1. Vaižgantas (,,etiketė“, veikla (išsamiai), kūriniai, kūrybos tikslas).

,,Etiketė‘‘: Vaižgantas XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojas neoromantikas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti
savitą tautinį stilių. Dar gyvas tapęs, anot Vinco Mykolaičio – Putino, ,,šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda".
Veikla: Įsteigė, leido ir platino laikraštį ,,Tėvynės sargas". Prisidėjo prie ,,Vilniaus žinių" ir ,,Vilties" leidimo. Įsteigė
laikraštį ,,Nepriklausoma Lietuva". Spaudos draudimo metais uoliai darbavosi tėvynės labui: rūpinosi lietuviškų
laikraščių leidyba, platino draudžiamą spaudą, kūrė lietuviškas mokyklas. Jis gynė lietuvybę carinės Rusijos metais,
todėl buvo ir caro valdžios persekiojamas ir vyskupijos vyresnybės nuolat keliamas iš vienos vietos į kitą. Vaižgantas
dirbo Kauno universitete, Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Kūriniai: apysakos ,,Dėdės ir dėdienė‘‘, ,,Nebylys‘‘, ,,Rimai ir Nerimai‘‘. Romanas ,,Pragiedruliai‘‘.
Kūrybos tikslas: Literatūrologė Vanda Zaborskaitė teigė, kad rašytojui rūpi parodyti žmogaus prigimties turtingumą,
etinių principų aukštumą, būdo švelnumą ir širdies gerumą. Taigi, Vaižgantas kūryboje siekė atskleisti tautos dvasią,
tautos charakterį.

2. ,,Dėdės ir dėdienės“ (žanras, tematika, idėja, erdvė, laikas).

Žanras: apysaka
Tematika: tai pasakojimas apie trijų žmonių likimą, nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio ypatybių.
Idėja: žmogų gražų daro meniška prigimtis, glaudus ryšys su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl artimųjų.
Erdvė: Rytų Aukštaitijos kaimas ir laukinė gamta.
Laikas: baudžiava ir po jos panaikinimo, žmogaus gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės.

3. Mykoliuko paveikslas.
Mykoliukas- darbštus, nes nuo pat piemens dirbo berno darbus, dirbdavo dvigubai daugiau už kitus. Kantrus, nes
visų darbų ėmėsi nesiskųsdamas. Kuklus, nes už sunkų darbą jam užtekdavo prastų drabužių ir maisto. Švelnus, nes
prižiūrėdamas brolio vaikus elgiasi su jais švelniai, kalba su jais maloniai. Meniška siela, nes kai dirba groja su
pasidarytu smuiku. Uždaras, nes savo jausmais nesidalina, niekam niekada nesiskundžia. Negerbiamas, nes už darbą
niekas neatsilygina, nepadėkoja. Liūdnas, nes neturi draugų, neturi kam pasiskųsti. Autentiškas, nes groja sau ir
gamtai, ne kitiems. Priklauso žemiausiam socialiniam sluoksniui, nes jis nieko neturi, turi tik kailinius ir milinę.
Mykoliukas- romantinės pasaulėjautos asmenybė, nes mėgsta vienatvę, jo vidinis pasaulis turtingas.

4. Severjos išvaizda, būdo bruožai. Koks jos likimas?

Severjos išvaizda. Šiam personažui rašytojas negaili etnografinių spalvų: aprašo mergaitės išvaizdą, klėtį su kraičiu,
šeimininkavimo meną, pasilinksminimus kaime ir t.t, tuo gerokai nukrypdamas nuo pagrindinės siužetinės linijos.
Būdo bruožai. Severiutė įkūnija lietuvės savybes- džiugų jaunystės žavesį bei jaukų moteriškumą, rūpestingumą,
darbštumą ir kuklumą, gebėjimą mylėti ir aukotis. Kūrinio pabaigoje pamatome ją ir pasikeitusią- išgeriančią, piktą,
triukšmaujančią. Vaižgantas nesilaikė išankstinių charakterio kūrimo scenų, stengėsi būti objektyvus ir ištikimas
gyvenimo tiesai. Visgi apysakoje dominuoja šviesioji gyvenimo ir žmogaus prigimties pusė.
Likimas. Ištekėjusi už Geišės, Severja nepasiduoda neigiamai dvaro aplinkos įtakai. Kurį laiką Severja net mėgina
savaip protestuoti prieš nusistovėjusią gyvenimo rutiną, tačiau, tapusi našle, nurimsta ir pasuka Mykolo keliais.

5. Kaip kūrinyje plėtojama meilės tema?

Severja ir Mykoliukas įsimyli vienas kitą, tačiau Severją vilioja ir Geišė, kuris yra vyriškas, ryžtingas, iš aukštesnio
socialinio sluoksnio. Viso to trūksta Mykoliukui. Severja išteka už Geišės, patiria fizinę aistringą meilę, nors
Mykoliukui jautė dvasinę meilę. Tačiau jos abi svarbios vienodai, nes nuo abiejų galima įsimylėti. Nors Severja
dvasinės meilės Rapolui nejautė, bet ištekėjusi buvo laiminga, mylėjo vyrą kūniška meile. Mykoliukas savo meilę
Severjai išsaugo visą gyvenimą, jis idealizavo mylimąją.
6. Nacionaliniai charakterio bruožai (įvardyti, argumentuoti).
Darbštumas (Mykoliukas dirba ir dvare, ir brolio ūky; Severja dirba už du).
Švelnumas (Mykoliukas švelniai bendrauja su brolio vaikais).
Kūrybingumas (Mykoliukas pasidaro smuikelį; Severjos klėtis labai tvarkingas, papuoštas žolynais, paveikslais; Geišė
pasakoja Adomėliui vaizdžius dalykus apie gamtą).
Meilė gamtai (Mykoliukas griežia gamtai; Severja- krembliautoja; Geišė turi gamtos jausmą, jam gamta gyva).
Nuolankumas (Mykoliukas atsisako Severjos, visiems nusileidžia).
Vaišingumas (Severja vaišina savo drauges krembliais).
Religingumas (Mykoliukas į bažnyčią eina su šalikėliu).
Stiprus šeimos jausmas (Mykoliukas lieka nevedęs, kad padėtų brolio šeimai; Severjai svarbi šeima).

7. Geišės paveikslas.
Geišė gerbiamas žmogus, teisingas, nes gerai atliko savo darbą, buvo sąžiningas. Tinginys, nes nenorėjo dirbti ūkyje,
todėl jį paliko broliui. Kūrybiškas, nes Adomėliui pasakoja istorijas, kad miškas gyvas. Švelnus, nes myli brolio sūnų
Adomėlį. Gamtos jausmą, kaip charakterio bruožą atgauna kūrinio pabaigoje, nes jis gamtą sužmogina, sugyvina.

8. Vaižganto pasakojimo savitumas.

1. Vaižganto pasakotojas nėra veikėjas kaip Biliūno kūryboje. Jis dažniausiai pasakoja trečiu asmeniu, bet nėra
objektyvus. Rašytojo pasakotojas subjektyvus. Jis gerai nutuokia, kas dedasi veikėjų viduje, dažnai už juos kalba,
žvelgia į juos iš šalies, vertina jų poelgius, kartais gėrisi, kartais šaiposi, ironizuoja.
2. Vaižgantas neoromantikas. Jo kūrybos centre – vidiniai žmogaus išgyvenimai. Neoromantikus domino tautos
likimo klausimai, tapatybės paieškos.