Kodėl klysti žmogiška?

Mačernis, biblinis tekstas

Sakoma, kad klysti – žmogiška ir nei vienas iš mūsų nesame apsaugotas nuo klaidų. Klydimas –
tai teisė į savo paties, asmeninę gyvenimišką patirtį. Teisę klysti, mokytis iš savo klaidų ir įgyti
naujos patirties turi kiekvienas žmogus, nes tik darydamas klaidas žmogus atranda tikrąjį savo
gyvenimo kelią. Jauno ir kūrybingo, karo metu mirusio nuo atsitiktinės sviedinio skeveldros,
poeto Vytauto Mačernio 29-ajame žiemos sonete kalbama apie sūnų paklydėlį. Kalbėdamas
pirmuoju asmeniu, jis kreipiasi į Dievą ir prašo laisvės teisės – laisvės bandyti, laisvės klysti,
laisvės mokytis iš savo klaidų ir galiausiai laisvės gyventi pagal patį save: „Neatimki, Dieve, iš
manęs klydimo teisės,/ Noriu pats surasti tavo kelią./ <...> Bet dabar man duoki mano dalią –
laisvės turtą,/ Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.“ Praradęs teisę klysti, žmogus
praranda teisę į savo paties ateitį ir gyvenimą, nes bijodamas klysti ir dėl to klausydamas kitų,
žmogus tampa lyg marionetė – savo nuomonės neturinčia ir pavaldžia kitiems būtybe. Baimė
suklysti gyvena beveik kiekviename iš mūsų, tačiau geriau ją reikia „perlipti“, suklysti ir įgauti
gyvenimiškos patirties, nei leisti baimei nugalėti ir, galbūt, vėliau visą gyvenimą dėl to gailėtis.
Taigi, klysti yra žmogiška, nes tik klysdamas žmogus atranda savo gyvenimo kelią. Aš manau,
kad kiekviena žmogaus padaryta klaida atneša kažką gero – tik reikia mokėti tai įvertinti.