Moralinės vertybės J.

Biliūno kūryboje ( „Ubagas”, „Lazda”,

„Kliudžiau”).
      Visų pirma, Jonas Biliū nas leidžia suprasti, kad viena didžiausių gyvenimo
moralinių vertybių yra begalinė meilė ir pagarba tėvams. Rašytojo
kū riniuose yra svarbū s žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos,
plėtojami neteisybės, skriaudos ir kaltės motyvai. Šis rašytojas yra pasakęs:
„Nes kas gali sujudinti skaitytojo jausmus labiau už tikro gyvenimo teisybę, už
reališką aprašymą ar tai gerų, ar blogų jos pusių!“. Todėl ir novelėje „Ubagas“
yra pasakojama ypač  jautri seno, niekam nebe reikalingo žmogaus istorija.
Gyvenimo pradžioje, Petras Sabaliunas buvo svarbus žmogus, geras bitininkas,
visi jį mylėjo ir gerbė. Jis nuoširdžiai rū pinosi savo vaikais, tačiau kai  paseno,
tapo niekam nereikalingas. Skaudžiausia yra tai, jog jį iš jo paties namų išvarė
jo sū nus, mat tėvas jam buvo tik papildomas, sunkus vargas, našta, kuria
norėjo kuo greičiau atsikratyti. Tėvui buvo nepaprastai sunku - tiek metų
augintas sū nus jį išvarė iš jo paties namų ir šis nebeturėjo nieko. Siame
kū rinyje pateikiamas pavyzdys rodo, kad tokia moralinė vertybė kaip meilė,
atsidavimas tėvams nėra atitinkamai vertinama. Taigi, galima sakyti, kad
rašytojas siekia sužadinti nuoširdžiausius žmogaus viduje slypinčius jausmus
– meilę savo šeimai. 
     Antra, skaitant bei nagrinėjant Jono Biliū no kū rinius, galima suprasti, kad
dar viena labai svarbi moralinė vertybė, tai gebėjimas suprasti savo kaltes
ir prisiimti atsakomybę už blogus veiksmus. Novelėje „Kliudžiau“ yra
pasakojamas mažo berniuko vaikystės  patirtas išgyvenimas, kuris
atskleidžiamas itin atvirai. Lauke vaikas pamato baltą, sulysusią katytę.
Rankoje laikydamas lanką, jis vedamas smalsumo savo mintyse ėmė teisinti
kilusią mintį paleisti strėlę į nekaltą gyvū nėlį. Bū tent šis mažo vaiko veiksmas
atveda prie skaudžių ir rimtų vidinių išgyvenimų bei pasekmių. Nušovęs
nekaltą katytę, vaikas išsigandęs prie jos pribėga, numeta į šalį lanką ir
pajaučia neapsakomą kaltės  jausmą, slegiantį jį . Kū rinyje rašoma: „Širdyje
jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krū tinę“, −
rašytojas akivaizdžiai parodo jog vaikas yra slegiamas kaltės jausmo.
Svarbiausia yra tai, jog vaikas supranta padaręs didelę klaidą, kurios kaltė jį
slegia iki šiol: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šū vis. Bet laimingas: aš jį
lig šiolei dar tebenešioju savo krū tinėje…“ Taigi, J. Biliū no litertū roje, žmogus
yra vaizduojamas kaip kaltės jausmą suvokiantis individas – tai didi, daugelio
užmiršta,  moralinė vertybė. 
Biliū nas leidžia suprasti, kad dar viena moralinė vertybė - atlaidumas.
Manau, kad atlaidumo tema geriausiai yra atskleidžiama jo kū rinyje „Lazda“.
Šiame kurinyje pasakotojas aprašo metus, po baudžiavos laikotarpio.
Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas
apgyvendina jį mažame namelyje, seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir
bejėgiui, nes supranta, kaip svarbu yra atleisti. Išvažiuodamas urėdas tėvui
paliko lazdą, kuria baudžiavos laikais, taip jį sumušė, kad šis tris savaites
lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu priima lazdą, o į vaikų priekaištus
atsako liū dna šypsena. Liū dnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo
patirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą. Taigi,
galima teigti, kad atleidžia tik tas, kuris yra išmintingas ir nuoširdus,
suvokiantis, kad gebėjimas atleisti – moralinė vertybė, kuri, mano manymu,
mažai kam tepasiekiama ir sunkiai išmokstama. 
       Viską apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad Jono Biliū no kū ryba – tai
puikus gyvenimo mokytojas, atskleidžiantis gyvenimo prasmę, primenantis ir
skatinantis tausoti amžinąsias moralines vertybes. Šių dienų žmogui reikia
atsigręžti į šio kū rėjo darbus ir semtis iš jų žinių ir pamokymų, nes bū tent čia
yra atskleidžiama mū sų tautos kultū rinė pusė, kuri paverčia žmogaus
gyvenimą prasmingesnį – meilė šeimai, kaltės suvokimas ir atlaidumas– tai tik
keletas pavyzdžių, leidžiančių teigti, jog Jonas Biliū nas leidžia pažinti
moralines gyvenimo vertybes. Iš kiekvieno Jono Biliū no kū rinio galima
pasisemti idėjų, minčių bei atkaklumo ieškoti gyvenime kažko nuoširdaus ir
tikro, kas leistų jaustis laimingam.