Albertas Kamiu

SVETIMAS

Romanas prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas Merso iš Alžyro keliauja į savo
mamos laidotuves. Merso ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten
būsiant geriau. Pagrindinis veikėjas nežino nei mamos tikslaus amžiaus, nei jos
gyvenimo pastarųjų įvykių, nes į prieglaudą vykdavo labai retai (,,Tikriausiai todėl
pastaraisiais metais aš ten beveik nevažinėjau. Ir dar dėl to, kad tos kelionės
atimdavo man sekmadienius, jau nekalbant apie vargą eiti į stotį, pirkti bilietus
ir dvi valandas kratytis autobuse.”). Prieglaudoje vyriškį pasitinka durininkas, kuris
visą laiką buvo ypač kalbus bei direktorius, kuris tariamai supranta Merso vargą ir
motyvus, dėl ko jo motinai buvo geriau prieglaudoje, nei gyventi su sūnumi.

Merso nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas („Karstas uždengtas, bet aš
atsuksiu sraigtus, ir jūs galėsite ją pamatyti“. Jis buvo beeinąs prie karsto, bet
aš jį sulaikiau. „Jūs nenorite?“ – paklausė. – „Ne“, – atsakiau.”). Tai labai
nustebino durininką, o vėliau – ir direktorių, kai šis dar kartą paklausė, ar vyriškis
nenorėtų paskutinį kartą žvilgtelėti į savo motiną ir Merso atsisakė. Merso asmenybė
stebina kiekvieną dalyvaujantįjį laidotuvėse, nes jis, regis, nesijaučia prislėgtas ir
šiam neišrieda nė viena ašara. Į laidotuves susirinkę senoliai rauda dėl mirusios
draugės, o sūnų jų verkšlenimai net pradeda erzinti (,,Ji raudojo ilgai,
monotoniškai pasikukčiodama: maniau, niekad nesiliaus.”).

Tą pačią dieną Merso sužino, kad paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jo motina
turėjo mylimą žmogų šalia, kuris ją iš tiesų labai brangino ir laidotuvių dieną visą
laiką prabuvo šalia mirusiosios karsto. (Kūrinio pabaigoje : ,,Rodos, aš
supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji išsirinko sau „sužadėtinį”,
kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje
prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas
atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi
išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo.”)

Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso nuvyksta į paplūdimį , kuriame
sutinka savo buvusią bendradarbę Mari, su kuria, kūrinio eigoje, vyriškis praleidžia
didelę dalį laiko. Mari įsimyli Merso, vėliau net planuoja su juo susituokti. Tiesa,
Merso tuoktųsi ne iš meilės, bet jei mergina to norės, kodėl gi ne.

Merso buvo toks žmogus, kuris, neturėdamas ką pasakyti, tylėdavo. Tokį jį pažinojo
kaimynai bei draugai. Šis kiekvieną dieną matydavo, kaip vienas iš kaimynų
skriaudžia savo šunį, bet nieko nesakydavo, nes tai, esą, nebuvo jo reikalas. Kartą jį
pasikvietė kaimynas Reimonas, kuris visiems kartodavo, jog yra sandelininkas, nors
sklido gandai, jog jis suteneris. Tiesa, Merso tai nerūpėjo ir šis neturėjo už ką smerkti
pažįstamo. Reimonas už tai gerbė kaimyną ir retkarčiais pasikviesdavo jį išgerti
vyno, kadangi Merso buvo ypač geras išklausytojas bei patarėjas, pagal Reimoną
,,daug gyvenime patyręs”. Šį kartą jis paprašė Merso, kad šis būtų jo draugas ir
vyriškiui atsakius, kad jam vis vien, Reimonas apsidžiaugė ir papasakojo, kas šį
kartą neramino jo širdies ir kodėl šis bintavosi sau ranką.

Išaiškėja, kad Reimoną apgavo jo meilužė ir jis šią dėl to primušęs. Dabar jos broils jį
persekiojąs ir Reimonas nori dėl to jai atkeršyti. Merso padedamas, sandelininkas
prisikviečia merginą į savo butą ir ten ją vėl sumuša. Šį kartą iškviečiama policija, bet
Reimonas nesuka dėl to galvos. Beje, jis dar paprašo, kad Merso paliudytų, jog ši
norėjo apvogti Reimoną ir draugui tai padarius, sandelinkas išsisuka iš kėblios
situacijos.

Atsidėkodamas Merso už paslaugą, Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie

jūros pas jo draugą. Čia Mari ir Reimonas puikiai leidžia laiką, maudosi ir mėgaujasi
vienas kito draugija. (,,Vanduo buvo šaltas, maudytis buvo malonu. Mes su Mari
plaukėme tolyn ir abu jautėme, kokie darnūs mūsų judesiai ir kaip mudviem
smagu. “). Šiems grįžus į vilą, draugai papietauja ir Mari išeina su vilos šeiminino
žmona suplauti indų. Vyriškiai išeina pasivaikščioti ir netikėtai sutinka du arabus, o
vienas iš jų yra Reimono meilužės broils, norintis atkeršyti sandelininkui. Tarp
vyriškių įvyksta muštynės, Reimonas sužeidžiamas, bet arabai galiausiai pabėga.

Reimonui grįžus iš daktaro, šis atrodo supykęs ir irzlus. Jis išeina pasivaikščioti, o
Merso draugą nuseka iš paskos. Galiausiai jie ir vėl sutinka abudu arabus, tik šį
kartą jie nesiima jokių veiksmų ir Reimonas pradeda manyti, kad šiuos tuoj pat reiktų
nušauti. Merso sustabdo draugą, stengiasi įtikinti, kad nevalia nušauti žmogaus,
kuris nė burnos nepravėrė, ir pasiūlo jam išsiaiškinti akis į akį, o jeigu įvykiai nukryps
kita linkme, ginklą Reimonas gali duoti Merso ir šis tikrai šaus, jeigu arabai išsitrauks
peilius. („Taip netinka, – tariau Reimonui. – Susiimkite vienas prieš vieną, o
revolverį atiduok man. Jeigu antrasis įsikiš arba išsitrauks peilį, aš jį
nudėsiu“.).

Arabai nė nesiruošė muštis su Reimonu ir atbulomis atsitraukia. Draugai grįžta

namo. Merso neturi jokio noro grįžti pas moteris ir klausytis jų plepalų, todėl palydi
Reimoną, o pats vėl eina pasivaikščioti. Tuomet įvyksta jo gyvenimą nulemiantis
įvykis – šis trečią kartą sutinka arabą, dabar jau vieną, ir netikėtai išsitraukęs
revolverį jį nušauną. Beje, šauna jis penkis kartus.

Antroje dalyje Merso jau sėdi kalėjime ir laukia teismo, kuriame paaiškės jam
skiriama bausmė. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo
likimą ir neanalizuoja vidinio savęs.Teismo metu prokuroras jam pažeria krūvą
kaltinimų. Daug įtakos jo kalboje turi Merso motinos laidotuvės bei liudytojai, kurie
negali neigti, jog Merso per laidotuves buvęs neįtikėtinai ramus ir net
nuobodžiaujantis. Prokuroras pamini ir kitą dieną po laidotovių, kuomet priverčia
visus pasibaisėti.

Pats Merso teisme abejingas sau, stebi aplinką, atsakinėja taip, kaip galvoja ir net
nesistengia gelbėti savęs iš nepavydėtinos padėties. (Prokuroras: ,,Ar jis nors
parodė, jog gailisi? Ne, ponai, niekada. Nė karto per visą tardymo laiką šis
žmogus netgi neatrodė susijaudinęs dėl tokios šlykščios piktadarystės“.) .
Tiesa, vyriškis nori retkarčiais įsikišti, pasakyti savo nuomonę, bet advokatas pataria
jam tylėti.
 Galiausiai Merso paskiriama mirties bausmė- giljotinavimas. Jos belaukdamas
Merso vėl daug ką apmąsto. Pradžioje jį krečia šiurpas, vėliau jis pradeda mąstyti,
jog koks, iš tiesų, skirtumas, kada mirti – dabar ar po dvidešimties metų. Deja, bet
vyriškis nesugeba saves apgauti - ,,Mane kiek trikdė tai, kad šioje apmąstymų
vietoje imdavo pašėlusiai plakti širdis, pagalvojus apie galimybę pragyventi
dar dvidešimt metų.” Taip pat, jis kiekvieną vakarą iki pat vidurnakščio
klausydavosi kiekvieno žingsnio, ar tik ne jo ateina išsivesti. Praėjus vidurnakčiui šis
dėkodavo, kad išaušo dar viena jo gyvenimo diena.

Merso įdomus skaitytojui ir tuo, kad kaltina save dėl keisčiausių dalykų, jog,
pavyzdžiui : neskaitė knygų, susijusių su giljotinavimu. Juk, esą, kiekvienas žmogus
turėtų susimąstyti, jog jam gali taip įvykti, ir šis turėtų žinoti, kad bent vienam žmogui
pasaulyje pavyko išvengti šios mirties, kad bent turėtum mažą viltį išgyventi. Vėliau
jis ima galvoti, kad pakeistų visą baudžiamąjį kodeksą ir vietoj giljotinavimo verčiau
duotų išgerti žmogui tabletę, kurią išgėrus yra 9 galimybės iš 10, jog išgyvensi.
Merso manė, jog tuomet būtų BENT kokia viltis išgyventi, o dabar jos išvis nėra.

Kūrinyje taip pat paminima svarbi vieta su kapelionu, kurio Merso atsisako, tačiau
šis vis vien ateina ir vyriškis, susierzinęs ir jo žodžių paveiktas, kad, esą, jo širdis
akla, piktai griebia kapelioną už apykaklės ir išlieja visą savyje susikaupusią širdgėlą.
(,,Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo,
tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu
vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau
teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi
ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.
Na ir kas iš to?”

,, Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie
ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti
mane patį, o kartu su manimi milijardus išrinktųjų, kurie kaip ir jis sakosi esą
mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi,
visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas.
Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos
laidotuves. “)

Kapelionas, pilnomis ašarų akimis, dar valandėlę žvelgė į Merso ir išėjo. Vyriškis
nusiramino ir krito į lovą, apimtas keistos ramybės. Dabar jis tapo viskam abejingas
(,,Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs
nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau
švelniam pasaulio abejingumui.”)

Pabaiga.