Tėvo paveikslas lietuvių literatūroje

Kaip teigia žymus britų poetas Džordžas Herbertas – „vienas tėvas yra daugiau nei šimtas
mokytojų“. Iš tiesų, tėvas yra neatsiejama šeimos dalis, nuo pat mažens diegiantis vaiko
vertybes. Anksčiau tėvai buvo laikomi savotiškais šeimos valdovais, reikalaujančiais pagarbos ir
visiško paklusnumo. Kita vertus, iš tėvo buvo tikimasi beribės meilės ir pasiaukojimo dėl savo
vaiko. Tėvui tenka gana sunki atsakomybė – būti autoritetu, nes tik tokiu atveju vaikai jaučia
pagarbą ir meilę vieni kitiems. Tačiau išlikti autoritetu visą gyvenimą nėra taip paprasta, nes net
ir tėčiai, kurie vaikystėje mums atrodo nepalaužiami herojai ir kuriems niekas nebaisu, yra
žmonės su savo privalumais ir silpnybėmis. Didelė tėvo svarba šeimoje atsispindi ne tik
gyvenime, bet ir kūryboje, tad ne išimtis yra lietuvių literatūra. Labai savitai tėvo paveikslą savo
kūryboje vaizdavo Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis ir Vincas Mykolaitis - Putinas.
Psichologinio realizmo bei lyrinės prozos kūrėjas, krikščioniškų vertybių puoselėtojas
Jonas Biliūnas novelėje ,,Ubagas” vaizduoja ramų, atstumtą, paslapčia kenčiantį ir sielos žaizdas
besigydantį tėvą. Šio kūrinio tema – skriauda, neteisybė. Parodytas nuskriaustas tėvas.
Iškeliamos vaikų atsakomybės, meilės ir pareigos stokos temos. Tėvo paveikslo neįmanoma
apibūdinti be jo santyko su vaikais. Vien tik kūrinio pavadinimas, kuris yra tik vienas trumpas
žodis, išduoda novelės tematiką bei problematiką. Žodis ,,ubagas” pasako, kad kūrinio tema yra
susijusi su socialinėmis žmonių problemomis – nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši
psichologinė novelė tikrai ,,ubagu” vadina iš namų išvytą senelį, o galbūt čia minimas yra
dvasios ,,ubagas” – sūnus, išvaręs tėvą. Kūrinyje minimi du pagrindiniai veikėjai: jaunas,
susirgęs iš užsienio grįžęs studentas ir senas, savo sūnaus išvarytas iš savo namų „Ubagas“. Tai -
Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas
mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros tada, kai: “bičiuoliai nešykštūs ir
vienybei gyvena.” Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti.
Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje
turėjęs jaukų namą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado.
Novelėje aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir dabar,
kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau Petro balse nėra neapykantos, jam skaudu, kad linkėdamas
tik gero ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko. Pasakojime atskleidžiama didelė dalis
senelio gyvenimo, bet keliose eilutėse, parodoma kaip viskas greitai gali sugriūti, nepaisant kokį
sąžiningą gyvenimą turėjo asmuo. Petras visuomet visus prisimindavo, o sūnus atsilygina jam
nepakeliama moraline skriauda – išvarymu elgetauti. Kodėl tokia neteisybė įvyko, kodėl kitada
gyvenime nesinori atsilygint tuo pačiu – priimti, gerbti, maitinti bei kitaip paremti savo tikrą
tėvą. Petras Sabaliūnas patyręs tiek blogio ir skriaudų, išgyvenęs sūnaus nemeilę, tyliai savyje
kenčia ir savo sūnui atleidžia. Širdis jo didelė ir pilna meilės žmonėms, juk visą gyvenimą
mylėjo vaikus ir Petrui Sabaliūnui nesvarbu, kad jo vaikas, jo sūnus, jį išvarė elgetauti. Taigi,
realistas Jonas Biliūnas novelėje ,,Ubagas” tėvą vaizdavo atstumtą, patyrusį skriaudų, tyliai
kenčiantį, bet gebantį atleisti.
Lietuvių modernistinės krypties rašytojas Jurgis Savickis novelėje ,,Kova“ vaizduoja
neatsakingą, girtuokliaujantį tėvą. Kūrinyje parodoma skaudi vaiko kasdienybė. Jis dar mažas,
bet jau įžvelgia daugelį tėvo ydų: „Bet tėvas grituoklis!“ Dar labiau sumenkinamas tėvas, kai jį
pavadina ne šiaip girtuokliu, o papraščiausiu “girtuoklėliu.” Jis silpnavalis, kuris negali net
„bobos atsikratyti“. Priežastis įvardinama gana žiauriai ir tiesiai: „Dėl to, kad durnas!“ Tačiau,
jei duotų kas tėvui valią, jis būtų visai kitas žmogus, kuris mokėtų ir savo bobą suvaldyti, ir
nebegerti. Vaikas visa tai suprato, bet vis tiek siekė bei kovojo už savo įsitikinimus ir vertybes.
Tėvas yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką: „stukteldavo per
neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ Tiesiogine kalba vaikas pasakoja kaip
pusgirtis tėvas krečia visokias nesąmones ir ieško priekabių: „- Kas vakar vežimaičio ienas
sulaužė? <…> – Kokias ienas sulaužė? Kokių priekabių ieškai, kvaily?“ Tačiau berniukas dar
mažas ir myli savo tėvus, todėl atleidžia visokias skriaudas. Berniukas supranta, kad galima
išgerti, tačiau tik „su protu“ ir ne kasdien. Tada bus geriau, ne tik namuose, bet ir darbai bus visi
geriau nudribti: „Tuomet ir varpos švaresnės gali būti, ir paukšciams irose lengviau bus gyventi,
ir šieno pievose bus daugiau.“ Vaikas įžvelgė ne tik tėvo ydas, bet ir gerąsias savybes. Jis
motyvuodavo, kad tėvas grįžęs namo, pabaigęs dienos darbus dirbti, „uždainuodavo kokią
švelnesne meliodiją.“ Berniukui atrodė tai viena iš gerųjų tėvo savybių. Vaikas mato, ne tik tėvo
elgesio ypatybes, bet ir mamos. Sūnus, net žinodamas, kad mama nedora moteris, kaip ir visi
vaikai, „mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Nors jokio moralo J. Savickis novelėje
nepateikia, bet skaitytojui aišku, jog toks šeimos pavyzdys pasirinktas norint pabrėžti moralinių
vertybių stoką. Tėvo atsakomybės stoka ir alkoholio vartojimas ardo, žmonių santykius, stabdo
visuomenės pažangą. Taigi, Jurgio Savickio kūrinyje ,,Kova” vaizduojamas tėvas –
smurtaujantis, griežtas, girtuoklis.
 Modernizmo atstovas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame
romane „Altorių šešėly“ aprašo atstumiantį ir vaiko nuomuonės nepaisantį tėvą. XX amžiaus
pradžioje šeimoje turėti kunigą buvo didelė garbė, todėl pagrindinio romano veikėjo tėvai buvo
ne išimtis: jie visada vaizdavo savo sūnų kaip kunigą ir nuo mažens jį pratino prie šios minties,
neatsižvelgdami į tai, ko nori vaikas. Liudas Vasaris, augintas būti religingu ir nuolankiu,
sulaukęs tinkamo amžiaus, paklūsta tėvų valiai ir įstoja į kunigų seminariją. Sūnus neturi
pasirinkimo laisvės, nes tėvai nepripažįsta savarankiško gyvenimo vertės, neįsiklauso į jo
troškimus. Vasaris, studijuodamas atradęs savo tikrąjį pašaukimą būti poetu, vis tiek oficialiai
laikosi seminarijos nustatytų gyvenimo normų, slėpdamas savo jausmų ir minčių pasaulį
kartojant Tiutševo eilėraščio „Silentium” eilutes: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones savo ir
jausmus”. Jaunasis klierikas sielojasi ne tik dėl to, kad negali laisvai rašyti, bet ir dėl atšalusių
santykių su tėvais, kurie į jį kreipiasi „jūs, kunigėli“. Netgi baigęs seminariją ir tęsdamas kunigo
darbą Kalnynuose, Vasaris stengiasi dorai atlikti savo pareigas: sutvarko bažnyčią, ruošiasi
pamokslams, klauso išpažinčių. Bandymas būti geru kunigu rodo, kad Liudas Vasaris yra
atsakingas, net už ne savo noru priimtus sprendimus. Tėvų noras lėmė ir paties rašytojo Vinco
Mykolaičio pasirinkimą stoti į kunigų seminariją. Putinas ne kartą yra draugams prisipažinęs,
kad negali suderinti kunigo ir poeto pašaukimo. Taip pat galima teigti, kad pagrindinį veikėją
kankinę klausimai rūpėjo ir kūrinio autoriui. Tai atsispindi jo poezijoje: lyrinis subjektas jaučiasi
kaip vergas, neturintis laisvės, blaškosi tarp viršūnių ir gelmių, ieškodamas gyvenimo
harmonijos. Apibendrinant galima teigti, kad Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių
šešėly“ aprašomas egoistiškas tėvų noras išpildyti savo svajones pasinaudojant vaikais.
Taigi, galiu teigti, jog tėvas lietuvių literatūroje vaizduojamas labai skirtingai. Jonas
Biliūnas novelėje ,,Ubagas’’ tėvą vaizdavo atstumtą, patyrusį skriaudą, tyliai kenčiantį bei
gebantį atleisti. Jurgio Savickio kūrinyje ,,Kova” vaizduojamas tėvas – nuo alkoholio
priklausomas, smurtaujantis ir griežtas. O modernizmo atstovas Vincas Mykolaitis – Putinas
savo romane „Altorių šešėly“ aprašo tėvą, nekreipiantį dėmesio į tai, ko nori sūnus.