Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Iki XX a. lietuvių literatūroje retai pasitaiko vaiko vaizdavimo literatūroje. Dažnai vaikas buvo
nevertinamas kaip asmenybė, kadangi nebuvo naudingas visuomenei, nes negalėjo dirbti sunkaus
fizinio darbo. Taip pat manyta, kad vaikai mažai tesupranta, kadangi nėra įgiję gyvenimiškos patirties.
Tačiau XX a. pradėta suvokti, kad vaikai taip pat svarbi visuomenės dalis, todėl rašytojai pradėjo
literatūroje vaizduoti vaiką, jo išgyvenimus, jausmus. Taip pat vaizduotas ir vaiko pasaulis, nes jis
daro didelę įtaką vaiko savijautai ir vystymuisi. Tamsų ir stingantį meilės vaiko pasaulį vaizduoja
realistas Jonas Biliūnas novelėje „Joniukas“, o neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename
dvare“ vaizduoja šviesų ir kupiną meilės vaiko pasaulį.

Jonas Biliūnas, XX a. pr. rašytojas realistas novelėje „Joniukas“ vaizduoja niūrų vaiko pasaulį.
Jono Biliūno, lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininko kūrybai būdingas psichologiškumas.
Savo kūriniuose jis gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir jų išgyvenimus. Psichologizmas būdingas ir
novelei „Joniukas“. Kūrinyje yra vaizduojamas Joniuko, 6 metų vaiko, gyvenimas. Berniukas gyvena
skurdžioje trobelėje kartu su pamote ir mažu broliuku. Joniuko tėvas yra iškeliavęs, tačiau kur,
berniukas nežino. Jis tik atmena, kad tėveliui išvažiuojant, jis stipriai verkė. Sielvartą, kurį tuo metu 
jautė Jonelis, Jonas Biliūnas vaizdingai perteikia palyginimu: „jo mažą širdelę tarsi replėmis kas
krūtinėje suspaudė.“ Nors berniukas labai myli tėvelį, motutės jis prisibijo. Joniukas mato, kad motutė
broliuką myli labiau nei jį. Čia galima pastebėti Realizmo bruožus. Realistai savo kūriniuose siekė
visapusiškai atskleisti tikrovę, išryškinti tipiškus aplinkos ir visuomenės bruožus. Todėl ir Jonas
Biliūnas novelėje „Joniukas“ vaizduoją nepagražintą, neteisingą vaiko pasaulį, kuriame jis yra
skriaudžiamas ir išnaudojamas. Motutė skaudžiai baudžia Joniuką, visados jį bara, skundžiasi
ateinančioms ją aplankyti moterims, kad berniukas tik duoną dykai valgo, nieko nedirba. Nuo tokių
kalbų Joniukui drebėjo širdelė krūtinėje. Autorius, aprašydamas baimę, kurią tuo metu jautė vaikas,
vartoja palyginimą „žiūrėjo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom akelėm“. Norėdama iš vaiko išgauti
naudos, motutė nutarė atiduoti berniuką piemenauti. Joniukas, pamatęs ūkininką duodant motutei
pinigus, suprato, kad jam reikės palikti namus ir išvažiuoti kartu su nepažįstamu dėde. Berniukas iš
sielvarto apsiašarojo. Joniukui atsidūrus už namų ribos jo pasaulis prisipildė baimės dar daugiau.
Ūkininko žmona baudė berniuką už kiekvieną nusižengimą. Pavyzdžiui, kai Joniukas ganydamas
žąsis dvi iš jų pametė, šeimininkė berniuką žiauriai sumušė: „O ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir
duoda, duoda.“  Vaikas patyręs tokią skriaudą ir baimę pradeda raudoti: „Nuo išgąsčio ir ašarų jam
kvapą užgniaužia.“ Berniukas šį skaudų įvykį gal būtų ir pamiršęs, jei kitą dieną ūkio šeimininkas
nebūtų Joniuko primušęs dar kartą, dėl to , kad tas žaidė su vaikais, o ne ganė žąsis. Berniuko veidu
ir vėl pradeda tekėti karčios ašaros.  Taigi berniukas ir dar kartą patiria didelę nelaimę. Vaizduodamas
negailestingą, nesąžiningą Joniuko gyvenimą, Jonas Biliūnas siekė žadinti skaitytojų jausmus, nes
anot rašytojo, literatūros tikslas  - mokyti skaitytoją jautrumo.  Taigi Jono Biliūno novelėje „Joniukas“ 
vaizduojamas skriaudžiamo vaiko pasaulis yra niūrus, neteisingas.

Visiškai kitokį vaiko pasaulį vaizduoja XX a. pirmosios pusės neoromantikė Šatrijos Ragana (Marija
Pečkauskaitė) apysakoje „Sename dvare“: kūrinyje jis yra šviesus ir šiltas. Kūrinio pasakotoja ir
pagrindinė veikėja Irusia auga dvaro aplinkoje: sename, plačiame name, prie miegūsto tvenkinio,
naktį mėnulio ir žvaigždžių auksinamo, ir paslaptingo sodo. Dvaras apibūdinamas kaip „jaukus“ ir
„šiltas“ – šie epitetai rodo, kad jos gyvenamoji aplinka jai sietina su gerais prisiminimais. Jos pasaulis
visų pirma yra saugus. Saugumo jausmą Irusiai suteikia mamatė, ją nuramina, kai ši išsigąsta.
Viename kūrinio fragmente Irusia, perskaičiusi našlaitės mergaitės mamos mirties aprašymą, labai
išsigąsta, jai kyla baimė, kad mamatė ir kiti šeimos nariai irgi mirs. Irutės baimę parodo retoriniai
klausimai „Ar mūsų sielos, mamate, bus tokios pat, kaip mes? Ar mes galėsime pažinti kits kitą?“
Mamatė nutraukia savo darbą (antklodės siuvimą) ir pasisodina Irutę ant kelių bei paaiškina, kad
sielos, kurios žemėje buvusios geros, vėl susitiks pas Dievą rojaus sode. Tarp mamatės ir Irutės yra
artimas ryšys, tad vaikas nusiramina, pajunta saugumo jausmą, fragmento pabaigoje rašoma, kad
Irutės „mintys atsitraukė nuo baisių mirties paveikslų ir skrajojo ten, kame taip gražu“. Dar vienas
vaiko pasaulio bruožas kūrinyje – Irusia auga meniškoje aplinkoje. Dvare per šventes lankosi ponas
Jonavičius, kuris griežia violončele, o jam pianinu akomponuoja mamatė. Taip pat ir vaikai mamatės
skatinami muzikuoti – broliukas Nika groja skripkele, o Irusia dainuoja lenkiškas ir žemaitiškas dainas.
Dvare taip pat dažnai vyksta aukštuomenės susibūrimai, per kuriuos vyksta šokių vakarai, kuriuose
taip pat dalyvauja Irusia. Pasak rašytojos, menas yra „sielos išreiškimas“, skverbimasis į mistiškąjį
„anapus“, žiūrėjimas į viską amžinybės požiūriu, todėl taip akcentuoja jo svarbą vaikui kūrinyje.
Mergaitė taip pat ugdoma būti dora krikščione. Mamatė aiškina jai Katekizmo tiesas, taip pat moko
negailėti materialių dalykų – įtikina ją atiduoti mirusiai mergaitei Kazelei mėgstamą sijoną. Šatrijos
Ragana pabrėžia religijos svarbą kūrinyje, nes taip pat buvo atsidavusi krikščionė, užaugusi tikinčiųjų
šeimoje, net viena pirmųjų moterų Lietuvoje skleidusių naujausias katalikybės idėjas. Mamatė taip pat
skatina Irusią plėsti savo pasaulėžiūrą – leidžia eiti pas seną valstietę, vadinamą bobute, kuri
pasakoja vaikams lietuviškų pasakų. Taip plečiasi Irusios akiratis, nes ji mato aplinką ir už dvaro ribų.
Na ir galiausiai vaiko pasaulis yra vaizduojamas kaip kupinas gamtos grožio. Tai atsispindi fragmente,
kai visa šeima gegužės dieną vaikšto po daubą. Nors mamatė sako, kad jų krašte daug rūko ir šalčio,
bet saulei prašvitus dauba vaikams tampa stebuklinga vieta. Jos aplinka apibūdinama epitetais „žaliai
sidabrinių rugių“, „mažutis upelis“, „smaragdinis konvalijų žalumas“. Ši aplinka Irusiai stebuklinga, ji
įsivaizduoja joje gyvenančią paslaptingą žynę. Šatrijos Ragana ir pati augo dvaruose, apsuptuose
gamtos, senų parko medžių, tad gamtos grožio svarbą vaiko pasauliui vaizduoja ir šiame kūrinyje.
Apskritai kūrinyje daug biografiškumo – rašytoja įterpia savo gyvenimo faktus į kūrinį, taip
pasakojimas tampa realistiškesnis ir artimesnis. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“
vaiko pasaulis yra saugus, vaikas auga meniškoje ir dvasingoje aplinkoje bei apsuptas gamtos.
Vadinasi, galime teigti, kad XX a. pr. lietuvių rašytojų kūriniuose vaiko pasaulis vaizduojamas
skirtingai. Jono Biliūno novelėje „Joniukas“ vaiko pasaulis vaizduojamas niūrus, nesąžiningas. Tuo
metu Marijos Pečkauskaitės apysakoje „Sename dvare“ vaiko pasaulis yra šviesus, kupinas meilės ir
rūpesčio.
Agnė Kodytė, Miglė Andriukaitytė, III f