną - ūkininkai, užmirš
dami sėjos metą, o ūkininkės - dar nebaigtuose statyti tvar
tuose žviegiančias nepašertas kiaules.
Priešpiečiais atvažiavo iš Dievogalos bažnytkaimio klebo
nas Kazimieras Kubiliūnas, pašventino naujai pastatytą sta
tulą ir pasakė graudų pamokslą apie Dievo Motinos gailes
tingumą, kuri mus danguje prieš Dievo Tėvo rūstybę užtaria
ir iš savo vienintelio sūnaus Jėzaus Kristaus išprašo visokių
malonių, o mes, nusidėjėliai, ligi paskutinės valandos abejin
gi esame jos malonėms ir, tiktai paliesti Dievo rūstybės piršto,
susiprantame ir pravirkstame nuo savo nuodėmių sunkumo.
- Seniai aš jums sakiau, - griausmingu balsu pabaigė savo
pamokslą klebonas, - pastatykite savo kaime Sopulingąją
Dievo Motiną, kuri apsaugotų jūsų sodybas nuo baisios ne
laimės, o jūs ar klausėte manęs? - Tai verkite dabar savo
sodybų griuvėsiuose, verkite ir džiaukitės, kad per savo di
džiąją nelaimę praregėjote ir bent kartą pagerbėt savo dan
gišką užtarytoją. Tai melskitės ir už savo nuodėmes gailėki
tės, nes šią valandą žiūri į jus iš dangaus aukštybių Malo
246
ningoji ir, matydama jūsų sugraudintas širdis, suteiks jums
savo dangiškąją paguodą ir dieviškąją pagalbą.
Pravirko nuo graudaus pamokslo visas Purviškių kaimas,
o ir kiti kaimai, kurie buvo atvykę į Purviškių užtarytojos
atidarymo iškilmes, ir verkė taip graudžiai tarsi ne savo aša
romis. Vieni verkė, savo nuodėmių gailėdamiesi, kiti - pra
žuvusių savo sodybų, o pagaliau visi iš džiaugsmo verkė,
kad Dievo Motina atidarė jiems savo gailestingą širdį ir pa
rodė per stebuklą dangišką malonę.
O Vinco Dovinės padaryta medinė Dievo Motinos statu
la, saulei įdienojus, nustojo verkusi, tiktai su begaliniu liū
desiu žvalgėsi po karo sugriautas tolumas, tarytum žadėda
ma savo užtarymą prieš pono Dievo visokią rūstybę. Ir tas
pažadėtas užtarymas tikrai palaužė pono Dievo užsirūstini-
mą Purviškėms, kai garsas apie Stebuklingąją toli nuėjo.
Griuvėsiuose tuojau atsistatė karo sunaikintos sodybos, ir
begaliniai maldininkai tas sodybas padėjo visokeriopų gė
rybių prikrauti.
Bet tai buvo daug vėliau, o tuo tarpu po Purviškių laukus
ežiomis vaikščiojo su visu kaimu klebonas, šventu vandeniu
šlakstydamas dirvas ir pievas, kad duotų jos gerą derlių ir
nepražudytų su Dievo pagalba laistomo prakaito.
Tai buvo nepaprasta diena Purviškėse, kuri ilgai pasiliko
žmonių atmintyse, nustelbdama aną Dievo rūstybės dieną.
Tiktai vienas Vincas Dovinė, savo nuostabiu kūriniu išnai
kinęs iš žmonių širdžių išgąstį, nedalyvavo tos dienos iškil
mėse ir su pirma žinia apie stebuklą išnyko, niekieno ne
pastebėtas, iš kaimo.
247
Su dideliu rūpesčiu ir atsidėjimu jis dirbo tą savo kūrinį,
labai ilgai sugaišo, bet vis negalėjo būti juo patenkintas.
Visą karo sunaikinto krašto skausmą ir sielvartą jis norėjo
perduoti Sopulingosios veidui, bet ko nedarė - nieko ne
galėjo padaryti. Prie krūtinės prikalė liepsnojančią širdį,
pervėrė ją septynetu kalavijų, sudėjo skausmingai rankas
paširdėje, ant galvos uždėjo karūną ir apvedė dvylikos
žvaigždžių vainiku, - rodos, viską padarė, kas reikia, tik
tai meistro neramios akys vis dar negalėjo pasitenkinti. Tada
pasiėmė dažų, nudažė tamsiai raudona spalva drabužius,
mėlyna - apsiaustą, sidabro spalva - žvaigždžių vainiką ir
kalavijus, susmeigtus į širdį, nutepė baltais ir rausvais da
žais skausmingą veidą, o mėlynais - kaip dangus pavasarį,
su sielvartu žiūrinčias į tolį ir nieko nematančias pro aša
ras akis, bet vis dar kažko trūko, ir veltui kankinosi Dovi
nė, norėdamas įspėti, rodos, taip aiškią ir paprastą paslap
tį. Naktimis savo kūriniu kliedėdavo, dieną - akis užmer
kęs, aiškiai matydavo, o tiktai atsimerks ir pažiūrės - ne
tas, ir gana. Sumenko besikankindamas, kaip šešėlis slan
kiojo ir nieko kito daryti negalėjo, kol pagaliau iš netyčių
mintis blykstelėjo:
- O kurgi ašaros? Juk pro ašaras ji žiūri!.. Tai kvailys, ligi
šiol suprasti negalėjau!
Ir, lyg drugio krečiamas, puolė prie statulos ir stengėsi
nutapyti skaidrias graudžias ašaras, blizgančias akyse ir ty
liai riedančias per veidus, bet tos skausmingos ašaros daug
kartų išspaudė pačiam meistrui ašaras, o statulos veidą tik
tai subjaurodavo nešvariomis dėmėmis. Stengėsi kaip įma
248
nydamas, bet ašarų skaidrumo negalėjo nutapyti. Pritrūkęs
kantrybės, įtaisė tikras ašaras, prasiveržiančias lašeliais pro
akių lėliukes, - statula išsyk atgijo, ir sielvartingas veidas
kaip gyvas pasidarė.
Tai pamatęs, neapsidžiaugė Dovinė, tiktai dar į didesnį
nusiminimą įpuolė. Bet visos ankstybesnės pastangos nie
kais nuėjo, ir jis suprato, kad nieko geresnio negalės pada
ryti. Tai ir pastatė tokią pastogėje, kokią padarė. O kai iš
ryto auštant prikėlė jį žinia apie stebuklingas ašaras, jis net
pats buvo linkęs patikėti, kad jo kūrinys tikrai pravirko ste
buklingomis ašaromis, ir buvo beeinąs pažiūrėti, bet čia pat
piktai mostelėjo ranka ir nuėjo visai į kitą pusę. Jis suprato,
kad jo bejėgiškumą, kuris taip žiauriai jį kankino, žmonės
priėmė už stebuklą.
Ir kai vėliau Vincas Dovinė, vis dar negalintis užmiršti to
savo nepasisekimo ir pagiriojantis pelkėse išvaryta degtine,
susitiko Dievogalos bažnytkaimyje su klebonu Kazimieru
Kubiliūnu ir tas, gudriai prisimerkdamas, jį paklausė:
- O sakyk, meisteri, ką tu ten padarei Purviškėse?
Dovinė apsiblausęs pažiūrėjo į tirpstantį iš smalsumo kle
bono veidą ir atsakė:
- Ogi tą, ką klebonas pašventinai.
- Taigi, - šyptelėjo klebonas. - O iš kur, pane, tos ašaros,
negi iš tikrųjų stebuklingos?
- O iš kur aš galiu žinoti? - piktai atšovė Dovinė. - Kle
bonas geriau išmanai apie tokius dalykus.
Klebonas norėjo dar kažką sakyti, bet prikando liežuvį ir
tiek tepasakė:
249
- Šelmis esi, meisteri! Bet kartais ir šelmystė geran išeina.
Nesuprasi, pane, Dievo galybės!
Dovinė prablaivėjusiomis akimis pažiūrėjo į klebono vei
dą, tarsi klausdamas, ar jis suprato jo paslaptį, bet klebono
patenkintas veidas visas spindėjo ir nieko negalima buvo
matyti.
Tai buvo visai kitas žmogus, negu kunigas Paukštė ar Be
nediktas Ūsorius. Pirmas - Dievą širdyje nešiojo, o antras -
bent pilną galvą ūkio rūpesčių, per kuriuos viską užmiršda
vo. O šitas - be savo griausmingo balso - nieko daugiau nei
širdyje, nei galvoje neturėjo. Nebent tiktai sotų ir patogų
gyvenimą. Ir Dovinę, pažiūrėjus į tą patenkintą, užputusio
mis akimis veidą, tiktai šiurpas nukratė. Tai net neatsisvei
kinęs nuėjo savo keliais. Bet vis dėlto nebuvo lemta jiems
amžinai išsiskirti.
Tuo laiku apie nelaimingąjį Vinco Dovinės kūrinį sklido
stebuklingumo gandai, kurie surišo juos ilgiems metams.
Tą klaikų ryšį galėjo nutraukti nebent kunigas Paukštė, bet
jis iš savo žygio nesugrįžo, o Vinco Dovinės širdį vėl pradė
jo apimti gyvenimo tuštybė.
IV
250
nepaprastu: tarsi pats dangus buvo prasivėręs ir iš aukšty
bių su angelų pulkais nusileidusi pati Dievo Motina ir ten,
kur dabar pastatyta jos statula, verkusi, žiūrėdama į karo
sunaikintą kraštą... Ir tas šaltinis, kuris ten buvo nuo neat
menamų laikų ir kuriame jau prieš karą ne vienas ieškojo
sveikatos, dabar pavirto stebuklingu šaltiniu, atsivėrusiu iš
Dievo Motinos graudžių ašarų. Kad jis buvo ir anksčiau,
vieni to neatsiminė, o kiti užmiršo ir nenorėjo patys sau
tikėti, ypač kad sklido iš visų pusių gandai apie stebuklus.
Kiekvieną pavasarį iš karo nuterioto krašto atvykdavo
tūkstančiai siela pavargusių ir kūnu paliegusių žmonių, - o
ar mažai karas žmonių sužalojo, užkrėtė visokiomis ligo
mis, kurios kaip maras po visą kraštą išsiplatino, - bet ne
trūkdavo čia ir sveikų, tiktai šiaip godžių visokiai malonei,
kuriuos atvesdavo stebuklų garsas į Purviškes pasimelsti So
pulingos Dievo Motinos širdžiai ir per didžiausią nusižemi
nimą išprašyti sau ir visai giminei, imtinai ligi trečios kar
tos, užtarimo visose nelaimėse.
Tai jau iš pat pavasario, kai dar nepradžiūvę keliai skęsta
neišvažiuojamuose liūnuose, jau brenda visais keliais mal
dininkų minios į Purviškes, o kitos moterys, padarę įžadus,
net iš tolimiausių parapijų eina keliaklupsčios, purve per
mirkusios, sustingusios, visą laiką kalbėdamos rožančių ir
akių nuo dangaus nenuleisdamos, tiktai dažnai neateidavo
net ligi pusiaukelio, sustingę nugriūdavo į pakelės griovį ar
liūną ir negalėdavo atsikelti, o ir tos, kurios vis dėlto di
džiausiu valios sukaupimu ir kruvinomis pastangomis pa
siekdavo pabjurusiu pavasario keliu Purviškių Stebuklingąją,
251
apturėdavo dangaus malonių, po tokios dievobaimingos ke
lionės susirgdavo ar atiduodavo į Dievo rankas savo dievo
baimingą dūšią. Bet tokios malonės neatgrasindavo kitų mal-
dininkių, ir jų niekada pakelėse netrūkdavo.
Daugiausia maldininkų būdavo pirmosios gegužės išva
karėse, Marijai mergelei paskirto mėnesio pradžioje. Tada
tūkstančiai važiuotų ir pėsčių pradžiovindavo kelius, šun
kelius ir vieškelius į Purviškes, viso kiemus kelius užplūsda
vo vežimų daugybė ir maldininkų minios. Visas kaimas pa
virsdavo tada į didelį prekymetį, visuos pašaliuos žvengė
arkliai, priraišioti prie vežimų, ir knibždėjo žmonės kaip
skruzdėlės apie skruzdėlyną.
Išilgai visą kaimą nusėsdavo ubagų eilės, visais balsais gie
dodavo ir garbindavo Dangaus Karalienę ir iš maldininkų
rinkdavo variokus ir visokią Dievo dovaną, o prie pat Die
vo Motinos statulos, keliolika metrų aplinkui, klūpodavo ir
gulėdavo visokių ligonių daugybė: aklų, luošų, raišų, krei
vų, kuprotų, nebylių, lozorių su neužgyjančiomis žaizdo
mis ir visokių kitokių paliegėlių, kurie dejuodami šaukda
vosi į dangų su stebuklo viltimi.
Bet dangus paprastai tylėdavo. Nebent kuriam iš pat gi
mimo aklam pasirodydavo danguje švenčiausia Panelė, ap
supta angelų pulkais, bet jeigu tas stebuklingai praregėjęs
čia pat nenumirdavo iš didelės Dievo baimės ir džiaugsmo,
tai vėl prarasdavo akių šviesybę, nes mirtingojo akys, išvy
dę dangaus skaistybę, turi apakti.
Daugiausia stebuklų įvykdavo su žmonėmis, kuriuos bu
vo amžinai pritrenkusios karo baisybės ir ilgus metus nega-
252
Įėjo atsikratyti klaikaus išgąsčio priepuolio. Tie kartais gir
dėdavo giedrą dieną dangaus galybes griaudžiant ir viešpatį
Dievą griausmingai pro debesis kalbant, - jeigu nuo griaus
mingo balso visai nepamišdavo, tai kartais pasveikdavo ir
Dievo baimėje grįždavo sveiki namo.
Bet retai kam tokia didelė Dievo malonė tekdavo išvys
ti, dažniausiai maldininkų godžioms stebuklo akims tek
davo pasitenkinti Vinco Dovinės padaryta iš medžio Die
vo Motinos statula, apipinta vainikų vainikais, žalumynais
ir gėlėmis apkaišyta, kad pro tą visą žalumą net pamatyti
negalima buvo jos sielvartingo veido, su tokiu graudžiu
liūdesiu žiūrinčio į suklupusią maldininkų minią. Bet jau
vienas dangiškos esybės pavidalo buvimas žalumais išpuoš
toje pastogėlėje gaivindavo tikinčiųjų širdis stebuklo vilti
mi geriau, negu šaltinis, kuris, kaip tada buvo pasklidę gan
dai, atsiradęs iš Dievo Motinos ašarų, nepagydomas žaiz
das gydydavo.
Prie to šaltinio kartais visai prisigrūsti nebuvo galima, taip
jis būdavo iš visų pusių apgultas: čia būdavo daugybė ligo
nių, kurie plaudavo stebuklingu vandeniu savo užsisenėju-
sias pūliuojančias žaizdas, o tūkstančiai maldininkų, ieško
dami sveikatos ir kitokios pono Dievo malonės, gerdavo iš
to šaltinio ir, butelius prisisėmę, namo nešdavosi, nes:
- šimtai neregių praregėjo ir nebylių prakalbėjo;
- šimtai raišų pradėjo vaikščioti, o kreivų, kuprotų, visaip
ligos susuktų kaip nendrės išsitiesė;
- šimtai lozorių, nepagydomų ligonių stebuklingai pasvei
ko, nusiplovę žaizdas ir atsigėrę iš stebuklingo šaltinio.
253
Ir apie tai ne vien gandai ėjo, tuščios žmonių paskalos,
bet - tūkstančiai tikinčiųjų savo akimis matė tą daugybę ste
buklų nuo to laiko, kai įvyko pirmasis stebuklas, ir Dievo-
galos klebonas Kazimieras Kubiliūnas užvedė storą knygą,
kurioje užrašinėjo įvykusius stebuklus iš žmonių lūpų su liu
dininkų parašais arba parašų vietoje kryželiais, nes daugelis
tų liudininkų buvo dievobaimingi žmonės ir neraštingi.
Tą storąją knygą su stebuklų užrašais klebonas rengėsi iš
siųsti į vyskupiją ir išsirūpinti Purviškėms stebuklingos vie
tos teises ir garbę. Bet tos knygos klebonui taip ir neteko
išsiųsti į vyskupijos kuriją, nes įvairūs netikėliai sugriovė
visą stebuklingos vietos gražią pradžią ir paleido vėjais tiek
maldininkų karštas maldas, tiek klebono gerus norus ir pa
stangas.
Iš Purviškių pradėjo sklisti po visą apylinkę visokios ligos,
kurios kaip antra Dievo rykštė pradėjo plakti žmones. Kai
kas net iš tikinčiųjų pradėjo įtarti visas ligas kylant iš ste
buklingo šaltinio, o netikėliai ant visų kryžkelių pradėjo
šaukti, kad tai visų užkrečiamų ligų šaltinis. Teko tuo susi
rūpinti ir klebonui. Jis įsakė padaryti tam šaltiniui rentinį ir
ligoniams leisti tiktai semti vandenį. Bet ir tai nepadėjo, nes
gandai jau sklido iš kitos pusės, vis plačiau ir atkakliau
nustelbdami stebuklų gandus.
Ir Dievogalos klebonui Kazimierui Kubiliūnui visai nesi
tikint, daug rūpesčių padarė Purviškių Stebuklingoji.
254
v
255
- Ale ir balsas, kad jį kur griausmas! - kitas pridėdavo,
pečiais patraukęs. - Vietoje gali nutrenkti.
Tiktai, klebono nelaimei, ne visus. Tie, kurie perėjo per
baisesnį apkasų pragarą, negu klebonas su velniais galėtų
išgalvoti, tuos klebono griausmingi pamokslai negraudino.
Tie šaipydamiesi klausėsi klebono graudenimų ir savo eile
pro dantis leido Purviškių medinės Dievo Motinos stebuk
lingumą.
- Stebuklų mes ne tokių matėme, - šaipėsi tie netikėliai. -
Čia tik zabova, o ne stebuklas. Anava, kai mes buvome po
Karpatais, o po Mozūrų ežerais...
Tuose Mozūrų ežeruos prigėrė lengvatikių, sugrįžusių iš
karo, tikėjimas, ir to tikėjimo dabar jokiais tinklais klebo
nui nesužvejoti, todėl pono Dievo žodžių skelbėjas perkū
nijom švaistėsi iš sakyklos:
- apie pragarą su velniais, kurie verda smalą jums, netikė
liai, bedieviai, paleistuviai, latrai, parmazonai, dievašmei-
žiai ir kitokie nusidėjėliai, baisūs pono Dievo rūstintojai!
Pritrūkęs pragaro galybių, klebonas pridėdavo siaubingą
Dievo galybę:
- Suvaldys jus, nedorėliai, galingiausias dangaus ir že
mės visagalintis valdovas vienu savo mažuoju pirštu! - pa
rodydavo klebonas dėl didesnio akivaizdumo tikinčiai avi-
nyčiai savo mažąjį pirštą, bet pats ponas Dievas nesiskubi
no į pagalbą savo žemiškam atstovui su savo mažuoju pirštu
suvaldyti tuos netikėlius avinus, kurie, klebono taip plūs
tami, dar labiau leidosi savo nedorybėse, poną Dievą rūs
tindami.
256
Ir nenuostabu: laikai buvo demokratiški, revoliucijų aud
roje sugriuvo carų ir kaizerių sostai, tai išjudino žmonių
širdyse ir dangiško valdovo sostą. Bet klebonas, per visą
karą iš savo Dievogalos kojos neiškėlęs, negalėjo to suprasti
ir griaudėjo senom perkūnijom, kurios dabar buvo tik pa
prastas tarškalas. Tai ir negalėjo paveikti sugrįžusių po karo
kareivių.
- Nemanykite, ponas Dievas turi didelę galybę. Vienu
kvėptelėjimu jis gali visą pulką kareivių išmušti ir visą kraš
tą sunaikinti! - stengėsi klebonas nesenais įspūdžiais paveikti,
bet iš to buvusieji kareiviai tiktai juokėsi.
Klebonas pritrūkdavo kantrybės ir iš viso balso sugriau-
dėdavo:
- Kantrus dangaus galybių Viešpats galingiausias, bet vi
sokios kantrybės yra galas. Pasiųs ant jūsų, bedieviai, ponas
Dievas baisią koronę, dar baisesnį karą, badą, marą, viso
kias ligas ir kitokias negeroves. Sakau jums, sulauksite Die
vo rūstybės!
Bet ir tai nieko nepadėjo. Rambūs ūkininkai, vos spėję
nusimesti kareivių milines, sušaudę per baisųjį karą Dievą,
abejingai galvas purtė:
- Dabar jau ant svieto durnių neliko. Kam jų prireiks,
tegu pragare ar danguje pasiieško... O mums nėra laiko.
Kol mus karo pragare murdė, sunaikino mūsų gyvenimus.
Iš penkių pirštų reikia vėl pradėti.
Ir įniršę ūkininkai, visiškai nepaisydami Dievo balso,
griaudžiančio bažnyčioje, atsisegę kaklus, puolė į savo ap
leistus laukus, užmiršdami visą Dievo pasaulį. Su tais dar
257
pusė bėdos klebonui buvo, tie bent tylėjo, bet ir tokių ne
trūko, kurie beviltiškai dairėsi po laukus, nežinodami, nuo
ko pradėti, ir kažko laukė... Prieš karą buvę ramiausi
žmonės, dabar pasidarė didžiausi triukšmadariai, jų pilna
būdavo mitinguose, susirinkimuose, amžinai jie būdavo ne
patenkinti, kažko visada širsdavo, o jau kunigui nė prasi
žioti neduodavo. Su tais ir Kazimierui Kubiliūnui daugiau
sia vargo būdavo, nes jis mėgdavo ne tik iš sakyklos griau
dėti, bet nepraleisdavo progos ir ant statinės užsilipti. Tiktai
čia, kad ir dvasišką asabą, kartais už skvernų nutraukdavo
ir apstumdydavo. Tada pirmą sekmadienį baisu būdavo ir į
bažnyčią užeiti. Ne savo balsu siautėdavo, ir visa Dievo ga
lybe švaistydavosi. Ir bažnyčia pamažu pradėjo tuštėti. Tai
pastebėjęs klebonas paleido neapykantos gyvatę į žmones:
- Tie prakeiktieji užtrauks ant mūsų visų Dievo rykštę,
kuri už vieną kaltą šimtus nekaltų nuplaks. Tai vykite juos iš
savo tarpo kaip pasiutusius šunis, kaip kruvinus žmogžu
džius, nes jie užmuša žmogaus sielą... Sakau aš jums, nelai
mė tiems namams, tai pastogei, po kuria bent kartą atsilan
kys nors vienas tų prakeiktųjų!
Tiems prakeiktiesiems nereikėjo nė lankytis po svetima
pastoge, nes jų buvo beveik kiekvienoje šeimoje. Prasidėjo
tada vaidai, nesutarimai, barniai visame krašte, kaimynas
su kaimynu negalėjo sugyventi, brolis su broliu, tėvas su
sūnumi, motina su vaikais. Visas kraštas sujudo tartum pa
degtas širšių lizdas. Pasipylė proklamacijos, atsirado iš kaž
kur agitatorių, kurie viską su dumblais maišė, kurstė prieš
kunigus ir prieš valdžią, kad pagaliau ir klebonas, pametęs
258
viltį Dievuje, kreipėsi prie respublikos policijos, kad tuos
neklaužadas sutvarkytų.
Ypatingai visokie prakeiktieji sukrusdavo prieš gegužės pir
mąją, tarsi tai būtų jų Velykos ar pragaro karaliaus prisikė
limo diena, aplipdydavo tvoras atsišaukimais, medžius pri-
karstydavo raudonų vėliavų, o kartą net mėgino su tomis
vėliavomis ir pragariškomis dainomis pereiti per bažnytkai
mį. Ir perėjo vis dėlto ta šėtono veislė! Ką galėjo padaryti
pora policininkų, jeigu pusė valsčiaus susirinko? Bet už tai
kitais metais raitos ir pėsčios policijos būriai atvykdavo prieš
pirmąją gegužės, krėsdavo visą kraštą, rankiodami klebono
įtartus arba šiaip iš pažiūros atrodančius, kad gali prieš val
džią ir kunigus kurstyti. Bet ir tokios griežtos priemonės
nieko nepagelbėjo, tiktai pagiežą sukeldavo, ir Dievo avi-
nyčia po tokia rūpestinga Kazimiero Kubiliūno globa vis
labiau mažėjo, kas nemažo rūpesčio sudarydavo klebonui,
bet klebonas, nors ir žilti pradėjo iš to susikrimtimo, nieko
negalėjo naujo sugalvoti. Viskas ėjo perniek, ir dėl to nepa
sisekimo pasidarė viskam abejingas, nes matė, kad vėjais
nueina ta graži pradžia, kuri galėjo jį iškelti ir padaryti ne
tik pirmuoju pamokslininku vyskupijoje, bet ir suteikti jam
nors dekano titulą. O Kubiliūnas dar toliau siekė, tiktai ne
teko pasiekti.
259
VI
260
mintys ir kaip į ežerą skendo vėjavaikio Vinco Dovinės
gudrūs žodžiai.
- O žinai, klebonėli, nieko nebus be antro stebuklo! -
pasakė, klastingai prisimerkdamas.
Klebonas pažiūrėjo į truputį įkaušusį meistrą: rimtai kal
ba ar juokauja? Tas vėjo pamušalas visada su visokiomis iš
daigomis. Todėl tik klebonas liūdnai palingavo galva:
- Negi mums, nusidėjėliams, pane meistrai, galėtų Dievas
tokią malonę parodyti?
O Dovinė seniai jau buvo užmiršęs savo nelaimę su Pur-
viškių stebuklingosios ašaromis. Kartais net pats iš savęs pa
sijuokdavo, ko jis taip labai stengėsi, o paskui net nusiminė.
Didelio čia daikto, kokios ten buvo ašaros! Neįstengė nu
piešti, tai tikromis pravirkdė, ir dar geriau išėjo. Tai ir da
bar tiktai šyptelėjo ir atsakė klebonui:
- Ale ką čia, klebonėli, kai užsimanysim, tai ir parodys.
Didelis čia daiktas Dievo galybei - vienas stebuklas daugiau
ar mažiau.
- Duok Dieve, - atsiduso klebonas. - Duok Dieve! - nors
ir pats nežinojo, ko norėtų, kad Dievas duotų, todėl ap
siblausęs dairėsi į šalis, lyg neturėdamas kur akių dėti.
Tada Vincas Dovinė, dar vieną stiklelį išmetęs, pakuždėjo
klebonui į ausį, vėjavaikiškai išduodamas savo paslaptį, ku
ri ilgus metus jį kankino kaip savo rankų nesugebėjimas ir
meistriška gėda, o dabar atrodė tokia smulki ir juokinga,
kad net pats nusikvatojo ir pralinksmino nusiminusią kle
bono galvą.
- Šelmis, pane meisteri, šelmis, - pasakė tada pralinksmė
261
jęs klebonas. - Nusidėjimas, ką ir sakyti, bet viskas, pane,
didesnei Dievo garbei, tai ir už savo šelmystę gal nebūsi
pasmerktas amžinai pražūčiai.
Toliau šventas vakaras smagiai prabėgo klebonijoje. Pa
baigoje įsismaginęs Vincas Dovinė į vyskupus kėlė savo už
tarytoją, nes tada dar ne taip atsigautų šventas mūsų tikėji
mas katalikiškas ir visi jo neprieteliai būtų savo gėdai amži
nai nuraminti.
Klebonas smagiai šypsojosi, klausydamas įsismaginusių
dievadirbio kalbų, bet nesutiko:
- Vyskupu, pane, nesirengiu būti, kūnas, pane, nuodė
mingas, o ir tu, pane meisteri, į pragarą nugarmėtum už
savo šelmystę, jeigu tavo stebuklingosios šventam tikėjimui
nebūtų naudingos.
- Nežinau, klebonėli, - atsakė Dovinė. - Kai dirbau, apie
tai nepagalvojau, o paskui jau taip be mano valios išėjo.
Pragare irgi esu kartą buvęs, iš ten Paliepių klebonui, amži
ną atilsį Ūsoriui, parjojau šv. Jurgį, tik jis pats kvailas buvo
ir jo zakristijonas, tai ir išėjo nei šis, nei tas. O vargšas zak
ristijonas net galą pasidarė. Taip sakant, ištiko Dievo baus
mė už šventvagystę. Bet geras buvo žmogus, duok jam, Die
ve, dangų. Jis mane ir atvertė į šventą tikėjimą, kuriam ligi
šiai dienai laimingai darbuojuosi. Tai už jūsų brangią svei
katėlę, klebonėli! - išlenkė stiklelį.
- Į sveikatą, pane meisteri! Į sveikatą! - pripylė stiklelius
klebonas, ir rūpestis vėl širdį suspaudė.
O vis tik kvaila istorija išėjo tada Paliepiuose. Ūsorius nors
ir gudrus žmogus buvo, bet teko pasiraityti kaip žalčiui ant
262
žarijų, o, rodos, visai nekaltas darbas buvo. Kas čia tokio,
senasis pražuvo, naują padarė. Viskas būtų gerai pasibaigę,
jei ne tas kvailys zakristijonas. Vargas, kada bažnyčios tar
nai per daug dievobaimingi. Per jį vargšui Ūsoriui teko baigti
savo gyvenimą skurdžioje altarijoje. Kad ir čia kas nors pa
našu neatsitiktų. O nedaug trūksta, kai tik kiek aprims žmo
nės ir apmirš, nusiųsiu Purviškių stebuklų knygą į kuriją ir
gal išsirūpinsiu atlaidus. Tai, žiūrėdamas į stiklelį, ir tarė
Dovinei:
- O gal, pane meisteri, neprasidėtum? Senas daiktas, už
mirštas, geriau nejudinti. Išeis dar kas, o čia, pane, pralotas
gali atvažiuoti...
Dovinė mauktelėjo stiklelį ir nemirktelėjo:
- Baikos, klebone! Pats vyskupas prieš mūsų stebuklą su
klups, ne tik pralotas. Pamatysi, klebone!
Bet šį kartą įsismaginusiai Vinco Dovinės galvai teko
nesmagiai apsirikti, ir, savo nelaimei, jis nepaklausė klebo
no išmintingo perspėjimo, nes norėjo iš jo pasijuokti. Pur
viškių kaimo pramuštgalvis bernas Juras užbėgo Dovinei už
akių ir nelemtai sutrukdė jo girtas pastangas, pražudyda
mas dievadirbio stebuklingą kūrinį ir jį patį įstumdamas į
negarbę.
Kai Vincas Dovinė šventas magaryčias nerūpestingai su
klebonu gėrė, tas Juras palaidūnas Purviškių pakluonėmis
atsargiai nematomas ėjo.
Purviškių Stebuklingosios koplytėlė, medinių spindulių
vainiku apsupta, melsva šviesa mėnesienoje spinduliavo, kai
Juras, eidamas apie pakluones, šnairomis į ją žiūrėjo. Sten
263
gėsi pamatyti pastogėlės tamsoje Stebuklingosios statulą, bet
tenai tiktai žvaigždžių vainikas mirguliavo, sukeldamas Ju
rui neaiškios baimės ir dar labiau jį pakurstydamas.
Pereitais metais, kai per nesusipratimą dėl jos pateko į
kalėjimą, jis dar tikėjo jos stebuklingumu, kad net aštuonio-
likinio berno ašaromis buvo pasiryžęs tai paliudyti.
Kalėjimo kamera tada kaip arklių tvartas nusižvengė.
-Jurai, ar jau verkia tavo Stebuklingoji?
- O ką aš žinau? - atsakė, pats pasiryžęs pravirkti, Juras.
- O tu ar matei, kaip ji verkė? - vėl springo iš juoko ka
mera.
- Mačiau, - piktai atsakė Juras.
- Na ir ką?
- Nieko. Aš dar piemuo buvau. Žmonės sakė, kad stebuk
las. O klebonas pašventino ir pamokslą pasakė.
- O dabar ar virkdo?
- Dabar tai jau ne.
Kamera vėl nusižvengė.
- Kukūžės! - kažkas tamsoje ant narų nusikeikė. - Pati
kėk, tai per akis stebuklų pridarys.
Tas vakaras kalėjime Jurui giliai įsmigo į širdį. Sugrįžęs į
tėviškę, pirmą naktį nuėjo Stebuklingosios pažiūrėti. Ap
žiūrėjo iš visų pusių ir nieko nerado. Tada pasigavo Vincą
Dovinę.
- Pasakyk, ko tavo Stebuklingoji verkė? - įkibo stačiai į
akis.
Ir čia kaltas buvo pats Vincas Dovinė, kad perdaug stačiai
jam atsakė:
264
- Daug žinosi, per greit pasensi! - nusijuokė jam į akis.
- Pasakyk, arba aš ją nakčia nugriausiu! - įpyko tada bernas.
- Pamėgink, skradžiai žemę nueisi! - sugundė jį pats
Dovinė.
Tai jis dabar berniškai užsimanė teisybę sužinoti ir mėne
sienoje lyg su merga su Stebuklingąja susitiko ir prašnekino
ją kaip mergą:
- Labas vakaras! Ko čia žiopsai prie kelio? Verčiau atsi
šaukimus platintum, vis smagiau būtų!
IrJuras daug negalvodamas aplipdė atsišaukimais garbin
gą Vinco Dovinės kūrinį, norėdamas išmėginti, ar nueis jis
skradžiai žemę.
Dievo Motina nė puse žodžio Jurui neprasitarė, ir jis nuėjo
keliais ir vieškelis, kuriais auštant atvažiavo maldininkų be
galinės daugybės, ieškodami Purviškių medinės Dievo Mo
tinos užtarymo bei visokios malonės.
Ant vieškelio, einančio nuo Dievogalos, susitiko patį die
vadirbį Vincą Dovinę, neišsitenkantį ant plataus kelio.
Tai Juras iš jo pasijuokė:
- Kur kelią matuoji?
Tai Dovinė jam neatsigrįždamas atsakė:
- Stebuklų daryti.
Negirdėjo Dovinė, kai Juras į saują prunkštelėjo, ir nuėjo,
skersai ir išilgai kelią matuodamas, piktai pats sau bambė
damas:
- Tu man dar ne taip paverksi! Gryniausia kleboniška verk
ti pradėsi...
Tačiau, kai atėjo Dovinė prie savo Stebuklingosios, pats
265
savo akimis netikėjo ir strapalinėdamas pradėjo kumščio-
mis akis trinti.
- O čiagi dabar kas? Bene bedieve būsi išvirtusi? O aš tau,
durnius, tikros kleboniškos dar atnešiau!
Ir, pats sau murmėdamas po nosimi, stengėsi, nelaimei,
atsiplėšti atsišaukimą ir savo akimis įsitikinti, kokius ste
buklus pradėjo daryti jo kūrinys, bet raidės kraipėsi akyse,
ir žodžiai šokinėjo, kad daug negalvodamas išsprendė:
- Žinokis! - ir įsikišo į kišenių atsišaukimą prablaivėju-
sioms akims perskaityti. - Dėl to man galvos neskaudės.
Tik nepelningu amatu pradėjai verstis. Verčiau paverktum
rytoj gryniausia Dievo dovana, tikra kleboniška. Tai bent
palinksmintum Dievogalos klebono galvą!
Ir čia pasilipo ant šaltinio rentinio, ranka apsikabino pa
stogėlės stulpą ir išsitraukė iš kišeniaus pusbonkį. Siekė
kita ranka pastogėlės, bet čia bene pats velnias sugundė
pačiam burnelę išmesti, paslydo pro šalį ištiesta ranka, už
sirūstino už tokią šventvagystę Dievo Motina, ir garsusis
dievadirbis Vincas Dovinė nupuolė papėdėje savo stebuk
lingo kūrinio. Taip nelemtai atkeršijo didysis kūrinys savo
kūrėjui. Kleboniškosios pusbonkis sudužo į šaltinio renti
nį, ir degtinė mažomis srovėmis nubėgo į Stebuklingosios
ašarų šaltinį.
- Kad tave perkūnai! - nesmagiai Dovinė nusikeikė ir už
migo stipriu miegu didžiojo dievadirbio.
O tas naktibalda Juras matė, kaip Dovinę ištiko nelaimė,
ir visa berniška gerkle nusikvatojo.
Vai, tu Jurai, Jurai, panaktinis kviesly auštančių dienų, tai
266
tu taip nelemtai pražudei garsų dievadirbį, didįjį menininką
Vincą Dovinę!
Auštant baisi žinia kaip gaisras perlėkė per Purviškes, di
džiausiu pasibaisėjimu uždegdama tikinčiųjų širdis ir jaus
mus. Tokia baisi diena buvo nebent ta karo pradžioje, kai
žiauriose žudynėse buvo sunaikintas visas kaimas.
Su išaušusia diena atvyko maldininkų minia ir baisiai pa
sipiktinus pamatė subjaurotą šventą vietą, Dievo Motinos
statulą ir visą pastogėlę margai išpuoštą atsišaukimais, o Vin
cą Dovinę, Stebuklingosios dievadirbį, girtą gulintį savo kū
rinio papėdėje, ir degtinės pusbonkį, sumuštą ant Stebuk
lingosios ašarų šaltinio akmeninio rentinio.
Su karštomis maldomis ir bjauriais keiksmais traukėsi at
buli maldininkai, bijodami, kad žemė gali prasižioti ir juos
drauge su šventos vietos išniekintoju praryti. Kiti iš tos bai
mės pasileido per kaimą, platindami siaubingą žinią apie
negirdėtą bedievystę.
O Vincas Dovinė kuo ramiausiai kaip nekaltas kūdikis mie
gojo ir visai nenujautė, kokia baisi audra renkasi ant jo galvos.
Tos audros gal būtų neatitolinusi nė Vinco Dovinės Ste
buklingoji, nes tūkstantinės maldininkų minios maldos de
besys kilo į dangų, reikalaudami rūsčiai nubausti šventos
vietos išniekintoją.
Visa laimė, dangus tylėjo.
Dangaus galybes pavadavo respublikos policija, šiurkščiai
prikeldama Dovinę ir už pakarpos vilkdama per minią.
Įtūžusi minia, traukdamasi atgal kaip nuo raupsuotojo,
pasitiko jį baisiausiais keiksmais.
267
- Girtas ar sapnuoju? - pats save klausė nesuprasdamas
Dovinė.
- Eik! Eik! Ten išsipagiriosi! - skubino policija besitrinan
tį akis Dovinę.
Tada Vincas Dovinė, pamatęs įsiutusią, pasirengusią jį
pulti minią ir šalia savęs piktai kumščius sugniaužusius po
licininkus, išsyk prablaivėjo ir, susiėmęs galvą, bėgte per
bėgo per Purviškes, o paskui jį greitu žingsniu nužygiavo
policija.
Ak, Vincai Dovine, garsusis dievadirbi, visko gyvenime
buvai matęs ir prityręs, bet negi galėjai tikėtis, kad senatvė
je tokia didelė nešlovė tavo galvą užgrius?
VII
268
pritrūkdavo kantrybės ir grasindavo nuversiąs tą baidyklę
ir pastatysiąs kanapėse žvirbliams baidyti.
Bet to savo ketinimo nedrįso įvykdyti, kol pusė kaimo
buvo į ją įtikėjusių ir kol ji sutraukdavo į Purviškes maldi
ninkų minias, iš kurių kaimas nemažos naudos turėjo. Bet
ir ta nauda, kai Purviškės atsistatė ir pralobo, ne tokia jau
žymi atrodė. Su maldininkais atvykdavo visokių akių mo-
nytojų, vagių ir svetimo turto glemžėjų. Nuo tų netikėlių
dar šiaip taip apsaugodavo kaimą Kampinių kalvis Galinis,
kuris buvo nors ir kurčias, ir dusulingas, bet padarydavo
tokias spynas, kurių joks vagis neatrakindavo, nebent su vi
somis durimis išnešdavo. Su tomis spynomis užrakindavo
Purviškių gyventojai savo klėtis ir tvartus, o kartais ir gyve
namąsias trobas, jeigu vyresnieji išeidavo į iškilmes, palik
dami namie vienus vaikus, kad koks nors maldininkas be
reikalo neįsikraustytų ir neišneštų, kas jo šventvagiškoms
rankoms nepriklauso.
Bet kaip javus ir pasėlius apsaugosi nuo maldininkų kojų,
pievas ir pakrūmes nuo visokių paleistuvių, kurie ir švento
je vietoje neįstengia suvaržyti savo nuodėmingo kūno ir pa
siduoda visokiems geiduliams? Atsirasdavo dar ir tokių mer
gų, - iš miestų atvykdavo ar iš kokio pragaro, - kurios iš to
pelnydavosi, suviliodamos ir tikrus maldininkus, patenkin
davo jų geidulius ir iškraustydavo iš aistra ir degtine apsvai-
gusiųjų kišenių paskutinius centus. Tai kaip nuo tokių javus
apsaugosi, jau nekalbant apie Zilionio, bet ir viso kaimo?
Juk visi pašaliai knibždėjo.
Tai Žilionio įtūžimas metai po metų atrasdavo kaime vis
269
daugiau atkaklių ir ne mažiau įtūžusių šalininkų, kurie ža
dėdavo savo šventvagišką sumanymą įvykdyti. Tai po Vin
co Dovinės nelemto atsitikimo kokios dangiškos galybės ga
lėjo apginti jo stebuklingąjį kūrinį, jeigu nuo jo atsitraukė
net Dievogalos klebonas Kazimieras Kubiliūnas?
Tada tas Žilionis su savo pusberniu vieną naktį įvykdė tą
savo nedorą ketinimą. Prie pat žemės nupjovė likusį liepos
stuobrį, iš kurio buvo padaryta Dievo Motinai pastogėlė, ir
su visa Stebuklingąja parvežė ir įvertė į savo peludę kaip
kokį nereikalingą daiktą. Šventos ašaros šaltinio akmeninį
rentinį sugriovė ir užvertė akmenimis ir nuo tos vietos pra
vedė link pelkių griovį, kuriuo nutekėjo ir su pelkių vande
niu susimaišė stebuklingoji ašara ir neteko savo gydomo
sios galios.
Tas šventvagiškas darbas sukėlė ant kojų paskutinius Vin
co Dovinės kūrinio garbintojus, ir jie, grasindami ne tiktai
Dievo rūstybe, bet ir šios žemės teismu, nukeliavo į apskri
ties miestą ir ten susirado advokatą Abraomą Šlapoberskį,
kurio ir paprašė iškelti Žilioniui bylą.
Tas advokatas buvo labai gudrus žmogus, tuojau atsivertė
storas knygas, kuriose visokiems neklaužadoms surašytos
visokios bausmės, ir, pirštu parodydamas, pasakė, kad gali
ma baisiai nubausti sauvaliautoją Žilionį, tiktai reikia, idant
teisybė būtų įvykdyta, šimto litų, kuriuos turi jam tuojau
pat sumokėti.
Tiek daug pinigų skundikai neturėjo ir, atsiprašę advoka
to, kad palauktų, sugrįžo atgal, ir visos apylinkės davatkos
padarė rinkliavą ant Purviškių Stebuklingosios išgelbėjimo.
270
Tada advokatas Abraomas Šlapoberskis buvo toks malonin
gas, kad tuojau parašė šviesiausiam teismui skundą, kad toks
ir anoks baisus paragrafas šitaip ir anaip kalba, o Purviškių
kaimo gyventojas Antanas Žilionis (toliau padarau ištrauką
iš jo parašyto skundo) „...išėmė iš bendro maldininkų nau
dojimo Švenčiausią Purviškių Panelę ir įmetė ją į savo pelu
dę, tai nužemintai prašome šviesiausią teismą atimti iš jo,
Antano Zilionio, Švenčiausią Panelę ir vėl atiduoti bendram
visų tikinčiųjų naudojimuisi, o patį Antaną Zilionį, kaipo
sauvaliautoją ir papiktinusį tikinčiuosius, griežtai nubausti
pagal paragrafus, kurie skambina šitaip...“ Toliau surašė ad
vokatas baisius straipsnius iš „Baudžiamojo statuto“.
Nunešė davatkos skundą į teismą, nes advokatas sakė ne
turįs laiko ir išvažiuojąs į patį didžiausią tribunolą, ir ten,
nuolankiai linkčiodamos, jį įteikė, prašydamos, kad kuo grei
čiausiai jų skundo išklausytų, nes čia ne svietiškas, o dieviš
kas reikalas, kurio atidėlioti negalima. Teismo raštininkas,
perskaitęs skundą, prunkštelėjo (ir tas varliamušis, matyt, be
dievis buvo!) ir pasakė, kad gausite per valsčių pakvietimą,
kada reiks stoti į teismą, ir, daugiau nieko nesakydamas, pa
kišo jų skundą po didžiausia kitų skundų ir bylų krūva.
Laukė nesulaukdamos davatkos, kada jas ir Žilionį pa
šauks į teismą, bet ėjo savaitės, mėnesiai, metai, net nusibo
do valsčiaus raštinės duris varstyti, o teismo dienos vis dar
nebuvo. Ir valsčiaus raštininkas, toks riestanosis, ir tas pasi
pūtė, dar nepravėrus raštinės durų, jau šaukdavo:
- Nėra, nėra ir nebus! Tokių bylų žemiški teismai nespren
džia, kreipkitės į dangų!
271
Moterėlės dar kartą lankėsi apskrities mieste, ten jas už
tikrino, kad jų skundą teismas tikrai spręs, tiktai dar ne
paskirta kada. Nieko kito neliko, tiktai melstis ir laukti.
O Zilionio nusausintas ir maldininkų nemindžiojamas lau
kas davė gražų derlių, ir jis, bedievis, tiktai šaipėsi iš davatkų
pastangų jį pražudyti. Laiko turėdamas, prakrapštę statulos
galvą ir ten rado - ir visiems parodė - Vinco Dovinės paslap
tį. Tiktai nei jis, nei kiti nesužinojo, kad tai buvo dievadirbio
bejėgiškumo padarinys, o ne gudrybė kitų akims dumti. Sta
tulos galvoje buvo įdubimas, kurį pripylus vandens, pradeda
pro siauras skyleles, visai nematomas akių obuolio tamsioje
lėliukėje, sunktis lašas po lašo vanduo, kuris atrodo kaip tik
ros ašaros, tai ir nenuostabu, kad galėjo lengvatikius sugrau
dinti ir įtikinti, jog tai medinė statula iš sielvarto ir gailesčio
verkia. Tai atradęs Žilionis čia pat peludėje visų akyse antrą
kartą pravirkdė buvusią Stebuklingąją. Bet ir tada, kai riedė
jo per jos skruostus ašaros, jos veidas buvo toks pat sielvar
tingas, kad net visa tai padariusiems ir žinantiems paslaptį
skausmas širdį suspaudė, ir jie patys vos nepravirko.
Bet po antro nelemto stebuklo ne tik davatkoms, bet ir
Dievogalos klebonui Kazimierui Kubiliūnui nesmagu pasi
darė laukti teismo dienos, ir jis, sudeginęs Purviškių stebuk
lų knygą, parašė trumpą raštą į teismą, sugriaudamas visokį
Purviškių Stebuklingosios stebuklingumą.
Pagaliau atėjo teismo diena, bet daugiausia nukentėjo pats
skundo rašytojas advokatas Abraomas Slapoberskis, kuris,
pasirodo, buvo net ne advokatas, o šunadvokatis, ir todėl
jam teismas dėl lietuviškos kalbos nemokėjimo uždraudė
272
skundus rašyti, ir kad ateityje nedrįstų teismo ir žmonių
varginti, taipogi per savo nemokšiškumą neįžeidinėtų, tai
paskyrė jam tris mėnesius arešto, kuriuos jis turi atlikti ap
skrities kalėjime, o jeigu nesutinka, tai gali ant stalo padėti
tūkstantį litų ir kreiptis į aukštesnį teismą. Susigraudinęs
Abraomas Slapoberskis mušėsi į krūtinę ir prašė šviesiausio
teismo pasigailėti, bet teismas buvo be gailesčio, įsakė tuo
jau suimti nevykusį advokatą ir uždaryti į kalėjimą.
O dėl Purviškių Stebuklingosios šitaip teismas tarė savo
žodį:
- Kadangi Purviškių Stebuklingoji, kaip parodė daugelis
liudininkų, nėra jokia stebuklinga, o tiktai amatininko Vin
co Dovinės padaras, kuriam žmonių tamsumas sukūrė nie
ku nepagrįstas legendas apie šventumą ir stebuklingumą;
- Kadangi Purviškių stebuklingosios šventumo ir stebuk
lingumo nepripažįsta katalikų bažnyčia (žiūrėk byloje esan
tį Dievogalos klebono Kazimiero Kubiliūno raštą, kuriame
jis sako, kad tai buvusi paprasta kaimo statula, kokių daug
yra mūsų krašte, tiktai apie šią statulą buvo paskleista nieku
nepagrįstų stebuklingumo gandų);
- Kadangi Purviškių kaimo ūkininkas Antanas Žilionis,
kurio lauke stovėjo ta statula, kaip parodo jis pats ir jo liu
dininkai, turėjo daug nuostolių, tai galėjo tą statulą nuo sa
vo lauko pašalinti, bet neturėjo teisės pasisavinti, -
todėl teismas nutaria:
- atimti Purviškių Dievo Motinos statulą iš piliečio Anta
no Žilionio ir ją perduoti Dievogalos klebono ir parapijos
žiniai.
273
Taip pasibaigė byla dėl Purviškių Stebuklingosios, kurią,
parvažiavęs iš teismo, Žilionis ištraukė, visą apipelėjusią,
iš peludės ir nuvežė Dievogalos klebonui Kazimierui Ku
biliūnui.
Klebonas buvo visai be ūpo, mostelėjo ranka ir pasakė
zakristijonui:
- Įmesk į varpinę už morų. Kur ją čia dabar dėsi?
Taip negarbingai pabaigė Purviškių Stebuklingoji savo ma
lones ir stebuklus. Dvylikos žvaigždžių vainikas apie jos galvą
surūdijo, septynetas kalavijų, susmeigtų į jos širdį, sutrūnijo
ir sulūžo, o ji visa apipelijo ir apipuvo, tiktai iš jos sielvar
tingo veido, nors laiko žymių ir sugadinto, buvo matyti di
delio meistro tikrai stebuklinga ranka.
274
Pabaiga
275
Bet jau per senos kojos buvo, kad toli nueitų. Ir pirmoje
kryžkelėje atsisėdo pailsėti.
Buvo giedra rudens pavakarė. Leidosi saulė, uždegdama
debesis ir ilgais šešėliais nuklodama žemę. Tokią pavakarę
gera atsisėsti ant grebiakrančio pageltusios žolės ir pailsėti.
Širdyje giedra pasidaro, ir pamatai savo akimis visai kitokią
žemę.
Staiga prasiskleidžia tolumos, išsitiesia begalinės lygumos,
vilnija vienas paskui kitą kalnai ir kalneliai, ir tose platybė
se žvalgosi aplinkui kaip pavargę keleiviai medžiai ir vieni
šos sodybos. Norėtum dar eiti, bet žemė prie savęs traukia.
Ir tokia miela ir sava ji pasidaro.
Taip atsisėdo truputį pailsėti ir Vincas Dovinė. Pasidėjo ša
lia savęs lazdą, nusikabino krepšius ir atsikvėpė. Kaip pro
sapną slinko visas gyvenimas, bet nei jaudino, nei uždegė gys
lose pamažu srovenantį kraują. Kaip pasaka pro akis praėjo.
Pasirėmė Vincas Dovinė viena ranka galvą ir susimąstė...
Sutemo naktis, sužibėjo žvaigždės, ir atsivėrė tolimas ir
aukštas dangus. Bet jo nematė Vinco Dovinės akys, nors ir
buvo plačiai atmerktos. Jos amžinai sustingo.
Taip ir pabaigė Vincas Dovinė savo neramų gyvenimą pa
kelėje kaip tas lietuviškas smūtkelis, sustingęs ir susirūpinęs
šios žemės keliais.
1930-1938
27 6
BALTARAGIO MALŪNAS
ARBA KAS DĖJOSI
ANUO METU
PAUDRUVĖS KRAŠTE
(1 945)
ROMANAS
I
279
vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką gal
vodavo ir ką jausdavo senas malūninkas, niekas nežinojo, ne
bent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo gyvenimas.
O dukrai maža buvo rūpesčio, ko tėvas nušvinta ar pražy
la į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksmas
jaunystės juokas, o jos kiekviename žvilgsnyje juokėsi aš
tuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kai
mo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, savo
linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo
išvedusi iš proto ir ne vieną dar žadėjo išvesti. Tai buvo
tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko
juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.
Ne vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyveni
mui, bet niekas neišeidavo, nors kažin kaip sugundyti steng
davosi. Linksma nerūpestinga Jurga išeidavo laisva iš visų
meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas po kito
važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet
neįstengdavo atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie Udru-
vės šakoto ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo,
nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią būdavo matyti.
Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri mand-
riausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas
pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net
giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris aiš
kiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, ar patys ark
liai, nežinia ko išgąsdinti, pasukdavo iš tiesaus kelio į šun
kelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų til
čiukai, - o jų buvo ne vienas, bet septyni, - staiga dingdavo,
280
ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į
Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero
pusėje, arba dar blogiau, čia pat prie malūno, klampiose
Pinčuko pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasda
mi kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje
murdosi, keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo.
O nuo to laiko, kai Meškučių valakininko sūnus Gaudėšius
Antanas prarado Pinčuko pelkėse arklius ir pats vos galo ne
gavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos
kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno
eketes, o paskui, kai Dungvietų išdidus senbernis Juodišius
su savo piršliu Keturakių nuvažiavo nuo stataus skardžio
tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko pačiam
geriausiam apylinkės piršliui sprandą, kad tas ne po ilgo net
Dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir
drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį.
Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad
Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero lau
mėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo,
koks velnias, - ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės
pelkių velnias - Pinčukas, visų gerai žinomas ir artimiausias
Baltaragio kaimynas. Kiti, nenorėdami tikėti tokiomis pa
skalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes,
be proto mylėdamas dukterį ir būdamas pats raganius (o
kad jis turi kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasio
mis, jau seniai žmonėse kalbos sklido), taisąs visokius bur
tus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų atvažiuoti su piršliais
ir iš jo paveržti dukterį.
281
Kaip ten iš tikrųjų buvo, kas žino, tiktai Jurga juokdavosi,
išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėda
vo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su jauni
kiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo.
- Turbūt per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - kartais
atsakydavo. - Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš ant
ros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į
malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.
Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną - dieną ar naktį - nieka
dos nepaklysi, o su piršliais net nemėgink - būtinai nusi
suksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti.
Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė
kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais, nors
kartais ir laukė, nesulaukė. Tada nejučiomis Jurgos links
mosios akys kartais apsiniaukdavo, ir lūpose sustingdavo
juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo ma
lūne, kažką galvojo, nieko nesugalvodamas, tiktai vis labiau
pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atva
žiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net paten
kintas buvo, tai dabar, kartais išvysdamas nuliūdusią savo
dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.
Tada prakalbėdavo visa burna Švendubrės ubagyno sen
mergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus tarnavo
Baltaragio malūne ir su kuria ten keisti dalykai atsitiko, ku
riais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi
toki nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti
net sena davatka.
282
II
283
Nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:
- Nieko, - sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jauni
kį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.
Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet Bal
taragis ir nepasigedo jos kalbos, jis savo darė. Vaikščiojo
toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti
rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.
Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradė
jus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada
Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kie
mo žiūrėdama, į kurį kiemą piršliai pasuks. Apie save net
nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiau
sias Paudruvės nuotakas, bet žiūri - piršliai pro malūną kaip
tik pas juos suka.
- Ar nepaklydo? - apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai
užsirūstinusi ant piršlių, kurie nei karto pas ją su jaunikiu
neatvažiavo.
Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi
dėl piršlių paklydimo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą, ir pa
auksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.
- Kas gi čia dabar? - net nutirpo visa Uršulė.
O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir
jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu
Uršulei, ir klausia tas senasis:
- Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?
- Ne pono, - sako apmirdama Uršulė, - bet Baltaragio, ir
ne dvaras, bet malūnas.
- Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako tas žilabarzdis
284
ponas ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite pakeleivingus
svečius?
- Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. -
Seniai mielų svetelių laukiame.
Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o
paskui ir Uršulę pasikvietė. Kaip ten seklyčioj buvo, net pa
ti Uršulė tikrai nežino, tarsi būtų galvos netekusi ar koks
kvaitulys užėjęs. Dabar ji gerai supranta, kad tai buvo seno
raganiaus ir jo bičiulių, tikrų velnių, padarytas sąmokslas
pražudyti jos skaistybę.
Bet tada nieko nesuprato Uršulė, lyg apkvaišusi buvo, ir
atsimena tiktai, kaip saldų midų su piršliu gėrė, kaip širdis
alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip
dar niekada gyvenime (mat užkerėta buvo), ir net nežino,
kaip ilgai ta laimė truko. Tiktai vėl prisimena, lyg pro sap
ną, kaip nuo laimės apsvaigusi išėjo iš seklyčios, kaip vedė
ją už vienos rankos piršlys žilabarzdis, už kitos jaunikis, jau
toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum, o
paskui lydėjo patenkintas tas besarmatis, - tolimas giminė,
bet blogesnis už priešininką, - Baltaragis, kuris norėjo ją
amžinai pražudyti.
Pasodino vargšę Uršulę į aukso karietą, atsisėdo iš dešinės
pusės piršlys, iš kairės - jaunikis. Nenustovi juodbėriai žir
gai, piršlys ir sako:
- Važiuosime užsakų.
Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nei išverkti mer
gautinių ašarų. Juodbėriai žirgai kaip slibinai šoko iš vietos,
sudundėjo žemė, ir jie nulėkė kaip viesulo pagauti.
285
Visa laimė, iš tos baimės spėjo Uršulė persižegnoti, sužai
bavo tada dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei ka
rietos, nei piršlio su jaunikiu. Žiūri nusigandusi Uršulė, kad
ji Pinčuko liekno viduryje atsidūrusi ir ligi pažastų į maurą
įsmukusi. Ir kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramz
dinti norėdamas.
Suprato tada Uršulė, už ko norėjo ją Baltaragis išleisti, ir
pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypač Švendubrės
Skaisčiausios Panelės, kuri globojo nekaltas mergeles ir sau
gojo jų skaistybę. Bet Švendubrė buvo per toli, ar ką, kad į
jos šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo
akimis pamatė patį liūno velnią Pinčuką.
- Nieko nebus, - jis sako. - Tu man seniai esi pažadėta, ir
mano būsi.
- Kaip tavo? - supyko tada ne juokais Uršulė ir stvėrėsi
visų savo senos davatkos priemonių.
Nors ir grimzdama į liekną, paskutinėmis jėgomis ištrau
kė iš mauro dešiniąją ranką ir pradėjo žegnoti Pinčuką. Tas
cypdamas ir unksdamas lakstė aplinkui, bet neatstojo. Pa
galiau Uršulė išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo rąžan
čių su škaplieriais ir pradėjo šveisti jais Pinčuką, kur pakliū
va: per akis, per ragus ir per pasturgalį. Tas raitėsi, kaip ant
žarijų, lakstė po liekną, kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi
Uršulė nei per žingsnį nuo jo neatstojo. Vaikėsi klupdama
po pelkes, šventino ražančiumi ir visaip plūdo, kad vargšas
velniukas pagaliau neišturėjo, nusikeikė ir tarė:
- Rauk tave devynios tokią raganą! Nenoriu aš tavęs dau
giau. Tiktai atstok nuo manęs.
286
- Aš tau atstosiu! - pagrasino Uršulė, stverdama velniuką
už ragų, bet čia gaidžiai pragydo, ir Pinčukas dingo kaip
nebuvęs. Uršulės delne liko tiktai kažkokia žievė, lyg nuo
šaknies.
Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po pelkes, negalė
dama išsikapstyti, ir tiktai prašvitus, baisiai įpykusi ir purvi
na, sugrįžo į Baltaragio malūną.
Baltaragis laiku išgirdo pardūkstančią davatką (būtų gal
neišgirdęs, jeigu ne Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malū
ne ir duris iš vidaus užremti.
Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama
kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius į ryšelį ir
tekina pasileido bėgti Švendubrės linkui. Bėgdama vis dar
atsigrįždavo ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi gra
sino malūno linkui, o tokia pat dešiniąja - žegnojo ir plū
dosi su visu keiksmų stiprumu.
- Visai pasiuto davatka, - galvojo Baltaragis, žiūrėdamas
pro malūno langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt, nei velnias
neįstengia jos pagriebti.
III
287
(teko jam tokia parapija, velniavos apsėsta), bet vis nepri
sirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenu
galima galybe. Taigi tiktai jis vienas galėjo priderančiai iš
klausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis,
tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apy
linkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego
labai norėjo.
- Girdėjau apie tą Baltaragį, - pertraukė jis Uršulės pasa
kojimą ir nusižiovavo. - Matyt, velnio veislė suka pas jį sa
vo lizdą.
- Tikriausiai, - patvirtino Uršulė.
- Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? - pažiūrėjo
apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. -
Matyt, susigiminiuoti norėjo.
- O kaipgi, - nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kuku
lius. - Ne kitaip čia ir buvo.
Staiga Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji buvo
bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri -
tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir susto
jo, o klebonas ir knarkti pradėjo.
Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kle
boną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską
iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau
knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio ne
prarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai grei
tai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką.
- Ką sakai, klebonėli? - paklausė.
Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kaž
288
kokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo
trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė:
- Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.
Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė sa
vo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg
kažką prisiminęs, ją sustabdė.
- Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?
- O kaipgi, klebonėli, - apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie
durų. - Apie tą patį velnių raganių.
- Na, ir ką gi papasakosi? - susidomėjo klebonas.
- Ogi štai ką! - Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo
prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo
pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego
užsimanė.
- Gerai, - sako galų gale. - Žinau. Gali sau eiti. O aš pagal
vosiu, ką čia reiks daryti.
- Bet kur aš eisiu, klebonėli? - nusiminė Uršulė.
- Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. - Nagi, namo.
- Negaliu gi aš grįžti pas tą raganių.
- Ak šitaip! - suprato klebonas. - Na, tai sakiau, eik į
davatkyną.
Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai
užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir
pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.
O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų,
kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos
apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis
keturiomis. Mat Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten
289
raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų
ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo
davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę
Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir
prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra
davatkyne.
- Kokia velnio nuotaka? - nesuprato klebonas.
- Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.
Klebonas buvo visiškai užmiršęs apie tą nepaprastą atsitiki
mą jo parapijoje, kurio tada per klebono mieguistumą Uršulė
negalėjo ligi galo išaiškinti, tai dabar teko kitoms davatkoms.
Bet jos pasakojo iš dešimtų lūpų ir viską supainiojo.
- Gerai, - pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą.
Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui ir be to rūpesčių?
Tiktai kartą, pastebėjęs per daug jau uoliai keliaklupsčiau
jančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matė, su
stabdė ir paklausė:
- Pala, ką aš norėjau tavęs paklausti?
Staiga užklupta Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją
įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:
- Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?
- Taigi taigi, apie Baltaragį, - atsiminė klebonas. - Kaip
jis ten dabar?
- Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai
akis nuleido, nes buvo jau gerai prasilavinusi davatkystės
dorybėse.
- Tai reikia sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo pats ant
savęs supykęs, kam jis tą davatką užkalbino.
290
Tas klebono užsiminimas kaip ant arklio Uršulę pasodi
no. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai jai buvo nusi
bodę, - dabar davatkos drebėdavo, kai ji net neprasižiojusi
tiktai akimis sužaibuodavo, - o bažnyčios visus kampus jau
keliasdešimt kartų buvo apėjusi, tai reikėjo ką nors prasi
manyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltara-
gį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai
nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo
malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pin-
čuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė peržegnodavo už
tokį atsakymą ir išplūsdavo, o paskui vieną kartą išgirdo,
kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.
- Čia turi būti kažkoki burtai, - iš karto suprato Uršulė ir
nutarė veikti.
Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po ryti
nių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip
žmonės kalba.
Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pama
tė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo
visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko
jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi, ir tiesiai pas kleboną.
- Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas sukasi.
- Tai kas, kad sukasi? - nesuprato klebonas.
- Bet be vėjo, klebonėli, - paaiškino Uršulė.
- Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.
- Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti Uršulė,
kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. - Vėl
naujus burtus tas raganius prasimanė.
291
- Reiks ištirti, - sutiko klebonas. - Jei ką naujo sužinosi,
pranešk man.
Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalė
jo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten
supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską
ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis,
čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūnin-
kas gyvena jo parapijoje.
Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį
piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir spar
ti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti
pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo
ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja,
kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo:
- Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau
aš apie jį nenoriu girdėti.
Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebe
žinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau
ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia vie
na Uršulė galėjo padaryti?
IV
292
kalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip
tas prakeiktas raganius Baltaragis, neįstengęs manęs išleisti
už Pinčuko, prižadėjo jam savo dukterį. Kitaip ir būti negali.
Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkt:a
amžinai pražūti. Ir kaip iš karto aš to nesupratau?
Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio ir Pin
čuko burtų užmačias. Tiktai pati nežinojo ir kitiems neaiš
ku buvo, ar džiaugiasi jais Uršulė, ar piktinasi. Toks ją
džiaugsmas ir pasipiktinimas kartu buvo pagavęs, kada ji
įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.
O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės
tulžį ant Jurgos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.
Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu ir
už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, ko
dėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai išgyvendino iš
savo namų.
Tai ir dabar Uršulė beveik net apsidžiaugė, kai sužinojo,
kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo
Jurgą) turi taip pražūti.
- Taip jai ir reikia, - ne kartą pati sau pasakydavo ir gailė
davosi, kad plačiai paskleidė paslaptį. - Velnias motiną pri
piršo, velnias dukterį pagriebs.
Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo net kle
bonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas net iš
tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršu
lės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snaudė, nieko
gero nesugalvojo ir tarė: tegu pražūsta jis su ta Uršule pra
garo gelmėse, tiktai jo galvos nekvaršina.
293
O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos
gyvenimas pasirodė jai baisi nuodėmė, - juk Jurgos ne
kentė tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už
Baltaragio, - ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirš
tamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlė vis dėlto buvo
ta Uršulė.
Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo bobinčiuje prie
durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga, - tikra begėdė, dar neišė
jusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi, -
timptelėjo Uršulė už sijono Jurgą ir pakuždėjo:
- Dukrele, turiu su tuvim pakalbėti.
Su panieka grįžtelėjo Jurga pro pečius į Uršulę ir visai gar
siai tarė:
- O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo
meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.
Supyko Uršulė, tokį atšiaurų atsakymą išgirdusi, bet ir vėl
atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Tai per prie
vartą nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdės
tė visas baisybes, kurios ją laukia. Jurga iš pradžių klausėsi
nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:
- Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?
Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, nes pamanė,
kad jau išpirko savo didžiąją kaltę.
- Daryk, mergele, skaistybės apžadus, - pasakė nudžiugu
si Uršulė. - Susižieduok su skaisčiausiu Juozapu, tiktai tada
galėsi būti išgelbėta.
- Ir įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga, sprogdama nuo
vos sulaikomo juoko.
294
- Gali ir į davatkyną, - rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neiš
laikė ir nusikvatojo.
- Negaliu, tetule, - atsakė. - Man bernai taip patinka,
kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturė
siu nei vienos dienos davatkyne. Daryk, ką nori, tetule, tik
tai ne davatkynas.
Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis, bet vis dėlto
paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:
- Gailėsiesi, dukrele, tiktai bus per vėlu. Išleis tave tėvas
už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.
Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, su
rimtėjo, tiktai velniukai akyse laksto.
- Ar gali taip būti, tetule? - paklausė.
-Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai, - Uršulė liūd
nai pamaksėjo galva, kaip nuvarytas arklys.
- Ar tu matei tą Pinčuką? - vėl rimtai paklausė Jurga.
- O kaipgi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, - rimtai
atsakė Uršulė.
- Ir nenuvažiavai?
- Nenuvažiavau, - atsiduso Uršulė. - Skaistybės apžadai
išgelbėjo.
- Dabar tai aš suprantu, tetule, - visiškai rimtai pasakė
Jurga, - kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net
graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia.
Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk
taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.
- Ką tu kalbi, dukrele? - nesuprato Uršulė, rimtai jai kal
ba ar j akis juokiasi.
295
- Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo
kvatodama.
Atsiduso Uršulė, su piktu priekaištu akyse palydėjo ir nie
ko neatsakė, nors ir niežėjo liežuvį.
„Pražuvo amžinai“, - paskui pati sau pagalvojo ir išsitrau
kė rąžančių.
Nuėjo į bažnyčią, varstydama rąžančių ir galvodama jau
ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodė
mę, ar neišpirko. Pagaliau sau tarė, kad su kaupu išlygino
viso savo gyvenimo neapykantą, - kuo ji kalta, jei ta vėja
vaikė nepaklausė? - ir pradėjo kalbėti atgailos rąžančių. Bet
ir atgailą darydama buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juo
kas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčio
josi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.
- Štai, kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! - pagalvojo Ur
šulė, kalbėdama rąžančių, visai užmiršdama, kad daro nau
ją nuodėmę.
296
šventai dabojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai
buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Gird
vainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuol
mušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruo
dą, bet užtat, kai išvažiuodavo su savo obuolmušiais, tai kaip
su paukščiais - lygus kelias ar pabjuręs - nulėkdavo.
Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti ieš
kodamas mergos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti
su tokiais kaip viesulai arkliais. Bet pravažinėjo Girdvai
nis visą rudenį aplinkui pas visas mergas ir už septynių
mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Gird
vainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas ne
apsakomas.
Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje ne
galėdavo nustovėti, ne į karietą gražiai maliavotą, bet į ap
skretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūki
ninką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, ku
ris viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, pats
apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais,
kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad
nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į veži
mą, - padėk Dieve, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmu
šių, kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint, kur
merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių
stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net
padanges aptaškydavo.
Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet
savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo
297
viena kitą tokiu mandru jaunikiu baidyti ir juoktis. Tiktai
vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir savo kalbėjo.
- Su tokiais arkliais, nors ir pasaulio krašte, o savo mergą
atrasiu.
Bet, deja, tokios mergos vis neatsirasdavo, kuri susigun
dytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti
nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyveni
mas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.
Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia, jeigu jau trūko,
tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyveni
mą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet tarsi su tais savo obuol
mušiais ant visų vėjų ištaršyti norėjo. Todėl jam ir tokios
mergos reikėjo, su kuria galėtų lėkti kaip su paukščiais, že
mės nesiekdamas.
Bet kur tokią rasi? Visos buvo rimtų ūkininkų rimtos
dukterys. Tai nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio
malūninko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais
negali atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuol
mušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti.
Švendubrės mergos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pa
žino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami su
stojo prie šventoriaus. Mergos nuotakos spruko prunkšda
mos į šalis, kad keistas jaunikis neužkalbintų ir dėl to kalbų
nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo
atsigėrėti.
- Tai bent žirgeliai! - ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o
pats sau pagalvojo: - Su tokiais galima ir pas Baltaragio duk
terį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.
298
Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Šven
dubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo
kvatodama. Viena kita merga, sprukdama nuo šventoriaus,
prunkštelėjo Jurgai prabėgdama:
- Tavasis atvažiavo!
- Koks? - nesuprato Jurga.
- Nagi tas, su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.
- O gal ir manasis? Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga, kad
mergos drįsta iš jos juoktis.
- Kur jis?
- Nagi, anava, ar nematai, stovi, - pirštu parodė į stovintį
prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.
Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdė
jusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kai
linius ir kurčią piršlį, su kuriuo mergas gąsdindamas važi
nėjo. Patiko Jurgai Girdvainio keistas būdas, jo žirgai, su
kuriais kaip su paukščiais skraidė, bet ėmė pagunda pasi
juokti iš berno ir atkeršyti už visas mergas nuotakas, pas
kurias jis lyg ant juokų važinėjo. Tai Jurga pastojo Gird
vainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo per
eiti per šventorių.
- Pas visas mergas važinėji, - pasakė tiesiai į akis žiūrėda
ma, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta merga, o
gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?
Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes
tokios gražios ir drąsios mergos jis dar nebuvo matęs. O
tokios jam kaip tik ir reikėjo.
- Neprasta tu merga, - atsakė Girdvainis, - ir paskalų
299
nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užke
rėjimus nuo tavo kelio.
- Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei
išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.
- Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis išdidumą, - o atvažiuo
siu su savo piršliu Anupru.
Tuo metu, pamatę kalbantį Girdvainį su Jurga, susirinko
aplinkui mergų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per švento
rių, palikę net Girdvainio arklius.
Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė
mergos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.
- Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin kas iš
užpakalio atsiliepė.
O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinkusi ir
ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir visa nukaisda
ma tarė:
- Lauksiu. Neužmiršk.
Tai pasakiusi, nuėjo nuleidusi akis, bet išdidi ir graži kaip
karalaitė.
Girdvainis nespėjo nei atsakyti, tik nusekė paskui ją nuste
busiu žvilgsniu.
- Tai bent merga! - nutirpęs iš džiaugsmo širdyje kartojo
ir akių negalėjo atitraukti nuo jos liekno liemens ir išdidžių
žingsnių.
Bet Jurga greitai išnyko iš akių, ir Girdvainis veltui klajo
jo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kar
tą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su savo tėvu Bal-
taragiu jau buvo išvažiavusi namo.
300
Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko sa
vo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, ku
rio, rodos, nei jo obuolmušiai nepaveš, nors ir lėkė šuoliais.
Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo?
VI
301
malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis, ar
nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O ma
lūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad pagaudavo
mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo, nie
kas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito
gyvenime ir nebūtų buvę.
Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip praėjo, ūžiant malū
nui, jaunystė, kaip mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai ir
seserys, ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, to
lima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno, ir, at
rodė, amžinai pasiliksianti Baltaragių namuose. Bet ne taip
išėjo.
Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rū
pesčius, nes Baltrus tais reikalais nei kiek nesirūpino, tarsi
jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada iš galvos
neišeidavo, didžiausiam Uršulės pasipiktinimui.
- Tas malūnas susuko tavo galvą, - sakydavo Uršulė, su
priekaištu žiūrėdama į Baltaragj. - Nieko tu daugiau nema
tai, tiktai tą savo malūną, tarytum be to nelemto malūno
nieko kito geresnio pasaulyje nebūtų.
- Kad man nieko kito ir nereikia, - atsakydavo Baltaragis,
visai nežiūrėdamas į Uršulę.
Uršulė piktai žibteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį,
smarkiau barškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Balta
ragis, ko ji trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę,
išeidavo į savo malūną.
Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad jai per daug dar
bo, kad jis jai nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.
302
Baltaragis, tarsi nustebęs, patraukdavo pečiais.
- O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi.
Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesupranta (žmo
nės ir laikė jį glušu dėl to jo malūno), užsimindavo, kad
žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, - o pati paraudonuo
davo nuo ausų ligi plaukų šaknų, - esą nepadoru jaunam
vyrui su pana vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ką žmo
nės gali prasimanyti. Bet Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo
tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir mei
liau pabaltakiuoti stengdavosi. O jeigu jau per daug įgrisda
vo su savo meilumu, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:
- Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš -
malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.
Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, gra
sinti, kad ji pamesianti jį, visai iš namų išeisianti, tegu jis
pats vienas pasikaria su savo malūnu ar dar ką nors prasi
mano, jai visai nerūpi.
Baltaragis visai ramiai, kartais net nudžiugęs, atsakydavo:
- Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.
Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšu
lius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusda
vo ir nusiramindavo:
- Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į
protą.
Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei
kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besi
ruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:
- Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo.
303
- Tylėtum ir Dievą mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir porą
dienų tylesnė būdavo.
- Tai kad tau Dievas tiek proto duotų, - palinkėdavo Bal-
taragis, - tada tikrai galėtum gyventi.
Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursi
no ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien
vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas ki
tas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis
dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo,
tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendub
rės Skaisčiausiai Mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau
išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrjždama, tuo
nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.
- Matai, susipras kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė
juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Balta-
ragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui
ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.
O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant
malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip
pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką
ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidria
me Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.
VII
304
rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pu
sės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną.
- Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pa
bėgti, - ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai
per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo
nesivysiu.
O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į
Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir
senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą
kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip
paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvato
dama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašy
dama pasupti ant malūno sparnų.
- Tai bent toli pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis varpe
lis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.
- Ne mergytė, bet paukščiukas, - pagalvojo Baltaragis,
neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo
nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero
šniokštimą.
Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas
pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešim
tų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į
roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pa
gailo Baltaragiui.
- Kada dabar atvažiuosi? - paklausė, norėdamas sulaikyti
Marcelę.
- Kada kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir
atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė.
305
Tas juokas ar tas atsigrjžimas visai iš proto išvedė seną
berną. Kur ėjo, ką darė, - visur matė Marcelę, visur girdėjo
jos skambantį juoką. To juoko buvo pilnas malūnas, pilni
pavasariniai laukai, pilnas ežeras, tas juokas visur persekio
jo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerū
pestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos,
žilstančių paausių ir tuščios vienišos senbernystės. Ir juo to
liau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad
veltui praleido savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo spar
nais nepasivysi.
Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės eže
ro vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė, ežero šlai
tai ir aplinkiniai kalneliai, kuriuos eidamas milžinas
klumpes iškratė ir supylė tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar
negalėjo užmiršti to juoko, kuris skambėdavo visur, kur
tik jis pažiūrėdavo.
To juoko nenustelbė nei rami be vėjo vasara, kuri kaip
svaiginanti pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose.
Neišsklaidė to juoko burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys,
nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juo
ko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo kaip šešėlis,
tyliai jo klausydamasis ir džiaugdamasis, o kartais sielvar
taudamas.
Bet rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti pirš
lių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį ne
galėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo ma
lūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus kaip šmėkla,
nors buvo kaip tik malimo metas.
306
Pats malūninkas, nors ir baramas ūkininkų už malimo gai
šinimą, - ko anksčiau niekada nebūdavo, - sėdėdavo per
dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo akis įsmeigęs į antrą
ežero pusę. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių
skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neišturėdavo Baltaragis
net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo ma
lūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi nusiskandinti
norėdamas ir nesiryždamas.
O kartais, nesusivaldydamas, paleisdavo malūno tuš
čias girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus.
Tuščias malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas
klaikų šiurpulingumą, bet Baltaragiui vis tiek nenustelb
davo piršlių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir
tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir
jis nerasdavo sau vietos. Tada, sustabdęs malūną, rauda
vo Baltaragis savo žilstančius plaukus ir keikdavo savo
senbernystę.
Nuvažiuoti ir pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir
ne kartą kilusi buvo tokia pagunda, Baltaragis bijojo net
pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio ma-
lūninko, jau nekalbant apie tai, kad pati duktė iš tolo pa
bėgs nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai ant juokų pa
kels visoje apylinkėje, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltara
gis iš to sielvarto nežinojo, ar jam pasikarti ant savo malūno
sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo,
kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš
viso negalės gyventi.
Tai matydama net senmergė Uršulė visa širdimi Baltara-
307
giu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti,
o kartais net su skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su
užuojauta klausdavo:
- Kas tau yra, Baltruk? Gal tu sergi, gal tau ką skauda?
Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, pagydysiu.
Bet Baltaragis kaip žemė tylėjo ir kasdien vis daugiau kaip
žemė juodo, tarytum gyvas rengtųsi eiti po žemėmis. Tada
Uršulė pamanė, kad tikrai malūnas susuko Baltaragiui sme
genis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus ieškodama pagal
bos. Bet kur tu rasi pagalbą nuo tokios ligos?
Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir
vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo.
Tai buvo Pinčukas.
VIII
308
išsigelbėsi, kitaip sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną,
ir nei ženklo nepaliks, kur būsi žuvęs.
Be to, tose pelkėse gyveno toks nusmurgęs velniukas,
kurį Pinčuko vardu vadino. Jam priskirdavo visas tas ne
laimes, kurios ištikdavo tose pelkėse žmones ar gyvulius.
Bet tai buvo netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir
toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei blogo, nei ge
ro. Toks iš jo buvo nevykėlis, kad jis nieku, net pačiu savi
mi nesidomėjo.
Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ar pieme
nys laikas nuo laiko jo būtų neatradę snaudžiančio pelkėse.
Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir
pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinču-
ką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada
supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir
snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kar
tais pasvajodavo, kad gal neblogai būtų, jeigu turėtų pačią.
Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar
ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokios
moteriškos ir nesuviliosi į pelkes. Tai ir teko Pinčukui tiktai
sapnais pasitenkinti.
Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pin
čuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vieto
je imtum ir pasikartum, bet, kaip velniui, dar tokiam neti
kusiam, buvo ir toks gyvenimas geras. Jis priprato prie
savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo,
kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam to visiškai pa
kako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio
309
Pinčukui, nebent kartais, klausant Baltaragio malūno ūži
mo, parūpdavo:
- Ką jis ten mala? - pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūs
davo. Didelio daikto, malūnas mala. Tegu sau mala. Taip ir
neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malū
nas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurkso
tų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę,
jeigu jos nei velnias nežino?
Pinčukas taip apsiprato su malūno ūžimu, kad jeigu kartais
malūnas sustodavo, tai jamneramu pasidarydavo, tiesiog kaž
ko stigdavo. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis
dažniau užmiršdavo malūną ir sustodavo jo nuolatinis ūži
mas, Pinčukui visai nuobodu pasidarė ir net neramu.
- Kodėl jis nemala? - susirūpino Pinčukas, nes be malūno
ūžimo nei snausti galėjo, nei apie pačią sapnuoti.
Tada nesikęsdamas atsikėlė iš savo guolio, priderančiai ap
sitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pava
karę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio
sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę.
- Labas vakaras, kaimyne, - pasakė Pinčukas ir atsistojo
priešais.
Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimz
dęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo į svečius.
Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kuris nors
kaimynas atėjo bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi
žiūri pakėlęs akis - stovi prieš jį toks striukas bukas ponai
čiukas su kepeliušuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksne
le už kepeliušuko.
310
- Iš kur toks atsirado? - nustebo Baltaragis ir pats sau
pagalvojo. - Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?
Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų ligi galvos nematytą svečią,
o paskui, kad nereiktų tuščiai aušinti burnos, tuojau pasakė:
- Ne, aš malūno neparduodu.
- Man visai nereikia tavo malūno, - abejingai truktelėjo
pečiais Pinčukas. - Bet kodėl tu nemali?
- Visai man nerūpi malimas, - burbtelėjo Baltaragis, no
rėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nu
sigrįžo į ežero pusę.
- Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė ant lazdelės Pinčukas,
pasirengdamas ilgai kalbai.
Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo iš vietos, nes anoje
ežero pusėje suskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skam
balai.
Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.
- Suprantu, - paskui sako. - Ar ne vesti tiktai norėtum?
- O iš kur tu žinai? - nustebo Baltaragis ir atsigrįžo į svečią.
- Ko čia nežinosi? - truktelėjo Pinčukas pečiais. - Aš ir
pats galvoju, kad būtų vesti laikas. Bet, kaip aš, galiu dar
palaukti.
Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko tam reikia iš jo, ir
pamatė, kad tas ne taip kaip visi žmonės, bet tiktai su viena
skylute nosyje.
- Bet kas toks esi? - nustebęs paklausė Baltaragis, spėda
mas ir bijodamas įspėti.
- Argi nepažįsti? - nustebo ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia
pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.
311
Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė, Baltaragis
pamatė du ragiukus, iššokusius jo kaktoje, ir jokių abejonių
neliko.
- Tai tikrai toks esi? - vis dar netikėdamas paklausė Balta
ragis.
- Kaip matai, - nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu, kaip kaimy
nas, padėti.
- Kuo gi tu man galėtum padėti? - dar labiau nustebo
Baltaragis.
- Kad ir vesti tą, kurią norėtum, - atsakė visai rimtai Pin
čukas.
- Tai padėk! - išsprūdo Baltaragiui.
- Bet ką man už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą Pin
čukas.
- Ko tiktai nori. Imk nors ir malūną, o priedo senmergę
Uršulę, - daug negalvodamas atsakė Baltaragis.
- Man to nereikia, - papurtė galvą Pinčukas.
O paskui kiek pagalvojo ir tarė:
-Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai
vesi, tai padėčiau.
- Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.
- Tai gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popie
rių. - Pasirašysim sutartį, ir viskas bus tvarkoje.
Baltaragis dar paabejojo, kam čia ta sutartis, ar negalima
paprasčiau, kaip kaimynas su kaimynu, bet Pinčuko pertar
tas pasirašė.
- Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man pagal
sutartį priklauso, - pasakė galų gale Pinčukas. - O tu laiko
312
negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, ku
rios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.
Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Bal-
taragis liko vienas kiemo viduryje.
- Ar aš tiktai nesapnuoju? - pats savęs paklausė ir pasitry
nė akis.
Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet at
gal. Matyt, nieko nelaimėję.
IX
313
- Už nieko kito neisiu, - sako, - tiktai už Baltaragio. Jis
bent pasups mane ant malūno sparnų.
Pagaliau ir tėvai nusileido.
- Eik, - sako tėvas, - jeigu taip labai nori malūninko bui
zos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. Imk, jeigu
nori, ją tokią, kaip stovi.
- Man nieko daugiau ir nereikia, - atsakė Baltaragis, neti
kėdamas savo laime, - tiktai Marcelės ir jos juoko.
- Na, to gero gali su kaupu gauti, - sutiko tėvas. - Per tai
namams menkas nuostolis.
Netrukus greitai sutarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo
juoktis ir net prisipažino:
- O aš, - sako, - ne veltui devynis vakarus po devynias
žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai ir at
važiavo dešimtą vakarą. Jis ir yra mano.
Bet tėvams buvo maža rūpesčio - žvaigždelės ar ne žvaigž
delės čia padėjo.
Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi,
kur išpasoginsi? Ne kartą Marcelę spyrė, kad ji eitų už vie
no ar kito jaunikio, kurie dažnai su piršliais atvažiuodavo,
bet Marcelė, pati nežinodama kodėl, nuo visų purtėsi ir ne
norėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai nustebino, o labiau
siai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo tekėti.
Po trijų savaičių parsivedė Baltaragis jauną žmoną į savo
malūną. Uršulė trinksėjo iš piktumo durimis ir baltakiavo į
jaunamartę. Bet nieko dabar jau nebepadarysi. Prieš išvažiuo
jant jauniesiems į šliūbą, ji buvo visai iš proto išėjusi. Smėliu
išbarstė kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo, o paskui, likusi viena
314
namuose, laipiojo tvoromis ir žliumbė. Visi žinojo Uršulės
meilę Baltaragiui, tai per daug ir nesistebėjo, kad sukvailiojo
sena davatka. Deja, žmonės nesuprato, kad čia su Uršule kaž
kas kitas darosi ir reikėtų ją su gera šermukšnine lazda pagy
dyti. Bet tai niekam ir nerūpėjo. Visi stebėjosi tiktai Baltara-
gio vedybomis. Niekas nemanė, kad Baltaragis galėtų vesti ir
tokią jauną žmoną gauti. Bet ar žinai žmogus savo laimę?
O Baltaragis iš tos nepaprastos laimės net viską užmiršo.
Per dienas žiūrėjo į savo jaunąją žmoną ir atsižiūrėti negalė
jo. Tiesiog galvos neteko kvaišas senis. Bijojo žodį praleisti
neišgirdęs, šypseną - nepamatęs. Visur sekiojo savo Marce
lę, nei žingsnio neatstodamas.
Marcelei gal ir būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji
mokėjo viską juokais paversti. Skraidė kaip paukščiukė, iš
trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir at
jaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodavo iš jo ir juokda
vosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo.
Jos juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, pilnas skar
dis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas buvo, kad net
savo laimės bijojo, lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nie
ko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nei
kiek nesijautė, kad esanti ištekėjusi moteris ir turinti surim
tėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė
ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų.
O vieną kartą, jeigu laiku būtų nepastebėjęs Baltaragis ir
nesustabdęs malūno, būtų ir pasikėlusi Marcelė su malūno
sparnais. Tiesiog apmirė tada iš baimės Baltaragis, kai pa
matė ją, įsikibusią į sparną ir jau kylančią į viršų.
315
- Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi
stabdyti malūną.
Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.
- Negerai, - sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau
aukštai aukštai iškilti! Net ligi žvaigždžių! Ir dar aukščiau!
Tokia aš laiminga!
Bet staiga dingo šypsena veide, visa išbalo ir pasviro.
- Akyse kažkodėl raibsta, - griebėsi už širdies ir susmuko
ant pribėgusio Baltaragio rankų.
- Kas tau yra, mano paukštele? - nusigando Baltaragis ir
paėmė ją į glėbį. Ji visa kaip epušės lapas drebėjo.
- Nežinau, - atsakė Marcelė. - Tarytum širdyje džiaugs
mo gysla būtų nutrūkusi.
- Ak, tu mano išdykėle, - su priekaištu ir meile pažiūrėjo
Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. - Kam gi tau reikėjo
suptis ant malūno sparnų?
Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio.
Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.
Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė.
Nuo tos dienos dingo jos linksmas juokas. Tarytum iš tikrų
jų būtų jos džiaugsmo gysla nutrūkusi.
Po kiek laiko pagimdė Marcelė dukrelę ir pati amžinai
užmerkė savo linksmąsias akis.
Baltaragis iš to skausmo vos proto neteko. Dieną naktį
raudojo, apsikabinęs savo žmonos lavoną. Ir visai pakvaišęs
maldavo su ašaromis, kad Marcelė bent paskutinį kartą nu
sijuoktų.
Bet Marcelė sustingusi tylėjo. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos
316
našlaitės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tar
si pabudo iš savo sielvarto. O pabudęs visai proto neteko,
nes suprato, ką jis Pinčukui neapdairiai buvo pažadėjęs.
Palikęs žmonos lavoną, atsiklaupė prie lopšio ir tylėda
mas rovė nuo galvos savo žilus plaukus. O kūdikis klykė
visu balsu, šaukdamas motiną, kurią susirinkę į šermenis
žmonės pašarvojo ant stalo.
Dabar Baltaragis, tarsi būtų visai užmiršęs savo pašarvotą
žmoną, nei žingsnio neatsitraukė nuo lopšio. Kūdikis nuri
mo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, ir Baltaragis nusiramino.
Sustingo lyg suakmenėjęs, tiktai akių nenuleido nuo lopšio.
Net į žmonos laidotuves nebūtų nuėjęs, jeigu kaimynai
būtų prievarta neištempę. Prie duobės vėl atsiminė Marcelę
ir veržėsi šalia jos atsigulti į duobę. Kaimynai laikė jį už
rankų, kol duobę užkasė, ir stebėjosi jo neįtikėtina jėga, vos
galėdami sulaikyti.
Po laidotuvių vėl tarsi viską užmiršo Baltaragis. Bent taip
pašalinėms akims atrodė. Vaikščiojo tylus, susirūpinęs, sa
vyje užsidaręs. Tiktai, kai prieidavo prie lopšio, ilgai nega
lėdavo atsitraukti. Pats sau vienas kažką ilgai galvodavo ir,
matyt, nieko nesugalvodamas, dar labiau nuliūsdavo.
Tada Baltaragis visai pražilo ir sulinko iš to savo rūpesčio.
O kūdikis lopšyje pradėjo juoktis, ir tas juokas priminė mo
tiną. Tarytum Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per
dukterį. Bet tai Baltaragį mažai paguodė. Jis dieną naktį
galvojo ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdi
kį nuo pražūties ir išpirkti tokią trumpą ir tokią skaudžią
savo laimę.
317
O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi, nes kartais at
sitiktinumas parodo žmogui kelią. Tiktai reikia suprasti.
Tą išeitį Baltaragis visai netikėtai surado.
318
Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi,
pritrūkus kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą,
kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl
pačios, o dabar dėl dukters (kam tokiam Dievas ir galvą
davė? - nesuprato), ji nebegalinti ilgiau gyventi, eitų pri
maniusi kur akys mato, nors ir už paties velnio pagaliau,
nes su tokiu kelmu gyvendama vis tiek prasikeiksi ir į pra
garą pateksi.
Tai išgirdęs Baltaragis staiga pralinksmėjo. Dingtelėjo jam
į galvą, o kodėl jis negali apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo,
ir vietoj dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią
senmergę Uršulę? Kaip sumanė, taip ir padarė. Suėjo dvy
likti metai, ir atvažiavo Pinčukas su piršliu aukso karietoje.
Iškišo jam tada Baltaragis dukters vietoje Uršulę ir atsiėmė
pažadų raštą. Toks laimingas, kaip tą vakarą, dar niekada
nebuvo Baltaragis. Tarytumdidžiausias akmuo būtų nuo krū
tinės nusiritęs, kuris slėgė ištisus dvylika metų.
Duktė net nepažino tėvo ir nesuprato, kodėl jis taip atsi
mainė.
- Pagyvensime dabar, dukrele, - mylavo savo vienturtę, ir
pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugs
mas. - Vieni du, be rūpesčių ir sielvarto.
Jurga pamanė, kad tėvas taip džiaugiasi Uršule nusikra
tęs, ir pati apsidžiaugė, nes ta niurzga visą jaunystę buvo jai
apkartinusi.
Bet tėvo ir dukters laimė neilgai truko. Jau auštant pama
tė Baltaragis atbėgantį Pinčuką ir nusiminė. Bet greitai su
sigriebė. Velniukas atrodė toks nelaimingas, suniurkytas,
319
aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors
ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.
- Kas yra? - paklausė Baltaragis. - Šaunios vestuvės, ma
tyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.
- Kokios ten vestuvės? - numykė Pinčukas. - Nepriėjome
dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pa
čios. Pasiimk tu savo tą dukterį atgal.
Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliu
vo, ir pamanė, kad reikia dar jį prigriebti, kad jis nedrįstų
prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir klastą suprastų.
- Ne, taip nebus, - sako Pinčukui. - Suvedžiojai mano
dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už žmoną.
- Ne, jokiu būdu, - net atbulas atšoko Pinčukas. - Ko nori
reikalauk už suvedžiojimą, bet už žmoną aš jos neimsiu.
Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:
- Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas
mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už
vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal at
leisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.
Pinčukas net apsidžiaugė:
- Gerai, - sako. - Būsiu pas tave septynerius metus už
berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.
- Gerai, - sutiko ir Baltaragis. - Paskui galėsi eiti sau kitos
pačios ieškoti.
- Ne, - pasipurtė velniukas. - Niekada daugiau neieško
siu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.
- Kaip žinai, - patraukė pečiais Baltaragis, - tavo reika
las. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.
320
- Ką paliepsi daryti? - sukruto velniukas, tarsi visai nenu
kamuotas būtų buvęs.
- Daug malimo turiu, - sako Baltaragis, - o nėra vėjo.
Pasuk malūno sparnus už vėją.
- Gerai, - sutiko Pinčukas ir užlėkė ant malūno sparnų
kaip vėjas.
Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smar
kiau, kad Baltaragiui teko net tramdyti berną, kad per daug
spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis su malūno
sparnais, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskau
das, ir iš viso daug smagiau buvo, negu liūne gulėti ir trūny
ti. Net stebėjosi iš savęs Pinčukas, kaip jis anksčiau to ne
suprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.
Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pa
matė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią
Baltaragį ir jį, Pinčuką, bei visus kitus velnius. Taip nusigan
do Pinčukas, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko
nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir visas drebėda
mas susmuko prie Baltaragio kojų.
- Kas atsitiko? - nustebo Baltaragis.
- Gelbėk, tavo duktė pareina, - gailiai sucypė velniukas.
- Ką tu sakai? - nusigando Baltaragis ir pažiūrėjo pro lan
giuką.
Nagi, iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė.
- Na, vyruti, dabar ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai.
Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš
eisiu malūno durų užremti.
Palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, Balta-
321
ragis nuėjo, užrėmė ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo
Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų
nemėgino veržtis (Baltaragis jau nusigando, ar ne per silpna
durų sklendė), o paskui apsisukus išbėgo iš namų su ryšulė
liu, vis atsigrįždama ir grūmodama.
O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad nebuvo matyti ir
negirdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso su palengvėjimu
ir tarė Pinčukui:
- Lįsk iš po girnų. Sį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu
būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo apsi
mesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir
būk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš
neišgelbėsiu.
Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas
miltuotas ir išklausė Baltaragio pamokymo, kaip tikro savo
tėvo, nepraleisdamas nei vieno žodžio. Paskui šventai to lai
kėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po gir
nomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti.
Tokios baimės jam vargšui įvarė Uršulė. O Baltaragis - šį
kartą - buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas.
XI
322
bių. Bet ko norėti iš velnio, jeigu ir žmonės to gero apsčiai
turi, o juk velnias, kaip sako, visų blogybių įkūnijimas.
Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui la
biausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir
bijojo moteriškų sijonų. Jau iš tolo pamatęs moterišką sijo
ną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis,
kol Baltaragis jį nuramindavo.
Kartais Pinčuką apimdavo senasis tinginys ir visiškas abe
jingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno sparnų ir
tuojau prasiblaivydavo. Suktis malūno sparnais užvis labiau
siai Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią
apylinkę, liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius kalnus, pra
dėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepapras
tus žygius jį pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės,
kurioms įvykdyti neturėjo nei laiko, o, be to, nei didelio
noro. Taip kad pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas.
O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato
prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti nenorėjo.
Kartais net baimė pagaudavo, kur dingtų, jeigu jį imtų Bal
taragis ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką
darytų? Net pagaugos per velniuko kūną nueidavo, - visai
jis pradėjo pavedėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.
Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir
elgesiu buvo visiškai patenkintas ir nei nemanė varyti jo iš
malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tokį
suplyšusį Uršulės sijoną laikė malūne) ar savo dukterimi ra
gana, bet tai vis didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas
tai suprato ir net dėkingas Baltaragiui buvo.
323
Pagaliau taip priprato Pinčukas prie Baltaragio malū
no, kad visiškai pasikeitė ir savo velnišką prigimtį pradė
jo prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė
baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų pažinęs
savo pavaldinio, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas
taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, ir nutriušusi uo
dega, kuri baigė nykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo,
nebūtų net įtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas bū
tų tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris nie
kam netiko.
Galbūt Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visiem laikam
pasilikęs Baltaragio malūne, jeigu vienas dalykas būtų ne
atsitikęs. Jau baigėsi septinti metai (kas iš tikrųjų velniui
metai? - kaip žmogui viena diena), kai staiga jam parūpo,
kas taip linksmai juokiasi apie malūną bėgiodamas. Vieną
kartą neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai
gražią merginą, atbėgančią į malūną.
Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kak
lą ir pradėjo kažką kuždėti į ausį vis kvatodama. Tas juokas
buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė.
Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po
girnomis, bet tas linksmas juokas ir tokios šviesios mergi
nos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.
Paskui, pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mer
gina pasakė Baltaragiui:
- Tas vėpla riestanosis nori pas mane su piršliu atvažiuoti,
bet aš jam ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą ir užsi
minti apie jas neišdrįs.
324
- Ak, tu mano išdykėle! - atsakė Baltaragis. - Argi šitaip
merginos daro? Atvažiuos, ir išvažiuosi, mane palikdama.
- Niekados, - purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su
auksine karieta atvažiuotų.
Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o
Pinčukas nusekė juos akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti.
Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, pik
čiurna ragana, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą
pusiau išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?
Taip parūpo Pinčukui šita mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis
galvoti buvo atpratęs, sukdamas malūną) ir negalėjo supras
ti. Turbūt dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo
mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską
užmiršęs, tiktai ryte rydavo akimis merginą, nieko negalėda
mas galvoti. Tokia ji buvo jamgraži, kad atsižiūrėti negalėjo.
Meilė į velniuko širdį įsimetė, ar ką jau, kad jis net sublo
go, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą
mįslę. Baltaragis to nežinojo ir susirūpino, ar kartais jo ber
nas nesusirgęs, toks jau liūdnas pasidarė ir taip sunyko. Pa
manė, gal savo liūno ar pragaro pasiilgo.
- Nenusimink, - paguodė. - Jau baigiasi septinti metai,
galėsi eiti, kur norėsi.
- Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs vel
niukas. - Amžinai čia pasiliksiu.
- Kaip nori, - patraukė pečiais, nieko nesuprasdamas, Bal
taragis. - Būk, jeigu patinka.
O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino
Baltaragį:
325
- Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?
- Kokia mergina? - suprato Baltaragis, bet dėjosi nesupran
tąs, nes nežinojo, ko velnias nori.
- Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, -
paaiškino Pinčukas.
- Ak šita! - apsiniaukė Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pin-
čuką, kad ji baisesnė negu anoji, kurią už jo išleido, bet pa
žiūrėjo j Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir
pasakė:
- Taip sau, pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su
skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.
Bet Pinčukas neatstojo.
- O kas tie jos savieji?
- Ar aš žinau? - atsakė nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu
įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus, malti reikia.
Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus,
visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūninkas slepia. Pa
suks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrū
ko kantrybės ir jis iškišo galvą pro langelį:
- Ar tu suki, ar nesuki? - šūktelėjo.
- Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.
Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas
pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.
Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.
326
XII
327
Tada sako piršlys:
- Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei akmuo, nei duo
bė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.
- Eik jau, dėde, - atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo
skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.
- Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir
žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, - tvirtino piršlys,
bijodamas paminėti velnią vardu ir apžiūrėdamas sulūžu
sius ratus.
- Gana, jau gana, - nesutiko jaunikis.
- Tu tiktai pažiūrėk, - nenusileido piršlys ir rodė jauni
kiui sulūžusius ratus, - ratai tarsi nesulūžę, bet išplėšti būtų.
Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tė
vas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai sukasi. Ne kas
kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė.
Tai išgirdęs Pinčukas nusišiepė patenkintas. Mat vėl atga
vo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė padaręs žmogui iš
daigą.
- Eik jau, dėde, - spyrėsi jaunikis. - Viduryje dienos nie
kus paistai.
- Pats matai, koki čia niekai, - kraipė galvą piršlys. - Ge
rai dar, kad priešakiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir va
žiuosime namo.
- Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, - nusiminė jau
nikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.
- Dėkok Dievui, vaike, - sako piršlys, - ar tam velniui,
kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukte
rimi. Ką darytum tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.
328
Tai išgirdęs Pinčukas prisiminė savo nelaimę su Uršule,
kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukš
telėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:
- Koks aš kvailas buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apga
vo Baltaragis, kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam
septynerius metus malūną sukau! Aišku, kaip ant delno, kad
jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilik
ti ir už kito išleisti. Ne, to nebus. Neatvažiuos pas Baltara-
gio dukterį joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kel
mas, kad velnių negalima apgaudinėti ir suvedžioti.
Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulū
žusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą.
- Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, - pagrasino Pinču
kas, klausydamas tolstančios bėdos tarškėjimo. - Nesulauk
si, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.
Taip nutaręs Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio malūną,
nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį
pakankamai per begėdišką apgavystę išnaudojo!
O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos
buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo. Pyko Baltara
gis, kurgi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malū
nas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato Baltaragis, kodėl
Pinčukas negrįžta, matyt, nors ir kvailas, bet suvokė, kad jį
apgavo, ir įsižeidė.
Dabar suko Baltaragis sau galvą, kaip velnio keršto išven
gus. Bet nieko negalėjo išgalvoti, nes ir nežinojo, koks bus
tas jo kerštas.
O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosū
329
kio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio
dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais,
tarsi susitarę, vienas po kito važiavo, kartais net po kelis iš
visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis juos
visus sugrąžindavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tar-
puežerių pelkėse arba kur nors nuo skardžio nustumdavo,
nusukdamas sprandą. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudy
damas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei
pasvajoti, bet užtat atgavo visą savo velnišką galybę ir vik
rumą, kokio net pats neįtarė, kad turi.
Ir per visą rudenį neatvažiavo nei vienas jaunikis su pirš
liu pas Baltaragio dukterį. Pagaliau ir Baltaragis suprato,
koks velnio kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl
žilo ir linko iš to didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugda
vosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, nega
li išvežti ir jo dukters, kurią jis vis labiau mylėjo.
XIII
330
Tai vieną pavakarę, išsipjovęs gerą šermukšninę lazdą ir
pasiėmęs iš malūno seną, sudulkėjusį Uršulės sijoną, užsili-
kusį dar nuo anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes
Pinčuko ieškoti.
Jurga, pamačiusi išeinantį tėvą, nustebusi paklausė:
- Kur eini taip vėlai, tėveli?
Sumišęs Baltaragis atsigrįžo, kišdamas už pajuosčio sijoną
ir nežinodamas, ką atsakyti.
- Ar aš? - paklausė. - Taip čia sau. Pas kaimyną. Turiu
reikalą.
Jurga dar labiau nustebo. Koki čia reikalai galėtų būti?
Tėvas niekada pas kaimynus nevaikščiodavo ir jokių reika
lų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš naktį.
- Nesusivėluok, - perspėjo Jurga. - Dabar tamsios naktys.
Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo
atsakė dukrai:
- Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti. Gal
aš kiek užtruksiu.
Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur
jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į
priešingą pusę, Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežino
dama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.
Baltaragis jau visai temstant pasiekė Paudruvės pelkių kraš
tą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką.
Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukš
čiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek
buvo. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal nieko nepešęs,
pasiryžo būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti.
331
Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad kur patamsėję į akivarą
nenugarmėtų, tai kantriai laukė ir laikas nuo laiko šūkavo.
Pagaliau pritrūko kantrybės.
- Kur tave galas nunešė? - supykęs tarė. - Sauki, šauki ir
negali prisišaukti.
- O ko tau reikia? - staiga iš pelkių atsiliepė.
- Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso
Pinčuką. - Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei
algos neatsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos,
gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.
- Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė Pinčukas.
- Kuo gi tave apgavau? - dėjosi nekaltas Baltaragis. -
Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriau
džiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada ne
siskundei.
- Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. - Man tiktai
akis dūmei.
- Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato Baltaragis.
- O kaipgi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį
pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau
viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera
valia savo dukterį, ir galėsime toliau gyventi kaip kaimynai.
„Matai, ko užsigeidė!“ - pagalvojo sau Baltaragis, o gar
siai tarė:
- Ne, to nebus. Vieną gavai - suvedžiojai, antros - negausi.
Bet ir Pinčukas užsispyrė:
- Neduosi, - sako, - pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol
tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.
332
- Atsirado, matai, kerštininkas, - su panieka atsakė Balta-
ragis. - Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir
atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.
- Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. -
Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji dabar iš vieno eis
su manimi prieš tave.
- Tai šitokie jūs, nenaudėliai! - pasakė Baltaragis, maty
damas, kad gražumu nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešė
tės, o dabar prieš mane abudu susidėjote. Na, gerai. Nėra
ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man
dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą
amžių tampysitės ir pjausitės, viską kitą užmiršdami pa
saulyje.
Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio ketinimo tiktai nusikva
tojo.
- Tai ką, nenori taikytis? - tada supyko Baltaragis.
- Nenoriu, - atsakė Pinčukas.
- Nenori, tai nereikia. O aš maniau, kaip su žmogum,
pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias, vis velnias. Tai pražūk
savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! - nu
sispjovė Baltaragis ir nuėjo.
Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar pasi
vyti, pasiūlyti, jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį,
bet Baltaragis, kaip nusispjovė, taip ir nuėjo neatsigrįžda
mas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai
pabrukęs uodegą sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas
apie kerštą ir tuo pasitenkindamas.
O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo,
333
tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti
tuo Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi negu Uršulė. Ne
bent iš tikrųjų surišti kaip katę su šunim už uodegų abudu ir
paleisti, tada patys tarp savęs pjautųsi ir kitus ramybėje pa
liktų. Bet kaip tu juos suriši, kada vienas su uodega, o ant
ras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio
uodegos.
XIV
334
- Pamatysime, - pasakė Anupras, vis labiau susirūpinda
mas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.
Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas
kitas mergas ant juoko važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis ne
turėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys
buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.
Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po no
simi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats per
sižegnojo ir jaunikį peržegnojo.
- Sėsk, - tarė pagaliau. - Su pono Dievo pagalba važiuo
sime.
Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet -
supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo,
tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.
Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar nie
kada - kalnas ar klonis - žemės nesiekdami. Anupras tram
dė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas -
septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tik
tai su panieka truktelėjo pečiais, - didelis čia daiktas! - ir
leido obuolmušius kiek įkabina.
Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudru-
vės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsi
sukinėjo pro ežerų alkūnes, tilteliai peršokinėjo per sąsmau
kas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi be
galiniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga
pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir, tarsi
ko išgąsdinti, taip lėkė, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti
savo obuolmušius.
335
- Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar tegu lekia.
Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė.
Tiktai keista pasirodė, kad Anupras nestabdė arklių, kada
jis ir smarkios risčios vengdavo.
O arkliai vis smarkiau lėkė. Atrodė, šį kartą nenuvažiuos,
bet lėkte nulėks, jeigu tik vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui,
nors ir norėjo greičiausiai nuvažiuoti pas Baltaragį, įtarti
nas pasirodė tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rim
tas susikaupimas, ir kažkoki paslaptingi ženklai, kuriuos jis
aplinkui darė. Negi iš tikro kelias užkerėtas? - pagalvojo
Girdvainis. Tada dar smarkiau paleido arklius, kiek tik įka
bina, kad net kvapą užėmė.
Taip lekiant arkliams, pasigirdo kažkoks cypimas, unkšti
mas, čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje, čia užpakalyje. Apsi
dairė Girdvainis - nieko nematyti, tiktai Anupras kažkokius
ženklus daro. O kai suko Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas
nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo
tiltelis.
Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėm kojom ant to tiltelio
atsistoti, tiltelis - triokšt ir sugriuvo, bet įsismarkinę arkliai
peršoko per sugriuvusį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.
Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarytum
būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė,
kad Girdvainis nespėjo nei atsigrįžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.
Neatsigrįžo nei Anupras, tiktai kažkokį ženklą padarė ir
Girdvainiui pasakė:
- Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome,
o jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas.
336
Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs, nes
arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažia
vo antrą tiltelį, - tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spė
jo ant tilto kojomis atsistoti. Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo,
kai jis griuvo. Ketvirtą net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penk
tas griuvo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas - nudardėjo, kai
buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažia
vo, ar jis kur dingo.
Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga
iš Pinčuko pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską užlie
jo - kelius, ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematy
ti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio ma
lūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.
Arkliai net šniokšdami lėkė, - nesuprasi, ar į kalną, ar į
pakalnę. Taip akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, bet
tiesiog kažkas kriokė vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir
juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs
kriokimas.
Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip nusižvengė, kad rū
kas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į
Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės, sta
čiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti sunku buvo. Bet to
nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis
nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie
atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie toki.
Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio kiemą,
dairėsi aplinkui ir stebėjosi. Važiavo pro nepermatomą rū
ką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo.
337
Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas,
lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tik
tai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi
pievose ir pelkėse.
Taip tylu buvo, tarytum nei gyvos dvasios aplinkui nebūtų,
ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas j kitą, girdėda
mi tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.
- Matai, ir atvažiavome su Dievo pagalba, - pagaliau pa
sakė Anupras ir pradėjo dairytis, ar ko nepamatys.
Išgirdęs Dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Bal-
taragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.
- Labas vakaras, - pasakė. - Ar iš toli keliaujate?
- Taip iš toli, kad net patys gerai nežinome, - atsakė Anup
ras. - Bet važiavome, važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų
malūnas ir išgelbėjo. Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir
atsikvėpti?
- Labai prašome, - nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai
prieblandoje nušvito.
Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi
aplinkui, ar nepamatys tos, dėl kurios atvažiavo. Nuklydo
akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai vakaro
žvaigždės.
- Statykite arklius ir eisime į vidų, - girdi lyg pro sapną
Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios lan
gų atitraukti.
Pastatė arklius prie malūno ir nuėjo į seklyčią. Ten juos
sutiko Jurga, pasipuošusi ir išdidi, pasisveikino su Anupru,
o Girdvainiui sako:
338
- Tai vis dėlto išsklaidei burtus nuo mano kelio?
- Išsklaidžiau, - atsakė Girdvainis ir išdidus pasijuto. -
Visus tiltus nugrioviau.
- Tai gerai, - nusijuokė merginos akys. - Naujus pastaty
sime.
- Pastatysime, - atsakė Girdvainis, žiūrėdamas į merginos
akis ir svaigdamas iš nežinomo džiaugsmo.
Baltaragis pakvietė svečius už stalo.
- Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį ir
skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. - Gal
čėrkelė atsirastų? - paprašė. - Sušilti būtų pravartu po ke
lionės.
- Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis. - Paieškok, Jurgele, -
kreipėsi į dukterį.
Jurga uždengė stalą staltiese, padėjo čėrkelę ir duonos su
druska.
- Prašom, - pasakė ir nusigrįžo.
- Palauk, mergele, - nepaleido Anupras, - su tėveliu iš
gersim, o paskui gal ir tu neatsisakysi su mumis burnelę
išmesti.
- Nežinau, - atsakė Jurga ir nuraudo kaip aguona. - Kaip
tėvelis pasakys.
- Ką tėvelis gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavy
dės? - lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjo
si. - Į sveikatą, tėveli!
Išgėrė piršlys su uošviu, jaunasis su jaunąja, ir susėdo visi
prie stalo. Dar piršlio bonka nesibaigė, atsirado alaus uzbo-
nas ir užkandžiai. Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama.
339
Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malū
ną, Baltaragis klausė ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji
iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis
kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad
surado vienas antrą.
Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kal
bos buvo apstu ir alaus nestigo. Alaus statinė kamaroje, visą
savaitę tūtavusi, nesiliovė putojusi.
XV
340
tyse, žvengė jo ausyse, ir matė juos prieš akis net nesap
nuodamas.
Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė ir
krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs nie
kam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar
kokių! - Veltui pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio
arkliai - tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.
Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų
neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes
Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su arkliais kėlė, su
arkliais gulė ir niekada iš savo akių neišleido. Tai kaip iš
tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su velnio pagalba?
Kai tik užėjo Raupiui velnias galvon, prasivėrė karčia-
mos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai
ir įėjo, kur buvęs, kur nebuvęs, pats Pinčukas. Tiktai šį
kartą ne ponaičio pavidalu, su lazdele rankoje, žalia skry
bėlaite ant galvos ir povo plunksna viršum skrybėlės, kaip
jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės karčiamoje ir lygiai
kokiem Raupys parduodavo Prūsuose vogtus arklius. Šį
kartą Pinčukas atėjo į Gaidžgalės karčiamą ne tik be skry
bėlaitės ir be lazdelės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas,
sudraskytas ir sumindžiotas, ir toks nelaimingas, kad pa
žinti nebuvo galima.
Net senas Pinčuko bičiulis, karčiamninkas Šešelga, nusu
sęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos tėvai turėjo
ir praūžė, liko tiktai ta viena pakelės karčiama, kurią jis pats
baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris karčiamninkui
tiko, kaip šuniui penkta koja. Tai ir tas nususėlis iš karto
341
nepažino Pinčuko ir palaikė už nevykėlį berną, kurį gaspa-
dorius gerai apkūlė, lendant pro langą į kamarą pas mergas.
Pinčukas, pravėręs karčiamos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg
kažko ieškodamas. Paskui krūptelėjęs atsigrįžo (vis tie Gird
vainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, įsiklausęs (vis tos
Girdvainio arklių kanopos kaukšėjo!), nusiramino ir įėjo į
karčiamą.
- Labas vakaras, - nedrąsiai pasakė ir žvilgtelėjo į Šešelgą,
lyg pasigailėjimo ieškodamas.
Sešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai vie
na akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas
ir iškoneveiktas, kad net koktu buvo žiūrėti. Vietoje veido -
vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo
įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai li
kę, švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos, viena
koja į klumpę įsistojęs, kita - visai basa, arklio kanopa taip
ir kyšojo nieku nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlo
vė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos
neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti.
Tai ar stebėtina, kad ir Šešelga, tas išdidusis bajorpalaikis,
Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigrį
žo į šalį, kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo:
- Eitum, iš kur atėjęs, tuojau karčiamą uždarau.
- Aš neilgam, Sešelga, - gailiai numykė Pinčukas, - svar
bų reikalą turiu.
Tai išgirdęs karčiamninkas visai pasipūtė. Kažkoks bern-
palaikis ir tiesiai Sešelga jį vadins. Nesulaukta galva, dar ką
prasimanys!
342
- Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, - pasipūtęs atsakė
karčiamninkas. - Su tavim, parše, kiaulių neganiau, tai turi
žinoti, kaip su bajoru kalbėti.
Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai bū
tų nuo jo nusigrįžę?
- Ar nepažįsti manęs, pan Šešelgevič, - su gailiu priekaiš
tu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.
- Pan Pinčuk? - nustebo Šešelga. - Negali būti!
Netikėdamas priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net
akis išpūtė:
- Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų
tave taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už
berną? O gal Baltaragis taip tave išniekino? Sakiau, pane,
nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas
chamą bernauti.
- Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsidu
so Pinčukas. - Tiktai mane jis prigavo.
- Prigavo? - išvertė akis Šešelga. - Taip ir maniau. Ko kito
gali laukti iš tų chamų?
- Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. - Ką dabar
darysi? Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.
-Atsilygink, pane Pinčuk, atsilygink, - pritarė Šešelga. -
Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo
nebus.
Pinčukui bajorų reikalai mažai rūpėjo, - net pragare juos
menkai vertino, už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt
bajoriškų dūšių, - tai apsidairė po tuščią karčiamą ir pa
klausė:
343
- Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys?
- Kur nežinosiu? - parietė nosį Sešelga iš to mandrumo,
kad velnias nežino, o jis žino.
- Pas mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį grei
čiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčiamą pras-
mardino tas chamas.
- Gerai, - sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį
pakalbėti.
- Labai prašau, pan Pinčuk, - nusilenkė Sešelga ir pravėrė
kamaros duris.
Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten
pasigirdo niaurus urzgimas, ir tuščia bonka kaukdama išlė
kė pro duris, - vos neužgavo Pinčuko per galvą, spėjo link
telėti, - ir sudužo į sieną.
- Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, -
pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. - Kiek kartų aš turiu tau
sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pa
galvoti.
- Raupy, nekvailiok, - rimtai supyko Sešelga, kad Pinču
ko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk
pas tave su reikalu.
- Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu
žinoti nei girdėti, - paspyrė koja duris ir užtrenkė, o paskui
šūktelėjo. - Atnešk man dar vieną bonką.
- Gausi, nesitrankyk, - nusileido Sešelga ir atsigrįžo į Pin-
čuką. - Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Tikras
chamas.
- Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien man reikia su
344
juo susitarti, gražumu ar piktumu. Jeigu pro duris neįsilei
džia, tai aš pro rakto skylutę.
Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo Šešelga pa
matyti, o jis ir įlindo pro rakto skylutę.
- Koks čia toks skubus reikalas? - parūpo Šešelgai, ir smal
sumas jį sugundė. Prikišo ausį prie durų ir klausėsi, ką vel
nias su arkliavagiu tariasi.
XVI
345
- Tai kad aš galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju
ir nieko negaliu sugalvoti.
- Aš jau sugalvojau, o tu tiktai padaryk, - pasakė Pinču-
kas ir kažką pasilenkęs pradėjo kuždėti Raupiui į ausį.
Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias su arkliavagiu tarėsi.
Kai Raupys šūktelėjo atnešti degtinės, jis atšoko nuo durų,
bet, nugirdęs, kaip Pinčukas paminėjo Girdvainio arklius,
vėl prikišo ausį prie durų, tiktai negalėjo nieko išgirsti, ką
Pinčukas kužda.
- Supranti, - pagaliau Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu
nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje žvengti ir suklai
dinsiu.
- Labai gerai, - apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai
padarysim?
- Kai važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas.
- Puiku, - pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?
- Grąžinsiu, - sutiko Pinčukas. - Tiktai tu neįlįsk su ja pro
pasturgalį į Girdvainio arklius. Tada pražūsi pats su visa sa
vo dūšia.
- Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? -
atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. -
Aš kai tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną, ir išvažiuosiu į
Prūsus.
- Tavo reikalas, - pasakė Pinčukas. - Kur norėsi, ten galė
si juos dėti. Tiktai kad jų daugiau Girdvainis nematytų.
Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau reikalas eina prie
galo, įėjo pro duris su buteliu ir, dėdamasis, kad viską žino,
su karčiamninko godumu paklausė:
346
- O man kas bus? - nusišiepė Pinčukui ir Raupiui.
Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos,
tai supykęs atsakė:
- Tai, kas paliks nuo arklių.
- Chamas, - piktai atkirto Sešelga ir norėjo trinktelėti du
rimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas
savo išskaičiavimus. - Še, pasilak.
Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo
mintį, kad nori nugirdęs išgauti iš jo paslaptį.
- Ne, - linksmai atsakė tada Raupys, ir net jo ruda barzda
pralinksmėjo. - Šį kartą aš nepasilaksiu, bet išsipagiriosiu.
Turiu svarbų darbą.
- Koks tavo darbas? - dar labiau supyko Šešelga. - Ark
lius vogti!
- O tavo dar prastesnis, - nenusileido pralinksmėjęs Rau
pys. - Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.
- Ar tu sugavai mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga.
- O tu ar sugavai mane, kad sakai? - atsikirto Raupys.
- Chamas! - nusikeikė Šešelga.
- Šunbajoris, - riauktelėjo Raupys.
- Nesipykit, kūmai, - pertarė Pinčukas. - Bus vienam ge
rai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukšime verčiau tabokos.
Bet siekė į liemenę tabokinės - nėra. Suprato, kad kur
nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio ark
liais ėjo lenktynių.
- Eisiu tabokinės ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. -
Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.
Ir išėjo. Raupys liko gerti savo degtinę, kad prablaivėtų, o
347
Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti. Tiktai negalėjo užmigti.
Buvo įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai
neišėjo jam iš galvos.
- To pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie arkliai ne
arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. Tokiais arkliais
tiktai tikriems bajorams važinėti.
Kad ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko
negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs,
kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip jie pa
vogs tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti viską Girdvainiui,
bet bijojo arkliavagio ir velnio keršto, todėl nieko nepadarė
ir tylėjo. Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš
Girdvainio arklių.
XVII
348
dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam
uošvis sako, bet suprasdamas, savo tvirtino, kad jis dosniau
sias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam pa
saulyje nerastum.
Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir
išgėrė dar po vieną alaus uzboną. Bet matydami, kad vienu
prisėdimu neįveiks visos statinės, apsikabinę pradėjo snaus
ti, kad kiek nusnūdę, vėl iš naujo galėtų imtis už uzbonų.
O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas
į kitą. Iš tikrųjų ir nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti,
tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žo
džius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir
pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai
kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs ir
bežadžiai.
Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesup
rato, kas jamatsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti
Girdvainio išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į sek
lyčią, ant vežimo juos numetė) ir į akis pasijuokti.
Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu juoku, negu žadė
jo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip
pirmą kartą sutikta laimė.
Tiktai, kai seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti visos statinės
alaus ir visas kalbas iškalbėti, prakalbėjo jaunieji.
-Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks
nedrąsus jis buvo ir užkimęs. - Eik už manęs. Būk mano.
- Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. - Ar
mylėsi tu mane?
349
- Ant rankų nešiosiu, - ištiesė Girdvainis rankas, norėda
mas apkabinti merginą.
- Meluoji, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo į
akis. - Suviliosi ir pamesi.
- Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgą. - Greičiau
savo arklių išsižadėsiu negu tavęs.
- Galbūt, - nusijuokė Jurga, - prarasi arklius ir mane.
- Niekados! - pakilo Girdvainis. - Su tais arkliais išsive
siu tave kaip su vėjo sparnais.
- Kažin, - abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Gird
vainio glėbio.
Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugau
ti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.
- Vis tiek mano būsi, - nirto bernas.
- Dar nežinia, - juokėsi mergina.
Tiktai, kai tretieji gaidžiai pragiedojo ir Girdvainis pradė
jo nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji pagavo Girdvainį.
- Eisiu už tavęs, nors ir į pasaulio galą! - pasakė, o rankos
kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pa
bučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.
Stvėrė tada Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko
seklyčioje ir sako:
- Važiuojam užsakų!
Tada pabudo piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo pra
merkęs akis:
- Ar jau? - paklausė.
- Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas
glėbyje Jurgą.
350
Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeiminin
ko ir nesulaukdami, nusižvengė jį pamatę.
- Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, -
tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atva
žiuodami pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.
- Dabar laikykis! - apkabino Jurgą ir paleido arklius, kiek
įkabina. O tie, tarsi tiktai laukę ženklo, pakilo kaip viesulai,
kad net malūno sparnai pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę,
nešdami Girdvainį su Jurga.
Anupras, nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio,
išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą, bet
ryto prieblandoje tiktai toli pamatė, kaip lekia, tarytum su
sparnais, jaunikis su nuotaka.
- Palauk! - šūktelėjo, bet tik pats savo balsą išgirdo. -
Palauk! Nenuvažiuosi vienas be manęs.
Susirūpino Anupras, prisiminęs, koks sunkus buvo kelias,
bet vienu rūpesčiu ne ką galėjo padėti. O Girdvainiui visai
nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų
su savo nuotaka, nors ir padangėmis.
- Tegu jums Dievas padeda, - tarė Anupras, kai Gird
vainis su Jurga dingo kelio vingiuose, ir sugrįžo atgal į
seklyčią.
Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdė
jo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus miegas užėjo, tarsi
prieš mirtį.
- Kelkis, - prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu
seniai, o jiedu ir išvažiavo.
- Kas išvažiavo? - nesuprato iš karto Baltaragis.
351
- Nagi, jaunikis su nuotaka, - mostelėjo ranka Anupras. -
Ant užsakų. Ir mane paliko.
Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks
vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu ašarą
nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.
Anupras suprato tėvo liūdesį ir, kad pats nesusigraudintų,
tarė:
- Išgersime, svotai, ar ką?
- Išgersime, - sutiko Baltaragis.
Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo galvojo.
Tad ir gėrė tylėdami.
XVIII
352
- Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? - pagalvojo pro
miegus Bonifacas Bobinas. - Ar ne Vėjinės dvarponis baigti
vinto?
Bet saldus miegas taip ir lipo ant akių, ir klebonas apsi
vertė ant antro šono.
- Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti, -
pagalvojo ir vėl užmigo.
O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, pa
ėmė Jurgą už rankos ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią.
Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.
Bet pasirodė tiktai zakristijonas. Girdvainis truktelėjo jį
už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį
altorių, ir sako:
- Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą.
Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato,
koks čia gali būti reikalas, tad abejingai atsakė:
- Spėsi. Nedega.
- Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis ir
įspaudė rublinę zakristijonui į delną.
Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:
-Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.
Nuėjo zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai
pasirodė. Jaunavedžiai laukė valandą kitą, kol atėjo užsi
miegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.
- Ko reikia? - piktai paklausė.
Girdvainis, nei pagarbinęs, nei rankos klebonui nepabu
čiavęs, tiesiai ir pasakė:
- Duok, klebone, tuojau šliūbą, arba po trijų savaičių.
353
Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas, paskutinis miegas
nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį smarkų jaunikį ir
atgal žengė.
- Užkerėtas esi, - sako, - ar ką jau? Tegu kerai pirma praeis,
o jau paskui apie šliūbą kalbėk.
- Nepraeis, - nusišypsojo Girdvainis. - Visam gyvenimui
esu užkerėtas.
- Neduosiu tada šliūbo ir nepriimsiu ant užsakų, - atsakė
klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos ir
sutuokia judu.
Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės su kle
bonu, todėl negaišdamas laiko, išsitraukė dešimtrublę iš ki-
šeniaus ir padėjo ant stalo.
Klebonas pažiūrėjo į dešimtrublę, nusižiovavo ir sako:
- Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, ar
ką jau?
Atkalbėjo tada poterius, klebonas lotyniškai, pamažu, žio
vaudamas, Girdvainis su Jurga - lietuviškai, skubindami,
praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.
Po poterių subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako:
- Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu
priimti užsakų.
- Per maža, - pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimt
rublę ant stalo padėjo.
Klebonas pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako:
- Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?
- Girdvainis Jurgis iš Daugnorų kaimo, - atsakė Girdvainis
patenkintas, kad pagaliau nugalėjo klebono užsispyrimą.
354
- Girdėjau, - atsakė užrašydamas klebonas. - Tėvas buvo
geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas. Turi pa
sitaisyti stojęs į moterystės stoną.
- Pasitaisysiu, - prižadėjo Girdvainis.
- O nuotaka iš kur? - paklausė klebonas.
- Iš Paudruvės kaimo, - atsakė už nuotaką Girdvainis. -
Malūninko Baltaragio duktė Jurga.
- Pala? - sustojo rašęs klebonas. - Kokio Baltaragio? Ar
ne to raganiaus?
- To paties, - linksmai atsakė Jurga.
- Na, taip aš ir maniau, - nuleido rankas klebonas. - Ap-
raganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.
- Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, - atsakė Girdvainis.
- Matau, matau, - sutiko klebonas. - Priimsiu užsakus,
bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.
- Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į
Jurgą. - Ar ne taip?
Jurga atsakė šypsena.
Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net
bažnyčios stiklai sudardėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsi
klausė.
Pro zakristijos duris įpuolė tokia supintijusi moterėlė ir,
vos atgaudama kvapą, sušuko:
- Arklius pavogė! Arklius pavogė!
Tai buvo Uršulė.
- Kokius arklius? - nesuprato klebonas.
Girdvainis, lyg įgeltas, šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.
Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis nega-
355
Įėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. { kurią pusę tiktai atsi
suks, ten ir žvengimas pasigirsta.
Bėgo į vieną pusę, į kitą pusę, ir vis priešingoje pusėje
žvengė eržilai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant,
ir jis nubėgo tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską
užmiršęs pasaulyje.
O arkliai vis dar žvengė.
XIX
356
vienas arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, te
gu koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Gird
vainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žven
gimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje
pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis. Ne be reikalo ir
Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius ke
liais, išbėgo tiesiai į laukus ir lig šiol nesugrįžo.
Sužadėtinę - Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs ke
liu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl
taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam
tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįž
tų po užsakų. Paklausti neišdrįso - tokia ji išdidi atrodė, o
jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų
negirdėjusi.
Tiktai tada, kai nuėjo į Švendubrę ir išgirdo apie nepap
rastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne
viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus ark
liams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė
ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė
galvą ir išėjo iš zakristijos, kažkaip visa sustingusi.
Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras vars
nas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus,
nes kitaip pražūsianti, ji net neatsigrįžo ir nepažiūrėjo į Uršu
lę. Bet ir Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skam
binti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jur
gą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.
Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos
nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko
357
negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršu
lė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, kartas
nuo karto piktai žvilgteldama j tuos, kurie kuždasi ir drums
čia šventoje vietoje maldingumo rimtį.
Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo su
jaudinti žmonės iš bažnyčios ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas
čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į
šventorių, nelaukdama mišparų, ko anksčiau niekada neda
rydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo
ankstyvo ryto, kada zakristijonas pirmas žvakes užžiebda
vo, ligi pavakarės, kada visas žvakes užgesindavo ir pradė
davo šluoti bažnyčią. Tiktai tada paprastai Uršulė pasipikti
nusi pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą buvo
per daug didelė pagunda.
Išėjusi iš bažnyčios pristojo prie vieno būrelio, prie kito,
paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:
- Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo.
O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti.
Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo.
- O buvo taip, - pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės
pritrūko ir jie vos neprimušė davatkos. - Einu anksti rytą į
bažnyčią, žiūriu - kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų
pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali suprasti.
Arkliai toki kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tik
tai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dug
ninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon
nesuimsi. Iš arklių - ponas didelis, o iš ratų - paskutinis
nevaleiva. Sutinku špitolninką, eina jis ankstyvoms mišioms
358
skambinti, tai ir klausiu jo: „Kas čia būtų toks atvažiavęs?“
Jis man ir atsakė: „Ogi, nežinai, Girdvainis su Baltaragio
Jurga užsakų.“ O jergutėliau, galvoju, vis dėlto vienas atsi
rado, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio
nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi žiūriu - aukštai
padangėje, tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog
savo akimis nenori tikėti. Bet čia, kad sustaugs viso bažnyt
kaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena
atėjo. Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi tas nela
basis su savo našta kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido,
ogi žiūriu - velnias atnešė arkliavagį. Net pažinau abudu.
Tai buvo Pinčukas ir Raupys. Ką jie čia darys? - galvoju. O
nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti
nei špitolninkui riktelti, Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių
ir nulėkė su arkliais tiesiai per laukus, kad net žemė sudun
dėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradė
jo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasa
kyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis, kaip galvos
netekęs, išbėgo, net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė,
tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur
dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais
arkliais nuvažiavęs. O būtų manęs paklausęs, būčiau aš jam
pasakius: „Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių,
nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidė
jo, o už jų pečių stovi dar tėvas raganius. Tada arba nuota
kos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, arba arklių ne
teksi. O norėsi turėti arklius ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi,
tiktai pats galą gausi.“
359
- Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas iš
būrio atsiliepė.
- Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, -
piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dul
kes. - Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.
Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti
mišparams. Kai kas mėgino pasiklausti varpininką, ar tie
są Uršulė pasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo
sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ir
ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į
varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo
dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arklia
vagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo
čia pat aplinkui girdėti ir nutolęs į rytus. O Girdvainis į
pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva, vargšui,
susisuko.
Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėlio
dami išsiskirstė.
O Uršulė vis dėlto šį kartą ne visai niekus paistė. Pinčukas
vos nepatrūko, kol atnešė iš Gaidžgalės karčiamos visiškai
girtą kaip maišą Raupį, kad pavogtų Girdvainio arklius. Jei
kaip, būtų net Pinčukas pražiopsojęs ir nieko nepadaręs,
nes nemanė, kad taip greitai Girdvainis važiuotų su Jurga
užsakų. Visa velnio laimė, kad jis pametė tabokinę ir, laiku
jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atra
do savo tabokinę ir pamatė atlekiantį Girdvainį su Jurga.
Vos spėjo Pinčukas iš kelio pasitraukti, būtų jį tas Girdvai
nis suvažinėjęs su savo obuolmušiais. Tada nulėkė į Gaidž-
360
galės karčiamą, rado visai nusigėrusį Raupį, iškilo su juo į
padanges, tiesiai pro karčiamos kaminą, ir nunešė į Šven
dubrę. Gerai dar, kad klebonas Bonifacas Bobinas taip ilgai
delsė priimti užsakus, tai suspėjo. Kitaip vargu ar būtų pasi
sekęs velnio su arkliavagiu sumanymas.
XX
361
žirgų, o apie nuotaką nei karto neužsiminė, tarytum būtų ją
visai užmiršęs.
- Neverk, dukrele, - mėgino Baltaragis guosti savo duk
rą, kai pats nustojo vilties, - suras jaunikis savo arklius ir
sugrįš pas tave.
Tada pirmą kartą Jurgos akys išdžiūvo, sužaibavo tokiu
išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save
nugali.
- Nereikia, - atsakė tėvui, - man daugiau tokio jaunikio,
kuris mane dėl savo arklių pametė.
Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios duk
ters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.
- Dukrele mano, našlaitėle mano, - paglostė jos galvą. -
Tai aš vis kaltas.
Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet de
ginančios ugninės ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo duk
ters, atėmė jam žadą.
- Niekas nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. - Ne
lemta man buvo laimingai būti, tai ir nereikia.
- Ne, dukrele, ne, - nesutiko tėvas. - Turi tu būti laimin
ga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu.
Jurgai pagailo savo nelaimingo tėvo, jos akys nušvito be
galine meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.
- Nusiramink, tėveli, - pasakė. - Su tavim visada laimin
ga būsiu.
Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, bet jis
nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė, kad ji
bent kiek nusiramino.
362
Nuo to laiko vengė abu prisiminti Girdvainį ir jo obuol
mušius žirgus. Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir
nei atminimo nepalikęs.
Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema,
sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus,
kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami ne
laimės, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats
Baltaragis, užimtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, kad
malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pa
taisyti.
Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kar
tą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėk
la ant sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario,
kada galės pakilti ir nuskristi.
Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvar
bių vėjų, kurie kaukė pro visų apleisto malūno sparnus. Tik
tai vienas Baltaragis per dienas užsidaręs būdavo malūne.
Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko ne
veikė, tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę
ir pamatyti dukrą laimingą.
Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo trupinį -
buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui nepake
liama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo duk
ters galvos, kurią viso savo sielvarto galybe mylėjo. Kartais
jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio ark
lių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris kartą
parvažiuos ir padės išgelbėti dukrą. Tik ta viltimi ir gyveno
Baltaragis.
363
Laukė širdyje parvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir
buvo jo išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo
obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga ding
davo. Tada ji pamatydavo Girdvainį kryžkelėse, vienplaukį,
žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario aud
ra, kuri ją prikeldavo.
Laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai
kaukė aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis
girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama pri
sipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pa
vasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir
kaip vėjo sparnais sugrįš jos jaunikis, kurio ji net norėdama
negalėjo išsižadėti.
Taip laukė visa širdimi Girdvainio, ir jis galbūt tai nujau
tė, bet negalėjo grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žir
gų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir praklaidžiojo
rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais ir šunke
liais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nerasdamas,
tiktai visą laiką girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino
Girdvainį.
XXI
364
degusi po jo kojomis, lakstė, puldinėjo į visas puses, visur
girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesu
rasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai čiupo juos,
taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas nei at
sikvėpdamas.
Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal
sugrįžęs, visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet
žmonės tiktai pečiais traukė - nei matė, nei girdėjo. O kai
Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo ark
liai - viesulai buvę, o ne arkliai, - tada žmonės įtartinai
žvilgteldavo į Girdvainį ir patys sau su pirštu nusigrįžę į
kaktą pabarbendavo. Matyt, nevisi namie tam žmogui, pa
galvodavo ir atstodavo.
Bet ir Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo, nors
ir klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat bekalbant -
sužvengdavo kurioje pusėje, jis krūptelėjęs - įsiklausydavo ir
nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus ten, kur tas
žvengimas pasigirsdavęs. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam
žmogui galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas? Niekas
kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai jis
vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse.
Todėl ir sukosi, lyg užkerėtas, užburtame rate, nerasdamas
išeities. Tikėjosi Anupras, kad jamgal pasiseks perkalbėti Gird
vainį, atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus,
o gal ir pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia. Bažnyčioje
jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežu
vius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė ne
sužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą pašaipą.
365
Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą jaunikį, neiškęsda
vęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:
- Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - O
tavo jaunoji, girdėjau, tavęs nesulaukdama, jau su kitu ren
giasi vestuves kelti.
- Tegu kelia! - iš pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui,
kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir
nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.
Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niaures
nis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse nei
širdies, nei supratimo, nei užuojautos, o tiktai piktą pašaipą
ir pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrė
jo su nepasitikėjimu, tarytum visi žmonės būtų sutartinai pa
vogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais ir šunkeliais.
Tai pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į
vagių bendrininkus. Dabar jau neklausinėdavęs, ar kas ne
matęs jo arklių, o jeigu kas jo paklausdavęs, net su užuojau
ta, jis piktai atšaudavęs:
- O kas tau darbo? - ir nueidavo kaip baidyklė.
Jis dabar gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės,
tiktai gaišins ar šaipysis, todėl iš tolo jų vengė ir į jokias
kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, -
savo namus visiškai užmiršo, tarsi jų būtų ir neturėjęs, - tai
pavalgęs tuojau išeidavo nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvo-
davęs, nuo speigo, darganos pasislėpdavęs, žmonės net ne
žinodavę, visada jį galima buvo sutikti - dieną ir naktį - kur
nors pakelėje einantį, su savim kažin ką kalbantį ir nieko
nematantį. Tad jis, negalėdamas su žmonėmis apie savo
366
nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi, pats save klausda
mas ir pats sau atsakydamas, tarytum jis ne vienas žmogus
būtų, bet du iš karto.
Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo su juo su
sikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį.
Sustojo žiūrėdamas ir negalėdamas pažinti. Į ką žmogus bu
vo pavirtęs! Ne žmogus jau buvo, bet tik žmogaus šešėlis.
Būtų praėjęs pro šalį nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks ark
lius suras! Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti.
- Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina pro
šalį ir net nepasižiūri.
- O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigrįždamas Gird
vainis.
- Argi jau manęs nepažįsti? - paklausė Anupras.
- O kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgtelda
mas į Anuprą.
- Tai dabar ir gana! - ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio
gailėjosi Anupras. - Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepažinti.
O aš koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?
-Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas.
Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: - Kam
mes tada važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą?
- Kaip tai kam? - atkirto Anupras. - Ogi pats sakei, kad
su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime surasti sa
vąją mergą. Ko gi nori - suradome.
- Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - atsakė
Girdvainis kažkur į tolumą žiūrėdamas.
- Matyt, taip jau lemta buvo, - žiūrėdamas į Girdvainį
36 7
pertarė Anupras. - Ką dabar darysi? Arba arkliai, arba mer
ga. O dėl tokios mergos net ir tavo obuolmušių negaila.
Antros tokios visame pasauly nerasi.
- Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė Girdvainis.
- Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto
žmogus, tai ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš šio pasaulio
kraustysiesi?
- Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė
Girdvainis.
- Nukalbėjai tu dabar, ir gana! - subarė Anupras. - Aš
senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas mano akį traukia, vis
kas širdžiai miela, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant
jo, pakalbėsime, gal ką ir iškalbėsime.
Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abe
jodamas, lyg nepasitikėdamas.
- Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?
Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio.
Kurį laiką abudu tylėjo. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir
jam taip gaila jo pasidarė, kad net žodžių pritrūko paguosti
ar nuraminti, o Girdvainis sukandęs dantis tylėjo ir žiurėjo
į žemę po kojomis.
- Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir
pats nežinojo. Tai pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir
susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrė
jo į Anuprą, lyg kažką išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasi
žiūrėjęs tik tiek pasakė:
- Užteks tau klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją
nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.
368
- Kas iš to, kad ji manęs laukia, - atsakė su liūdesiu Gird
vainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu pas
ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų pas ją nuvažiuosiu? - nežmoniš
kas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo
jo balse. - Tai kad aš galėčiau!
Apsidžiaugė Anupras, išgirdęs Girdvainio balse tokį pa
siilgimą, bet nespėjo žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga
pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tar
si kažką vydamasis.
Ak, tai jis vėl nusivijo savo obuolmušių žvengimą!
Nustebęs Anupras nespėjo jo nei sulaikyti, nei pašaukti, -
šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Tai Anupras nei nemėgi
no jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad
Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė negu obuolmušių pra
žuvimas. Tai pakilęs nuo akmens nuėjo pamažėle, galvoda
mas, argi jau nėra tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su
visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą.
O Girdvainis ir toliau nuklydo nežinomais keliais ir šun
keliais, visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis girdėjo
savo obuolmušių žvengimą ir per tai viską pasaulyje užmir
šo. Net ir tą, kurios per septynias mylias ir aplinkui ieškojo,
o paskui suradęs pametė dėl savo arklių, laukiančią nesu
laukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet negalinčią išsižadė
ti, nors ir norinčią, savo jaunikio, kuris su savo obuolmu
šiais išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negali ir Girdvainis
be tų savo obuolmušių nuskristi pas savo nuotaką.
Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada
nulėksi su jais, kaip ant vėjo sparnų, pas savo nuotaką?
369
XXII
370
Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio še
šėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūpte
lėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.
- Ar dar gyvas, svotai, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio
pasirodo? - paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant
kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.
- Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką čia
Dievas siunčia mums į svečius?
- Tai aš, - nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne
dvasia, susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.
Nušvito Baltaragio šešėlis, sujudėjo ir, priėjęs prie Anup
ro, drebančiomis rankomis jį apkabino.
- Su kokia žinia ateini? - paklausė sveikindamas.
- Pagalbos ieškodamas, - atsakė Anupras.
- Nežinau, - atsiliepė Baltaragis atsidusdamas. - Ar gali
ma pas mus kokią pagalbą rasti?
- Tiktai pas tave ir tavo dukrą, - atsakė Anupras. - Jeigu
nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.
- Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume pa
dėti, - pakvietė Baltaragis.
Ir abu seniai nuėjo susirūpinę į trobą, kokia čia pagalba
gali būti ir kaip ją surasti.
Troboje prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblan
doje paskendusį Udruvės ežerą, tarytum kažko laukdama.
Ko laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norė
jo tiktai vieno - viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą
laiką virpėjo krūtinėje, tarsi paukštė rankoje, su baime kaž
ko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.
371
Išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, pakilo nuo
lango ir, visa įsitempusi, žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti,
kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė
pas juos užeiti, ir niekas beveik nebuvo užėjęs nuo to laiko.
Tai kas gi dabar čia atėjo? Negi jis? Bet pro duris įėjo tiktai
tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir šir
dis, baisiai nusivylusi, lyg nukrito.
- Labas vakaras, mergele, - pasakė Anupras, į trobą įėjęs. -
Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.
Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo ir sustingo
laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį.
Bet su kokia? Visa nerimo, bet staiga pamestos nuotakos
išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji visa
atšalo.
- Nežinau, - atsakė abejingai, nors ir pati su savimi kovo
dama, - ar verta pas mane eiti tolimą kelią su kokiais nors
reikalais.
- Verta, - tarė neabejodamas Anupras. - Tik tu viena
gali čia padėti, ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką
darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save per
galėti? Jeigu pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi - vis
kas pražuvo.
- Argi dar nėra viskas pražuvę? - paabejojo Jurga. Viltis ir
neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.
- Ne, mergele, - pasakė Anupras. - Ne viskas dar pražu
vo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.
- Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, - tarė pati nuo savęs bėg
dama Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi kovoti.
372
- Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir
atėjau, - neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pa
sidėjus ir kur pačiam atsisėdus.
Tai pamatęs Baltaragis pakvietė svečią už stalo.
- Ačiū, - padėkojo Anupras. - Nors čia ir skubus reikalas,
bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.
Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi ap
galvodamas savo žygį ir jį persvarstydamas. Tad atsisėdęs
kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, nei žodžio neužsiminda
mas, ko atėjo.
Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapi
nio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą,
tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejoda
mas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus,
pagaliau tarė:
- Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Gird
vainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir iš
sklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į
velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų ve
džiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo ei
lė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo
jo kelio, nustelbti jo ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš
klaidžiojimo vėl į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? - pa
klausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.
- Kaip aš tai galiu padaryti? - nuleido akis Jurga.
- Labai paprastai, mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis
pasakys, ką turi daryti. Turi jį surasti pasiklydusį ant kelio,
turi savo juoku nustelbti jo ausyse pražuvusių obuolmušių
373
žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio
ir savo meile užstoti jam visą pasaulį, nes kitaip jis pražu
vęs, ir tu neišsigelbėsi.
- Niekados! - pašoko tada Jurga iš vietos ir visa užsidegė. -
Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane paliku
sio ir išbėgusio į visus vėjus, paskui savo pavogtus eržilus.
Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano
šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą.
Niekados aš jam savo meile neužstosiu pasaulio, nes tą mei
lę jis sumynė su savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis
klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.
Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kva
po pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per
jos išblyškusius veidus. Tada pabėgo į seklyčią ir ten ligi
valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras.
Pasilikę vienu du, Baltaragis su Anupru pasižiūrėjo vienas
į kitą, nežinodami, ką daryti. Ak, ta jaunystė! Niekada ji
neklausė ir nepaklausys seno proto. Atsiduso Baltaragis, o
Anupras palingavo galva ir tarė:
- Taigi! Šitaipos.
- Palauk, - pertarė jį Baltaragis. - Nenusimink pirma lai
ko. Aš dar bandysiu pakalbėti.
Bet nuėjo tėvas pas dukrą į seklyčią, - nesusikalbėjo. Su
grįžo atgal pas Anuprą ir atsisėdo žodžio neprataręs. Supra
to Anupras viską ir be žodžių.
Taip prasėdėjo abudu seniai per naktį už stalo nei žodžio
nepratardami. Abudu savo galvojo, bet kalbėti nebuvo ko,
nes abudu gerai žinojo, kad senių išmintis nenugalės įžeistos
374
meilės. Ji eis savo keliais, viską sumins, viską išniekins ir
pražudys, nei savęs, nei kito nepasigailės. Ak, juk tai abudu
seniai gerai žinojo! Ir nors vienam buvo gaila savo dukters,
kitam savo jaunikio, bet ką jiedu čia galėjo padaryti, kada
viena žliumbė seklyčioje visko išsižadėjusi, o kitas - viską
užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo eržilų žvengimą.
Prieš aušrą pakilo seniai, atsisveikino ir nuėjo kiekvie
nas savo keliais. Kas bus, tas bus, - nieko čia nepadarysi.
Jeigu artinasi nelaimė, žinojo, jos neaplenksi, lieka ją tik
tai pakelti. Todėl ir palinko senatvės pečiai, nujausdami
visą jos sunkumą.
XXIII
Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais
savo obuolmušiais ir kitus į kokią nelaimę įstūmė. Geriau
jis būtų jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo
nuotaką, kurios ieškojo septynias mylias ir aplinkui, ašaro
se paskandinęs.
Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia ne
padarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir aša
rose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O ga
lėjo būti gyvenimas kaip obuolys, ir skraidyti Girdvainis,
suradęs savo nuotaką, su savo obuolmušiais kaip vėjo spar
nais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta, ar
ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo.
Pražudė tiktai gražiausią Paudruvės krašto merginą ir pats į
baisų vargą įpuolė.
375
Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato, ir teks Gird
vainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunke
liais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip kla
jokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių
savo obuolmušių. Niekas, matyt, jo iš šitos nelaimės neiš
gelbės, ir pavirs bernas pačioje gražumoje vaiduokliu, pa
kelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.
Ir dabar jau neduok Dieve su Girdvainiu kryžkelėje susi
tikti, o ypač nakčia su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis pa
tamsėję akimis, kai jis stabdo kiekvieną pravažiuojantį ir
žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Gird
vainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį
iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustab
do arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina,
nei žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent tiktai velnias
su tokiu gali susitikti, o žmogus susitikęs - sirgsi ir, jei gyvas
išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.
Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvai
niu nesusitiktų, nes jis - kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir
stabdo kryžkelėje arklius.
Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių
žvengimą, nakčia apsinakvodavęs kryžkelėse, tykodamas,
ar nesutiks pravažiuojančių savo arklių, bet susitiko tiktai
savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik
vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs.
Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti.
Pametęs Anuprą ant pakelės akmens sėdintį ir nusivijęs
obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesu
376
rado ir nepagavo, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir
apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį, vos spėjo Gird
vainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis kad su
žvengs, - net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo, -
pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri - nieko nematyti, tiktai
viduryje kryžkelės kažkas juoduoja.
- Kas ten? - paklausė Girdvainis.
- Aš, - atsakė juodasis.
- Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.
- Tavo klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.
- Kas čia per monas? - nustebo Girdvainis. - Ar nesap
nuoju?
Pasitrynė akis, aiškiai mato - kryžkelės viduryje kažkas
stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi pa
tamsėję.
- Ko tu nori iš manęs? - nustebęs paklausė Girdvainis.
- Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave pamokyti,
kad žinotum, kaip pas svetimas mergas su piršliais važinėti.
- Pas kokias svetimas? - nesuprato iš karto Girdvainis.
- Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsa
kų? - su pašaipa atsiliepė.
- O tau kas rūpi? - pyktelėjo Girdvainis. - Su kuo aš lė
kiau ar nelėkiau?
- Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji
seniai pažadėta.
- Tai gal tu ir mano arklius pavogei? - pašoko iš vietos
Girdvainis.
Šmėkla kiek atitolo.
377
- Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, - iš tolo atsakė. -
O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi Jurgos.
- Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, no
ri dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu
man, tuojau gausi, ko norėjai! - puolė Girdvainis, norėda
mas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiu
po, tik pasižiūri - tuščia sauja, tarsi vandenį būtų griebęs.
- Cha cha, i cha cha! - nusikvatojo ir nusižvengė kažkas
Girdvainiui tiesiai į akis ir sako: - Prarasi savo obuolmušius
ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir pats pasikarsi.
- Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo Girdvainis,
ir pirmą kartą pats kryžkelėje nusigando. - Negi taip ir bus,
kaip jis pasakė?
Atsikvošėjęs Gridvainis suprato, kad čia ne kas kitas bu
vo, tiktai velnias, kuris jį vedžioja ir klaidina. Staiga Gird
vainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur gir
di savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda.
Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas, Girdvai
nis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per
laukus, nežiūrėdamas, kur eina.
Ar ne vis tiek dabar buvo Girdvainiui kur eiti?
XXIV
378
Nuo pat rudens, kada pavogė juos, per visą žiemą Gird
vainio arkliai vežiojo bjauriais išmaltais keliais sunkiai pri
krautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą bei pa
virto tikrais nuvarytais darbo kuinais.
Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį
be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš
pavasario atolaidį ir taip nuvarė Girdvainio obuolmušius,
kad jų net pats Girdvainis, nors ir būtų sutikęs, jokiu būdu
nebūtų pažinęs.
Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo
skerdžius Anupras Visgirdą, kuris, nors viena akim nepri
matė ir viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvu
lių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio arklius.
Prieš pat pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio ma
lūno, ėjo Anupras keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės
karčiama, ir pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą,
kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakda
mi šonais.
Daug buvo matęs Anupras ant to kelio, - kelias ėjo iš Lie
tuvos į Prūsus, - nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kui
nus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo, Anup
rui pasirodė, kad jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai
negalėjo prisiminti, kur ir kada.
Tada išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas
arklys antram tarė:
- Ne, - sako visiškai parbaigtas arklys. - Nieko nebus.
Neišvaduos mus Girdvainis iš verguvės. Krisiu privažiavęs
Gaidžgalę.
379
- Palauk, - sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. - Gal
netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į ver
guvę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime Gird
vainį, ir jis mus išvaduos.
- Kas iš to, - sako pirmasis, - jei ir sutiksime, ar pažins jis
mus? Mudu net žvengti užmiršome.
- Tiesą sakai, - atsiduso antrasis.
Toliau tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir
mušdamiesi iš paskutinių jėgų.
- O aš svajojau! - sustojo pirmasis arklys. - Kaip vėjas ant
sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.
- O kas dabar jį nuneš? - atsiduso antrasis ir taip pat su
stojo.
Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo
su botagu:
- No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?
Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus.
Arkliai pasimuistė bejėgiškai vietoje, bet vežimas nesujudėjo.
Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:
- No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei raka-
lio, gyviems skūrą nulupsiu.
Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinė
mis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys, kol pri
bėgo Anupras, išsitiesė viduryje kelio ir kojas pakratė.
Gaila pasidarė Anuprui arklio, kad jis net ašarą atbula ran
ka nubraukė.
- Kokį arklį pražudei? - su priekaištu atsigrįžo į vežiką.
Tas suniuręs nulipo nuo kazlų ir piktai burbtelėjo:
380
- Koks čia arklys? Dvėseliena, o ne arklys. Tokiais arkliais
tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.
- Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso
Anupras. - Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir
šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.
- Dabar nebent pragare juos suras, - abejingai atsakė ve
žikas. - Aš pats prasikeikiau ir juos prakeikiau su jais važi
nėdamas. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčiamos susiprato
nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Sešelga gal turės naujai
vogtų arklių pamainą.
Keikdamasis vežikas nuėjo j smuklę, o Anupras liko vie
nas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio su panarinusia
galva nelaimės draugo, antrojo Girdvainio obuolmušio.
Paglostė Anupras nusiminusią arklio galvą, pažiūrėjo į kri
tusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė:
- Toks gyvenimas!
Pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, kažką sunkiai galvo
damas, dar kartą atsiduso ir pamažėle nuėjo.
Vežikas grįžo po kurio laiko iš karčiamos su Sešelga ir
atsivedė porą naujai Raupio pavogtų arklių. Įsikinkė tuos
arklius į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus.
Sešelgai liko vienas nudvėsęs arklys, o kitas vos pavelkąs
kojas. Pašaukęs rakalį, pasmaugė ir likusį arklį ir abiem nu
lupo kailius.
Taip Šešelgai teko tai, kas liko iš Raupio pavogtų Girdvai
nio obuolmušių žirgų.
Bet neilgai ir tuo jis džiaugėsi.
381
XXV
382
tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą,
pati nuo savęs neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi
būtų ėjusi nors j pasaulio galą Girdvainio ieškoti, - viską
užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų,
bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledi
nis išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir
Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje,
užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo
pati viena ežero pakrantėmis.
Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, iške
liančio ledą, o Jurgos širdyje vis daugiau prieštaraujančių
jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją, kaip
pavasaris žiemą, sprogdino. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur
rasti sau vietos ir nusiraminti.
Net Udruvės ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat
vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors
jais kasdien dabar klaidžiojo. Tarytum viskas pražuvo, kas
buvo miela ir brangu, ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg
klaidžiotų sapnuodama atdaromis akimis ir nieko nematy
tų. Ji visa buvo apimta savęs ir savo išgyvenimų, su kuriais
kovojo, grūmėsi ir negalėjo nugalėti. Todėl nieko nematė ir
niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivumą galėjo ateiti
tiktai iš širdies gelmių, o ta širdis ligi pat padugnių buvo
sudrumsta. Tad tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėji
mo, kol širdis nenurimo.
Jurga, klajodama paežere, negalėdama pati su savimi su
sitarti, savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaš
kydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius,
383
keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti
žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajė
gė susitvarkyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi lygiai stip
rūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlai
dumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgi
mas ir atsisakymas: vieną mirksnį - vienas, kitą mirksnį -
kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdi
džioji Jurga klupdavo nepakeldama to įaudrinto savo šir
dies bangavimo.
Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų
bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik
būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas, be
jausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris
pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš ky
lančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jur
gos širdyje.
Taip ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė - visa širdimi
laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų
tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiš
kai grumtis pačiai su savimi.
Tai laukė dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne Gird
vainio, - nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepama
tys, - ne savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sū
kuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi
įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios.
Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais
lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anup
rui, kai tėvas su dukra vienu du atsisėdo už stalo vakarienės,
384
apleistame malūne suūkė pelėda, tėvas su dukra, lyg kažką
nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant
stalo.
- Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.
- Kas? - nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausy
damas.
Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad
nežinia buvo ko laukti - vestuvių ar šermenų. Bent taip
seni žmonės kalba: pelėda kvatoja - lauk vestuvių, pelėda
rauda - lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei
vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko - patys
nežinojo.
Tad žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką išskai
tyti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse.
Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko
neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.
Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia
atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios
išgąsties, įsikabino tėvui į rankovę ir neišleido.
- Neik, tėveli, neik, - maldavo. - Kas bus - tebūnie.
Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė
prie tėvo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai
jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda, o
kažkas kitas - baisiai nusikvatojo ir nuskrido.
Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu
balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios kažkieno šaltos ran
kos ir plėšusios ją nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant
išsigandusio tėvo rankų.
385
Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga. Tėvas nei žingsnio
neatsitraukė nuo jos lovos, nesumesdamas akių. Ji visą lai
ką blaškėsi be sąmonės, su kažkuo sunkiai kovodama.
Tiktai paryčiu atgavo sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėda
ma į tėvą siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pa
griebė tėvą už rankos.
- Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis paslaptingai pasakė,
tarsi bijodama, kad kas neišgirstų.
- Kur, dukrele? - nusigando ir nustebo tėvas.
- Vis tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, - maldavo virpėda
ma, kaip epušės lapas.
- Nurimk, dukrele, - ramino tėvas, nors patį šiurpulys
krėtė. - Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi. Ji lygiai čia ar
kur kitur ištiks.
- Bet aš nenoriu žūti! - virpėjo visa Jurga.
- Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. -
Ta pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok, praeis, pasveiksi.
Bus viskas gerai, gyvensime, kaip gyvenome.
Bet tėvas žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai ten
pelėda ūkė, ar kas kitas, - abejojo. Ir todėl drebančiomis
rankomis užtaisė sidabro kulka šautuvą, kad pražūtų ver
čiau pelėda, o ne jo duktė.
Bet pelėda kitą naktį neatskrido. Veltui jos tykojo Balta-
ragis su šautuvu, pasislėpęs už malūno sparnų.
386
XXVI
387
- Gelbėk, Šešelga! - sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik
neatrastų vyrai. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.
- Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. - Pats ma
tai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.
- Kur nors, broleli, bet paslėpk, - maldavo arkliavagis. -
Nors ir j alaus statinę.
- Kaip tyčia visos alaus statinės pilnos, - sumišo Šešelga,
nežinodamas, ką daryti. Paskui prisiminęs nudžiugo ir tarė: -
Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.
Antrą kartą Raupiui nereikėjo kartoti. Kaip vijurkas šmurkš
telėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą
vietą, pro kurią uždraudė jam Pinčukas.
O tai buvo ta pati oda, kurią prieš savaitę rakalis nulupo
nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio eržilo. Antro arklio
oda ten pat kabojo.
Raupys per tą skubumą ir iš baimės visai užmiršo, kad
velnias, darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio ark
lius, kaip tik jį perspėjo neįlįsti į tuos arklius pro pasturga
lį. Bet Raupys tą velnio perspėjimą priėmė už kvailą pokš
tą ir, savo nelaimei, visai išmetė iš galvos, net ir dabar ne
prisiminė.
Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą jau rinkosi
vyrai su kuolais ir riksmu:
- Užmušti arkliavagį!
Raupio ir blusos apmirė, klausant to riksmo. Bijojo net
sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip
tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabaku išbarstęs nu
luptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.
388
O vyrai jau apstojo karčiamos kieme Šešelgą su kuolais.
- Kur dėjai arkliavagį? - ne juokais grasino.
- Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, - mėgino išsi
sukti Šešelga. - Pas mane karčiama, turiu alaus ir degtinės,
ir visokio kitokio gėrimo, prašau gerkit, kiek norit, - šian
dien už dyką šinkuoju.
- Matai, koks geras! - suprato vyrai karčiamninko klastą. -
Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčiamoje už
Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčiamą.
- Darykit, geri žmonės, ką norit, - kryžiavosi Sešelga, -
bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio, nei arkliavagio.
- Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo vienas vyras, mesdamas
kuolą ir imdamas virvę. - Kalbėk poterius, tuojau gyvą į
dangų pakelsime.
Puolė Sešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smar
kusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešel-
gai net oro pritrūko.
- Palaukit, vyrai, nesmaukit, - prašvokštė Šešelga. - At
leiskit virvę, pasakysiu.
Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad
Šešelgai net akys išsprogo.
- Įlindo, įlindo, - prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga
ir kvapo visai pritrūko.
- Kur įlindo? - atleido virvę.
- Į Girdvainio obuolmušio kailį, - pasakė atsikvėpdamas
Šešelga.
- Ką tu čia niekus paistai? - supyko vyrai. - Tempkit jį,
arkliavagių patrijarką, po balkiu.
389
Bet Sešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol
virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo
stadaloje džiūsta odos, kurias pereitą savaitę nulupo nuo
Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs
arkliavagis Raupys.
- Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs
už virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu, - jeigu sumelavo, tai
ir keliu po balkiu.
Dabar Sešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš ark
lio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti:
- Paskubinkit, vyručiai, tiktai paskubinkit!
- Spėsi kaboti, - atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai
nuėjo į stadalą su kuolais.
Po balkiu tikrai kabojo dvi arklio odos, viena supliuškusi,
kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vy
rai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip pra
dėjo kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.
- Matai, nesumelavo Sešelga, - išgirdo Raupys, kaip kaž
kas pasakė, ir suprato, kad jį išdavė jo draugas.
- Ir jis ne geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš
odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis
tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.
Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu da
ryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliava
gio dūšios nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su
jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebe
matytų ir arklių nebevogtų.
Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir
390
vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža sky
lutė pačiame pasturgalyje, kai atsipeikėjo Raupys ir pradėjo
prašyti pasigailėjimo.
- Nenusimink, - ramino jį vyrai. - Mes tau nieko blogo
nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime
ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų
ir nesusigundytų arklių vogti.
Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti su savo liki
mu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir
paliko neužsiūtą paskutinę skylutę.
- Tegu, - tarė, - paliksime ir jam kaip tam kupranugariui
šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į
dangaus karalystę.
Paskui vyrai liepė Sešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų
alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią,
mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas
nelaimingas arkliavagis Raupys.
Taip ir nupampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia
atsitiko, taip ir pasiliko lig šio laiko neaišku.
XXVII
391
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo muži
kai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore
Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špy
gom badė ir stačiai į akis juokėsi:
- Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliava
gio? Turbūt nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplė
šų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Sešelgos nuolaidu
mas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti
pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tik
tai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo ar
čiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas
Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmo
gus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabju
ro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti
Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga
vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet
pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė
visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:
- Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat
pribūk!
Šaukė vieną kartą - nieko, šaukė antrą kartą - tylu, tik
krūmai patamsėję čeža, pašaukė trečią kartą, - net plaukai
ant galvos po kepure pasišiaušė, - klaikiai nusižvengė vidu
ryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:
- Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?
392
- Gyvenimo man nebėra, - prašvebeldavo vis dar drebė
damas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. - Nu
galabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš
dabar darysiu?
- O kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinču-
kas. - Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuol
mušiam pro pasturgalį, ko lindo?
- Kad nebuvo kitos išeities, - mėgino Šešelga pateisinti
savo draugą.
- Nebuvo, tai ir pražuvo - abejingai atsakė Pinčukas. - O
tau ko reikia?
- Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo Še
šelga. - Špygom mane dabar mužikai užbadys. Padėk man
nuo jų apsiginti.
- Et, - supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis
pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu, be to, nusilaksčiau
per žiemą Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti
ir išsimiegoti.
- Tai tu šitoks, - įsižeidė tada Šešelga. Nesulauktų galva,
kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nie
ko nelaimėtų. - Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, ge
rai, paminėsi.
Tai pasakęs Šešelga net pats nusigando, iš kur tiek drąsos
atsirado kalbėti su velniu, ir dar vidurnaktyje ant pelkių kraš
to. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau
įžeistas bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajo
ras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui
tiesiai į akis.
393
- Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas. - Jeigu jau taip labai
nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į mies
tą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmo
gų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Rau
pio ims gailėtis. O jeigu to bus tau dar maža, tai rink arklių
pėdas, spjauk tris kartus ir tark: „Kad ir jūs taip nusivarytu
te, kaip Girdvainio obuolmušiai.“ Ir kris tie arkliai, kurių
pėdas paspjaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys
nujojo, ir atsikeršysi savo priešininkams. Tiktai nespjauk
prieš vėją, kad sau barzdos neapsispjautum. Tada ištiks tave
nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Mane ty
ko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nu
šauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu, - pasakė Pinčukas,
nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.
O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti, ir
pats sau tarė:
- Na, dabar aš parodysiu tiem šunsnukiam, ką aš galiu!
Patenkintas sugrįžo atgal į karčiamą ir, nei ryto nesulau
kęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs, su gaid
gyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią ku
melę, paskutinį Raupio palikimą, ir išvažiavo į miestą.
Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias toli
mas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią
valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisi
minė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į
miestą, pats išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi
ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi -
priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta
394
bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją
su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti: ko tu čia,
durniau, badaisi?
- Kad tave kur giltinė, - neišsikentęs keikėsi Sešelga. - Su
tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į
miestą su skubiais reikalais.
Besibarant su kumele pradėjo švisti, ir Sešelga pamatė ant
kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo tur
gus, matyt, daug kas ir iš Paudruvės buvo važinėjęs į miestą,
tai Sešelga net apsidžiaugė, kad išvažiavo - du zuikiu iš kar
to nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius iš
gaišinsiąs.
Tai išlipęs iš kalamaškos pradėjo rinkti arklių pėdas,
spjaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Ne
varoma kumelė su kalamaška, vis atsigrįždavo, tarytum
stebėdamasi, kodėl ją nebaksi botkočiu, o kažką renka
nuo kelio. Bet Sešelga buvo taip labai užsidegęs, kad net
nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją
prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat
buvo pasilenkęs naują pėdą užburti), ir pakilęs piktai šūk
telėjo:
- Nu, Stervą, ar jau nepasivelki? - Bet kumelė net neat
sigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į
šonus ir griuvo viduryje kelio.
- Nagi, čia dabar kas? - nustebo Sešelga. - Ar gaišti užsi
manei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.
- Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? - atsikvošėjo
395
Šešelga. Ėgi, žiūri, paskutinė pėda, kurią spjaudė, kaip tik ir
yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas, šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nugaišimo nenusiminė Šešelga, priešin
gai, net apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti
burtai padeda. Tai palikęs kalamašką su nudvėsusia kumele
kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spjaudydamas į
kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir
burna visiškai išdžiūvo.
Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežu
vį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas
skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mu
žikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.
Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį muži
kams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kala-
maškos, labai patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės kar-
čiamą, vis dar pakeliui spjaudydamas į arklių pėdas ir
džiaugdamasis, kad tokią baisią bausmę užtraukia ant Paud
ruvės krašto.
Sugrįžęs į savo karčiamą, nieko daugiau neveikė, tiktai
žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas laukdamas,
kas čia dabar bus.
XXVIII
396
kelio bevažiuojant, čia pat po akimis, arba atrasdavo iš po
nakties tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir tai vis būdavo patys
geriausieji arkliai, tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų
paskui save patraukę visus kitus arklius.
Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent
kokia liga būtų - nestebėtina, o čia - sveikiausias arklys pra
dėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis pradėjo spė
lioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjo.
Niekas nepagalvojo, kad čia Sešelga būtų kaltas. Juk jo
arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė, palikdamas bajoriš
ką kalamašką, kuri ligi šios dienos nustumta į pagriovį riog
sojo. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos karčiamą.
Juk ties ta karčiama krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten
ir prasidėjo maras.
Prisiminė žmonės arkliavagio Raupio nugalabijimą Gai-
džgalės karčiamoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad
vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors ir
linksmai, užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną
kitą arklį, o čia dabar - ir žiūrėsi, ir nepamatysi, dingsta
arklys į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.
Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų esą matę. Kai kris
davo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio
Raupio šešėlis, tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui pa
likdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsira
do žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio
dūšią, kai ji šaipydavosi, kaip gaišdavęs arklys. Tarytum iš
ano pasaulio atkeliavęs būtų pasityčioti iš žmonių, praran
dančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi pava
397
sarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Rau
pio nugalabintojus, kam tokią nelaimę ant krašto užtraukė.
Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar
nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti visą prietarą, kad tos
paskutinės skylutės neužsiuvo: mat prakeikta arkliavagio dū
šia ne kitaip, kaip pro tą skylutę, išlindusi ir dabar keršydama
smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik
nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur
čia gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie
nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampino arkliavagį. Taip jau
išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį ir paleidę, o
dabar, kai buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be
jokio gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.
Bet ką dabar čia darysi? Padaryta - neatitaisysi. Nebent
nueiti pas kleboną, - kai kas net rimtai siūlė, - užpirkti mi
šių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebe
keršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, - kas čia
dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį, tarsi už
kokį giminę. Kažkaip nepatogu ir net sarmata atrodė, tai
kentė žmonės, nežinodami, ką daryti, ir tiek.
Tiktai vienas karčiamninkas Sešelga buvo labai patenkin
tas ir net džiaugėsi. Kiekviena proga primindavo:
- Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. - (Geras nekalta
sis!) - Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne
tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.
Netikėjo žmonės, jog taip galėtų būti, kad už arkliavagį
pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po keleto dienų
ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešel-
398
gos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto
nerado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų ark
liai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gai-
džgalės karčiamoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo
tiktai surašydami protokolą dėl arkliavagio Raupio nužu
dymo iš Sešelgos žodžių ir jį patį apstumdydami ir išplūsda-
mi, kam primelavo ir suvedžiojo.
Išjojus būriui, susirinko į karčiamą kaimo vyrai sužinoti,
ko čia buvo atjoję ir ką rengėsi daryti. Negi iš tikrųjų už
arkliavagį keršyti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo
tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės
kaimus nuo žemės paviršiaus, bet vyrai, matydami ir patį
Sešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepa
tikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Še-
šelgą ir prigrasino:
- Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blo
giau negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir
pėsčią nusiųsime pas Raupį.
- Ką jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia
skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.
O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys, ir apie tuos, ku
riuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių
nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir
išsiskirstė, nieko blogo Šešelgai nepadarę.
Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia
gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį
patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis
prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo.
399
Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir
pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis. Bet nuėjęs į pelkes, šau
kė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį ap
leidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pin
čukas ir piktai paklausė:
- Ko gi tau dar reikia?
- Ak, pan Pinčuk, - apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nu
siminęs. - Vis tiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai
skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? At
jojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui
susirinkę mužikai lazdomis pradėjo grasinti.
- Et, su tavim gyva bėda, - atsakė nepatenkintas Pinču
kas. - Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi
gyvo kaulo.
- Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? - beviltiškai sudejavo
Šešelga.
- Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, -
piktai atšovė Pinčukas.
- Ką tu, pan Pinčuk? - nusigando Šešelga. - Kas gi karčia-
mą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
- Na, jau gerai, - nenoromis sutiko Pinčukas. - Dar kar
tą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius,
kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą
užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai ne
supainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis iš
barstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmu
šiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su
400
juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netruk
dyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane am
žinai trukdai?
- Gerai, - prižadėjo Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdy
siu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.
Sugrįžo Šešelga į karčiamą galvodamas, kad dabar jis ga
lės puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žino
damas tokias paslaptis, kaip apsirgdinti arklius ir juos pagy
dyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymu.
Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis
Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam
gerai užmokėtų.
Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyri
mo, o paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas vel
nio išpera ir žino kokių būdų, kaip arklius išgelbėti?
Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą,
kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė kitas, ir to pa
gijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė
Šešelgai už arklio pagydymą po dvidešimtpenkrublę. Bet
geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skai
čiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prose
nių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei
papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešel
gai, ir suvarė visus dantis į goserę.
Sugrįžo į karčiamą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkš
damas ir spjaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas
būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidrau
dus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasi
401
taikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada
ne tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.
Bet nespėjo Sešelga visko gerai apgalvoti, kai ištiko nau
jos ir daug didesnės nelaimės.
XXIX
402
To pasakymo visiškai užteko. Puolė visos davatkos kaip
viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už
kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos?
Tokios maždaug kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai
teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir
ištąsė Uršulės kasas, jos mergystės pasididžiavimą*
Tada nusigandusios davatkos puolė prie savo lovų ir pa
lovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo ir jų
apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje kažkokių žolių
ryšulėlį, kita kojūgalyje - sumaizgytą pelę, trečia - po šonu
arklio žiaunas, ketvirta - nežinia kurio numirėlio dantis,
penkta - vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau ir
daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė,
kad tikrai gyveno su velnio nuotaka, tikra ragana.
O Uršulė, taip nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti
ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu
užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.
- Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padary
ti šaukė visu būriu apspitusios Uršulę ir nežinodamos, ką su
tokia nenaudėle daryti.
Pagaliau į davatkų kliksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas
Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmin
tingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale,
ir jų pareiga buvo klebono uždėta tvarkyti amžinai besiki
virčijančias davatkas.
Manė abu vyrai, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas,
bet atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando ir neži
nojo, ką daryti.
403
- Suriškime, kad nepabėgtų, - pagaliau tarė drebančiu bal
su špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su
įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drū
tu balsu.
- Teisingai sakai, - pritarė zakristijonas Benjaminas, ilgas
ir liesas kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kak
toje akimis. - Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su
ja daryti.
Vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesiprieši
no ir Uršulė.
- Veskite, - sako, - klebonui kaip per išpažintį viską prisi
pažinsiu.
Tai ilgai nelaukdami du dievobaimingu vyru ir visas būrys
davatkų išbrazdino suraizgytą sumaizgytą Uršulę iš davat-
kyno ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją.
Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik pusryčiavo. Išgirdęs
nepaprastą triukšmą - žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar
darosi? - Nagi, visa procesija atvyksta į kleboniją.
Palikęs pasninko pusryčių gausiai apkrautą stalą, išėjo į
prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo klebonas, kad
tokia gauja sudrumstų valgomojo rimtį.
Tuojau pat ties prieangiu susirinko ir visas būrys davatkų
su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Ur
šulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko:
- Sugavome, klebonėli, raganą.
- Kokią raganą? - nustebo klebonas.
- Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davat-
kyną užkerėti.
404
- Kokią velnio nuotaką? - vis dar nesugodo klebonas.
- Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų
atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš
tikrųjų buvo ir yra pikčiausia ragana.
- O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė klebonas.
Tada visas būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du
vyru rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę davat-
kyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų esą matę ir pri
tyrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė,
vardu Elžbieta, net matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsi
žergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro
kaminą išskrido. Čia pritarė ir špitolninkas Bernardas, kaip
jis kartą žiemą, eidamas dar patamsėję skambinti ankstyvo
sioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas žyb
telėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigan
dęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita
ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo
sužadėtiniu velniu.
Klebonas klausė, klausė, užmiršo net ir nebaigtus pusry
čius ant stalo, - kur jau čia pusryčiai, kad beklausant net ir
klebonui pradėjo plaukai šiauštis, pagalvojus, kokia velnia
va net apie jo bažnyčią sukasi.
- O ką tu pasakysi? - kreipėsi pagaliau į Uršulę.
Ta nusilenkė klebonui ligi pat žemės ir tarė:
- Netiesa, klebonėli! Burtus dariau, kalta esu. Bet ragana
nebuvau. Nelakiojau ant šluotos. Leiskite atlikti paskutinę
išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.
405
XXX
406
dėlyno ir pasileidusi tekina atgal, užsikimšusi ausis ir neat
sigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o
jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant - būtų apkurtusi.
Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo be
kvapo ir laukusi.
Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno
savo kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kau
lelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią
dieną, temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo
kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir
pasakęs: „Ko čia kabinėjiesi?“ Ir nuėjęs neatsigrįždamas, o
kabliukas taip ir nulūžęs, ir nieko nepadėjęs.
Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę,
o ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės pri
ėmusi, nežinojusi, ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žlium
busi užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą užėjusi tokia uba
gė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei varg
šės ir ji patarusi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į
šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų,
tai nebūsią jiems gyvenimo. O pačiai Uršulei įsakiusi laipio
ti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žo
džius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, o
tada ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi po tvoras laipio
dama. Ar tie burtai padėję, ar taip Dievas davęs, nežinanti,
tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukte
rį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių
burtų nedariusi.
Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti
407
už velnio Pinčuko, bet ji jau buvusi padariusi skaistybės
apžadus Švenčiausiai Švendubrės Panelei, tai išsigelbėjusi
ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų neda
riusi, gyvenusi, kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasnin
kavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai paskui,
kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai bijodama, kad
ir jos tėvas neišleistų už Pinčuko, - o jis didesnis esąs už ją
burtininkas, jis tai jau tikras raganius esąs! - prikalbinėjusi
tą neišmanėlę daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik
išjuokusi ir nieko nedariusi, tai Uršulė norėjusi tam kvai
lam padarui vis tiek padėti ir neleisti jos tėvui pražudyti
jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai
ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalė
tų pas ją jaunikiai su piršliais atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar
tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalė
davęs su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai
paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po
kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nu
važiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlė
kęs užsakų. Bet už tai jį Dievas nubaudęs. Praradęs savo
arklius.
Bet čia ji nieko nekalta esanti. Nieko nedariusi. Tiktai ma
čiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį ir tas nulėkęs su arkliais,
o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas. Ji net padėti Gird
vainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš bažny
čios ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir
kur vytis arklius, nes buvo mačiusi, kur Raupys su jais nu
važiavęs.
408
O dabar dėl siaučiančio arklių maro ji esanti nieko nekal
ta ir nieko nežinanti. Čia turbūt velnias Pinčukas su kar-
čiamninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudy
mą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti.
Davatkyne vienai kitai padėjusi burtus, bet tie burtai esą
visai nekalti. Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų,
kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes buvusi labai pikta ir vis
ją užkabinėjusi. Kitoms - kurioms žolelių galvūgalyje padė
jusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, kitoms -
kur kojūgalyje sumaizgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau
po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o
toms, kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys
išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklio žiaunos, ji ir pati
nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas kaip arklio žiau
nos turėtų ką nors paveikti: ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar
dar ką padaryti.
O su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Bal-
taragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi,
niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti,
kaip tai padaryti. Čia begėdiškai meluojanti davatka Elžbie
ta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, ir špitolnin-
kas Bernardas, kuriam nežinia kas akyse pasirodęs ant da-
vatkyno stogo ties kaminu.
Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš
savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuol
mušius pavogė. Klebonas per sumą kai užgiedojęs, ji ir pa
galvojusi, kad nusižvengęs, nelyginant Girdvainio drigan
tas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėję, ir
409
kai tik klebonas laikydavęs giedotines mišias, ji vis tą patį
pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neida
vusi į klebono giedotines mišias.
Pabaigusi išpažintį, Uršulė paprašė atleidimo, prižadėjo
niekada daugiau burtais neužsiimti ir sukniubusi taip mušė
si į seną, sudžiūvusią krūtinę, kad net visų aplinkui stovin
čių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu buvo, kad
girdėjo vienas kito net kvėpavimą.
- Negausi išrišimo, - pagaliau atgavęs kvapą, prabilo kle
bonas. - Seniau tokias griešninkes kaip raganas degindavo.
Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmo
nių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.
Uršulė, tai išgirdusi, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės.
Bet tai nei kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jau
buvo įgrisusi jam visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi.
O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velnia
vos kaltininkė. Tai nueidamas baigti pusryčių griežtai tarė
zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:
- Išveskite ją iš mano parapijos ribų, duokite gerai į pa-
dalkas ir paleiskite į visus keturius vėjus.
XXXI
410
jos ėjimas? - visa šlapia (mat kol atgaivino, kai apalpo prie
klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens supylė), pa
kulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgote užrištomis aki
mis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad
nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?) ir dar per liemenį
pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė špitolninkas
Bernardas, o antrą - net įsiręžęs - zakristijonas Benjaminas.
Vargšė Uršulė klupo, šniokštė kaip nuvarytas arklys (paskli
do gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet nega
lėjo nei sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino
špitolninkas Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio
visi Dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas
Benjaminas krapino - vis per padalkas ir per blauzdas -
nežinia, ar su arklio uodega, ar su kažkokia krapyla.
O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukš
mas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius at
laidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik Švendubrės
bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar tai stebuklas? Juk
gyvą raganą trėmė iš miestelio!
Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo.
Ką gi, pamatė raganą, ne tokia ji baisi, koks baisus jos vary
mas. Tai vieniems net ir pagailo, o kiti nusispjovė, kad ne
užkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, tai liko tiktai paly
dovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Bet ir
tuos paskutinius nusivaikė zakristijonas Benjaminas, užsi
mojęs su arklio uodega:
- Ko čia dabar? - atsigrįžęs pervedė išverstomis akimis. -
Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!
411
Mat zakristijonas Benjaminas galvojo pasivesti Uršulę už
pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į
visus keturis vėjus. Kur čia ją vedžiosi už parapijos ribos? Ir
taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.
Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė
už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai
iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:
- Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą!
Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo
paleisti, tuojau atsirasdavo vyrų su kuolais ir reikalaudavo:
- Varykite toliau! Neleisime, kad mūsų laukuose paleistu-
te savo raganą.
Ką dabar darysi? Reiks varyti už parapijos ribų. Tiktai ži
nia apie raganos varymą daug greičiau sklido per kaimus,
negu spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ir
pradėjo sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Nuo
kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasi
velka, tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nei
nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais ir - varykite to
liau! O kur ją nuvarysi?
Palydovai net graudentis pradėjo:
- Kur mes ją, raganą, padėsime? - visai nusiminė špitol-
ninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo negu po didžiau
sio varpų skambinimo. - Negi taip ir turėsime ją varyti į
pasaulio galą?
- O ką aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. -
Kad būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai ne
prasidėjęs. Tegu būt daręs su ja klebonas, ką norėjęs.
412
Taip bebėdodami, ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos
ribą, - tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė
Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos, ir sustojo
čia viduryje tiltelio. Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš prieša
kio ir neleidžia:
- Varykite atgal savo raganą! Neleisime, kad ją mums pri-
mestute.
O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuo
lais grasina:
- Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.
Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė su
kniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę
palydovai numetė šalia jos pavadžius, - bėk dabar, ragana,
jeigu gali! - ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.
- Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai klausė.
- O mums kas rūpi? - abejingai atsakė vienas ir kitas tilte
lio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.
Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato - ne
bėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Tai atsirėmė Benjami
nas į tiltelio atlošą ir spjaudosi į bėgantį vandenį, o Bernar
das atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją
plūsti, kad tu šiokia ir tokia ir kad tu galą gautum.
O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai
lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo
vieni kitiems antausius, ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.
Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nu
galėjusi, neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks
ponaičiukas tarp jų maišosi ir kuso dar smarkiau pradėti
413
peštis. Sustojo nustebę vyrai. O ir tas ponaičiukas atsistojo
viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.
- Ko pešatės, vyrai? - klausia.
- Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie mums
savo raganą nori primesti.
- O ir mums jos nereikia, - atsiliepė švendubriškiai.
- Kurgi ta ragana? - apsidairė tas ponaičiukas.
- Ogi štai guli, - koja paspyrė Benjaminas davatkos link,
pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido
jam nepastebėtam pasprukti, palikus raganą ant tiltelio. Te
gu žinosi tada su ja.
- O ar tikrai ji ragana? - vėl paklausė tas ponaičiukas, iš
visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.
- O kas ją žino? - abejingai atsakė Bernardas, nes jam į
gyvą kaulą įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir ją patylomis
keikti.
- O ar bandėte? - pasiteiravo ponaičiukas.
- Ne, - atsakė.
- Tai neišmanėliai, - sako tada ponaičiukas. - Tamsūs žmo
nės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išban
dyti, ar ji tikrai ragana.
- O kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti nesuprato.
- Ogi labai paprastai, - sako tas ponaičiukas. - Jeigu bū
tute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti.
Štai, net knygose parašyta.
Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę
knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė
galvą, atvertė tą knygą ir perskaitė:
414
- Štai, čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietu
viškai: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia
pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o de
šiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir
mesti į vandenį. Jeigu plauks - ragana, o jeigu skęs - nekal
ta.“ Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia
tik žinoti.
- Mokytas žmogus vis mokytas, - atsiliepė iš vieno tilto
galo. - O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką da
ryti, ir pešamės.
- Tai ką? - atsišaukė antri. - Bandykime, ar ką jau, kaip
knygose parašyta?
- Bandykime, - pritarė pirmi.
Susiėjo tada vienas galas tilto su kitu galu, prikėlė beveik
be nuovokos gulinčią Uršulę, - stebėtina, kaip jos nesu
mindžiojo besipešdami, - surišo nykščius su kojų pirštais,
kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia
vieni kitų:
- O kas dabar leis ją į vandenį?
- Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė, - atsakė.
Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių
galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:
- Pasigailėkite, - sako. - Leiskite bent savo griekus atpa-
kūtavoti ir išrišimą gauti.
- Gerai, - paskubomis atsakė Bernardas. - Galėsi pakūta-
voti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose pa
rašyta.
Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti,
415
ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aikte
lėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.
Visi sužiuro nuo tilto.
- Matai, nekalta mergelė, - vieni pasakė. - Paskendo.
Bet nespėjo pasakyti, žiūri - suburbuliavo vanduo ir iški
lo Uršulė į paviršių.
- Ragana! - sušuko tada iš visų pusių.
O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai
neturės, kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl
pasinėrė.
- Laikykit, laikykit! - sušuko nuo tilto.
Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo van
dens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.
Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant van
dens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.
Dar palaukė, pažiūrėjo, nieko nematyti, tik vanduo sūku
riuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.
- Ką judu padarėte? - užsipuolė tada visi Bernardą su Benja
minu. - Kamgalus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.
- Gal dar sugriebsime pavandeniui, - atsakė tada nusi
gandęs Bernardas.
Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto kažkas
garsiai nusikvatojo.
Tada vyrai, užimti Uršulės ieškojimu, neatkreipė į tai dė
mesio. Tiktai paskui, geras varsnas apieškoję ir niekur sken
duolės neatradę, - vinguriuodamas vanduo kažin kur nu
nešė Uršulę su visais pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas moks
linčius, kuris taip bandyti pamokė, - bent į sprandą reiktų
416
užvažiuoti už tokį mokslą, - bet čia jis buvo, čia jo ir pėdsa
kai dingo.
Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benja
minu:
- Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir
grieką ant savo sąžinės priėmėme?
Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir iš
siskirstė spjaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę.
O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai
nuskriausti, paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas
kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašė atlaikyti mišias už
Uršulės vėlę.
- O čia dabar, ką prasimanėte? - nustebo klebonas.
- Nekalta mergelė, pasirodo, buvo, - abudu atsiduso ir
papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.
Supyko klebonas ir išvijo abu draugus iš bažnytinės tar
nybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveika-
marijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už
nekaltos mergelės Uršulės vėlę.
XXXII
417
kelionės sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro - nežinojo
nei ką pradėti, nei ką daryti.
Tai sužinojęs iš skerdžiaus Anupro apie savo obuolmušių
likimą, tą pat vakarą išėjo į Gaidžgalės karčiamą.
Nuėjęs net labo vakaro nepalinkėjo visokių nelaimių per
sekiojamam Šešelgai, tiktai apsidairė, lyg kažko ieškoda
mas, po karčiamą ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią ker
čią už stalo.
Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes nie
kada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai
žemę su visa savo karčiama. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis
svečias ne prieš gera atėjo. Todėl stebėjo nusigandusiomis
savo akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per
vienas jis būtų.
O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum visai nepastebė
jo Sešelgos, tiktai iš paniūrų žvilgtelėjo į karčiamninką ir
tarsi jam, tarsi ne jam - tarė:
- Duok degtinės. Į uždūšines atėjau.
Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė bute
lį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir
žemai nusilenkė, kaip prieš poną.
- Labai prašau. Gal dar ko malonėsite?
Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčiam
ninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė
butelį į grindis, Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant že
mės. O Girdvainis, lyg niekur nieko, vėl tarė:
- Dar duok!
- Kas čia dabar per žmogus? - spoksojo Šešelga į Girdvainį,
418
negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant dan
ties. Tokio dar jis kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža
visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - praėjo pro
jo karčiamą. Bet nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti,
kai Šešelga jau atnešė antrą butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip
pirmą ir trečio paprašė.
Tik tada Šešelga atsigodė ir suprato.
„Ar tik ne Girdvainis bus?“ - pats sau pagalvojo, stingda
mas iš baimės.
Tai atnešęs trečią butelį - nei gyvas, nei miręs - pradėjo
teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai Pinčuko velnio,
kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas.
O jis iš to jokios naudos neturėjęs, tik priepuolį gavęs, kai
Raupį taip žiauriai stadaloje užpampinę obuolmušio odo
je. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir
Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiau
sias kaltininkas.
Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir
ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Še-
šelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo.
Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro su
Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip ak
menų kalnas. Tad išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo,
savęs nepakeldamas, baisiai niaurus ir girtas. Piktomis dėb
telėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir ne
teko žado.
- Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu nori kaboti. Apmo
kėsiu sąskaitą.
419
Šešelga, neištaręs nei žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmu
ko vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias nulindo už alaus
statinių ir nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg būtų kariamas.
Maža vilties šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas,
bet tik be reikalo baimę šią kentė.
- Nenori - nereikia! - abejingai patraukęs pečiais, tarė
Girdvainis. Paskui koja spyrė į karčiamos duris ir išėjo, pa
likdamas karčiamoje sukeltą siaubą.
Lauke šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagirio
damas apsidairė aplinkui, pamatė prie karčiamos pamestą
kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir
užrėmė karčiamos duris iš lauko.
Paskui, užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas
pučia, pasigraibė kišeniuose, atrado degtukų ir brūkštelėjęs -
uždegė karčiamos šiaudinį stogą.
Liepsną pagavo vėjas, ir gaisras išsiplėtė ant viso namo.
Pergąsdintas Šešelga ne iš karto suprato, kas atsitiko. Tik
tai tada susigriebė, kai pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai
ir visa karčiama prisipildė dūmų. Šoko pro duris, bet durys
buvo užremtos. Tada su dūmais išsivertė pro langą.
Liepsnojo pleškėdama visa karčiama. Šešelga norėjo bėgti
į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko ir, pats nežinodamas
kaip, nurūko į Pinčuko pelkes. Tenai, beveik verkdamas,
pasišaukė Pinčuką.
- Na, tu ir vėl čia? - ne juokais supyko iškviestas Pinču-
kas. - Sakiau, kad daugiau man į akis nepasirodytumei. Lįsk
dabar į pirmą akivarą ir užsirauk, kol aš dar tavęs tenai ne
įgrūdau.
420
- Pasigailėk! - puolė ant kelių Šešelga. - Mane tokia nelai
mė ištiko, o tu akivarą siūlai. Girdvainis karčiamą uždegė.
- Kas man darbo? - atsakė Pinčukas. - Girdvainis dabar
per laukus eina, ieškodamas šakos kur pasikarti. Na, grei
čiau lįsk, kaip sakiau, aš neturiu laiko.
- Kaipgi dabar aš - bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? -
mėgino išsisukti Šešelga.
- Bajoras ne bajoras, neturiu laiko ilgai su tavimi terliotis, -
atkirto Pinčukas ir tėškė Šešelgą į vidurį liūno, o pats kažin
kur paskubomis nurūko. Turbūt užbėgti Girdvainiui už akių,
kad nenueitų į Baltaragio malūną.
O Girdvainis, uždegęs karčiamą, kaip tik nuėjo gaisro
atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur buvo
Baltaragio malūnas. Bet nenuėjo nei pusės kelio. Kaip jis
galėjo grįžti be savo obuolmušių pas savo nuotaką, kuri jo
išsižadėjo?
Iš ryto atrado jį žmonės pasikorusį ant kalno prie kelio,
kuris ėjo į Baltaragio malūną, ir tą kalną praminė Girdvai
nio piliakalniu.
XXXIII
421
lusi kliedėdama, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur
išeiti, tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių,
spėjo sulaikyti tarpduryje.
- Kur eini, dukrele? - nustebęs paklausė.
- Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga.
- Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - iš karto ne
suprato tėvas, kad duktė kliedi. - Palauk, pasveiksi, o gal ir
jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave.
- Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada nesuras savo
obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir
visa taip padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be ma
nęs pražus ir man nebus be jo gyvenimo.
Ir veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė sulaikyti ir
paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia
buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga,
atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam dar jis gundė eiti ieškoti
pamišusio jaunikio? Geriau jis būtų niekada neatvažiavęs,
negu tokią bėdą pramanęs.
Bet paguldyta Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą
eiti Girdvainio ieškoti, ir ramiai užmigo.
Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė
aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai
mieganti, tuojau pašoko iš lovos, lyg nesirgusi, buvo ne
paprastai linksma ir gera su tėvu.
- Ak, tėveli, - skundėsi lyg susisarmatijusi. - Kokia aš mie
galė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš
tuojau apsiruošiu.
Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats ką galvoti.
422
Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi? Kokia tat laimė būtų! Ir
tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas kitas džiaugsmo
spindulėlis.
O Jurga, tarsi visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi
linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi, lyg prieš didelę šven
tę. Nei žodžiu neužsiminė apie Girdvainį, tarytum nei jo
pažinusi, nei apie jį girdėjusi, ne tik kad širdyje būtų kada
nors turėjusi.
Apsitvarkiusi paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių bū
tų, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi pri
simeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:
- Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, suny
kęs, kad gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet aš dabar
pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia aš gera būsiu.
Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam bu
vo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo valgė už
du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip
vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati
valgė, kiek jį penėjo ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir pasigai
lėjimo akimis.
- Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo. -
Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko
man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo
prašvitusias akis.
-Ak, tu mano varguolėle, gražuolėle! - ne mažiau džiau
gėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas, šviesus ir laimingas
gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga
ir linksma būtum!
423
- Ir būsiu, - spindėjo visa Jurga.
Prie stalo užtruko ligi vėlių išvakarių, negalėdami atsiskirti
ir atsidžiaugti savo naujai surasta laime.
Ak, ta laimė, kokia ji paprasta!
Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo ap
svaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks lai
mingas buvo, kaip tą vakarą.
- Labanakt, tėveli! - šypsojosi ant slenksčio laiminga Jur
ga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiu
siais rūpestėlių debesėliais.
Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo, prisi
glausdama ir jį bučiuodama.
- Na, dukrele, ar ne per daug šiandien laimės? - glostė
tėvas ramindamas dukters gelsvas kasas. - Eik išsimiegok
gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.
Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo at
gal į trobą. Atsigulė, bet užmigti iš tos nepaprastos laimės ir
su praskaidrėjusia širdimi ir galva negalėjo. Tai nuėjo dar
kartą į seklyčią pažiūrėti savo dukters.
Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi po didelių
vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pa
žiūrėjo tėvas į miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nu
siramino ir sugrįžo atgal į trobą visas spindėdamas. Atsi
gulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai
buvo miegojęs.
Bet šį kartą - ir paskutinį - apgavo Baltaragį šviesi laimės
šypsena.
Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klai
424
kaus sapno ir - baisiai išsigandusi ir visa drebėdama - pašo
ko iš lovos.
Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją
su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė ir nugarmė
jęs jis kiaurai žemę su savo žirgais.
Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skar
dus, kad net seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė
Jurgai iš miego ir išgąsčio.
Visa drebėdama pribėgo prie lango pažiūrėti, kas čia atsi
tiko. Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario
vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango
stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko
akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį perveria. Pamojo lyg
su ranka, kviesdamas išeiti.
Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į
kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo
blaškomas, tolo Udruvės ežero link.
Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.
- Palauk! - šaukė ji šešėliui. - Nepražūk antrą kartą. Da
bar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.
O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.
Pro šalį pralėkdama sukliko žuvėdra, lyg išgąsdinta, ir din
go tamsoje.
Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O
vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą.
Vėjas išskleidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir
krito, tarsi į mylimojo glėbį, į šniokščiančius prieš audrą
Udruvės ežero vandenis.
425
Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė j ežero vidurį.
O Jurga vaizdavosi, tarsi ji važiuotų į savo vestuves. Ir
atrodė jai, tartum ne šaltos bangos ją glamonėja, bet myli
mojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, ap
globė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo.
Tada dangus prasivėrė, ir žvaigždės mirgėdamos skambė
jo kaip varpai.
Ak, tai tik pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero,
nusinešė kvatodama savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto
merginą, Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.
O audra, tarsi džiūgaudama, vis labiau šėlo.
XXXIV
426
-Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šūktelėjo Baltaragis
ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur matė lyg Jurgos šešėlį.
Bet tenai nieko nebuvo.
Tiktai žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras ir krau
pioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Vi
sai toks pat kaip tada, kai buvo atvažiavęs Girdvainis pirš
lyboms.
- Kas čia dabar galėtų būti? - stebėjosi Baltaragis ir dairė
si aplinkui.
Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei
jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žo
džio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?
Nieko nesuprasdamas Baltaragis žvalgėsi aplinkui su stings
tančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė.
Tai degė Gaidžgalės karčiama. Bet gaisras ilgiau nepatraukė
Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs, klausėsi nesupran
tamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.
Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią, -
taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas.
Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinkte
lėjo priemenės durys.
Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.
Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi ap
linkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur
pro audros debesis lėkė pažeme, lyg vejama, mėnulio del
čia, viską suprato Baltaragis ir apmirė vietoje.
Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, - Baltaragis gerai jį paži
no, tai buvo jo bernas - Pinčukas, - iš nepaprasto džiaugsmo
427
kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susi
riesdamas.
„Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, - pagalvojo Balta-
ragis ir visai nusiminė.
O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kie
mo viduryje. Nušoko tada nuo mėnulio rago tiesiai ant ma
lūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudre
bėjo ir Baltaragis išbalo kaip drobė.
- Cha cha, i cha cha! - žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai
Baltaragiui į akis. - Norėjai mane apgauti, netekai ne tik
žento, bet ir dukters.
Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus lai
kus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė vi
sais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros
staugimu.
Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusimi
nęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato.
-Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo stingstančios Bal-
taragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.
O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino,
kad visai nesivaržydamas tyčiojosi iš savo buvusio šeiminin
ko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir vi
saip kitaip šaipėsi.
Bet Baltaragis, pritrenktas savo nepakeliamos nelaimės,
visai jo nepaisė ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas
sustingo ir tarsi suakmenėjo.
Tada nuo įsisiautusio Udruvės ežero pakilo didžiulė audra,
suūžė, sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus
428
kryžiumi sužaibavo, ir trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio
malūną.
Tai senelis Perkūnas, pirmą kartą tą pavasarį išvažiavęs su
savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pamatė, kaip vel
nias, paskandinęs nelaimėse žmogų, dar tyčiojasi iš jo siel
varto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė velnią savo ugnine strėle
į pat pragaro gelmes.
O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir ty
čiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip pasirodė
padangėje jo nenumaldomas priešas. Tiktai akyse sužaiba
vo, kai krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę,
nespėjęs nei žioptelėti. Taip ir užspringo ant amžių amžinų
jų su savo nelemtu žvengimu.
429
XXXV
430
sis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir ark
liavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių
knygos puslapiuose.
Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, ta
rytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais,
seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių
valandų esu išgyvenęs.
Kokia tada čia pasaka? Juk tai pats gyvenimas!
Ir iš tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelai
mė žmogaus gyvenime. Ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka,
o kur tikrasis gyvenimas?
Aš jų ir neskiriu.
Neskiria ir žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.
Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pava
sarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės
ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovė
jo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepapras
ti ir nuostabūs dalykai.
Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai
graži laumė, nelaiminga malūninko duktė Jurga, verkia ir
juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.
O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir
niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo
surasti savo pavogtų arklių.
Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti eže
ras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuos pradeda
žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario aud
ros šniokštimą.
431
Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda
žvengti nematomi žirgai, - susimaišo žemė su dangumi, tai
Jurga važiuoja tada vėjo sparnais susituokti su savo jaunikiu
Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių
vargonai ir juokiasi audra kaip laiminga nuotaka.
Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiš
kinių.
Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčiama, pasivai
dena arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir ne
galinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja,
šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir
išvaduoti iš odos.
O po Padievyčio tilteliu žmonės yra matę supančiotą ra
ganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne raga
na, tiktai vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo,
atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama,
kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.
Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios klampios ir klas
tingos, tinginys velnias Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajo
damas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla karčiam-
ninko Sešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti bajo
rui gyvenimas dumblyne. Bet to jo skundo lig šiol niekas
neišgirdo ir tų pelkių nenusausino.
O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, - dabar gi tiktai
akmenų krūva, - kiekvieną pavasarį trenkia perkūnas.
Tai velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių,
nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės,
tuojau perkūnas vėl jį nugramzdina į pragaro tamsybes.
432
Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos, stovi pusiau į
žemę įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų.
Tai nelaimingas malūninkas Baltaragis iš savo sielvarto suak
menėjęs ir amžinai pavirtęs akmeniu. Tiktai tą naktį, kai
sušniokščia audra, prieš aušrą atgyja Baltaragio akmuo, o
per jo veidus nurieda stambios akmeninės ašaros.
Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvin
ta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta.
433
IŠ POEZIJOS
L A I S V O VĖJO V A L I A
Argi aš ne vėjas?
Argi aš ne šilas?
Tegyvuoja valia vėjo,
tegu skamba žalias šilas!
436
SU V I E S U L Ą I R SU M Y L I M A
437
P A D A V I M A S APIE G E L E Ž I N I V I L K Ą
438
D A I N A API E G E L E Ž I N Ę G I L T I N Ę
439
Po girią baubia geležiniai buliai,
akis išdegę ir pametę gėdą.
Maurojimu visus kampus užgulę,
kad smilkiniuose spiegia, rėkia, gieda.
440
D A I N A A PI E K L Y K I A N Č I Ą V A R N Ą
441
Oi varna, varna! Pro rūkstančius bokštus
tu neišlėksi niekad niekada.
Pro suodžius ir dūmus tave iškošus,
būsi nė varnos juodos neverta.
442
ARTOJ Ų ŽEMĖS POETAMS
Lietuva -
žydinčio vargo vartuose kraštas,
įklimpęs į dideles klumpes,
todėl čia poeto
paprasto balso per maža,
reikia, kad žodis
veržtųs pro perkūnijos dumples.
Poetai!
Kiekvienas man jūsų
kaip tikras bernautinis brolis, -
velniam tad kalbat balsu uždususiu,
kada reikalingas
skambus
ir smarkus
berniškas žodis.
Šiandien ne metas,
poetai broliai,
su smulkiais žodžiais
išeiti prieš publiką.
Šiandien - nori nenori -
reik iš peties agituoti
už laisvą darbo respubliką.
Todėl mums reikia taip uždainuoti,
kad kaimas prie kaimo,
443
valsčius prie valsčiaus
patrauktų
su šakėm ir kirviais ginkluoti
naikinti kraštą smaugiančius žalčius.
Antraip ne poetai mes būtume
žemės artojų,
jei šiandien tylėtum, sučiaupę burnas.
Tai sekime maištui audros vasarojų,
tegriaudžia mūs dainos perkūnais!
444
SOPULINGAI M O T IN A I
445
Tegu už tai mane ir nukryžiuos,
prikals ant tos bedugnės kranto, -
man laimė bus! Tų kartuvių dryžiuos
supras gal kraštas tą,
ko šiandien nesupranta.
O jeigu nesupras, kakta gal atsirems
j rūsčios golgotos šaltą pjedestalą
ir atsirėmę jėgos gal pasisems
padaryt savos golgotos galą.
446
BALTIJA
447
IŠ C I K L O „KETURKAMPAS KA M B A RY S “
V
Nupuolė paveikslas nuo sienos
tavo. Sudužo rėmai ir stiklas.
Tiktai nesudužo akys iš plieno,
o jos man buvo ir liko viskas.
448
VI
449
VII
450
LAUKIANT TRAUKINIO
451
o ranka
stveries už saulės krašto,
gal kad vėliau, po meto, antro, trečio,
paleistum porą žodžių per padangių paštą,
kad toks ir toks daug rašė ir parašė,
kol galop parašė paskutinį tašką.
452
VILKO LAIMĖ
453
O B E L I S IŠ S Ū D U V O S S O D O
454
ŽEMĖS L A I M Ė
455
NERAMIOJI DALIA
456
SU B E R Ž A I S PRI EŠ S A U L Ė T E K J
O vėjų sielvartai
O vėjų sielvartai
Ir ąžuolai tavęs neišturi.
Gal aš, gal jūs, žali beržai,
nulūšime kuris per vidurį.
457
TRYS D R A U G A I
458
D R A U G A M S IŠ K A L Ė J I M O
Draugai! Draugai!
Po plazdančiom žvaigždėm
plačiai pakrikę broliai!
Kaip liūdna, kad dažnai
kalėjimas -
gyviems žmonėms kapai,
dangaus skliautai -
apkaustyta pastogė.
459
kad būt dangus visiems šviesi pastogė,
o žemė būt visiems laisvi namai, -
su plazdančiom žvaigždėm
jūs krintat, broliai,
su auštančia diena
jūs žūstate, draugai.
460
SUDUŽUSIŲ LAIVŲ JŪREIVIAMS
461
+++
462
VI SAT OS PASLAPTIS
463
A K I Ų ŠYPSENA
464
BEVILTIŠKOS NAKTYS
Pasakykit, žvaigždės,
plazdančios seselės,
ir patarkit, broliai,
ką gi reik daryt,
kad viltis nušvistų
vėl ant vargo žemės,
kad nereiktų žūti
be vilties širdy.
465
Atsiliepė žvaigždės,
mirgančios seselės,
ir prabilo broliai
iš padangių skliauto,
kad per amžius vedė
žmogų kančios kelias,
kurį pats jis grindė
akmenim iš skausmo.
Nesugriaus pasaulio
dvikojis išprotėjęs,
tik savo beprotybėj
pirmas jis pražus,
vėl gyvens ant žemės,
viską iškentėjęs,
viską nugalėjęs -
kūrėjas žmogus.
466
V I L N I U J E PER KA RĄ
467
VARGDIENĖS MERGELĖS V A I NI KA S
II
468
Niekur nesurasi namo nei pastogės,
gal tik žvaigždės sesers širdį tau parodys.
III
Oi vargų vargeliai, kalnas net įlinktų,
jeigu jų iš karto šitiek susirinktų.
IV
Kas skausmo šaltinį lig dugno išsėmė?
Tai mano mergelė, vargšė našlaitėlė.
469
Eitų pasiguosti ant aukšto kalnelio,
bet pas motinėlę nei tako, nei kelio.
V
Oi, nepūsk, vėjeli, oi, nepūsk, šiaurusis,
mano mergužėlės dalis ir taip rūsti.
470
PASAKA API E S O L V E I G Ą
471
II
III
O aš maniau, kad tu esi Solveiga,
nes tokia tu šviesi buvai,
jog įtikėjau,
kad nustelbsi speigą
ir tavo žvilgsnyje
ištirps visi ledai.
Bet tu buvai
tiktai kukli mergaitė,
kurią nugąsdino
Per Giunto kelio sūkuriai,
todėl jo tavo rankos nesulaikė,
kai pūgoj išsiskyrė mūs keliai.
472
IV
V
...Galbūt kada kur nors
vėl mudu susitiksim,
tik netikiu -
tarp mūs žvarbi pūga.
Nuspengs per sniegą aidas -
mano žingsniai,
čiurlens pavasarį upeliai, -
gal tu nubėgsi tekina.
Tai ką gi? Bėk
ir laimę semk rieškučiom,
būk visada -
šviesi, linksma, jauna,
o man užteks,
kai žvarbūs vėjai pučia,
bent prisimint tave,
ir to man bus gana.
473
VI
474
PRO VARPUS PRASI VERŽĘS ŽODI S
Per karą Vilniuje
475
PAVASARIO STEBUKLAS
Tu skambinai tada
Sebastijano Bacho
„Ich ruf zu Dir!“ -
ir mūs pasiilgimas pildėsi.
476
kaip mano ilgesio šaltinis,
kur spindi dulkė kaip žvaigždė šviesi
ir skleidžiasi pasaulis begalinis.
Tu spindinti stebuklais visata,
o aš -
kaip sprogstantis skurdus medelis
veržiuosi į tave kiekviena šaka,
nes tu gyvybės džiaugsmas visagalis,
ir aš prasiskleidžiu visa širdim,
apglėbdamas pasaulio begalybę,
sutapdamas iš meilės su tavim,
visos sielos pilnybe------
477
G I M T A S I S KRA Š T A S
478
S V E T I M A SPINGSELĖ
479
BALTA Ž U V Ė D R A
480
B A L A D Ė A P I E S URA S T Ą I R N E S U R A S T Ą
Tema ir variacijos
481
Bet kas gi buvo ji,
ta jo svajonė nerami:
- kaip ašara skaisti,
- kaip saulė tekanti,
graži kaip pasaka,
skaidri kaip ašara, -
kaip atgarsis dainos,
svajonės tolimos?
482
O jis gi buvo - ilgesio liepsna,
ir jo širdis - meilės kupina,
bet nežinojo, kurgi ją surast,
kad būtų artima:
- kaip mylima žmona,
- kaip motina gera,
- kaip nuotaka skaisti,
- kaip pasaka graži,
kurios širdis pilna
ir skamba kaip daina.
483
Bet jis dabar žinojo,
ko širdimi ieškojo:
- kaip aušros skaisčios -
nuotakos savos,
- kaip dienos giedros -
mylimos žmonos,
- kaip nakties ramios -
motinos geros,
bet vis nerado jos,
kaip savo širdies
atgarsio dainos,
kaip savo svajonės,
be galo tolimos.
484
Tai ji - kaip varpo aidas
skamba vakarais,
tai ji - kaip naktį žvaigždės
mirga po langais,
tai ji - skaisti kaip nuotaka
juokias su aušra,
tai ji - kaip saulė teka -
mylima žmona,
tai ji - svajonė tolima,
tai ji - širdies daina,
kai meilės kupina, -
tada visur ją randa,
kur tik ištiesia ranką.
485
REDAKCINES PASTABOS
487
1962 m. pasirodė K. Borutos iš naujo viešam gyvenimui prikeltas -
gerokai pataisytas, išplėstas, surealistintas romano variantas. Ta II
redakcija (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) buvo
tapusi normine. Ir tik praėjus 60 metų po nelemtojo pokario, 2005-
aisiais, minint K. Borutos 100-ąsias gimimo metines, skaitytojams
sugrąžinta tikroji Baltaragio malūno versija - atstumtasis pirminis
tekstas. Toks jis čia ir spausdinamas.
Iš skirtingų leidinių perspausdinamuose Medinių stebuklų ir Bal
taragio malūno romanuose įvairuoja tų pačių žodžių rašyba: karče
ma / karčiama, rožančius / rąžančius. Paliekame taip, kaip buvo.
Eilėraščiai parinkti iš išsamiausio K. Borutos poezijos leidinio - iš
jo Raštų serijos I knygos Neramūs arimai (Vilnius: Vaga, 1970; su
darė ir paaiškinimus parašė V. Vilnonytė, redaktorius J. Pilypaitis), o
ji savo ruožtu rėmėsi paskutine paties poeto sudaryta rinktine Su
versti arimai: Devynios eilių ir poemų knygos (Vilnius: Vaga, 1964;
redaktorė Aušra Sluckaitė) ir K. Borutos nurodymu eilėraščius atei
tyje spausdinti „tik iš šito rinkinio“. Dabar parenkant eilėraščius bu
vo laikytasi chronologiškumo, stengtasi parodyti kūrėjo meninių ieš
kojimų kelią per 7 jo lyrikos knygas (A-/o/, 1925; Dainos apie siū
ruojančius gluosnius, 1927; Kryžių Lietuva, 1927; Duona kasdieninė,
1934; Eilės ir poemos, 1938; Kryžių Lietuva: 2-asis patais, ir papild.
leidimas, 1940; Suversti arimai, 1964), siekta atspindėti autoriui bū
dingesnius poezijos motyvus ir kūrinius.
SUDARYTOJA
488
Turinys
489
BALT A RAG I O MALŪNAS ARBA
KAS DĖJOSI ANUO METU
PAUDRUVĖS KRAŠTE ( 1 945 )
Romanas / U I
IŠ POEZI JOS
Laisvo vėjo valia / 436
Su viesulą ir su mylima / 437
Padavimas apie geležinį vilką / 438
Daina apie geležinę giltinę / 439
Daina apie klykiančią varną / 441
Artojų žemės poetams / 443
Sopulingai motinai / 445
Baltija / 447
Iš ciklo „Keturkampas kambarys“ / 448
Laukiant traukinio /451
Vilko laimė / 453
Obelis iš Sūduvos sodo / 454
Žemės laimė / 455
Neramioji dalia / 456
Su beržais prieš saulėtekį / 457
Trys draugai /458
Draugams iš kalėjimo / 459
Sudužusių laivų jūreiviams / 461
Naktis. Pūga. Kalnagūbriai... / 462
Visatos paslaptis / 463
Akių šypsena / 464
490
Beviltiškos naktys / 465
Vilniuje per karą / 467
Vargdienės mergelės vainikas / 468
Pasaka apie Solveigą /471
Pro varpus prasiveržęs žodis / 475
Pavasario stebuklas / 476
Gimtasis kraštas / 478
Svetima spingselė / 479
Balta žuvėdra / 480
Baladė apie surastą ir nesurastą /481
491
BORUTA, KAZYS
BO-3 14
MA N VĖTRA SESUO: PROZA, IŠ POEZI JOS , KAZYS BORUTA;
[SUDARĖ DALI A S T R I O G A I T Ė ) . - VI LNI US:
LI ETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEI DYKLA, 201 2. - 496 P.
( L I E T U V I Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. X X AMŽ I US ,
ISSN 1 8 2 2 - 2 3 0 7 ; NR. 26). KN. TAI P PAT: POETI ŠKAS
M I T O L O G I Z A V I M A S - KI T O NI Š KA IR Į T AI GU / DALI A
S T R I O G A I T Ė , P. 5 - 2 0 ; REDAKCI NĖS PASTABOS, P. 4 8 9 - 4 9 0 .
ISBN 978-9986-39-716-8
Kazio Borutos (1905-1965) kūrybinis indėlis paprastai siejamas su
originalaus romano „Baltaragio malūnas“ neblėstančiu populiarumu
(čia spausdinama šio kūrinio pirmoji redakcija). Ankstesnis jo romanas
„Mediniai stebuklai“ tebežavi lietuviškos dievadirbystės ir apskritai
archajiškųjų kultūros gelmių įprasminimu, poetiškai mitologizuotu
kūrėjo paveikslu, menininko ir visuomenės santykių kolizijomis.
Maištinga K. Borutos talento prigimtis, vyriškasis kūrybos
pradas ypač atsiskleidžia jo poezijoje.
UDK 821.172-31 +821.172-1
SERI JA
L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S LOBYNAS.
X X A M Ž I U S , KN. 26
Kazys Boruta
MAN VĖTRA SESUO
P R OZ A , IŠ POEZ I J OS
Žemaitė. RYTĄ G I E D R A , 2 0 05
Dalia Grinkevičiūtė. L I E T U V I A I P RI E L A P T E V Ų J Ū R O S , 2005
Balys Sruoga. D I E V Ų M I Š K A S , 2005
Antanas Vaičiulaitis. L I N K S M A M B Ū T I YRA S U N K I A U S I A , 2 00 6
Vytautas Mačernis. PRA E I N A N ČI A M PASAULYJ E P R A E I S I U , 200 6
Marius Katiliškis. M I Š K A I S A T E I N A R U D U O , 2006
Henrikas Radauskas. V I S I E I L Ė R A Š Č I A I , 2 007
Juozas Baltušis. SAKMĖ AP/ E J U Z Ą , 2 00 7
Jonas Biliūnas. /R R A D O S S T E B U K L A S , 200 7
Bernardas Brazdžionis. P R O T Ė V I Ų D V A S I A , 2 00 7
Janina Degutytė. P U R P U R O V A L A N D A , 2008
Jonas Aistis. C H I M E R O S AKYS, 2008
Bronius Radzevičius. PRI EŠAUŠRI O V I E Š K E L I A I , T. 1, 200 8
Šatrijos Ragana. A U K S O S AP NAS , 2008
Petras Cvirka. A P S A K Y M A I I R „ Ž E M Ė M A I T I N T O J A “ , 2 00 9
Eduardas Mieželaitis. B A R O K I N Ė L YRA, 2 00 9
Salomėja Nėris. L A U K M A N Ę S , 2 0 0 9
Vincas Krėvė. PAS D A N G A U S V A RT U S , 201 0
Jonas Avyžius. S O D Y B Ų T U Š T Ė J I M O M E T A S , 2 01 0
Judita Vaičiūnaitė. K R I S T A L A S , 20 10
Antanas Škėma. Ž I N G S N I A I I R L A I P T A I , 20 10
Ieva Simonaitytė. A U K Š T Ų J Ų Š I M O N I Ų L I K I M A S , 2011
Kazys Binkis. M O D E R N I Š K A S P AVASARI S, 20 11
Juozas Grušas. L A I M I N G A S I S , 2011
Antanas Vienuolis. G R Į Ž 0 , 20 11
J ona s Aistis
J ona s Avyžius
Juozas Baltušis
J ona s Bi liūnas
Kazys Binkis
Kazys Bor ut a
Be r na r das Br azdži oni s
Pet ras Cvi r ka
J a ni na Degut yt ė
Dal i a Gr i nkevi č i ūt ė
Juozas Grušas
Ma r i us Kati liški s
Vi ncas Krėvė
Vyt aut as Ma če r ni s
Ma i r oni s
Eduar das Mi ežel ai t i s
Vi ncas Mykol a i t i s - Put i na s
Sal omėj a Nėr i s
He nr i ka s Ra daus kas
Br oni us Radzevi či us
Ieva Si monai t yt ė
Balys Sr uoga
Šat ri j os Ragana
Ignas Šeini us
Ant anas Škėma
J uoz as Tumas-Vai žgant as
Ant ana s Vaičiulaiti s
J udi t a Vai či ūnai t ė
Ant ana s Vi enuol i s
Žemai t ė
ISBN 978-9986-39-716-8