Tautos moralės tema lietuvių literatūroje

Moralinės sąmonės permainos Jono Biliūno (1879-1907)

kūryboje
 
„Kriterijus mano darbams - sąžinė,“ - sakė Biliūnas.
 
„Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jo skausmus
nutildo; daila visados šlifuoja žmogų, - taip visai blogai priseitų“ /J. Biliūnas/
 
Skriauda ir kaltė; egzistenciniai išbandymai.
Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX a.
pabaigoje - XX a. pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Itin jos gilios F.
Dostojevskio kūryboje.
Skriauda, jos išgyvenimas rūpi ir Biliūnui. Žinomiausias šios temos apsakymas
- „Ubagas“. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis
parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė
vartelius ir įėjo kieman“. Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek
nelaimė (jis jau senas, nedaug bereikią), kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys
(Petrą Sabaliūną (toks senelio vardas) sūnus išvarė iš namų, kai jis paseno ir tapo
nereikalingas), kuris pažeidžia žmogiškumą, sunaikina sandorą (baigia nykti ir bitės:
„kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta“. Apsakymo pasakotojas pasijunta esąs
kaltas: ,,jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“. Jis prašo
atleidimo: „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti“. Biliūnui skriauda -
pirmiausia moralinė skriauda, tokią skriaudą žmogus nešioja širdyje, jos negalima
išmatuoti materialiais dalykais. Tad ir kaltė nebūtinai yra aiškus nusikaltimas, už kurį
galima bausti. Kaltė yra ir moralinis nusižengimas. Savo kaltės suvokimas - būtina
žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo
pakopa, mažai kam tepasiekiama. 

Moralinis nusikaltimas. Skaudžioji patirtis.

Biliūnas kelia moralinius, kartu ir filosofinius žmogaus būties klausimus: kas
yra skriauda, kas yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra moralinė atsakomybė? Kodėl
neteisiamas (iš tiesų nekaltas, nes užmušė arkliavagį, gindamas save ir savo turtą)
žmogus visą gyvenimą jaučia sąžinės graužatį? Ką padarai bloga kitam, pirmiausia
sau padarai ( apsakymas „Vagis“). 
Biliūno kūryboje kitas yra ne tik žmogus, bet ir kiekvienas, kuris jaučia
skausmą, kenčia. Apsakyme „Kliudžiau“ akcentuojamas lemtingas šūvis, skaudžiai
sužeidęs vaiko širdį.
Gyvūnėlis apibūdinamas kaip žmogus - „nelaiminga“. Šiame apsakyme irgi
įvyksta susitikimas: „Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo
akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis.“ Gyvūnėlis laukia iš berniūkščio pagalbos.
„Medėjas“ daug už ją stipresnis. Jis apsidžiaugia kaip grobį pamatęs medžiotojas. Jo
patirtis per maža, kad galėtų suprasti nelaimingą. Juo menkesnis, juo bejėgiškesnis tas,
prieš kurį pakeli ranką ar kuriam jos neištiesi, tuo didesnis moralinis nusikaltimas.
Bet berniuko lankas įtemptas - „Kliudžiau“. Toliau vaizduojamas antras vaiko
susitikimas. Dabar ne su nelaime, o su mirtimi, paties prišaukta. Mirtis sukrečia,
nudreskia suvaidintos drąsos kaukę: ,,širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą; tarsi didelė
našta slėgė krūtinę“. Taip žmogaus širdyje ima kauptis skaudžioji patirtis, padedanti
suprasti kitus.
 Pastebėkime, koks savitas šiame apsakyme nelaimingo ir laimingo
supriešinimas. Nelaiminga katytė - laimingas šūvis. Laimingas ne todėl, kad pataikė į
katytę, o kad vienintelis, kad sukrėtė „medžiotoją“, padėjo jam suprasti tai, ko kitaip
gal ir nebūtų supratęs.

Senatvės ir jaunystės kontrastas. Šūvis į žmogiškumą.

Iš esmės apie tą patį - apie šūvį į save, į savo žmogiškumą - Biliūnas kalba ir
apsakyme „Brisiaus galas“. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs
ištikimą namų sargą, persenusį, niekam nereikalingą šunį. Apsakymo gelmė -
galvojimas apie senatvę, nereikalingumą, apie ryšius, kurie jungia su kitais. Jaunas
Brisius, kaip ir jaunas žmogus, priklauso namų stipriesiems. Bet stiprieji ir silpnieji
keičiasi vietomis - toks gyvenimo dėsnis. Todėl rašytojui itin svarbus senatvės ir
jaunystės, silpnumo ir stiprumo kontrastas. Silpnumas gėdijasi pats savęs, jaučia
kaltę, kad bejėgis, kad „pajautos apgauna“. Stiprieji negailestingi silpnam, norinčiam
kaip nors išsilaikyti, prisitaikyti, „prisigerinti“. Biliūnas tiesiogiai nemoralizuoja,
nemoko, negrasina kokia nors bausme. Rašytojas atveda stiprųjį prie lemtingo
sukrėtimo akimirkos, kai žmogaus viduje iš tiesų kažkas atsitinka, tarsi nušvinta
svarbus potyris: nusikalsdamas gyvybei, neatjausdamas kito, prarandi ir savo
stiprumą, teisumą - teisus lieka silpnasis.
Savo kūryba J. Biliūnas kreipiasi į žmogaus sąžinę.