Ką reiškia būti laisvam nelaisvėje?

Pastraipa

Laisvė yra pamatinis žmogaus egzistencijos bruožas. Ji skirstoma į dvi rūšis: fizinę ir dvasinę.
Dažnai pastaroji neįmanoma be kitos. Prancūzų filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu teigė: „Laisvė – ne
dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi išsikovoti pats, savo pastangomis.“
Tad kyla klausimas, kaip išlikti dvasiškai laisvam, nelaisvėje?

Atsidūręs ribinėje situacijoje, maištaujantis žmogus neišsižada savo įsitikinimų, todėl pasiryžta
mirti už tiesą. Laisvė gali būti suprasta kaip moralinių nuostatų pasirinkimas ir ribų, kurių negalima
peržengti, nustatymas. Šiuolaikiniame pasaulyje sunku išlikti savimi, nepasiduoti visuomenės įtakai ir
nepaminant savo vertybių priešintis nusistovėjusiai tvarkai. Panaši situacija atskleidžiama prancūzų
filosofo, rašytojo Albero Kamiu romane „Svetimas“. A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą
traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes
pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima
priešintis tik maištaujant ir protestuojant. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir
trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką. Romano pagrindinis veikėjas Merso dažnai vadinamas
„absurdo herojumi“. Veikėjas yra kaltinamas žmogžudyste, tačiau teismo salėje nei karto nepamenamas
nei nusikaltimo motyvas, nei priežastys. Iš herojaus atimama laisvė ir jis nubaudžiamas mirties bausme
dėl to, kad neįsivelia į visuomenės sukurtą žaidimą, nes yra svetimas ir priešiškas pasauliui. Merso
atsisako meluoti, išsižadėti savo įsitikinimų. Jis netiki tuo, kuo tiki visuomenės dauguma - privalomais
jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes įžvelgė jose veidmainystę. Merso atsisako meluoti,
veltis į visuomenės žaidimą, nors galėtų stengtis save išteisinti atgailaudamas ir veidmainiaudamas. Jis
nemeluoja teismui, kad nuoširdžiai atgailauja dėl atsitiktinės žmogžudystės, nevaidina nei prieš
patinkančią moterį, kad ją myli, nei prieš viršininką, kad yra ambicingas ir siekia karjeros, net
nesielvartauja ir neverkia prie motinos kapo. Merso demaskuoja visuomenę, trokštančią vaidinti gražų
spektaklį, o ši gindamasi sutraiško jį pasitelkusi teismą ir giljotiną. Herojus egzekucijos dieną tikisi
niekinančios minios, kad jaustųsi nieko nepraradęs šiame pasaulyje, nes jam svarbus pasaulio atsakas –
jei ne meilės, tai bent neapykantos. Manau, maištaujantis žmogus, kuris pasiryžta vienas kovoti prieš
daugumą neretai yra pasmerktas pražūčiai, tačiau gindamas savo įsitikinimus, moralines nuostatas ir
nepasiduodamas visuomenės sukurtoms taisyklėms, tampa dvasiškai laisvas. Merso tampa absurdo
herojumi, jo panieka bausmei, beveik džiaugsmingas mirties laukimas yra iššūkis lemčiai, jo laisvė, jo
maištas. Vadinasi, atsidūręs nelaisvėje, absurdo žmogus išlieka dvasiškai laisvas, nes nepasiduoda
susvetimėjusios visuomenės spaudimui prisitaikyti.