Žmonės – visi kažkuo panašūs, tačiau ir labai skirtingi. Gyvendami
mes sutinkame visokių žmonių, vieni iš jų nuoširdus kiti savanaudžiai. Vienas kito atjautimas ir supratimas neprasideda iš karto, tai darbas reikalaujantis daug pastangų. Tad ar svarbu – suprasti kitą? Visų pirma, norint suprasti kitą žmogų , turime patys save suprasti. Šiuolaikiniame pasaulyje žmones save labiau linkę teisti, negul analizuoti savo elgesį. Kiekviena karta teisinant savo elgesį žmogus nemoka suprasti kito, nes nesupranta savęs. Pasak XX a. I p. moderniosios prozos kūrėjo, ekspresionisto, ironijos meistro Jurgio Savickio, kurio kūriniai pilni absurdo, veikėjai su kaukėmis. Rašytojas savo kūriniuose juokiasi iš žmogaus ydų, silpnybių, netikrųjų vertybių. Viena iš jo žymių novelių ,,Vagis” – tai trumpas kūrinys, kuriame vaizduojamas vaikas – jautrus, dvasingas, Apoloniškos prigimties, kūrybingas ir protingas. Vaikas išlaisvinęs vagį pasielgia kilniai, bet tuo pačiu ir pakenkia savo tėvui. Kūrinyje aprašomos išlaisvinimo priežastys, jaunuolis vagį įsivaizdavo kunigą juodais rūbais ,, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais “. Novelės pabaigoje berniukas sužino, jog vagis sugautas ir kankinamas, bet vaikas nekreipė į tai dėmesio, nes jautėsi kilnus ir viską padaręs, ką galėjo. Berniuko poelgis , atrodo, labai nesuprantamas, nes iš pirmo jis padėjo vagiui, o paskui pasijautęs kilniu ir įrašytas į žmonių tarpą jau nenori padėti. Manau, jog kūrinio veikėjas pats nesuprato savęs ir pilnai neišanalizavo savo poelgio. Taigi, pirmiausia turime būti sąžiningi patys sau, nebūti savanaudžiais, tuomet suprasime ir kitą.