Kuo svarbiau vadovautis: protu ar jausmais?

Pastraipa

Asmuo, kuriam tėvynės gerovė, pareiga ir aktyvus darbas tautos labui yra svarbesnė nei
asmeniniai išgyvenimai, supranta, jog reikia vadovautis ne jausmais, o protu. Racionalus mąstymas
gali ne tik padėti priimti tinkamus sprendimus, bet ir išgelbėti patekus į kritinę situaciją, kurioje
jausmingumas tik pakenktų. Tačiau neretai blaivų protą užgožia stiprūs jausmai, todėl asmuo
praranda kontrolę. Toks žmogus vaizduojamas ir XX a. pradžios prozininko dramaturgo Vinco
Krėvės-Mickevičiaus istorinėje dramoje „Skirgaila“. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje
pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, pralaiminčią, kankinamą
jausmų. Kūrybos centre – stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį
stipresniems už save, netgi dievams. Pagrindinis dramos veikėjas Skirgaila išsikėlęs didelį tikslą -
kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiria tragediją dėl nežmoniškų poelgių kurių reikalavo
to meto istorinės sąlygos. Valdovas yra „plėšomas“ dviejų poliarinių jėgų: krikščionybės ir
pagonybės. Jam tenka rinktis kelią, kuriuo toliau eitų Lietuva. Skirgaila vadovaujasi protu, todėl
supranta jog Lietuvai reikia atsisakyti pagonybės ir priimti krikščionybę, nes kitaip Lietuva bus
sunaikinta. Tačiau net ir aštraus proto, stiprios valios žmogų gali palaužti pareigų našta ir vienatvė.
Skirgaila ateina pas Oną Duonutę atvira širdimi, nuslopinęs savo egoizmą. Jis pirmą kartą veikale
toks geranoriškas, mylintis, tikisi rasti laimę ir ramybę bent asmeniniame gyvenime. Skirgaila yra
net pasiryžęs atsisakyti valdžios ir turi naują tikslą, naujus gyvenimo pagrindus – meilę moteriai.
Tačiau jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi 220ž galios. Ona Duonutė atstumia Skirgailą ir
pasako, kad myli vokiečių riterį Kelerį. Kunigaikštytės elgesys išprovokuoja valdovo žiaurumą:
Skirgaila pažada jai Kelerio galvą. Kerštas, o ne nepriklausoma Lietuva tampa svarbiausiu jo tikslu.
Jis liepia pakasti gyvą riterį, pasislėpusį Stardo karste. Manau, kunigaikštis dėl pykčio pralaimi ne
tik išorinį, bet ir vidinį konfliktą. Valdovas negali priimti racionalių sprendimų, lieka vienas,
nelaimingas, neradęs kelio nei sau, nei tautai. Nužudydamas Kelerį, jis nužudo ir savo žmoniškumą,
moraliai susinaikina. Taigi, valdovas, kuris atsakingas už tautos ir šalies likimą privalo suderinti
širdies ir proto balsą, kitaip moraliai pralaimi.