Grožinės literatūros atpažįstami autoriaus biografijos faktai padeda ar trukdo suprasti kūrinį?

(V. Mykolaitis - Putinas, B. Sruoga, S. Nėris)

Visų pirma, pagrindiniai šios temos aspektai yra grožinė literatūra ir biografija, todėl
pirmiausia svarbu išsiaiškinti kas tai yra. Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, geriau nei bet
kuris kitų menų galintis atskleisti ne tik rašytojo asmeninę patirtį ir išgyvenimus, bet ir leisti skaitytojui
dalyvauti visuose praeities ir dabarties įvykiuose. Autoriaus biografija yra jo gyvenimo istorija, tam tikro
jo gyvenimo tarpsnio vaizdavimas. Kaip teigė žinomas vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas
Gėtė, menininko kūriniai – tai jis pats. Būtent todėl kūrėjo biografija yra neatsiejama nuo jo kūrybos ir
dėl to dažnas rašytojas kurdamas neišvengiamai remiasi savo gyvenimo faktais: girdėtais pasakojimais,
įvykiais ar jausmais. Vienų rašytojų tikslas – aprašyti savo gyvenimą, o kitiems užtenka tik kelių faktų, nes
jų tikslas – papasakoti veikėjo istoriją. Kartais toks autoriaus ir pagrindinio veikėjo gyvenimo faktų
supynimas padeda suprasti patį rašytoją, bet kartais ir trukdo, kai aprašomi veikėjo išgyvenimai ir
gyvenimo patirtis yra per daug prilyginami pačio autoriaus gyvenimui. Galbūt dėl to dažnai girdime
mokytojus sakant, jog būtina žinoti apie rašytojo gyvenimą, nes pasitaiko kūrinių, kurie yra neatsiejami
nuo biografijos ir be jos sunku suprasti kūrinio esmę. Taigi, remdamasi Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio –
Putino ir Salomėjos Nėries grožinės literatūros kūriniais bandysiu aptarti kūrinyje atpažįstamų
biografinių faktų įtaką kūrinio supratimui.
Mano nuomone, rašytojo biografijos faktai gana dažnai papildo kūrinio prasmę, nes
geriau susipažinę su rašytoju, žinodami svarbiausius jo gyvenimo faktus, imame rimčiau vertinti patį
kūrinį, jame keliamas problemas. Puikus pavyzdys - XX amžiaus moderniosios lietuvių poezijos ir
istorinės poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga bei jo memuarinis romanas „Dievų miškas“. Kaip yra
žinoma, Balys Sruoga minėtą kūrinį parašė po skaudžios patirties nacių koncentracijos stovykloje
Štuthofe, į kurią pateko vokiečių okupacijos metais už valdžiai neįtikusias politines pažiūras ir už tariamai
parodytą palankumą sovietams. Per dvejus ten praleistus metus rašytojui teko patirti badą, ligas, mirties
grėsmę, fizines kančias ir pažeminimus. Visa tai aprašyta jo kūrinyje, kuriame autorius, prisidengdamas
ironijos kauke, papasakojo pačius skaudžiausius savo išgyvenimus ir atvaizdavo visą žmogaus naikinimo
sistemą, žmogaus sužvėrėjimą bei aprašė stovyklos struktūrą ir istoriją. Kaip jau minėjau, „Dievų miškas“
rašytas prisidengiant ironijos kauke, tai padėjo nepalūžti per tuos dvejus metus lageryje. Žinant faktą, jog
Balys buvo koncentracijos stovykloje, knygą galime vertinti ne kaip meno kūrinį, o kaip atsiminimus, ar
netgi dokumentiką. Knygoje minima autoriaus biografija istoriją paverčia tikra ir neišgalvota. Knyga
tampa ne meno kūriniu, o istoriniu šaltiniu. Skaitydami šį kūrinį galime iš pirmų šaltinių susipažinti su
lagerio gyvenimu. Šiuo atveju, knygoje esanti biografija leidžia geriau suprasti, ką šia knyga nori pasakyti
autorius.
Dauguma mano, kad autorius kūrinyje rašo savo biografiją, tačiau dažnai tik dalis faktų,
o ne visa istorija, yra biografiniai. Būtent toks, tik kelių biografijos faktų pateikimas kūrinyje atsispindi XX
a. pradžios Lietuvos poeto ir prozininko Vinco Mykolaičio - Putino psichologiniame intelektualiniame
romane „Altorių šešėly“. Autorius, pats ėjęs kunigystės keliu bei įgijęs filosofijos mokslų daktaro diplomą
Friburgo universitete Šveicarijoje, savo patirtį perteikė Liudo Vasario istorija, kurioje Vasaris
vaizduojamas taip pat baigęs filosofijos studijas Vakarų Europoje ir tęsiantis kelią kunigų seminarijoje.
Dar vienas aspektas, kuriuo autoriaus ir pagrindinio veikėjo biografijos sutampa, yra jiems abiems
ramybės nedavęs klausimas, ar kunigystė išties yra tikrasis jų pašaukimas. Tiek Mykolaičio - Putino, tiek
Vasario širdis labiau linko prie poezijos, todėl po ilgų dvejonių, abu priėmė tą patį sprendimą - atsisakyti
kunigystės. Tai rodo, jog autorius Liudą Vasarį tapatina su pačiu savimi. Kaip pripažino pats rašytojas,
Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio“, tačiau Vincas Mykolaitis - Putinas neigia, jog
siužetas, veikėjų tarpusavio santykiai ir gyvenimo aplinka yra konkretus autoriaus biografijos atitikmuo.
Nors negalima teigti, jog tai V. Mykolaičio - Putino autobiografija, tačiau panašumų tarp jų yra tikrai
nemažai, dėl to skaitant kūrinį susidaro įspūdis, jog autorius pasakoja savo istoriją, tačiau iš tuesų
autorius sukūrė knygos personažą tik iš dalies panašų į save. Taigi šiame kūrinyje, skirtingai nei
ankstesniame, biografijos faktai klaidina skaitytoją.
Manau, kad ne vienas žmogus pritartų teiginiui, jog perskaičius kūrinį pirmą kartą, kai dar
nieko nežinome apie autoriaus gyvenimą, jis mums nesukelia tiek daug jausmų, kaip tada, kai sužinome
apie rašytojo gyvenimo įvykius prieš skaitant - tada mes galime suprasti kiekvieno žodžio reikšmę ir
tuomet jausmai pasikeičia. Būtent dabar verta paminėti Nepriklausomybės laikais išaugusios poetės
Salomėjos Nėries gyvenimo kelio vingius ir kūrybą. Nėris dažnai yra vadinama tautos išdavike dėl
dalyvavimo SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Kremliuje, kurio metu Lietuva buvo priimta į SSRS
sudėtį, už liaupses Stalinui, komunistinei santvarkai, lojalumą sovietinei valdžiai, už šios poetės ir kitų
aktyvistų iš Maskvos „parvežtą Stalino saulę“. Būtent dėl to lyrikės pasaulis – tai ne vien svajonės,
ilgesys, dramatiška meilė, bet ir skaudaus, sudėtingo tautos likimo istorijos kritinėse situacijose lyrinis
liudijimas. Poetės lyrika kyla iš jaus­minių patyrimų, iš konkretaus gyvenimo aprašymo. Salomėjos Nėries
kūrinių esmė – tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. Eilėraščiai sukurti taip, jog
susidaro įspūdis, kad jie yra pačios autorės lyrinė išpažintis. Todėl tenka pripažinti, kad grožinėje
literatūroje atpažįstami biografijos faktai, kartais padeda ne tik suprasti kūrinį, bet kartu padeda
susipažinti ir su pačiu autoriumi.
Taigi apibendrindama galiu teigti, jog skaitydami grožinės literatūros kūrinius ir prieš tai
žinodami juos parašiusių autorių biografijas, galime kur kas lengviau įsigilinti į skaitomus tekstus, juose
aprašomas istorijas ir geriau suprasti pateiktų kūrinių esmę. Vis dėlto, norint nesusipainioti tarp
autoriaus gyvenimo istorijos ir istorijos, pateikiamos kūrinyje, vertėtų neužmiršti, jog dauguma aprašytų
faktų, nors ir atrodo autobiografiniai, iš tiesų yra autoriaus išmonė, jo požiūris ar savotiškas vertybių
atskleidimas.