Jonas Biliūnas XX a. pr.

lietuvių rašytojas realistas novelėje „Ubagas“ atskleidžia

nereikalingo žmogaus dramą. Jono Biliūno, lietuvių lyrinės ir psichologinės prozos pradininko
kūrybai yra būdingas subjektyvus kalbėjimo būdas. Tai iš dalies lemia viena svarbi lyrinės
prozos savybė – psichologiškumas. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja
psichologines būsenas. Apysakoje „Ubagas“ yra gilinamasi į ubago Petro Sabaliūno vidinį
pasaulį, kuris sūnaus išvarytas iš namų yra priverstas elgetauti. Ši skaudi nelaimė seneliui
sukelia moralinę kančią. Atėjęs į pasakotojo namus, Sabaliūnas pradeda kalbėti poterius.
Tačiau pasakotojas pastebi, kad kalbėjo jisai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas : senelis
kalbėjo tyliai, drebančiom lūpom, o jo balse keleta kartų suskambėjo apmaudo ir baisios
nelaimės styga. Per jo išdžiūvusi veidą tekėjo karčios ašaros. Užsimezgus pokalbiui tarp
pasakotojo ir Sabaliūno , paaiškėja, kad senelis sielvartauja dėl savo esamos padėties – jam
sunku būti elgeta: „ - Kaip neraudoti ? – tarė ant galo senelis, - sunku pakiemiais pirmą kartą
vaikščioti“. Sabaliūnas taip pat pergyvena dėl sūnaus, kurį besąlygiškai myli, likimo, kadangi jo
vaikai matydami kaip senelis yra išvaromas iš namų, kažkada gali išvaryti ir savo tėvą,
Sabaliūno sūnų. Pasakotojui pagailo ubago, taigi jis davė seneliui duonos riekę. Jis matė kiek
skausmo, kiek jausmų ubagui sukėlė pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimų rankų išprašytas.
Sabaliūnas žemai nulenkė galvą, slėpdamas nuo pasakotojo savo veidą, padėkojo drebančiu
balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną.