Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“

Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiausių Niujorko viežbučių (amerikietiškajame ideale,
kur galima rasti daugybę kambarių, salių, jei reikia, vaistinių, krautuvių, save pardavinėjančių merginų). Jis
buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais
išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti. Nusiraminimas ateidavo, tačiau monotoniškame, į neviltį
varančiame darbe, kur tenka vykdyti nusišypsojimo, mygtukų paspaudimo, up ir down, prašau, dėkui
ritualą, kur Antanui „sunku pavirsti mašinos sraigtu“, nes Garšvos mintys vis nukrypsta į prisiminimus. Jis
dažnai pagalvoja apie mylimąją Eleną, kurios turi atsisakyti. Jis prisimena, kaip Stevenso tavernoje buvo
susitikęs su Elenos vyru inžinieriumi, kuriam Elena buvo prisipažinusi, kuris buvo nurimęs ir nebenorėjo
judviejų užmušti. Antanas prisipažino, kad tebemylėjo Eleną, buvo ketinęs prašyti inžinieriaus skyrybų,
tačiau jo sveikata sušlubavo, jis buvo apalpęs, o gydytojas Ignas (pažįstamas nuo vokietmečio Lietuvoje)
siūlė greičiau išeiti iš darbo ir po kelių dienų pakartotinai ateiti tyrimams. Taip pat Antanas patikino, kad
praeitą naktį jie su Elena tik kalbėjo, kad Elena ištikima inžinieriui, jį myli, o Garšvai teks jos išsižadėti.
Atsisveikinęs ir pažadėjęs su Elena aplankyti Antaną ligoninėje inžinierius tądien išėjo.
Kitas prisiminimas (iš Garšvos užrašų) : tėvas. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų
konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze), o smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo
nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo
metu jis buvo turtingas žmogus (muzika – jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus,
rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais
efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus, ašaras. Tokiu metu Antanas matė
savo tėvą kaip Ikarą, didingą skraiduolį. Iš kitos pusės, jis buvo ir melagis, tiek Antano motinai, tiek vėliau
vokiečių kalbos mokytojai. Jis pasakodavo, kad besimokydamas Tiflise, nors ir buvo neturtingas, iš
paskutiniųjų apsivilkdavo geru drabužiu ir kartą kunigaikštytė Čevčevadzė jį pamačiusi net sustabdė
vežimą. Jiedu iškart įsimylėjo, tėvas įsėdo į vežimą, tačiau buvo išdidus, nepanoro naudotis kunigaikštytės
vaišingumu, bučiuoti jos rankas ir iš vežimo išlipo, o kunigaikštytė nušoko į tarpeklį. Antano motina
beklausydama tokių istorijų tik ironiškai nusijuokdavo ir ką pridurdavo, suabejodama tikroviškumu. Be viso
to, Garšvos tėvas mylėjo gamtą, Antanas gerai prisiminė jų pasivaikščiojimus Nemuno krantu Panemunėje,
kai tėvas skaičiuodavo ramunės lapelius, gulėdavo žolėje ir stebėdavo pušis, dangų. Vieninteliu tokiu metu
tėvas vengė pašnekesių. Per jį į Antaną skverbėsi gamtos grožis ir kartu svetimumo, vienišumo, liūdesio
pajautimas. „Aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą“. Kartais jis mušdavo Antano motiną
(gudrus autoriaus kontrastas).
Kitas prisiminimas : Keturiolikmetis Antanas vienas gyveno ir mokėsi Kaune. Jis kartais praleisdavo
pamokas ir vietoj to nueidavo į centrinį knygyną, kur skaitydavo storas filosofines (ir ne tik) knygas.
Šopenhaueris, bibliotekoje sėdėjęs valdininkas su savo replika „Ar nenusižudysi?“, spuogas kaktoje, su juo
šokti neinančios gimnazistės, privertė Antaną patikėti, kad gyvenimas – blogis, ir vieną dieną vaikinas,
nusipirkęs virvę, nuėjo į Pajėsį ketindamas pasikarti (įrodyti, kad ir gimnazistų sielos kartais būna gilios kaip
Šopenhauerio), tačiau paskutinę minutę apsigalvojo, grįžo į savo kambarį, įsirausė į lovą su feljetonų
rinkiniu ir dešros gabalu. Buvo jauku.
Antanas prisimindavo ,kaip vieną dieną Elena daužėsi į jo kambario duris, kūkčiojo, šaukė jo vardą,
o jis jos neįleido. Jis taip pat atsiminė, kaip inžinieriui vairuojant, o jam sėdint gale su Elena jie visi trys
važiavo į Jones Beach su jo susigrūdimu ir virpančiu triukšmu. Bevažiuodami jie kalbėjosi apie Vilnių, kurį
Elena buvo tiesiog įsimylėjusi ir ryškiai atsiminė mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose
Pylimo gatvėje. Antanui ryškiausias Vilniaus prisiminimas buvo klaidžiojimas su sutikta vienuole (Elena
sakė ,kad būtent tos galvos ir paklaidino juos).
Keltininkas Antanas Garšva, kaip ir jo draugai lenkas Stanley (nelabai mokantis lenkiškai, tiesmukas,
kartais pasijuokiantis iš Joe noro dainuoti, Filadelfijos radijofono kvietimo Joe) ir Joe, laukė pertraukų, per
kurias svaigindavo save cigaretėm. Garšva skaičiuodavo laiką iki pertraukos bei stebėdavo žmones,
bandydavo nuspėti jų istorijas. Būdavo ir ramių akimirkų „Akmens <Sizifo> ridenimas ramina. Aš mėgstu
beprasmiškumą. Žmonės įeina, žmonės išeina. Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?“, buvo ir
sumišusių mnčių, kreipimosi į Kristų, prašymo būti išgirstam „Nes aš žūstu didelėje ramybėje./Mane
svilina niujorkinė dykuma“. „Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu“.
Antanas buvo jautrus, tačiau jo smegenyse tūnojęs rūstus klerkas neleido to parodyti kitiems,
verkti. Keikimasis padeda.
Iš Garšvos užrašų : „moterys mano gyvenime tebuvo epizodai“. Antanas mokėjo laiku pacituoti
eilėraštį, laiku nuliūsti, laiku pralinksmėti, žaisti moterimis, kurios jam padėdavo aštriau pamatyti jį
supančią realybę, kurti, rašyti. Išsiskirdamas su merginomis jis dažnai prisimindavo savo pirmąją meilę –
Jonę, kurią laimėjo jos atsisakęs. Jis gerai atsiminė Jonės susižavėjimą jo idiotiškais eilėraščiais ir apmaudą
jos netekus. Su ja susipažino kaukių vakarėlyje mokykloje, kai jam buvo devyniolika (buvo baigęs
gimnaziją, atostogavo pas tėvą), o jai šešiolika. Antanas pažinojo jos pusbrolį, notaro sūnų, ir netruko
iškviesti jos šokti, o vėliau palydėjo ją iki pat jos namų verandos, kur jiedu susėdo ir kur Jonė ateidavo
pasvajoti, kai nesimiegodavo. Jonė nenorėjo ilgai likti, o jai išeinant Antanas suskubo paklausti, ar jie
draugaus. Mergina nežinojo, ką atsakyti, nes gyveno pas giminę notarą ir jo žmoną, dantų gydytoją, kurie
ją leido į gimnaziją ir saugojo, o ji turėjo jų klausyti (Jonės tėvas buvo neturtingas Kauno konservatorijos
sargas, o motina dirbo skalbykloje). Antanas nesuspėjo atlikti rankos ištiesimo ir kitų planuotų manevrų ir
tepabučiavo merginą į kaktą. Kadangi Antanas buvo nusprendęs studijuoti literatūrą, kitą vakarą,
nesulaukdamas mūzų, prisivertė parašyti eilėraštį (apie pakaruoklius) ir prieš veidrodį didžiavosi tapęs
poetu, tačiau antrą kartą perskaitęs kūrinį nusivylė. Išėjęs į lauką jis prisiminė Jonę ir nutarė palaukti jos
verandoje, tačiau nesulaukė, o grįžęs suplėšė eilėraštį. Vėliau jis kelias savaites vakarais ten ateidavo, o
Jonė nepasirodydavo. Tiesa, jie susitikdavo dieną, eidami prie ežero maudytis (atskirai, nes kitaip
miestelyje buvo nepadoru). Antanas kartą paklausė, kodėl Jonė neišeina į verandą ir tada ji pažadėjo, kad
tą vakarą išeis. Ji iš tiesų atėjo, o Garšva ją nusivedė iki geležinkelio, ėmė bučiuoti ir parvertė ant žolės.
Jonė ėmė rėkti, o Antanas užspaudė jos burną, kol ji nutilo. Kai visa buvo baigta Jonė apsivilko suplėšytą
suknelę ir leidosi palydima dėl savo pasikarščiavimo atsiprašinėjančio Antano. Jis sakė, kad ją myli, kad
daugiau taip nebedarys, kad ją ves. Jonė sutiko. Jie susitikinėjo trejus metus ir net kai Antanas pradėjo
Jonę apgaudinėti, ji tebetikėjo, kad ją ves.
Kitas atsiminimas : 1941-aisiais Garšva buvo partizanas, patruliavęs Kaune, Artilerijos parke. Kartą
jis išgirdo Nemuno vandens nukenksmintą kulką ir atsisukęs išvydo jauną ruelį be šautuvo. Nė nepajutęs,
instinkto vedamas Antanas smailiu akmeniu sutraiškė septyniolikmečio galvą. Pagal taisykles. Pagal viską
jis turėjo jaustis ir būti laimėtojas „Ir tuo metu įsijungia įkyri analizė. Aš, aš, aš, aš - kiti nesvarbūs. Aš -
visatos centras. Dievas, kuris bijo; Dievas, kuris norėtų, kad egzistuotų dar vyresnis Dievas; Dievas, norįs
tapti vergu, ir tapęs vergu, norėtų būti tik Dievas. Psichiatras išplėš švarų lapelį ir įrašys ligos
pavadinimą.“. Atsiminimai apie kulkas, skeveldras, maišesi su buitimi, su krautuvėse detaliai surūšiuotais
didesniais ir mažesniais apelsinais, meditacija, kalte, ramybės baime „Aš nenoriu ramybės. Noriu
kančios“.
Kartą Garšva laukė prie Elenos namo, kol ji pati nelauktai išėjo. Antanas pasiūlė nueiti į parką
netoliese. Antanas pasisakė nemokantis užbaigti savo eilėraščių (Elenai kaip tik tokie ir patiko),
nepakankamai ramus. Jis prašė jos pagalbos. Naujame eilėraštyje berniuko motina miršta gretimame
kambaryje, į kurį durys užrakintos, todėl berniukui belieka stebėti siena šliaužiančia ir prie lango artėjančią
mėlyną (vėliau romane mėlyna – vilties spalva) musę. Nuo to karto, kai kelionės į paplūdimį metu Elena
pasakė, jog Antaną ir vienuolė Vilniuje paklaidino mirusių bajorų galvos, jis norėjo jos paklausti, ar musė
išskris. Elena, kuri buvo skaičiusi nemažai Antano eilėraščių, atsakė, kad musė išskris, o berniukas bus
įleistas į motinos kambarį ir gailėsis išskridusios mėlynos musės. Antanas padėkojo ir kiek apsidžiaugė, kad
buvo teisus dėl Elenos. Ši ėmė pasakoti, kad skaito Antano eilėraščius ir straipsnius, buvo bandžiusi sekti jo
pėdomis ir eiti į jo aprašytus muziejus, tačiau nebenori taip daryti ir ne dėl to, kad būtų nusivylusi
straipsniais, bet dėl to, kad per juos iškyla praeitis, Vilniaus prisiminimas ir šie prisiminimais ne guodžia, o
skaudina. Elena jau norėjo eiti namo, todėl buvo Antano įkalbėta kitą dieną susitikti dešimtą, nors šiandien
dar tikino, kad tai paskutinis jų susitikimas dviese, be inžinieriaus
 Prisiminimas : pirmojo bolševikmečio metu Antano straipsniai ir eilėraščiai nebuvo spausdinami
sovietiniuose laikraščiuose, jo kūryba buvo pavadinta reakcionieriška, o jo tėvui nutraukta pensija ir jis
teslampinėjo po sodą, apžiūrinėjo kriaušes, o su Garšva mažai tekalbėjo, nebelietė smuiko. Vieną vakarą
Antano pažįstamas poetas Zuika (nepriklausomybės metu rašė apie Vilnių, tautines šventes, o dabar, kai
šaulių sąjungos vadai grasino jam ir jo tėvams juos paversti ubagais, Zuika sutiko rašyti apie Staliną)
atsivedė Simutį (bolševikas). Šis paėmė lakštą, ant kurio buvo pradėtas Antano eilėraštis, įkvėptas tėvo
niūniuojamų lietuvių sutartinių. Simutis eilėraščio dar nelabai suprato, tačiau siūlė pabaigoje įdėti kažką
apie Staliną ir po kelių savaičių jam parodyti galutinį variantą. Simutis tkėjosi bendradarbiavimo ir
atsisveikinęs išėjo su Zuika. Tuo tarpu Garšva nusprendė bėgti, neatsisveikinęs su miegančiu tėvu. Prie
Nemuno jis suplėšė savo eilėraštį ir išmetė į vandenį skutus, o rytą jau buvo autobusų stotyje, tačiau buvo
sučiuptas ir sumuštas Simučio. Šis kankino, liepė liežuviu surinkti nuorūkas iš spjaudyklės. Garšva delsė,
todėl gavo smūgį į pilvą ir jam paleido vidurius. Garšva šliaužė, kol sustojo prie kankintojo bato ir pasakė,
kad nenori (rinkti). Simutis su pres-papjė smogė per viršugalvį. Vėliau Antanas atsimena prabudęs
verandoje, kur buvo Simutis ir vyras baltu chalatu. Antano galva buvo sutvarstyta. Jis pakartojo Simučio
žodžius, kad buvo partrenktas autobuso. Simutis atsisveikino, palinkėjęs pasveikti ir vėl rašyti bei
bendradarbiauti. Garšva pasveiko, į Lietuvą įsiveržė vokiečiai, todėl nereikėjo pabaigti straipsnio apie
socializmą ir Antanas įsidarbino knygų leidykloje. Antanas neberašė. Netrukus mirė tėvas, išsikraustė buvę
nuomininkai ir Antanas liko vienas, nustojo eiti į leidyklą, verandoje skabė akacijos šakelių lapelius. Po
kurio laiko jis priėmė pas save prostitutę Ženią, kuri mainais už patalpas Antanu rūpinosi, jį valgydino,
rengė. Garšvos mintys buvo itin chaotiškos, šokinėjančios ir Ženia klienatms vokiečiams pasakodavo, kad
Antanas žymus poetas, kurį bolševikai kankino, daužė plaktuku jo galvą, kol jis sukvailėjo, nors yra
nepavojingas, kartais rašo ir gerbia vokiečių kariuomenę už išvadavimą. Klientai vaišindavo juos giriantį
Garšvą konjaku. Tačiau kartą viena bordelio merginų pavogė viršilos auksinį laikrodį ir jos visos buvo
uždarytos į kalėjimą, o Antaną kolegos poetai nuvežė į ligoninę. Keliolika mėnesių Antanas skabė lapelius
nuo iš vielos padarytų šakelių imitacijų ir retkarčiais rašydavo, kol vieną rytą atgavo pilną sąmonę ir
susipažino su daktaru Ignu (šis pasakė, kad Antanas įkvėpė jį nuolatiniu liaudies dainų deklamavimu).Po
mėnesio Garšvą išleido (ne visi prisiminimai grįžo, dalinė amnezija išliko, tačiau Antanas labai norėjo
susigrąžinti akacijas, lakštingalą, kitus ženklus kūrybai „Aš lyg mokslininkas, kuriam dingo formulės. Ir aš
nenoriu rašyti populiarios brošiūros. Man tenka pradėti iš naujo. Reikia laukti žiemos sąmonėje,
sniego“), o kai į Lietuvą grįžo bolševikai, jis pabėgo į Vokietiją.
Antanas fantazavo, kad į Juozapato pakalnę jį atveža mėlynas (vilties) autobusas. Jį teisia teisėjai ir
nusprendžia, kad jis nuteistas sunaikinimui, nes nevykdė reikalingų įstatymų, o ieškančiųjų įstatymai
neegzistuoja. Antaną prabudino starteris, kuriam du senukai pasiskundė, jog Atanas per greitai užtrenkė
duris ir pažeidė šinšilų narvelį, galėjo jas sužeisti. Vadinamasis Tonis atsiprašė, o starteris O‘Casey per daug
nepyko. Antanas susimąstė, kad gal šinšilos tiems senoliams kaip vaikai. Jis vėl pradėjo fantazuoti apie
ramų gyvenimą Jamaikoje su Elena, netgi vaiką, t.y apie magiškąjį miesčioniškumą, „nesudaužomo
narvelio nostalgiją“.
Iš užrašų : Antanas mąstė, kad pirmasis jo prisiminimas yra pajautimas, kad yra akloje tamsoje, be
kūno, be erdvės. Kitas žemiškesnis atsiminimas buvo atostogas Austrijos kurorte Karlsbade, kelionė
funikulieriumi, kai vyras iš kito vagono davė dvi dailias vyšnias. Vėliau aštuonerių metų berniukui į atmintį
įsirėžė laukimas. Jis nėjo į mokyklą, ruošėsi namie, buvo nusilpęs, dažnai svaigdavo galva, todėl jo vieno
neleisdavo net pasivaikščioti, o eidami į darbą mokykloje tėvai sūnų užrakindavo kambaryje. Jo sienas
buvo nutinkavęs pats tėvas, tačiau sudžiūvęs tinkas, numesdavo netaisyklingų formų figūrų atplaišas,
kurios buvo pamėgti Antano žaislai. Taip pat jis mėgo fantazuoti apie Pelenę su rože, besivedančią jį į kitą,
švelnesnį pasaulį, saugomą ir aptvertą sienomis. Vėl išvydęs skurdų priverstinį žaidimų kambarį ir pajutęs
laukimą, Antanas imdavo imituoti indėną, riterį, klouną, kad tik nuvytų, sunaikintų laukimą, tačiau
galiausiai išvargdavo ir nebesipriešindavo, kol galiausiai netikėtai grįždavo tėvai. Jie buvo susirūpinę paltais,
šlepetėmis, maisto ruošimu ir iš pradžių sūnaus nepastebėdavo, o jis likdavo visiškai vienišas, nes net ir
laukimas pasitraukė „Ir aš nesupratau šio prieštaravimo. Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs“. Tėvas
apibardavo už išmėtytą tinką. Taip pat Antanas atsiminė medį. Būdamas šešiolimetis jis su šeima vasarojo
Palangoje ir naktį prisimindamas dienos įvykius (kaip simpatija Aldona įmetė jo bambukinę lazdą į upelį,
pridurdama, kad jis pats plonesnis už lazdą, kaip vėliau jis pajūryje dainavo, šoko, išsidirbinėjo ir netyčia
moteriai matant nusišlapino. Prisiminimai kėlė gėdą) pro langą pastebėjo medį, kuris iš pradžių buvo kiek
išgąsdinęs. Nusiraminęs Antanas suprato, kad yra jaunas, stiprus, kad gerai žaidžia futbolą, plaukia, kad
giriami jo eilėraščiai, siūloma juos siųsti į moksleivių žurnalą.
Per ilgąją pertrauką Garšva ir Stanley ėjo pavalgyti į valgyklą, o pakeliui pamatė, kaip viešbučio
darbuotojai nešė apalpusį svečią, o moteris bandė jam įbrukti maišelį su riešutais, kurį jis numetė
alpdamas. Stanley - buvęs Mocarto gerbėjas, žinojęs, kas toks Sokratas, todėl Antanui buvo įdomu, kodėl
jis čia dirba. Stanley pasakė, kad tik laikinai, nes planuoja nusižudyti. Antanui tai buvo netikėta. Jam buvo
įdomu kodėl, tačiau Stanley sakė neturintis rimtos priežasties. Garšva paklausė, ko jis delsia, o Stanley
nuėjo, tačiau gan greit grįžo su kava. Antanas atsiprašė, jei įžeidė, o Stanley nebepyko, jis atsakė, kad
delsia, nes turi mergaitę. Jis buvo ją ne kartą užtikęs su klerku, tačiau vis atleisdavo, nes tebemylėjo.
Antanas pasakė, kad taip pat turi mergaitę ir jiedu nusijuokė iš savo panašumo. Antanas papasakojo, kad
irgi tebemyli savąją, tačiau negali su ja būti, nes serga, paskutinį kartą būdamas su ja apalpo, po to kalbėjo
su jos vyru, pažadėjo su ja nesimatyti ir neįleido jos, kai ji buvo atėjusi pas Antaną. Satnley paklausė, kuo
Antanas serga, tik šis ir pats nežinojo, o ir nebuvo pakartotinai nuėjęs pas daktarą, nors šis to prašė. Be
merginos, kita Stanley delsimo priežastis buvo jaunystė. Savaitgaliais, grįždamas iš muzikos pamokų, jis
vesdavosi mergaitę į ledainę, kur ausyse skambėdavo Mocartas ir viskas atrodė tikras rojus (Stanley
nebegrojo, nes vos prisėdus jam norėdavosi išrauti klavišus. Kadangi jo tėvas sirgo ir reikėjo pinigų, jis buvo
priėmęs pasiūlymą groti elektriniais vergonais tavernoje, ten įprato gerti ir nebegrįžo prie Mocarto).
Antanas sakė, kad visgi Stanley neiššoks pro langą, nenusižudys, nes nori gyventi ir būtent todėl šneka,
pasakoja apie nusižudymą. Stanley atsakė, kad Antanas nepažįsta Amerikos.
Antanas ir Elena gulėjo lovoje jo kambaryje. Elena šokinėjo nuo vienos minties prie kitos, sakė, kad
vakar, kai jie matėsi parke, ji buvo laukusi Antano, kad kai jie buvo paplūdimyje jai labai norėjosi prisiliesti
prie jo nugaros, kad ji iš anksto žinojo, jog jis bus jos. Šalia viso to ji pastebėjo, kad Antano kambaryje daug
mėlynos spalvos daiktų. Kol Antanas ją bučiavo, Elena pasakojo istoriją apie bajorų galvas. Šią istoriją jai
buvo papasakojusi pusiau pamišusi sena lenkė. Jaunas vaikinas skubėjo Pylimo gatve, kai prie namo su
bajorų galvomis išgirdo klavesiną ir nusprendė įeiti pro savaime atsivėrusias duris. Viduje jis rado salę su
daug žvakių ir nejudrių žmonių, o moteris balta suknele skambino klavesinu. Vaikinas iškvietė ją šokiui, kol
pamatė, kad apsikabinęs medžio stuobrį ir apsuptas tokių pačių medžio gabalų. Elena ir pati buvo
aplankiusi tą namą, bandžiusi skambinti klavesinu. Savo kalbą jį baigė paprastu „mylėk mane“.
Iš užrašų : motina. Ji buvo bajoriškos kilmės, bet nemėgo apie tai kalbėti. Ji buvo pirmoji sūnaus
mokytoja (tėvas mokė tik aritmetikos), pasakojo apie karo beprasmybę, o tada išklodavo datas, asmenybes
ir trumpam susimąstydavo. Nors ir ne vadovėlinė, tačiau Antano atmintyje įstrigusi pavardė buvo
Muziernovskis. Kartą prieš miegą motina sušnabždėjo sūnui, kad mylėjo vieną tokį žmogų, tačiau liko su
sūnaus tėvu dėl šeimos. Vėliau ji apie tai nekalbėjo, tik tėvas ją aprėkdavo, prisiminęs, kaip dirbo visą dieną
šaimos labaui, o grįžęs rado ponią ir poną. Tokiom akimirkom Antano akys šlapo ir būdavo sunku skaityti
knygą. Tėvas liepdavo eiti gulti. Po kurio laiko pradėjo ryškėti motinos šizofrenija. Ji tapo šlykšti, nutįso oda,
skruostai, išbrinko kojos. Buvo didelis kontrastas tarp dabarties ir Antano prisiminimo, kai tėvas ant sienos
pakabino didelę motinos nuotrauką ir vienintelį kartą sūnui matant žmoną apkabino ir pabučiavo. Dabar
jis jau grodavo kiek išvaizdesnei už dabartinę motiną našlei, vokiečių mokytojai. Motinos vaidmuo tebuvo
likęs kaip kambarių tvarkytojos, skalbėjos, jei jos nekamuodavo priepuoliai, JŲ metu ji iš pradžių būdavo
švelni, po to imdavo kliedėti, fantazuoti, o galiausiai prašnekdavo realistiškiau, imdavo priekaištauti, kad
vyras groja vokiečių kalbos mokytojai kaip kadaise grodavo jai. Vyrui einant prie durų, ji nusivilkdavo
drabužius, sakydama, kad jis gali juos pasiimti, nes jie ne jos bei užsidėdavo apsiaustą iš mergautinių laikų.
Antanas pirštais užsidengdavo veidą, o tėvas išsitraukęs revolverį jį vedžiodavosi apie smilkinius. Motinai
ėmus rėkti, jis puldavo ant jos ir imdavo mušti, o sūnus išbėgęs į lauką šaukdavosi pagalbos. Kaimynai
tėvus atskirdavo ir nuramindavo. Po kurio laiko tėvas priėmė sprendimą motiną išvežti į psichiatrinę
ligoninę ir tam tikslui pasitelkė sūnų, nes juo vieninteliu motina pasitikėjo. Antanas pamelavo, kad jie
važiuos į Palangą, ir motina džiaugėsi, kol pamatė pastatą ir jo užrašą. Prireikė vairuotojo ir ne vieno
sanitaro išvilkti motiną iš automobilio, nors ji nerėkė, o tik žiūrėjo „Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi,
kai mano mokytojai aiškino, jog visata sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle, ir žmogus kaltas savo
nelaimėse“.
Iš užrašų : 21m. literatūros studentas Kaune. Pinigų pramogoms Antanas tuo metu užsidirbdavo
lošdamas biliardą. Vieną dieną jis buvo išlošęs ir linksmas žingsniavo Laisvės Alėja, sutiko mėgstamą
prostitutę Ženią, atidavė jai dviejų litų skolą, užbėgo nusipirkti degtinės ir vėl grįžo pas Ženią (tuo metu
tebedraugavo su Jone, bet buvo persikraustęs į kitą kambarį, melavo, kad gyvena padorioje šeimoje, todėl
Jonė negali jo lankyti. Toks nerūpestingas gyvenimas Antanui buvo ryškiausias jaunatvės atspindys). Rytą
Ženia jau buvo išėjusi, o susitvarkęs Antanas išėjo į gatvę. Prie „Maisto“ krautuvės jį ištiko priepuolis, jis
suriko, ėmė bėgti Laisvės Alėja, vis galvojo apie žodį „zoori“, kol pateko pas žinomą psichiatrą. Šis nustatė
neurasteniją (pajuokavo, kad jis vis miršta ir vėl prisikelia), ant balto lapelio užrašė receptą, o Antanui
užsiminus, kad nori vesti, siūlė persigalvoti ir nebūti našta žmonai. Gydytojo suleisti vaistai ramino ir
Antanas išmiegojo iki vakaro. Jis buvo susitaręs su Jone eiti į kiną, tačiau nenuėjo. Vietoj to, vaistais
malšindamas sentimentalumą, savęs gailestį, parašė jai laišką, kuriame aiškino, jog su ja skiriasi, nes ji
mirtinai įgriso. Praėjo kelios savaitės, Antanas parašė eilėraštį ir įsidrąsino jį nunešti į Konrado kavinę
pažįstamam kritikui, kuris apie ankstesnius Antano darbus buvo sakęs, kad jie netinka rimtam žurnalui.
Kritikas skaitė ilgai ir paklausė, kas Garšvai atsitiko, ar jis serga. Drėkstančiomis akimis Garšva atsakė, jog tai
nepagydoma liga. Kritikas eilėraštį pripažino ir pažadėjo pasistengti, kad jis būtų išspausdintas.
Į keltuvą įlipo aukštas rudas žmogus su Helovyno kauke (jis neturėjo griovelio virš lūpos, kurie buvo
kūdikiams suteikiami angelų, kad kūdikiai pamirštų dangų). Žmogus paminėjo kelis Garšvos gyvenimo
epizodus, siūlė svajoti apie zoori ir išėjo (Garšvos fantazija).
Atsiminimas : Garšvos kambaryje jiedu su Elena kalbasi. Elena sakė, kad galėtų palikti savo vyrą, o
Antanas, rodydamas į suveržtus lakštus su eilėraščiais, klausė, ar ji nebijo viso šito. Elena nebijojo grotesko,
keistumo, sakė, kad padės Antanui, nes jiem reikia būti drauge ir ji jį myli. Antanui ši mintis buvo maloni.
Jis leidosi galvoti, kaip nupirks Elenai karneolio žiedą, kaip padovanos vagoną Queens aikštėje, kai
gyvendamas su ja jis nebegers, mažiau rūkys, daugiau nebesityčios, rašys, gal net visą ciklą eilėraščių.
Antanas taip pat pasakė, kad pats paprašys Elenos vyro skyrybų ir kaip tik tada išnyko laikas, „nebūtis
vienam laimėjusiųjų“. Antanas apalpo, nusitvėręs savo mėlyno chalato, o iš jo burnos sunkėsi žalsvos
putos. Elena apipylė mylimojo galvą vandeniu. Jis atgavo sąmonę, išgėrė kelias tabletes ir prašė
neskambinti gydytojui, nes toks priepuolis nėra pirmas, nėra, ko jaudintis. Antanas prašė kol kas jį palikti
vieną, tačiau pažadėjo, kad apsilankys pas gydytoją ir paskambins. Iš tiesų Garšva melavo, jis apalpo pirmą
kartą.
Iš užrašų : pabėgėliai Vokietijoje (pabėgęs iš Lietuvos Antanas kasė apkasus Rytprūsiuose, išgyveno
bombardavimą Veimare, vėliau apsigyveno pas vieną vokietę, kol ji išvarė). D.P. stovykla bavarijoje.
Antanas buvo tapęs lavonų stebėtoju ir matė visko, kad ir apipuvusių vaikų, pamirštų vagone, todėl
įprastiniai suaugę vyrų kareivių lavonai jo nebejaudino. Garšva gyveno viename kambaryje su populiariu
poetu iš Lietuvos Vaidilioniu (pats Garšva eilėraščių nebekūrė, tik dėl pinigų, reikalingų alkoholiui, kurdavo
straipsnius apie teatrą, parodas). Jau anksčiau jie buvo susipykę, o ir dabar Antanui neišėjo sutarti su
kambario draugu. Vaidilionis kūryboje nedaug užsimindavo apie karo siaubus, kūrybos pagrindą sudarė
kareivių šlovinimas, kunigaikščių, šaukiančių į skaisčią ateitį, prisiminimas. Jo eilėraščiai buvo dedami į
pirmus laikraščių puslapius, jį citavo vaikai, kunigai ir jis manė palaikąs tautos viltį, nes to dabar reikia. Jau
per pirmąjį susitkimą su Vaidilioniu barake, kai Antanas atsiprašinėji dėl dvokiančių kojų, jis taip pat ir
sukritikavo Vaidilionį, jo nerizikingą stilių, vienodą idėją. Antanas pasakė, kad Vaidilionis bus užmirštas, o
šis atsakė, kad Antanas jau užmirštas. Nuo to laiko jie beveik nesikalbėdavo. Po kurio laiko, rudenį,
stovykloje mirė rami, pamaldi senutė. Buvo nuspręsta ją iškilmingai palaidoti, žygiavo net stovyklos dūdų
orkestras. Tą dieną lijo, o karstas buvo su plyšiais, todėl dažai nuo juodos suknelės ėmė tirpti ir dažyti
senutės odą. Antanas apie tai užsiminė Vaidilioniui bei pasakė, kad senutei užtektų ir skautiško būgnelio, o
ne tokios pompastikos. Vaidilionis supyko dėl tokio nepagarbumo ir sušniokštė, kad Garšvos vieta –
beprotnamy. Šis grįžo į stovyklą ir ėmė rašyti eilėraštį. Po savaitės jį parodė Vaidulioniui, kuris pasakė, kad
mintys per daug padrikos, žongliruojama vaizdais. Antanas pasakė, kad Vaidilioniui reiktų deklamuoti
Lietuvos miške, kur jo klausytųsi pasiruošę mirti žmonės, nes dabar jis rašo eiles saugus, vis gaudamas
atlyginimą, o tai tiesiog nepadoru. Vaidulionis supyko ir liepė Garšvai išeiti, o šis į langą paleido katiliuką.
Vaidulionis išlėkė, o Antanas prapliupo isterišku juoku. Vėliau jį tyrė daktarai, tačiau nepripažino pamišėliu,
tiesiog iškėlė į kitą stovyklą.
Mintys keltuve : „Žiūrėsiu į realybę kaip į medžiagą, iš kurios mano dvasia sukurs amžinybę“ „Aš
sutalpinu savyje savo visatą. Praeitį, dabartį, ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš - žmogėnukas, suvystytas į
kartūninį, purviną žiurstą. Kuris nori pašvęsti save išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės“.
Garšva atsiminė savo džiaugsmą, kai pristūmęs staliuką prie lango, jį apdengęs motinos išsiuvinėta
staltiese pavertė jį altorium, o pats apsisiautė tėvo apsiaustu, ant kaklo pasikabino rankšluostį ir ėmė
kartoti įvairius lotyniškus žodžius mėgdžiodamas kunigą. Atrodė, kad Kristus čia pat, pempių sparnuose,
varpų dūžiuose, garvežio švilpuke. Jis atsiminė ir kartą, kai Palangoje vos aplenkė du draugus plaukimo
lenktynėse ir buvo fiziškai išvargęs, tačiau laimingas vieną iš pirmųjų kartų pasijutęs laimėtoju, lydimas
merginų – prizų.
Atsiminimas iš studentiškų laikų Kaune : palydėjęs Jonę, Antanas ėjo Vytauto kalno link, kai
pastebėjo ant suoliuko turtingųjų rajone paliktą verkiantį kūdikį (iš pradžių išgirdęs verksmą jis ėmė
fantazuoti, kad tai balta drobule apsisiautusi dėl mylimojo mirties išprotėjusios kunigaikštytės vėlė).
Antanas kūdikį paėmė, nuramino ir nunešė į nuovadą (tai buvo jau antras tądien rastas paliktas kūdikis), o
pats mąstė, kad nori vesti Jonę, nori turėti tokį vaiką, nori rašyti, nori už tai gauti pinigų ir garbės, nori būti
laimingas, gyventi.
Pabaiga : Elena aplankė Antaną darbe. Startuolis O‘Casey jiems leido pasikalbėti keltuve. Jiedu
bučiavosi ir Elena klausė, kodėl jis jos neįsileido į butą, o Garšva teisinosi, kad bijojo savo ligos, ir prašė jam
atleisti ir poryt per jo laisvadienį ateiti pas jį. Jis žadėjo kitą dieną nueiti pas gydytoją, o vėliau gauti
atostogų. Elenai išėjus Antanas tęsė darbą, kuris visai nebebuvo monotoniškas. „Esu persodintas akacijos
krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo
lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkose kojinėse ir patenkintas cypia
dainelę“. Antanui baigus darbą ir grįžtant namo, net ir gatvė su savo girtuokliais ir nykiom traukiniu
važiuojančiom valytojom nebeatrodė tokia svetima „Esu laimingas“. Kitą rytą Garšva susitarė dieną
susitikti su daktaru Ignu, sakė, kad savijauta kuo puikiausia. Antanas net pradėjo rašyti, pajuto ramybę,
pilnatvę „Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai
originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu.<...> Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo
gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai meldžiausi,
plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų. Buvau kūno ir dvasios sintezė“. Atrodė, kad skeveldros
susidėstė, jis suprato savo ir štai staiga aplankė skausmas viršugalvyje. Garšva nebeturėjo tablečių, jis
bandė vilktis kostiumą, važiuoti pas daktarą, tačiau pirštai neklausė, Antanas atsiminė rudą žmogų kelte
kaip Dievo įpėjimą prieš mirtį ir bandė maldauti Dievo dar laiko, tačiau skausmas didėjo, Antanas unkštė,
rėkė, daužė sienas, mąstydamas „zoori“.
Stanley, paskutinį kartą pažvelgęs į didįjį Niujorką, nušoko nuo tilto.
Antanas Garšva sėdi rojuje su rože rankoje ir plėšo popieriaus lakštą. Jis laimingas, ramus idiotas.
Skaidri mėlyna spalva. Jauku.
(Antanas nemirė, jis išprotėjo.)

Joe,
Elenai 32, Antanui 41 parke, Elena buvusi gimnazijos mokytoja
Ant piršto nešiojo iš motinos gautą senelės sukilimo laikų žiedą, kurį paslėpdavo baltos keltuvininko
pirštinės.

CITATOS :
 „Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos“ – kai kelte senutė skaitė poeziją, citavo
MacNeice
 „Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu.
Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes
tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius i mano kambario duris. Aš neįleidau jos.“ – ta pati
situacija, kaip viršutinė.
 „Pasisamdyti tarną? Jis eis paskui mane, išskleidęs skėtį virš mano galvos, ir aš galėsiu
stebėti ir analizuoti lietų, kuris manęs nesušlapina. Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta
galva, ir te niekas man nepadeda. Up ir down, up ir down.“ – Antanas mąstė, kad gal Elena,
jos netekimas, padės jam rašyti, tačiau kartu juk negalima specialiai suorganizuoti
kentėjimo, medžiagos eilėraščiams.
 ,,Esu lietuvis kaukas didžiausiame Niujorko hotelyje.”
 ,,Nauji dievai čia perkėlė Sizifą.” – turima omeny, jog Antanas yra perkeltas į liftą ir dirbą
Sizifo darbą. Vis tas pats pasikartojantis darbas, jokio tobulėjimo, jokios raidos, jokios
pabaigos. Up ir down, up ir down, prašau, dėkui, į kelintą jums, prašau...
 ,,Mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg
ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni
išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto;<...> eadem sed aliter.” (tas
pats, bet kitaip).
 ,,... detalės išspinduliuoja atmosferą,...” – Garšvos žodžiai, tylomis pasakyti Elenai, kai jie
važiavo (su Elenos vyru) į Jones beach.
 ,,Jei aš suidiotėsiu ir pravirksiu keltuve, abejoju, ar atsiras bent vienas rašytojas, kuris
meniškai pavaizduos mano ašaras.”- Garšva keltuve, laukdamas pertraukos ir jau baigdamas
išprotėti nuo nesibaigiančios rutinos.
 ,,Jas mylėdamas aštriau pajusdavau aplinkos realybę.<...> Ir man buvo aišku: esu aprūpintas
gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti<...>” – Antanas apie moteris.
 ,,Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas<...>.”- Antanas prisimena apie Jonę, kai jie
buvo atostogaujantys kauniečiai.
 ,,Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu. Aš net pradedu melstis. Tai stiprybės ar
silpnybės ženklas ?”
 ,,Esu gamtos perprodukcija.”- taip Garšva pamano apie save, kai supranta, kad nebeturi jėgų
ieškoti atsakymo savyje. Jam šventasis raštas siūlo išrauti akį, nukirsti ranką, bet kurią akį,
kurią ranką? Dabar jam rodos, jog jis aplipęs akimis ir rankomis. Yra šimtaakis ir šimtarankis.
 ,,Nemoku užbaigti. Man trūksta ramybės. Mano pasaulis dūžta. Esu detalistas, nemoku
nupirkti urmu. Bet aš branginu skeveldras.” – kai Elena pasako, kad jai patinka Garšvos
eilėraščiai, nes jie tikri savo neužbaigtumu.
 ,,<...> stebuklas<...> patobulinta realybė. Panašiai kaip šuolis į viršų.”- prisiminimai, kai
Antanui buvo 16 m ir kai jis vasarodamas Palangoje vaikščiojo prie jūros, svajodamas, jog
norėtų vaikščioti jūra
 ,,<...> mirtis tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten nustojama kūno, ten gyvena žemėje
sukurti košmarai.” – susimąstymai po pirmojo priepuolio, patirto laisvės alėjoje.

Antanas kartais (kai keltuvu važiavo jaunimas į šokius) pagalvodavo, kad išsirinko itin tinkamą, gerą
darbą, nes pasisemdavo istorijų savo kūrybai, galėjo stebėti žmonių gyvenimus, likimus.
Elena ir inžinierius „Elena sėdėjo su Garšva užpakalinėje sėdynėje. Maža moteriškaitė - pilka suknele,
pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu. Pilnos lūpos - detalė, kurią dailininkas
nutapė, kad paryškintų pilkumą. Jos plonuose pirštuose rūko cigaretė, ir šis anachronizmas buvo lygiavertis
pilnom lūpom. Ir ji gal paskubomis užsimovė kojines, dešiniosios siūlė nusisuko į šalį. Priešais - inžinieriaus
plati nugara, monumento užuovėja, išryškindavo Elenos proporcingą trapumą, jaukų pasitikėjimą
marmuriniu portiku. Iš cigaretės tįso mėlynas dūmas, ir pilkos akys peržvelgdavo Garšvą ramiu smalsumu.“