SAMPROTAVIMO RAŠINYS

Ar meilė suteikia kasdienybei kilnumo?

(J. Tumas-Vaižgantas, M. Katiliškis, J. Kunčinas)

Kasdienybė - tai kiekvieną dieną kartojami tie patys veiksmai, mūsų buitis, rutina
[APIBRĖŽIAMA SĄVOKA]. Ji taptų tikrai labai niūri, jeigu asmenybė nuolat netobulėtų. Visi
kasdien patiria įvairių naujų išgyvenimų bei jausmų [SUPAŽINDINAMA SU TEMA]. Vienas
gražiausių – meilė. Įprasta sakyti, kad kasdienybė žudo meilę. Nejaugi šios sąvokos tikrai
nesuderinamos? [IŠKELIAMA PROBLEMA] Giliau pažvelgę galime pastebėti, kad meilė daro
kasdienybę kilnesnę: net ir atlikdami kasdienius veiksmus (1) galime aukotis dėl brangių žmonių ir
(2) išmokti įveikti savo egoizmą. [IŠVARDIJAMI ASPEKTAI]
Meilė skatina aukotis, o auka dėl kitų yra viena kilniausių žmogaus savybių [1 ASPEKTO
TEIGINYS]. Paminti savo norus dėl artimųjų gerovės yra labai sunku, tačiau neabejotinai
prasminga, nes doras žmogus negali jaustis laimingas, jeigu dėl to kenčia aplinkiniai [S1]. Apie tokį
kilnų bei mylintį altruistą [TILTAS] rašė XX amžiaus rašytojas Juozas-Tumas Vaižgantas
apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Šiam kūrėjui savo gyvenime irgi teko aukotis. Jis labai mylėjo savo
šalį bei gimtąją kalbą, todėl spaudos draudimo metais slapta platino lietuviškas knygas bei skatino
žmones mokytis, už tai buvo persekiojamas. J. Tumas-Vaižgantas atstovauja realizmo epochai,
kuriai būdingas realaus gyvenimo vaizdavimas, sudėtinga socialinių santykių analizė. Autorius
aprašo nepagražintą gyvenimą, kuris yra kupinas tiek gėrio, tiek blogio [BIOGRAFINIS-
LITERATŪRINIS KONTEKSTAS]. Būtent tokia yra kūrinio „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinio
veikėjo Mykoliuko kasdienybė. Jis gyveno brolio namuose su jo žmona ir vaikais. Mykoliukas už
atliekamą darbą nieko nereikalavo, o vienintelis atlygis – maistas, drabužiai, pastogė. Perversmas
vaikino gyvenime įvyko tada, kai jo širdyje gimė meilė Severjai. Jaunuolius jungė ypatingas ryšys,
tačiau jiems nebuvo lemta būti kartu. Mykolas mylėjo brolį ir jo atžalas, tad negalėjo iš jų reikalauti
savo turto dalies, nes tuomet pasmerktų šeimą skurdui ir badui. To padaryti Mykoliukui neleido
sąžinė. Be to, jis suprato, kad negali Severjai suteikti visaverčio gyvenimo. Suvokdamas, kad jo
jausmai ir norai suteiktų daug kančios mylimiems žmonėms, Mykoliukas atsisakė minties su
mylimąja kurti šeimą. Tai yra pagarbos vertas sprendimas, kuris parodo veikėjo kilnumą
[KŪRINIO ANALIZĖ]. Auka dėl kitų dažnai atrodo per sunki, tačiau verta pagalvoti, kad ji taip
pat gali atnešti laimę. Matydami, kad mylimi žmonės yra laimingi, mes ir patys širdyje pajuntame
šilumą, kuri suteikia vidinę ramybę bei harmoniją [S2]. Taigi meilę kitam rodo auka dėl jo, o ta
auka gali būti ir paprasti kasdieniai veiksmai, kurie padaro kasdienybę kilnesnę [IŠVADA
ATLIEPIA TEIGINĮ IR TEMOS SĄVOKAS].
Meilė gali ne tik atskleisti žmogaus kilnumą, bet ir pakeisti asmenybę, subrandinti ją taip, kad
atsisakytų savo egoizmo [2 ASPEKTO TEIGINYS KARTU SU SĄSAJA]. Dažnai matome
žmones, kurie įsimylėję pasikeičia. Šie pokyčiai pastebimi tiek mąstyme, tiek elgesyje. Noras tapti
geresniu žmogumi yra neatsiejamas nuo meilės jausmo [S1]. Apie meilę, kuri padeda atsisakyti
egoizmo [TILTAS], rašė XX amžiaus rašytojas Vincas Krėvė istorinėje dramoje „Skirgaila“.
Kūrinio centre – Viduramžių Lietuva, atsidūrusi sudėtingoje situacijoje: tarp pagonybės ir
krikščionybės. V. Krėvės dramaturgijai būdinga konfliktinė situacija, kurioje tikrinamos žmogaus
vertybės. Veikėjai turi apsispręsti, ką rinktis – asmenines ambicijas ar pasiaukojimą dėl kito,
kasdienybę įprasminančią meilę ar puikybę. [KONTEKSTAS]. Toks konfliktas būdingas ir dramai
„Skirgaila“. Jos pagrindiniai veikėjai - kunigaikštis Skirgaila, kryžiuotis Keleris bei pagrobta
kunigaikštytė Ona Duonutė. Keleris buvo vėjavaikiškas, tuščiagarbis vaikinas, kuris mėgo
linksmintis su merginomis, tačiau joms nepuoselėjo jokių rimtų jausmų. Jis atvyko į Skirgailos pilį,
kur buvo įkalinta Ona Duonutė. Kryžiuotis, nors ir buvo įpratęs savo kasdienybę leisti
nerūpestingai, susižavi Ona Duonute ir nusprendžia, kad privalo ją išvaduoti (ją buvo įkalinęs
Skirgaila). Jis pasiryžo ginti merginos garbę bei orumą, puoselėjo jai pačius gražiausius, tauriausius
jausmus. Lėbautojo kasdienybė pasikeitė. Jis tapo mylinčiu žmogumi, kuris ryžosi savo egoizmą
paaukoti dėl kito: naktį jis įsmuko į kunigaikštytės kambarį ir pasiūlė jai kartu pabėgti. Skirgaila
sugauna Kelerį ir liepia jį palaidoti gyvą. Scenoje, kai Keleris guli karste, aprašomi šalia stovintys
Tamsusis ir Šviesusis vyrai, kurie simbolizuoja vaikino mintis. Tamsusis – savisaugą, egoizmą,
skatina bėgti, o Šviesusis neleidžia Keleriui pasiduoti ir liepia saugoti Onos Duonutės garbę bei
orumą, nes visuomenė ją palaikytų ištvirkėle. Šviesiojo vyro laimėjimas simbolizuoja žmogiškumo
pergalę. [KŪRINIO ANALIZĖ] Kelerio pasikeitimas yra įkvepiantis bei skatinantis susimąstyti,
kokia stipri yra meilė: ji pakeičia žmogaus kasdienybę, suteikia jai naują prasmę. Meilė padeda
asmenybei suvokti tikrąsias vertybes, tobulėti dvasiškai, išsivaduoti iš rutinos ir įveikti egoizmą
[S2]. Taigi meilė priversdama atsisakyti egoizmo suteikia naują prasmę asmeninei egzistencijai,
ištraukia ją iš rutinos ir padaro kasdienybę kilnesnę [IŠVADA ATLIEPIA TEIGINĮ IR TEMOS
SĄVOKAS].
Meilė ir kasdienybė nėra nesuderinami dalykai [GRĮŽTAMA PRIE PROBLEMINIO
KLAUSIMO]. Meilė yra vienas gražiausių jausmų žmogaus gyvenime, o jos teigiama įtaka
asmenybei yra neabejotina. Mylinčiam žmogui nebūtina imtis žygdarbių, kad išreikštų savo meilę:
paprastais kasdieniais veiksmais jis gali aukotis dėl kitų ir suteikti kilnumo savo ir artimųjų
kasdienybei. Taip pat meilė įkvepia asmenybę keistis, atsisakyti savo egoizmo ir padeda pakilti virš
kasdienybės [APIBENDRINA RAŠINĮ, ATSIŽVELGIANT Į ABU ASPEKTUS IR
PROBLEMINĮ KLAUSIMĄ]. .