100 Balų įvertintas rašinys

Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?

(J. Tumas- Vaižgantas, M. Katiliškis, J. Kunčinas)

Meilė- tai laikui nepavaldi magiška jėga, kurios įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui suvokė visi kada nors egzistavę
individai. Šio reiškinio sąvoka yra labai subjektyvi ir sunkiai paaiškinama žodžiais. Iš aukščiau siųstas jausmas gali įgauti
įvairias formas, reikštis per moters ir vyro santykius, pasiaukojantį darbą, šeimos puoselėjimą, Tėvynės saugojimą.
Meilė baudžia ir guodžia, pravirkdo ir priverčia šypsotis beprasmybės akivaizdoje, ji beribė ir nenuspėjama, tačiau
visuomet pamokanti. Tad ar galima teigti, jog tai jausmas, suteikiantis žmogaus kasdienybei kilnumo?

Mylintis dažnai ryžtasi atsisakyti asmeninės laimės, siekdamas suteikti ją kitiems. Jis nesusigundo laikinais
malonumais, į pasaulį žvelgia giliau, stengiasi įprasminti savo egzistenciją, negailėdamas laiko ir jėgų. Tik įsitikinęs, jog
pasidalino savo gėriu, šiluma ir rūpesčiu su kitais, pajunta gyvenimo pilnatvę. Atvira širdimi ir vertingais darbais
pasižymėjo baudžiavos laikotarpiu gyvenęs prozininkas, tautos budintojas ir tolerancijos skleidėjas Juozas Tumas-
Vaižgantas. Šis XIXa. pabaigoje ir XXa. Pirmoje pusėje gyvenęs ir kūręs realizmo atstovas, paskatintas meilės Lietuvai,
aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, prisidėjo prie tuo metu draudžiamų leidinių spausdinimo ir platinimo. Jo
apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ kalbama apie baudžiavos paveiktus žmones, kurie sunkiai dirbdami savo artimųjų
namuose įgauna nevisaverčio giminaičio, daugiau tarno statusą. Šalia nelengvų kasdienių pareigų vykdymo aprašomi ir
romantiški išgyvinimai, kurie suteikia dramatiškumo kūriniui. Pagrindinis veikėjas Mykolas Šiukšta yra neturtingas
dėdė, besiglaudžiantis brolio namuose. Nepaisant vargingos buities, už ūkio priežiūrą gaunamo maisto ir kuklių
drabužių atlygio, vyras gyvena gan ramiai, yra susitaikęs su tokiu likimu ir neketina jo keisti. Žmogus su didžiule meile ir
atsakomybe atlieka visus darbus, taip parodydamas kilnią prigimtį. Tačiau yra viena moteris, kuri sukrečia Mykoliuko
vidinį pasaulį. Severja Paukštaičia gundo ne tik dailia išvaizda, bet ir kruopštumu, tolerantišku ir šiltu bendravimu. Deja,
judviejų santykiams nėra lemta pasiekti aukštesnį lygmenį, nes Severiutė pasiduoda turtingo ir valdingo tijūno Kapdo
Geišės žavesiui ir paskatinta tėvo tampa jo žmona. Geraširdis Mykolas Šiukšta sutinka pagroti smuikeliu poros
tuoktuvėse, nors šis įvykis jį giliai sukrečia ir įskaudina. Vyras nedrįsta bandyti tapti Dovydu kovoje su Galijotu, tad
nemėgina išplėšti mylimosios iš Geišės glėbio, išsaugodamas orumą gerbia tokį moters pasirinkimą. Net jei meilė
suteikia kančių ir karčių nusivylimų, ji dovanoja svarbių gyvenimo pamokų ir parodo teisingą kelią į kilnų gyvenimą.

Žmogaus vertybės ir pasaulėžiūra formuojasi dar vaikystėje, todėl labai svarbu patirti artimųjų rūpestį ir turėti
teigiamą pavyzdį. Užaugęs aplinką mylinčių tėvų šeimoje, individas perima jų vidinę šilumą ir instinktyviai kuria moralę
erdvę. Toks žmogus tampa šviesuoliu bendruomenėje, geba elgtis santūriai ir stengiasi auklėti bei suprasti kitus.
Aristokratišką kultūrą skleidė dvare augusi neoromantikė Marija Pečkauskaitė. Ji pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Prozininkė spinduliavo meile gimtajam kraštui, menui ir gyvenimui. Įtakos moters tautinei brandai turėjo geras šeimos
draugas intelektualas Povilas Višinskis, kuris buvo įsitraukęs į tautos budinimo veiklą bei paragino Mariją Pečkauskaitę
vartoti lietuvių kalbą, nors ji ir buvo auklėjama lenkiškai. Kūrėjos apysakoje ,,Sename dvare“ parodomas pavyzdingos ir
išprususios motinos paveikslas. Pagrindiniai jos meilės objektai- duktė Irutė, sūnus Nikodemas ir menas. Mamatė su
dideliu džiaugsmu auklėja savo atžalas, skatina juos domėtis pasaulyje pripažintais šedevrais, gyventi dorai ir elgtis
mandagiai. Moters pastangos nelieka bevaisės. Nika dega noru ginti tėvynę, nebijo mirties, nes suvokia tai kaip
prasmingą auką. Irutė atiduoda savo suknelę mirusiai mergaitei, nes yra išmokyta dosnumo, vertina žmonių vidinį
pasaulį, o ne materialinius turtus. Juntama meilė brandina kilnią asmenybę, kuri visuomet pasiryžusi ištiesti pagalbos
ranką ir apginti.
 Netrūksta įrodymų, jog meilė yra be galo galinga ir keičianti gyvenimus. Ją iš aplinkos jutęs žmogus tarsi sugeria ir
spinduliuoja kitiems. Tai nenutrūkstanti grandis, be kurios mūsų kasdienybė būtų beprasmė ir niūri. Be jos žmonija
taptų siekianti tik asmeninės naudos, nepaisanti moralės normų ir neilgai trukus žlugtų. Tik nuo mūsų priklauso ar
gebėsime kurti mažus stebuklus pasitelkdami meilę kasdieniame gyvenime, ar pasmerksime save moralinei pražūčiai.