Dažniausia novelėse yra pagrindinių veikėjų charakterio bruožai, kūno kalba.

Veikėjų paveikslai -
veikėjas, pasižymintis individualiais ypatumais, elgesio, psichologinių savybių įvairove. Tai kokie Jono
Biliūno novelėje „Lazda“ yra veikėjų paveikslai?

Kūrinyje veikėjų paveikslas yra apsakomas realistiškai ir sunkus. Kitą vertus vaizduojami ir šiame
pasakojimę. Rašytojas šioje novelėje dėmesį pirmiausia kreipia į žmogų ir jo išgyvenimą, nesirūpindamas,
kuriam luomo sluoksniui tas žmogus priklauso. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo baudžiavos metus.
Novelėje tėvas padeda savo ponui po pralaimėtų turtų ir netektos pastogės. Nors ir tėvas galėtu pasielgti
taip kaip su juom elgėsi, bet keršyti silpnesniam ir bejėgiui esančiam jis nenori. Tėvas suteikia pastogę
Dumbrauckui. Ir išmokino vaikus lenkų kalbos nors ir buvo be pasigailėjimo. Prieš Išvažiuodamas
Dumbrauckas tėvui paliko obelinę lazdą, su kuria jį sumušė taip, kad net tris savaites išgulėjo lovoje o,
vaikui stalelį. Tėvas padėkoja susigraudinęs paima lazdą ir ilgai varto jį svo rankuose, o į savo vaikus
liūdnai šypsodamasis pakelę akis ir pasakoja ką jam šitoji lazdą primena. Pasakodamas tėvas paaiškina
kad suklysti savo poelgių galima. Aš manau, kad šiame pasakojime vaizduojamas lietuvio valstiečio
(kaimiečio) dvasią, žmogišką elgesy ir greitai užmirštą patirtą skriaudimą, geranoriškai paselgti negu
keršyti, atleisti priešams. Taip pat šioje novelėje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliuj
negu detaliam aprašymas aplinkos.

Apibendrinant galima sakyti, kad baudžiavos laikais buvo smurtas prieš valstiečius, pažeminimai,
išdavystes. Aš manau, kad ir šiandien susiduriama su tokiu elgesiu prieš žmones.
Dažniausia novelėse yra pagrindinių veikėjų charakterio bruožai, kūno kalba. Veikėjų paveikslai -veikėjas,
pasižymintis individualiais ypatumais, elgesio, psichologinių savybių įvairove. Tai kokie Jono Biliūno
novelėje „Lazda“ yra veikėjų paveikslai?

  Veikėjų paveikslas yra apsakomas realistiškai ir sunkus. Kitą vertus vaizduojami ir šiame pasakojime.
Rašytojas šioje novelėje dėmesį pirmiausia kreipia į žmogų ir jo išgyvenimą, nesirūpindamas, kuriam
luomo sluoksniui tas žmogus priklauso. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo baudžiavos metus. Novelėje
tėvas padeda savo ponui po pralaimėtų turtų ir netektos pastogės. Nors ir tėvas galėtu pasielgti taip kaip
su juom elgėsi, bet keršyti silpnesniam ir bejėgiui esančiam jis nenori. Tėvas suteikia pastogę
Dumbrauckui. Nors šis mokino vaikus lenkų kalbos nors ir buvo be pasigailėjimo. Prieš Išvažiuodamas
Dumbrauckas tėvui paliko obelinę lazdą, su kuria jį sumušė taip, kad net tris savaites išgulėjo lovoje o,
vaikui stalelį. Tėvas  padėkoja, susigraudinęs paima lazdą ir ilgai varto jį savo rankose,  o į savo vaikus
liūdnai šypsodamasis pakelę akis ir pasakoja ką jam šioji lazdą primena. Pasakodamas tėvas paaiškina
kad suklysti savo poelgių galima. Aš manau, kad šiame pasakojime vaizduojamas lietuvio valstiečio
(kaimiečio) dvasią, žmogišką elgesį ir  greitai užmirštą patirtą skriaudimą, geranoriškai paselgti negu
keršyti, atleisti priešams. Taip pat šioje novelėje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam
pasauliui negu  detaliam aplinkos aprašymui.

     Apibendrinant galima sakyti, kad baudžiavos laikais buvo smurtas prieš valstiečius, pažeminimai,
išdavystes, bausmės. Aš manau, kad ir šiandien susiduriama su tokiu elgesiu prieš žmones.