Ar klaidos padeda rasti tikraji kelia?

Sakoma, kad klysti – žmogiška ir nė vienas iš mūsų nesame apsaugotas nuo klaidų. Kartais
tos klaidos mums apkartina gyvenimo džiaugsmą, tačiau retkarčiais klaidos padeda pakeisti
požiūrį į aplinką, žmones ar net atrasti kanors nauja. Gyvenimas – daug nusivylimų,
praradimų, džiaugsmų ir pakilimų kelias. Žmogų jis neretai atveda į sudėtingą kryžkelę, kai
nepaprastai svarbu pasirinkti teisingą kryptį. Kiekvienas žmogus dažnai klysta ir mokosi iš
savo ar kito žmogaus klaidų.Vieni tai daro tyčia, kiti klysta nenorėdami, tačiau klaidos
dažniausiai turi pasekmiu, kurių negalima ištaisyti, todėl žmogui tai kainuoja labai daug.
Pripažinti savo klaidas nėra lengva, nes žmonės dažniausiai bijo aplinkinių reakcijos. Jie
nenori būti atstumti brangių žmonių, išsigąsta būti kritiškai įvertinami ar net likti vieniši. Jiems
atrodo, jog niekas jų nesupras ir negalės padėti ipamirsti padarytų klaidų.

Tie, kurie nuolatos klysta , skaudina brangius žmones, kartais net nepastebi kokiu neteisingu
sprendimu padaro. Jie priverčia kentėti kitus dėl jų neapgalvotų veiksmų. Apie tai rase -
Vincas Kreve – vienas zymiausu XXa. Pirmosios puses lietuviu dramaturgu, prozininku
dramoje “Skirgaila”.

Trecioje dramos dalyje “Paluzusios sielos” vaizduojamas Onos Duonutes prievarta tapusios
Skirgailos zmona ir Lietuvos kunikaikscio konfliktas. Ona Duonute atstumia Skirgaila
nekreipdama demesio I jo gerus ketinimus. Pokalbio pradzioje atsiskleidzia kunigaikstytes
nusivylimas. Kunigaikstyte kalba piktai ir drasiai, atsiskleidzia kaip ori ,nenuolanki moteris
nekencianti prievartos . Skirgaila siekia meiles ir supratimo, bando paaskinti kad jai reikia
susitaikyti su realybe, jis jos praso nebuti ziauriai ir nesielgti su juo piktai. Matydamas Onos
Duonutes priesiskuma kunigaikstis pasisaipo is jos naivumo, nes kunigaikstyte mananti kad
vokieciai nori ja uzstoti. Deja, realybe yra kitokia: ir vokieciai ir lenkai siekia tik asmenines
naudos. Toks ju elgesys Skirgailai nepriimtinas, nes jam svarbu issaugoti valstybe, o ne
karaliaus karuna. Skirgaila parodo kad jis nepalenkiamas, laisvas valdovas ir del menku
asmeniniu tikslu ir vieno zmogaus, tai yra Onos Duonutes interesu, savo isitikinimu
neatsisakys. Kunigaikstytes Skirgailos zodziai neitikina, ji teigia, kad yra kilniu riteriu kurie
pasiryze del jos aukoti gyvybe. Tokie akiplesiski Onos Danutes zodziai izeidzia valdova.
Kunigaikstytes zodziai kad ji jei tik galetu pasirinktu Keleri isiutina Skirgaila ir jis pazada
zmongai padovanoti riterio galva. Kunigaikstis elgiasi kaip despotas, pazemintas orumas
uzgozia sveika prota ir virsta ziaurumu. Keleris pasiaukoja del Onos Duonutes garbes:
neisduoda, kad buvo kunigaikstytes miegamajame ir leidziasi uzkasamas gyvas, todel
Keleris moraliskai yra stipresnis uz Skirgaila nes geba nepaisiti asmeniniu interesu ir mirti
del kitu. Sioje dalyje kaip ir visoje dramoje Skirgaila irodo kad jo siekiui kilnus taciau
pasirinktos netinkamos priemones: pyktis, kerstas, prievarta. Nors mano esas tvirtas, taciau
giliai sirdyje troksta aplinkiniu palaikymo ir meiles. Skirgaila nesugeba prisitaikyti kintanciame
pasaulyje. Didziausia jo tragedija ta, kad kunigaikstis nesUvokia jog tvirta valstybe galima
sukurti tik laikantis bendru morales normu. Pamynes amzinasias verybes Skirgaila pralaimi ir
kaip zmogus ir kaip valdovas. Tragedijos pabaigoje Skirgaila lieka pralaimejas, nes taip ir
nerado kelio nei sau, nei tautai, be to, jis prarado ne tik artimiausius zmones bet ir
vertingiausias asmenybes bruozus: riteriskuma, gebejima tramdyti aistras, aukotis del kitu.
Taigi zmones darydami klaidu daznai neranda tinkamo kelio nei sau, nei kitiems.

Klaidu daro ivairaus amziaus individai, todel, kad nusizengimu isvengti neimanoma. Nors
jaunu zmoniu klaidos dazniausiai buna nedideles, taciau tai jiems padeda atrasti tinkama
kelia ir is ju pasimokyti. Apie maza berniuko padaryta klaida rase J.Biliūnas- XIXa. Pabaigos
XXa. Pradzios rasytojas, realistas, psichologines, lyrines lietuviu prozos pradininkas noveleje
“Kliudziau”. Biliunas vadinamas lyrinio pasakojimo prozos pradininku, nes demesi sutelkia I
vidini konflikta, o ne isorini. Novele “Kliudziau” pasizymi Meistriška forma ir humanistinėmis
idėjomis. Pasakojime vyrauja ne įvykis, ne išorinis konfliktas, ne tikrovės vaizdas, o veikėjo
mintys ir išgyvenimai, jų raida. Novele yra apie ivyki, kuris nutiko berniukui ir sukrete ji visam
gyvenimui. Kurinyje vyrauja glaustas pasakojimas, pasirenkamas netiketas vaizdavimo
objektas – maza katyte. O vaikas, pasitikintis savo jegomis, prisiskaites Kuperio romanu,
jauciasi kaip skaitytu knygu herojus. Nors fizinis katytes vaizdas atgrasus, vis delto ji
vaizduojama glezna, miela, maza, toki paveiksla sukurti padeda liudnos akys ir balta katytes
spalva. Noveleje kalbama pirmuoju asmeniu, tai kuriniui suteikia nuosirdumo ir jautrumo, nes
veiksmas yra matomas mazo berniuko akimis. Mazas berniukas nusove nedidele balta
katyte, kuri buvo niekam nereikalinga palikta patvory. Noveleje “Kliudziau” didziausias
demesys yra skiriamas ne ivykiamas o vidiniam pasakotojo pasauliui. Smulkiai aprasomi
veikejo jausmai, kad kiekvienas beskaitydamas si kurini galetu pajausti tai ka jaute tas
mazas berniukas nuzudes katyte. J Biliunas vaizdavo sumisusio berniuko pasauli, ispradziu
– jo didvyriskuma, o veliau – vaikiskuma ir jautruma. Pasautos katytes vaizdas taip sukrete
berniuka jog jis kelias dienas nedriso iskleti kojos is namu, o paleista strele i balta menka
katyte - tai vienintelis suvis berniuko gyvenime: “Tai buvo mano vienintelis suvis, bet
laimingas”. Taigi kartais padaraytos klaidos padeda zmogui ne tik is ju pasimokyti bet ir
atrasti tikraji kelia.
Žmonės nuolat priima skubotu sprendimu, elgiasi neapgalvotai, neprotingai ir pridaro
begalybe klaidų. Nors klaidos dazniausiai buna nedideles, taciau kaikuriu ju neimano istaiysti
Apie tai rase M. Katiliskis xxa. Autorius, igimto talento rasytojas, teses Vaizganto ir V.Kreves
tradicijas, del antrojo pasaulinio karo pasitraukes is Lietuvos ir Cikagoje ikures lietuviska
sodyba Romane “Miskais ateina ruduo”. Romane vaiduojami zmones, kurie gyvena gamtos
ritmu. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų
laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai
rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka
mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią. Pagrindinis kurinio veikejas - Tilius,
darbstus, jaunas, svajojantis dirbti pasienio policijoje. Tiliaus charakteris ir likimas
skleidziamas nuolatinio nerimo ir itampos situacijose, reikalaujanciuose apsispresti bei
pasirinkti. Pavasarejanciame miske TIlius dirba su medkirciais, taciau tai laikinas darbas:
vaikinas laukia kvietimo I valdiska tarnyba, deja, gindamas Agne isivelia I mustines ir
praranda teisia dirbti pasienio policijoje. Po sio ivykio isidarbina pas turtina ukininka Doveika
kuris yra nemegiamas kaimynas del to, kad nieko neturedamas tapo turtingiausiu apylinkes
zmogumi. Vos Tilius pradejo dirbti Doveikos ukyje, ji iskarto pastebejo Monika ir netrukus

2
isimylejo. Pamaciusi stipru, isvaizdu darbininka Tiliu, ukininko zmona Monika pajunta
gaivaliska potrauki jam ir nesuvaldziusi aistros suvilioja jaunuoli. Tilius atsiduria tarp naivios
ir nuosirdzios Agnes bei subrendusios ir aistringos Monikos, o pati Monika tarp seno
nemylimo vyro Doveikos ir Jaunuolio Tiliaus. Kuria pasirinkti – Agne ar Monika –Tiliui
issisprendzia be pastangu – laimi stipresne, agresivesne, o Tilius bejegis susidoroti su savo
geismu. Nors apemusia aistra Tilius jaucia kaip beda, nelaime, jis nieko nedaro, tik laukia ir
viska nuolankiai priima. Jaunas darbininkas pazadina moters jausmus. Tiliaus ir Monikos
meile pagrista aistra ir geismu, viska uzvaldanti jie priversti slepti jausmus nuo Monikos vyro.
Naivioji Agne suzinojusi apie Tiliaus romana pasiduoda likimui ir isvyksta is kaimo, o
besitesiantis romanas tarp Monikos ir Tiliaus tampa prazutinkas, nes galu gale Doveika
suzinojo apie zmonos neistikimybe ir spontaniska imasi neapgalvoto viksmo – Kersto. Taigi,
neapgalvoti ir neprotingi sprendimai lemia klaidas, kurios tik gramzdina, nepadeda rasti
tikrojo kelio.

Apibendrindama galiu teigti, kad klaidu darymas nepadeda rasti tikrojo kelio, nes dauguma
zmoniu net ir padare nusizengimu nesuvokia to ar net neisko iseities pakeisti situacija, kita
vertus, buna klaidu kurios atveda I blaivu prota ir leidzia pasirinkti tinkama kelia sau.

Autorius kuryboje gilinosi I tautos islikimo, zmogaus buties egzistencinius klausimus.

Dramoje ypac svarbus istorinis kontekstas ir zmogaus isgyvenimai, sprendimai ribinese
situacijose. Psichologineje neoromantineje dramoje Skirgaila atsigrezima I viduramziu
Lietuva ir sunkia valdovo situacija: kunigaikstis Skirgaila turi diplomatiksai elgtis su vokieciu
riteriais ir lenkais, nes Lietuva vis dar tikinti pagoniu dievais jau yra pakrikstyta. Kunigaikstis
kuriam svarbiauisas Lietuvos likimas turi atsisakyti asmeniniu, religiniu ir moraliniu isitikinimu
del valstybes ineteresu. Deja, kilnus, patriotiniai Skirgailos siekiai yra sunkiai suderinami su
kitu zmoniu troskimais ir amzinosios vertybemis: meile, gyvybe, atjauta. Galimybė išsaugoti
vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai
suvokdamas savo sprendimų svarbą ( šito nereikia, galit ištrinti, bet jeigu trūks laiko, palieku,
gal panaudosit )