Vaikystes pasaulis j.

apucio kuryboje
Vaizduojamas paprastos seimos gyvenimas. Vaikas gyvena kartu su savo sergancia motina. Martyno
tevas mires, tai jam tenka tevo vaidmuo seimoje. Martyno ir jo motinos rysiai yra stiprus. Sunus priziuri
sunkiai sergancia motina, kankinasi stebedamas kancia. Motina bijo audros, jaudinasi del Dobiles.
Martynas dar jaunas, todel bijo zaibu, jis noretu, kad salia jo butu tevas, ji paguostu ir nuramintu. Vaikas
dar jaunas, svajoja, domisi ir troksta pamatyti, kas yra “uz priartejusio horizonto.”
Vieniša sodyba
Apsakymo autoriui rupi zmogaus nezinomybe, sugebejimas istikus nelaimei nepasiduoti ir neieskoti
kaltu. Anot Apucio, zmogaus verte galima ivertinti, jam susidurus su problemomis. Moteris sugebejo
atsitiesti po sudetingu gyvenimo etapu, pamirso visas nuoskaudas. Rupinasi savo buvusiu vyru, ji slaugo
ir veza vaistus. Moteris irodo, kad ji yra stipri dvasiskai. Pasakotojas noredamas atsilyginti moterei uz
atviruma ir padeti jai iskenteti netekti prasimano istorija apie mergaite. Sis atsiminimas svarbus
pasakotojui del to, kad. Geltonos pienes simbolizuoja
J. Apučio kūrybos apibendrinimas
Dėl tematikos Juozas Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miesto apsakymų veikėjai inteligentai yra
išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su tėviške, kurioje gavo pirmąsiastikrumo ir žmoniškumo pamokas.
Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje
gyvenančio žmogaus dvasiospraradimus .Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto
akivaizdoje motyvas. Jam rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio
pasirinkimo,vidinės stiprybės išmėginimo situacijos. Apučio veikėjai skausmingai jaučia bėgantį laiką,
suvokia, kad kaita yra neišvengiamas gyvenimo dėsnis, kuriam žmogus negali pasipriešinti. Kitados
patirti ir vėliš naujo išgyvenami dalykai padeda suprasti, kas esi dabar ir ko gali iš savęs laukti rytoj.
Labai svarb atmintie galia,vaikystės ir jaunystės išgyvenimai padeda susigaudyti pakitusiame pasaulyje.
Autobiografiniai elementai lemia Apučio vaizduojamo pasauliotikroviškumą, emocingą kalbėjimą, atvirą
įvykių vertinimą.

Romualdas Granauskas

Prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas. Apsakymų rinkiniuose ,,Medžių viršūnės“

(1969)
Ir ,,Duonos valgytojai“ (1975). Granauskas daugiausia vaizduoja kaimo žmonių gyvenimą,
nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Žmogaus gyvenimas paklūsta didžiajam būties dėsniui
ateina laikas žmoguipražysti ir laikas mirti. Rinkinyje „Duonos valgytojai" dėmesys sutelktasi senosios
kartos gyvenimą, kurį autorius vaizduoja kaip nykstančios agrarinės kulturos ritualą. Į pasitraukiančios
kartos žmogų, naikinamạžemdirbio dvasinį pasaulį įdėmiai įsižiūrima novelių apysakoje „Bružas"
(1987).Atsisveikinimo su senuoju lietuviško kaimo gy-venimo būdu tema plėtojama ir apysakoje
“Gyvenimas po klevu”(1986). Apysakoje vaizduojama vienišos senutės, melioracijos nukeldinto kaimo
paskutinės gyventojos, kelionė į gyvenvietę atsiimti pensijos ir grįžimas namo. Tai minties kelionė per
savo ilgą gyvenimą, tiksliau, pertrijų kartų - vyro, sūnaus, anūko - gyvenimus. Skirtingų siužetų
kūriniuose Granauskas kalba apie amžinuosius gyvenimo dėsnius, gyvybės galią, buties esmę, kuri nėra
paaiškinama, o tik intuityviai atpąžistama aplinkos daiktuose. Kuriamas pasaulis tik iš paviršiaus atrodo
tikroviškas: už konkrečių buities vaizdų veriasi poetiška ir mistiška nematoma pasaulio pusė.