Pastraipa

Ar charakteris gali nulemti žmogaus gyvenimą?

Pasyvi žmogaus prigimtis, nuolankus, neryžtingas būdas neretai nulemia asmens gyvenimą. Senovės
graikų filosofas Heraklitas teigia: „Žmogaus charakteris sukuria jo likimą.“ Mūsų sprendimus beveik
visada nulemia mūsų charakteris, kuris gali ne tik išgelbėti tam tikroje situacijoje, bet ir pražudyti. Panaši
situacija atskleidžiama XX a. antrosios pusės rašytojo, modernisto Mariaus Katiliškio romane „Miškais
ateina ruduo“. Pagrindinis romano veikėjas Tilius yra pasyvios prigimties žmogus, todėl jis priklausomas
nuo aplinkybių ir stipresnių už save žmonių, kurie įsuka jauną vyrą į gyvenimo verpetus. Jo svajonė –
valdiška tarnyba. Tilius mato save vilkintį uniformą ir jam tai atrodo rimta ir solidu, tačiau, nors ir vyras
kupinas jėgų ir norų, nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Tilius laukia laiško – kvietimo į naują darbą,
tačiau laukimo būsena taip ir lieka vyraujanti iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti
aplinkybėms ir dėl to kentėti - toks Tiliaus būdas. Tačiau labiausiai jaunas vyras yra priklausomas nuo
savo prigimties. Jis bejėgis susidoroti su savo geismu. Nors jis myli ir svajoja apie ateitį su Agne, tačiau
aistringas Monikos Doveikienės glėbys nuslopina jausmus merginai. Skendimo, nėrimo gilyn, grimzdimo
motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei: „Tai buvo graibstymasis tuščiais
mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos.“ Tilių užplūdusį geismą jis
jaučia kaip akmenį, kaip bėdą, nelaimę. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliaus ir Doveikienės meilės
vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Tilius nieko nedaro220, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir
baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus Doveikos kulkos. Manau, neturtas, tėvo netektis, vienišumas
išugdė Tiliaus nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumo jausmą. Toks veikėjo charakteris kartu su pasyvia
lietuvio prigimtimi ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui. Jam trūko rimties ir aiškios
pozicijos, plaukimas pasroviui jį pražudė. Vadinasi, žmogaus pasyvumas, neryžtingumas gali tapti
tragiškos būties priežastimi.