KLAIPĖDOS TECHNOLOGIJŲ MOKYMO CENTRAS

3D – 8 grupės mokinės
Alinos Vainiūtės
Lietuvių kalbos ir literatūros viešojo kalbėjimo
PLANAS

I. Popiežius Pranciškus I yra sakęs: „Jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o
pensininkas.“ Išties jaunystė tas metas, kurio ilgisi seni, o jauni net negalvoja, kad ji
vieną dieną baigsis.
II. Jauno žmogaus siekiai Maironio, Juozo Apučio ir Mariaus Katiliškio kūryboje.
1. Maironio kūryboje jaunas žmogus kviečia kovoti dėl tėvynės gerovės:
a) „Pavasario balsai“ išspausdintas 1895 m., jame Maironis herojinę praeitį sujungė
su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta
tarp kitų Europos tautų.
b) Lyrinis „aš“ – stipri, savarankiška asmenybė. Jis maištingas, jo jausmai audringi,
o tai bene ryškiausi jaunystės ženklai. Pabrėžiama skausmo, kančios reikšmė.
c) Apibendrinant jauno žmogaus siekius Maironio kūryboje matyti, jog jis siekia
gerovės visai tautai ir tik tuomet sau.
2. Juozo Apučio kūryboje jaunas žmogus sieka naudos tik sau ir negalvoja apie kitus:
a) Novelė „Laikrodžio dūžiai“ yra labai stipri emociniu ir psichologiniu aspektu.
b) „Jis sakydavo: mano idealas toks – jei šiandien gaučiau telegramą, kad mirė
tėvas ar motina, o būčiau nusipirkęs į stadioną bilietą, pirmiausia nueičiau į
rungtynes, o jau paskui važiuočiau laidoti“.
c) Benas suvokia savo silpnumą prieš jaunuolius, kurie yra daug fiziškai stipresni,
tačiau dvasioje nuskurdę ir pernelyg silpni: „Jis dabar liūdnai sau kalbėjo pats
esąs, ko gero, niekšas, kad neturi tokio stipraus pagrindo po kojomis kaip anie“.
3. Marias Katiliškio romane - jaunas žmogus gali norėti pasiekti dideles aukštumas,
bet vienintelis dalykas, kurį pasiekia – dugnas:
a) Du meilės trikampiai: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų –
naivios, švelnios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos, o šioji bando
išlaviruoti tarp dviejų vyrų – nemylimo sutuoktinio Petro Doveikos ir sielą
pažadinusio Tiliaus.
b) Agnė – „pati gražiausia pavasario apraiška“, siekia meilės.
c) Monika apibūdinama tarsi ugnis, kuri viską pasiglemžia su savimi. Ji sieka
naudos tik sau, negalvodama apie kitus.
d) Tilius – troško turėti pasaulį sau po kojomis.
III. „Mūsų kelias – ne švelni žolė. Tai kalnų takas su daugybe uolų. Bet jis veda aukštyn,į
priekį, link saulės“ (Ruth Westheimer)

Šaltiniai:
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1065
http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/145-aputis-juozas
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1264
„Kokie jauno žmogaus siekiai vaizduojami literatūroje“
(Maronis, Juozas Aputis, Marius Katiliškis)

Popiežius Pranciškus I yra sakęs: „Jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o
pensininkas.“ Išties jaunystė tas metas, kurio ilgisi seni, o jauni net negalvoja, kad ji vieną dieną
baigsis. Jaunas žmogus gyvenime vadovaujasi ne protu, bet jausmais. Viską daro impulsyviai,
nepagalvodamas apie galimas pasekmes. Reikia nepamiršti naivumo – tai viena iš didžiausių
jaunystės problemų. Visgi būna ir tokių atvejų kai jaunas žmogus subręsta daug greičiau nei kiti ir
tokiu būdu geba įkvėpti daryti gerus dalykus. Šiandien norėčiau plačiau apžvelgti jauno žmogaus
siekius lietuvių literatūroje, o konkrečiai aptarti Maironio, Juozo Apučio ir Mariaus Katiliškio
kūrybą šia tema.
Pradėsiu nuo žymiausio Tautinio atgimimo atstovo – Jono Mačiulio – Maironio. Eilėrašiuose
jaunas lyrinis subjektas kviečia tautiečius nepasiduoti kovojant dėl tėvynes. Pats Maironis gimė
1862 m. likus dviems metams iki spaudos draudimo laikotarpio. 1884 m. įstojo į Kauno kunigų
seminariją. Po keturių metų išvyko tęsti mokslų į Peterburgą, ten parašė nemažai eilėraščių, pradėjo
pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs gimnaziją dėstė Kaune, vėliau Peterburge. 1909 m. grįžo
į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Svarbiausias jo literatūrinis palikimas –
poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ išspausdintas 1895 m. „Pavasario balsuose” Maironis herojinę
praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp
kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su
šventomis vietomis. Lietuvos laikas – nuo atsimenamos praeities iki dabarties. Nepamirštami ir
asmeniniai žmogaus išgyvenimai, savita dvasinė patirtis. Lyrinis „aš“ – stipri, savarankiška
asmenybė. Jis maištingas, jo jausmai audringi, o tai bene ryškiausi jaunystės ženklai. Pabrėžiama
skausmo, kančios reikšmė. Daugelyje eilėraščių Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti
suprastam, įvertintam. Didelę kančią jam kėlė tai, jog Lietuva nebuvo laisva valstybė. Tautos
atgimimą jaučia kaip esminių permainų laiką. Vis dėlto poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai,
bet ir kas jaudina individą, kas asmeniškai išgyventa. Lyrinis subjektas jaučiasi vienišas: „Einu
nesuprantamas vienu keliu/Be draugo, ir nieks nepalydi“. ( Eil. „Ko siekiu ir alkstu“ ) Jis ilgisi
artimo draugo, mylinčios širdies, trokšta visiškos idealybės. Eilėraščių žmogų taip pat labai
skaudina gyvenimo laikinumas, trapumas. Paskutinius Maironio gyvenimo dešimtmečius apkartino
nusivylimas: intrigos sutrukdė tapti vyskupu, jaunoji poetų karta išėjusi Maironio mokyklą, jo
poeziją ėmė vertinti kritiškai ir vis labiau stengėsi nuo jos pabėgti. Taigi, apibendrinant jauno
žmogaus siekius Maironio kūryboje matyti, jog jis siekia gerovės visai tautai ir tik tuomet sau.
Juozo Apučio kūryboje jaunas žmogus sieka naudos tik sau ir negalvoja apie kitus. Juozas Aputis
– vienas pirmųjų sovietmečio rašytojų Lietuvoje, pradėjęs ieškoti giluminio ryšio tarp individo ir
Dievo kūrinijos, bendrumo šilumos tarp žmonių. Kartu jis ir iškiliausias sovietinio laikotarpio
modernios psichologinės novelės autorius. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto
dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos,
sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir žmonėmis. J. Apučio novelė lietuvių literatūroje
reikšminga ne dėl kūrybinių ieškojimų ar modernizmo bandymų. Jos meninio savitumo esmė – aiški
autoriaus dorovinė pozicija, etinis žmogaus vertinimas, humanistinio dvasingumo įtaiga. Novelė
„Laikrodžio dūžiai“ yra labai stipri emociniu ir psichologiniu aspektu. Autorius čia atveria žmogaus
vidinę būseną, kai yra netenkama artimiausių ir mylimiausių žmonių. Vidinė sumaištis, liūdesys,
skausmas, bejėgiškumas – visi šie jausmai susipina novelėje. Kūrinyje parodoma, jog tai, kas vyksta
kitiems, kas nėra susiję su pačiu tavimi, dažnai žmonių yra nesuvokiama ir neįvertinama. Kito
skausmas, nelaimės atrodo tokios tolimos ir nereikšmingos, kol nesusiduri su jomis pats: „Kol viso
to žmogus neturi, kol nepatiri, atrodo tiesiog neįsivaizduojama, neįmanoma“. Kūrinyje atsiskleidžia
ir jauno, nesubrendusio žmogaus nevertinimas to, kas yra šalia, visiškas nesuvokimas kito jausmų,
jaunatviškas naivumas ir susvetimėjimas su pasauliu: „ Jis sakydavo: mano idealas toks – jei
šiandien gaučiau telegramą, kad mirė tėvas ar motina, o būčiau nusipirkęs į stadioną bilietą,
pirmiausia nueičiau į rungtynes, o jau paskui važiuočiau laidoti“. Tokia pasaulėžiūra ryški ir
epizode, kuriame pagrindinis novelės veikėjas, pamatęs nutrenktą moterį, vietoj to, kad suvoktų šios
nelaimės mastą ir reikšmę artimiesiems, piktdžiugiškai džiaugiasi, jog tai ne jo motina. Kyla
klausimas, ar iš tiesų šis jaunų žmonių nužmonėjimas, sakralumo atsisakymas gyvenime yra toks
nereikšmingas, ir, ar išties likimas nepamoko tų, kurie iškelia save aukščiau už kitus, paniekina
vertybes, kurios buvo diegiamos į jų širdis? Autorius pateikia atsakymą novelės pabaigoje. Beno
žmonos ir dukrelės kapą išniekina toks pat jaunimas, tai tampa tarsi grįžtamuoju ryšiu. Kuomet
Benas stengiasi apginti tai, kas jam švenčiausia, ir jam tai nepavyksta, jis pajunta, koks bejėgis ir
nereikšmingas yra žmogus. Jis suvokia savo silpnumą prieš jaunuolius, kurie yra daug fiziškai
stipresni, tačiau dvasioje nuskurdę ir pernelyg silpni: „Jis dabar liūdnai sau kalbėjo pats esąs, ko
gero, niekšas, kad neturi tokio stipraus pagrindo po kojomis kaip anie“. Taigi, Juozas Aputis jauną
žmogų parodo kaip žiaurų, negalvojantį apie kitus ir siekiantį naudos tik sau.
Jaunas žmogus gali norėti pasiekti dideles aukštumas, bet vienintelis dalykas, kurį pasiekia –
dugnas. Tokį paradoksą galima aptikti Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“.Trumpai
apie patį autorių: jo tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus, gimė jis itin svarbiais istoriniais metais,
1914. Išgyvenęs Pirmąjį pasaulinį karą, pokarį, Antrajam pasauliniui karui baigiantis buvo
priverstas palikti mylimą tėvynę. Savosios žemės praradimą Katiliškis išgyveno sunkiai. Suvokti jo
sielvartą padeda citata: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės“.
Rašytojas apsigyveno „antruosiuose“ lietuvių išeivių namuose JAV. „Miškais ateina ruduo“ kritikų
vadinamas vienu brandžiausiu rašytojo darbų, jame vaizduojamas tarpukario Lietuvos kaimo
gyvenimas, kai neva tai buvusiame „rojuje“ kažkas išsigimsta, žmonės vis labiau linkę atsiduoti
nuodėmei. Iš pirmo žvilgsnio pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės
trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų – naivios, švelnios Agnės ir
patyrusios, aistringos Monikos, o šioji bando išlaviruoti tarp dviejų vyrų – nemylimo sutuoktinio
Petro Doveikos ir sielą pažadinusio Tiliaus. Toks scenarijus nieko gero nežada, istorija nesibaigia
laimingai. Trumpai apie veikėjus ir jų siekius: Agnė – „pati gražiausia pavasario apraiška“. Ji tyra,
švelni, gyvenimo nenuskriausta septyniolikmetė. Beprotiškai įsimylinti Tilių, kuriuo šventai
pasitiki, o kaipgi galima netikėti, kai jis sugeba Agnę kilstelėti virš dangaus. Tačiau drauge vadinta
Monika negali atsispirti Tiliui, kuris pamažu ima tolti nuo Agnės. Supratusi esanti išduota, mergina
tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savyje. Jos viduje prabunda noras keršyti, bet tam Agnei
pritrūksta drąsos. Vienintelis žingsnis, kurį ji žengia, tai užsimena Doveikai apie žmonos
neištikimybę. Motinos prašoma Agnė išvyksta gyventi į miestą, pas tetą. Vienintelis dalykas, kurio
ji siekė – meilės, bet dėl jos kovoti jai pritrūksta ryžto. Monika kaime jaučiasi kaip kalėjime, lyg
„įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama.“ Monika
nesijaučia saugi, galbūt todėl sutinka tekėti už senio Doveikos, kuris valdo sėkmingą Basiuliškių
ūkį ir gali suteikti jai visą materialinę gerovę. Susipažinusi su samdiniu Tiliumi, ji nesugeba
numalšinti savo jausmų. Monika apibūdinama tarsi ugnis, kuri viską pasiglemžia su savimi. Ji sieka
naudos tik sau, negalvodama apie kitus. Monika be jokios sąžinės graužaties išduoda savo vyrą, o
tai buvo nauja ir stebėtina lietuvių literatūroje. Begalinis atsidavimas šeimai Monikai neaktualus,
jos likimas yra tragiškas, už šią nuodėmę ji sulaukia vyro keršto. Tilius – troško turėti pasaulį sau
po kojomis. Nenorėjo sunkiai dirbti, siekė pareigų mieste. Tačiau pakliuvęs į meilės pinkles
atiduoda savo likimą į Monikos rankas. Ji viską nusprendžia už jį. Taigi, romane „Miškais ateina
ruduo“ jaunas žmogus pirmiausia siekia meilės, gero ir lengvo gyvenimo bet kokia kaina.
Apibendrinant Maironio, Juozo Apučio ir Mariaus Katiliškio kūryba apie jaunus žmones. Matyti,
jog jie turėjo begales svajonių, kurių išsipildymu šventai tikėjo. Skaudi realybė tarsi puolė iš pasalų
ir su savimi kartu nusinešė visas gražiausias mintis. Paradoksalu, bet tokį likimą išgyvena ne vienas
jaunas žmogus net ir dabar. Tačiau kaip sakė žymi Amerikos daktarė Ruth Westheimer: „Mūsų
kelias – ne švelni žolė. Tai kalnų takas su daugybe uolų. Bet jis veda aukštyn,į priekį, link saulės“.