5 novelės:

1. Vagis
2. Kova
3. Ad astra
4. Sachara
5. Mėnesiena

Maironis „Uosis ir žmogus“

Paralelė tarp žmogaus ir gamtos, kas būdinga Maironiui. Santykis tarp uosio ir jauno uosio. Mūsų
pasaulyje žmogus viršesnis, nes gali pasirinkti nugriauti tą medį. Personifikacija. Pradžioje uosis atrodo
drąsus, stiprus, ambicingas, kai atsiranda uoselis, uosiui neberūpi jis pats. Medis nori rūpintis mažu
medžiu. Natūralu pasiduoti ant savo gyvenimo, kai rūpinamasi kitu, mažesniu. Eilėraštis paaiškina, kuo
panašus žmogus su medžiu. Gale išreiškiama žmogaus pagarba medžiui: „Auk, maželi gražus,/Kaip tas
uosis puikus.“ Gyvenimas pasidaro įdomus, kai turi tikslą. Medis yra natūralios gyvenimo raidos
pavyzdys.

G. Grajauskas „Keliauninkai“:

Lyrinis subjektas stebi slyvą ir mąsto apie jos prasmingumą, likimą. Eilėraštis apie nenatūralų gyvenimą.
Slyva išeina iš savo ciklo, nes nori būti kažkuo kitu. Slyva simbolizuoja jauną žmogų arba žmogų, kuris
pasirenka kitą gyvenimo taką. Vėlgi žmogus ir gamta. Eilėraštis kyla iš susierzinimo. Lyrinis subjektas nori
miegoti, tačiau jį erzina slyvos bildėjimas. Slyva lyriniam subjektui graži. Ironiška, nes objektas be tikslo
įgyja jį. Savitikslis buvimas nesisieja su ateitimi. Reikia, kad tikslui turėtų ateitis. Eilėraštis turi
postmodernistinių idėjų: gali būti visaip, bet turi būti kažkokios vertybės, ateitis, t.t. Vėlgi paralelė tarp
žmogaus ir gamtos objektų. Žmogus nesupranta, kodėl važiuoja į Taliną.

Abu: nedingsta paralelė tarp žmogaus ir gamtos. Pirmame eilėraštyje matomas cikliškumas, diena naktis,
diena naktis, o antrame veiksmas vyksta naktį. Pirmame eilėraštyje naudojama personifikacija, kalbama
tiesiogiai. Antrame eilėraštyje rašoma ironiškai, tai palieka vietos interpretacijai skaitytojui.

N.D. pasiskaityti apie Savickį, penktadienį novelė „Vagis“

Jurgis Savickis – lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius. Rašė apie miesto
problematiką, žaidybišką „rimtų“ temų traktavimą, ironišką žvilgsnį į savo personažus. Jo novelių veikėjai
neturi principų arba juos sulaužo. Savickis sąmoningai ėjo prieš lietuvių ligtolinės prozos tradiciją, ją
laužydamas ir kartu smarkiai praturtindamas. Savickis buvo pasaulio pilietis, skirtingais laikotarpiais
turėjo skirtingas žmonas, gyveno skirtingose šalyse.

Vagis: vagis pavagia arklį, vagį suranda, pririša su virvėmis, sumuša, vaikas jaučia empatiją, atriša, vagį
vėl pagavo ir vilko per sniegą ant rogių pririštą.

Savickis – ekspresionistas. Ekspresionistams svarbus įspūdžio stiprumas. Kai perskaitai knygą, reikia, kad
paliktų įspūdį. Savickis rašo išsilavinusiems žmonėms, tuo metu, kai kūrė, jo auditorija buvo maža. Per
Savickis atidaro XX a. literatūrą. Jis vienas iš vienišiausių XX a. autorių.

Savickiui būdinga:

1. Lakoniškumas
2. Fragmentiškumas

Vagis analize:

Centrinis įvykis – vaikas išlaisvina vagį. Vaikas yra nuoširdus, empatiškas, pasaulį stengiasi matyti be
blogio. Tai vaiko esminis gyvenimo momentas, jis kažkiek po šio įvykio užaugo: „Jis šią dieną tapo
įrašytas žmonių tarpan.“

Pasakojama fragmentiškai: iš pirmo bendrai, paskui iš vaiko perspektyvos.

Pasakojimo tonas: vaikiškas, emocingas, ironiškas, priklauso nuo pasakotojo pozicijos.

Pradžioje dažnai kartojamas žodis namai. Namų įspūdis perteikiamas emocingai – du šauktukai. Į namų
jaukumą žiūrima iš išorės.

N.D. Perskaityti J. Biliūno „Vagis“

Biliūno „Vagis“ – ūkininkas nujaučia, jog kažkas bando pavogti jo arklį ir netyčia nužudo vagį su kūju.
Kūna nugabena ir išmeta į upę, pasako išpažintį kunigui ir kai kūnas buvo rastas, jo neteisė. Visą
gyvenimą pragyveno su kaltės jausmu, visą gyvenimą nerado ramybės.

1. Vaiko paveikslas, kaip jis gilėja?

2. Tėvo ir vagies paveikslas
 3. Pasakotojas, jo vaidmuo
4. Pasakojimo tonas

1. Susivokimo akimirka, kai pagalvojo apie savo saugumą – bandymas atrodyti brandžiam,
empatiškumas, nes atlaisvina vagį.
2. Vagis pasirodo neblogas, turi sąžinės. Tėvas yra mylimas, nes vaikas prašo vagies, kad jo
nemuštų.
3. Abu pavadina kankiniais.
4. Pilnas įtampos, emocingas, dramatiškas

1. Kas atsitinka vaikui?

2. Kas atsitinka vagiui?
3. Kas epizode svarbiausia?

1. Vaikas nesigilina į vagį, jis nesupranta jo jausmų, dėl to su šiaudu jį baido. Jam tai yra kaip
žaidimas. Vaikas jaučiasi visagalis prie vagies, jam tai keista. Jo pasaulis pasidaro sudėtingas, nes
jis, toks mažas vaikas, gali badyti vagį – galingą, kaip Kristus nukryžiuotą. Egzistencializmas –
žmogus įmestas į situaciją iš kurios jis neturi išeities. Vaikas turėjo žiūrėti, kaip tėvas muša vagį,
kol buvo pasislėpęs.
2. D
3. Kai vaikas mato, kaip tėvas muša vagį – jis supranta, koks žiaurus suaugusių pasaulis. Vaikas savo
tėvą matė, kaip švelnų žmogų, ir viskas pasikeičia, kai pamato savo tėtį, mušantį vagį: „– Tėtė,
sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose.”

1. Vaikas supranta, kad jis yra pasimetęs – gyvenime reiks rinktis tarp 2 blogybių. Vaikas gina savo
tėtį, turi vaikiško orumo – prašo, kad vagis prižadėtų nemušti tėvo, kai paleis. Vaikui
svarbiausiais momentas buvo, kai gavo patirties, ką reiškia būti tikru žmogumi.
2. Vagis pragyvena geriausias valandas savo gyvenime, nes jam kažkas parodo empatijos.
3. Vaikas paleidžia vagį. Paleidęs vagį, jam pradeda vystytis mintys apie pasaulį – gyvenime reiks
rinktis tarp 2 blogybių. Vaikas „tampa žmogumi“ (suaugusiu), nes patyria suaugusio gyvenimo
epizodą – atsakomybę. Vaiką ir suaugusį skiria atsakomybė.

N.D. 150-200 žodžių koncentruotas apibendrinimas apie Savickio „Vagis“, perskaityti „Kova“
„Kova“

Mano įžanga:

J. Savickio novelėje „Kova“ aprašoma vaiko kova dėl geresnio gyvenimo. Kūrinys, kaip būdinga autoriui,
yra ironiškas – berniukas atrodo protingesnis negu savo tėvai ir geba įvardinti jų būdo bruožus, supranta,
jog su saiku viskas . Tėvo paveikslas nutapomas gan žiauriai: savo sūnų mušantis girtuoklis. Tėvo savybės
atsispindi ir sūnuje – pakalbėjęs su žyduku, trenkia į pilvą, nes negauna atsakymo, kurio norėjo.

Komentarai:

1. Pateikiamas kontekstas, kuris pagrindžia minimus faktus iš novelės – matosi, kad kūrinys buvo
skaitytas. Galima susidaryti įspūdį, apie ką bus visas tekstas, suprasti, ar norėsis jį skaityti ar ne.
2. Paminėti svarbiausi dalykai apie vaiką, jo mąstymą, taip pat trumpai, bet aiškiai aprašytas tėvo
paveikslas, pateiktas kontekstas, tačiau nieko nepaminėta apie mamą. Manau, kad svarbu ją
paminėti, nes vaikas apie ją kalba nuo pat pirmojo sakinio, ir pačiame tekste dėl jos kovoja, netgi
novelės kulminacija yra apie tai, kaip vaikas įsivelia į muštynes dėl savo mamos.
3. Taip, skirta dėmesio teksto raiškai, paminėti rašytojui būdingi stiliaus bruožai.
4. Taip, rišlu. Viskas labai aišku ir suprantama.

Esminis įvykis – kai vaikas ateina į karčiamą ir sako „tėvai, namo!“ Vaikas kovoja su aplinka, kuri atima jo
laisvę gyventi ramiai namuose. Matomas kūrinio universalumas – vaikas sukyla prieš savo žmogiškumą,
jo laisvę. Laikas: tarpukaris, nes vaikas įeina į kažkokią vietą, kuri išpuošta trispalve vėliava. Kūrinys
parodo modernybę, nes aprašomas miestas iš mažo žmogaus perspektyvos. Vaikui mieste nemalonu,
nes siejasi su tėvų ėjimu į smuklę išgerti.

Veikėjų hierarchija:

1. Pagrindinis veikėjas – vaikas.

2. Antraeiliai veikėjai – tėvas, motina (padeda atskleisti pagrindinį veikėją, bet turi ir savo bruožų)
3. Epizodiniai veikėjai – žydukas (tarnauja pagrindinio veikėjo tikslams)

Pasakojimo tonas – ironiškas.

Mama – palaido gyvenimo būdo moteris, kurios grožis tampa ydingo gyvenimo pagrindu.

H.W. Išsirinkti ištrauka ir pasirašytos ištraukos planą

Esminis įvykis: vaikas įeina į karčiamą ir liepia tėvams eiti namo. Vaikas kovoja su aplinka, kurioje auga. Ir
“Kovoje”, ir “Vagyje” vaikai rodo prigimtinį teisingumą ir nori apginti savo šeimą. Savickis renkasi vaikus,
nes suaugusių pasaulis jiems dar nesuprantamas - prigimtinis elgesys bei veiksmų tikrumas,
nuoširdumas. Per asocialaus vaiko temą reiškiasi universalumas (būdinga). Laikas: tarpukaris (”įėjo į
lietuvišką traktierių, “Laisve” vadinamą, papuoštą lietuviškomis vėliavėliamis ir vytimi. Erdvė: miestas
(bet vaikui nepatinka - tėvai čia būna kai tik nori gerti; nejaukumo jausmas). Miestas svetimas, kadangi ir
kultūriškai svetimas. Žydai - meilės vaikams etalonas, todėl žydukas - kontrastas asocialaus kaimo vaikui.
Kuriamas disonansas, kuriantis paradoksus. Vaizdavimo specifica - pagrindinis netikrumo efektas.
Veiksmas lyg scena, vaikai - lyg aktoriai. Viskas laibai aiškiai vizualizuojama. Karčiama tarsi lėlių teatras -
pradžioje scena, o kuo veiksmas tragiškesnis vaiko atžvilgiu, vaizdas tampa netikresesnis, lyg nebėra
realybė. Žydukas - epizodinis veikėjas, tėvai - antraeiliai. Tonas - ironiškas. Ironija visuomeninė. Vaikas
savaime ironiškas dėl savo gyvenimo patirčių, ironija bandoma pavaizduoti vaiko likimo tragizmą,
skausmą. Pasakojimas tiek ironiškas, tiek lyriškas ir emocingas - kuriama prieštara. [Kova: epizodo
analizė](https://www.notion.so/Kova-epizodo-analiz-5837534e2a954126ad2a923ce179e609) *I
epizodas:* - Apie ką ištrauka? Jos vieta kūrinyje - Kas būdinga jos strūkturai, raiškai, kaip tai dera su
turiniu Novelė yra apie asocialų vaiką, vienišą, vaikštantį po miestą, jo susitikimą su žyduku (kuriamas
kontrastas), kaip pasaulėvoką formuoja tėvai. Vaikų susitikimas nuveda į asocialios šeimos temą. Miestas
- baugus, šaltas, nepažįstamas. Apie vaiką pasakojama pasitelkiant ironiją, tai - netikėtą. Vaikas natūraliai
nesiejamas su ironija. Ištraukoje svarbus teatrališkummas. Ironiškai teatralizuojamas pasakojamas
sukuria trinarę struktūra - vaiko charakteristika - vaikai kaip aktoriai - apibendrinimas, dviejų žmonių
pokalbio reikšmės įvardijamas. Fragmentiškumas - rašoma suskaidytomis pastraipomis. Raiška taip
atveria turinio specifiką. Sukurta scena - nenormali, netradiciška, nejauki. Išryškėja veikėjų tarpusavio
santykis - pagrindinis veikėjas - vaikas, šalutinis veikėjas - žydukas. Jis - priemonė, išryškinti vaiko
charakteriui. Kontrastas → nenatūralumas → ? Kuriamas neprižiūrėto vaiko vaizdas. Rodoma, kad vaikas
neturi ką veikti. Vaikas ne tik skurdus, bet ir gudrus ir įžūlūs (Bezdžionės gudrumo.) Vaikas iš esmės -
nemalonus. Novelės tema: girtuokliavimo kaip gyvenimo būdo įtaka vaiko gyvenimui. Miestą pakeičia
karčiama, kaip anti-namai. Namai - jaukumas, karčiama - nepatogumas. Tiltas - miesto nejaukumo
ženklas. Girtuokliai - nuoroda į novelės pagrindinę temą. Visos detalės - reikalingos. Jos visos tampa
rekvizitais. Miestas - kitakultūrė erdvė (žydai). Kuriamas tarpukario miesto įspūdis → siekiama vaizduoti
ne tik vaiko pasaulį, bet ir visuomenę, kurioje jis veikė. Tiek vaikas, tiek žydukas aplinkoje atrodo iš pirmo
žvilgsnio nenatūraliai. Žydukas žaidžia. Tokia vaiko vieta. Miestą suprantame tik įsižiūrėję. Savickis siūlo
atidaus įsižiūrėjimo metodą pasaulio suvokimui. Vaikus sieja atšiaurumas, nors jie abu iš tikro nori
bendrauti. Vaikai yra susvetimėję dėl laiko, kuriame jie gyvena. Modernaus pasaulio bruožas. XX a.
klausiama, ar tikrai žmogus iš Dievo, jeigu jis destruktyvus? Visas kūrinys prasideda nuo ironiško žodžio
“mamanka”. Nuoroda, kad novelė - apie vaiko santykį su motina. Vaikas nori jaustis geresnis už žydą -
nuoskaudos išraiška. Vaikai nesusikalba. Kiekvienas lieka savo patirties rėmuose. Taip pavaizduojama,
kodėl pasaulis susvetimėja. Vaikai tampa simboliniais personažais, iliustruojantys XX a. susvetimėjimą.
Žydų šeima - nepasiekiama siekiamybė, kokia turėtų būti šeima. kur grindinys stambesnis ir arklius reikia
sustabdyti, kad tekinių karnos nenulakstytų - nenatūralu vaikui taip elgtis. Vaikas užsiima nevaikiškas
dalykas, kas kuria nemalonią aplinką. Ir vaikas retkarčiais išgerdavo degtinės - vaikas priverstas gerti.
Visiškas disonansas, visiškas nemalonumas. Vaikas žyduko pasakojimą apie jo gerą gyvenimą priima
asmeniškai. Jis tuomet trenkia žydui, o žydukas lieka nesupratęs. Savickis naudoja intelektualius žožius
buitinėms situacijoms apibūdindi. Tai kuria nenatūralumą ir įrodo, kad vaikai iliustruoja visuomenės
struktūrą. Vaizduojami neišsprendžiami kultūriniai skirtumai. Pasakotojas šališkas, nurodo, kur žiūrėti.
Epizode parodomas modernybės blogis - kai esi laisvas gyventi kaip nori, vaikai yra apleidžiami. II
epizodas: - Pradžia - gamta, saulė, giria, kontrastas, idealizuojama - Vaikas dar vis bastosi. Vietos nerado.
Dėl to svajoja. - Svajoja apie tėvą, bet suvokia, kad tėvas - tieisog girtuoklis - Vaikas supranta, kad jo tėvai
silpnavaliai - Vaikas atšiauriai kalba su tėvu - Detalės kuria nepasiekiamos realybės įspūdį svajonėmjis III
epizdodas: - karčiama - ironiškas lietuvybės simbolis - kontrastas su bažnyčia - vaikas - suaugęs -
karčiama - blogybių centras IV epizodas: - vaikas įeina į karčiamą pasiimti tėvų - mama bando jį apsaugoti
- vaikas ateina su botagu - vaikas prisiima atsakomybę, dabar vaikas jau kone pilnai suaugęs. - botagas -
galios ir drąsos ženklas - taip vaikas patampa suaugęs žmogus - paralelė su Vagimi - prisimena, kad yra
motina - sakiniai trumpi, kuria fragmentiškumą, stresą, intensyvumą - kai vaiką sumuša, parodoma, kad
vaikas visgi vaikas - niekas visgi nepasikeičia. eilinė diena, gyvenimas juda toliau. Vaiko paveiklas
Visuomenės paveikslas - Girtumas - kasdienybė, miestai - multikultūriniai, visuomenė - šalta, Pasakotojo
ir pasakojimo ypatumai

1. Pirmas planas: kas vyksta, veikėjai, aplinka, tema

2. Struktūra: pasakojimas, pasakotojas, erdvė, laikas, meno priemonės
3. Kontekstas, ir simbolika (pavadinimas)

„Ad Astra“

1. Žmogaus žiaurumas, ūkininkas nusprendžia nužudyti savo šunį. Dalba sprendimais parodo savo
impulsyvumą, žiaurumą. Dalba – racionalus, kryptingas, užsispyręs, nes visą laiką išlaiko
nuoseklumą tarp tikslo ir siekiamo rezultato, kai turi problemą, randa jai sprendimą. Dalba turi
statusą, nes vakare jį ateina aplankyti net kunigas.
2. Pasakotojas kurdamas gamtos ir aplinkos peizažą pradžioje nutapo liūdną, niūrią atmosferą.
Paskui, jaučiama atgaila Dalbai, pasakotojas tiki, jog šis įvykis pakeis jį: „Kad jis pasidarys
geresniu žmogumi, tat buvo aišku. Kaip kokiame kontrakte tat buvo surašyta.” Naudojama
Savickiui būdinga ironija, lakoniškumas, kad perteikti Dalbos emocijas.
3.

„Ad Astra“ – „Kliūdžiau“ – abiejose vaizduojamas pasaulio žiaurumas, negailėstingumas. „Kliūdžiau“

vaikas jaučia, kaip sąžinė jį graužia, o „Ad Astra“ ūkininkas blogai jaučiasi, nes jį taip priverčia jaustis
vaikai, aplinkinių nuomones.

„Sachara“

1. Vaiką veža gyventi į miestą, kad galėtų eiti į gimnaziją, tačiau ten jis jaučiasi vienišas. Kaime buvo
Stasė, šeima, kultūra, jis jaučia nostalgiją.

N.D. „Sachara“ analizė

Istorinis kontekstas padeda suprasti tuometinį pasaulį, žmonių vertybes, pažiūras, stereotipus. Vaizduoja
modernią tarpukario visuomenę, urbanizaciją, žmonių kėlimąsi į miestą. Tarpukario religingumas, miesto
ir kaimo priešprieša, kitų šalių įtaka, „Ad astra“

•Visuomenės padorumas- fasadinis. Vaikščiojimas į bažnyčią, kurioje stumdosi, juokauja, meluoja,

bažnyčia lieka tik vieta, kurioje žmogus turi būti padorus. Sekmadieninė bažnyčia tik laiko praleidimas
žmonėms.

•Kaimo žmonės gyvena naujoviškai, Dalba turi naujus namus, senas kaimas buvo sugriautas, visi turi
naują erdvę. Žmonės propaguoja naują santykį su gyvenimų ir visuomenė nugriaudami seną kaimą.

•Surusėjimas, rusiški žodžiai. „Sachara“

•Viešnamis, linksminasi liokajai ir kambarinės, kalba apie nepadorius dalykus.

•Pagrindinis veikėjas mieste jaučiasi vienišas (jo kaime yra šeima, geri prisiminimai, kultūringi žmonės).

•Sulenkėjimas, lenkiški žodžiai, lenkiški laikraščiai. Mieste daugiakultūrė aplinka parodo nekultūringą
vietą, kitos kalbos naudojamos tik keiksmažodžiams. Abu kūriniai pabrėžia kritiką moderniam gyvenimui,
jo paviršutiniškumui.

Pagrindiniai veikėjai: 1. Universalios vertybės: statusas, siekis pritapti 2. Moralumas ir asmeniniai siekiai:
vaikas išeina meta tarnaitę, nes jam reikia tikros meilės. Dalba pats sau yra moralinis statusas, kiti jį
palaiko, jį gerbia, todėl tai sudaro jam sąlygas tokiam būti.

N.D. Perskaityti „Mėnesiena“

„Mėnesiena“

Aspektai:

1. Istorija apie meilę

2. Miesto gyvenimo ir jo socialinės aplinkos atskleidimo vaizdas
3. Veikėjus charakterizuojanti istorija

Kaip tai susiję su novele? Kur jų analizė veda? Kas būdinga Savickiui?

1. Ji nori eiti į santykius tik dėl materialinės naudos. Sukuriamas paviršutiniškos meilės įvaizdis.
Svarbiausi momentai: įsimylėjimas, manipuliacija iš panelės pusės (ar ji tikrai prarado auskarą, ar
tik norėjo, kad jis naujus nupirktų?).
2. Veikėjų tikslas – sėkminga karjera (sukuriamas visuomenės siekinys). Kuriama miesto
scenografija: restoranas, automobilis, pasivažinėjimas naktį. Viskas romantizuojama. Žmonės
judge‘inami už piniginę vertę. Miestas rodo modernumą – yra pasaulinė pasaulėžiūra, kai kalba
apie JAV dolerį. Viskas, kas romantiška, vyksta parke.
 3. Pana – „Ji buvo – viskas. Ji buvo – nuotaka. Ką tik atvykusi į miestą, ta turtinga dvarininko duktė.
Skaisti, gerai išauklėta.” Nors prarado dalį dvaro, vis tiek liko turtinga, nes žemės reforma
sumažina maksimalią žemę, kurią galima turėti iki 80 ha. Jos visko praradimas yra 80 ha. Jos
auskarai netikri, ji tik apsimeta kaip turtinga dvarininkaitė. Ji vaidina, kad yra aukšto rango, kad
įtikti jam.
Pagrindinis veikėjas – naivus, iškart įsimyli, romantizuoja viską, ką ji daro: „Kokia ji altruistė!“,
negali savo gyvenimo įsivaizduoti be jos. Jis neturi didelių ambicijų: „Prezidentų ateitis tokia ilga,
atmink tamsta, tokia konkurencija...“ Jis jaunas bei perspektyvus.
Abu yra romantiški.

Sukuriamas ironiškas santykis su blizgančiu, netikru ir žmonių sąmonės represuojančiu pasauliu.

N.D. iš kūrinių išrinkti: detales, kuriomis charakterizuojami veikėjai; į ką nukreipta pasakotojų ironija;
kokie kontekstai reikalingi suprasti siužetams?

Jurgis Savickis:

 XX a. vid. modernistas
 Artima ekspresionizmui (paradoksas, ironija, šokiruojantys vaizdai)
 Siejamas su avangardiniu menu – nestandartiškas mąstymas, priešinasi literatūros tradicijoms
 Pasaulis vaizduojamas žiaurus, negailestingas, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus
egzistencijai, nėra nieko pastovaus
 Teatro elementai
 Savickis pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miestas ir civilizacija
nėra blogoji kaimo priešprieša. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save – viskas
priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties

Vagis:

Pririštas gryčioje, virvės smarkiai įsipjovusios, galva prakirsta, mušamas batais su pasagaitėmis.

Tėvas – visų gerbiamas ūkininkas, vaizduojamas paradoksaliai – krikščionis, puoselėja krikščioniškas

vertybes (vaikas lygina vagį su Kristumi  dažnai mato religinius vaizdinius), bet pasiduoda instinktui –
skriaudžia kitą.

Vaikas – meniškos prigimties, darbštus (smuikas), jautrus (neabejingas vagiui), myli tėvą (rūpinasi;
klausia, ar vagis muš dėdę). Tačiau išlieka abejingas  priklauso kaimo bendruomenei, perims tėvo
elgesį.

Savarankiški sprendimai brandina žmogų

Tėvo veidmainiškumas – aktorius.

Ad astra:

Dalba: sumąstė keisti ūkį, žiaurus, morališkai degradavęs, nuoseklus, ambicingas (senas šuo nenaudingas
 atsikrato), viešas įvaizdis, reputacija svarbiau negu moralinės normos (susinervina, kai pamatė
vėjavaikius), veidmainis, aktorius (apsimeta meilus viliodamas šunį), pasižada būti geresniu žmogumi,
gerbiamas kaimo žmogus, religingas (namie laukia kunigas).

Paradoksas – sekmadienį elgiasi nedorai, einant ir grįžtant iš bažnyčios

Dalba jaučias praradęs sielos pusiausvyrą, bet nesigaili dėl amoralaus elgesio, žiauraus sprendimo.

Kova:

Pagrindinis veikėjas – kaimo vaikas. Mama graži paleistuvė, tėvas smurtaujantis girtuoklis

Vaiko meilė tėvams besąlygiška, jis nekaltina jų:

 Apie tėtį ne vien blogai – „Vaikas jautė, kad tėvo geros širdies esama, bet silpnabūdžio“. Saikas
(„Kad su šviesu protu, viskas galima“).
 Mamą sūnus myli, nes ji bent prie kitų būna meili, bet supranta ir jos ydas.
 Mama aktorė – jai sūnus ir jo gerovė nesvarbi, bet viešumoje ir prie vyrų apsimeta mama.
 Motina degradavusi: nesirūpina vaiku, neištikima vyrui.

Vaiko žiūrėjimas į žvaigždes – aukštesnių orientyrų siekis, svajonės

Pavadinimo reikšmė – vaiko kova už geresnį gyvenimą, norą būti šeima, tokia kaip kitų.

Transformacijos principas – ne tėvai laukia sūnaus, bet mažametis sūnus turi nuolat laukti iš linksmybių
grįžtančių tėvų.

Žydukas – miesto vaikas, mėsininko sūnus, kurio namuose vyksta išgertuvės. Jis yra gerų tėvų etalonas
(žydų stereotipas – labai myli savo vaikus).

Vaikų pokalbis:

 Abiejų vaikų tėvai užsiėmę savo malonumais, o vaikai vieni vaikšto gatvėmis
 Neprižiūrimi: žydukas – „Aptriušusiais sparnais viščiukas“. Kaimo vaikas – per dideli, apdriskę
drabužiai ir batai, džiūsna
 Abu agresyvūs: žydukas – „pasveikino jį, paleidęs į jį akmeniu“. Kaimo vaikas – „Ką tu čia darai,
žydė?“ „Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę“.

Vagis

1. Apie ką čia? Kontekstas?

2. Kurie aspektai ryškiausi? Kaip tai susiję su struktūra?
3. Charakteringiausios detalės?
Ad astra:

1. Žmonės apsimeta esą religingi, tačiau iš tikrųjų netiki. Kūrinys kritikuoja modernų gyvenimą, jo
paviršutiniškumą.
2. Dalbos veidmainiškumas, rodomas pasaulio žiaurumas, moralinė degradacija, bažnyčios
vaizdavimas tarpukaryje, Dalbos staigus siekis pakeisti savo gyvenimą.
3. Dalbos charakteriu atsikleidžiami visuomenės požiūriai, vertybės.

Rašinys:

 Ūkininko Dalbos veidmainiškumas (Savickiui būdingas teatrališkumas), pasaulio žiaurumas,

moralinė degradacija, Dalbos statuso svarba.

XX a. vidurio lietuvių prozos atnaujintojas, modernistas Jurgis Savickis novelėje „Ad astra“ vaizduoja
pasaulio žiaurumą ir negailestingumą. Kūrinys aprašo dviejų valakų ūkininką Dalbą, sekmadienio rytą
nusprendusį paskandinti savo šunį. Ūkininko paveikslas naudojamas, kad atskleisti pasaulio žiaurumą,
veidmainiškumą ir statuso svarbą žmonėms. Novelė kritikuoja modernaus gyvenimo paviršutiniškumą,
vertybes, principus (Savickio veikėjams būdinga, kad jie neturi principų, arba juos sulaužo).

Skęsdamas Dalba neprašo piemenų pagalbos, nes nenori, kad „didįjį“ dviejų valakų ūkininką
matytų tokioje situacijoje. Šis epizodas pasižymi Savickiui būdingu teatrališkumu – Dalba nenori keisti
savo rolės visuomenėje – jis kitų akyse turi būti protingas, atsargus, autoritetingas. Šis įvykis taip pat
atspindi Savickio veikėjams būdingą požymį – principų neturėjimą arba nepaisymą. Nors ūkininkas jautė
graužatį dėl šuns mirties, jis kunigui išpažinties metu nieko nepaminėjo. Dalba taip pat apsimeta esąs
religingas, tačiau jo veiksmai jį nutapo kitaip.

Kūrinio pagalba taip pat atskleidžiama Savickio nuomonė apie modernų gyvenimą. Anot jo,
modernus žmogus yra hedonistas ir nori, kad viskas vyktų taip, kaip jis nori. Dalba tai atspindi, kai kažkas
nemalonaus įvyksta, jis susinervuoja: „Artimos mirties regėjimas įvarė jam didelės baimės, ir jis buvo
labai sunervintas.“ Epizodas pasižymi autoriui būdinga ironija – ūkininkas impulsyviai pasirinko
paskandinti šunį, dėl to susinervuoja, o tik paskui, pastebėtas aplinkinių, jis susigraudina.

Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių rašytojas Jurgis Savickis novelėje „Ad astra“ kritikuoja
modernųjį pasaulį naudodamasis ūkininko Dalbos paveikslo nutapimu.