JUSTINAS MARCINKEVIČIUS „MAŽVYDAS“

KLAUSIMYNAS

Kodėl Mažvydas pradeda kalbą šviesos ir tamsos priešprieša? Kokią reikšmę įgyja šviesa, o kokią –
tamsa? (2t.)

Jis lygina praeiti ir dabarti. „...kad saulė/Šiltesnė būdavo anksčiau.“ Nori pasakyti, kad praeityje žmonės
buvo geresni ir doresni, o tamsa įgyja dabarties bėdų ir rūpesčių, žmonių nutautėjimą, vertybių
nepuoselėjimą. Todėl šviesa įgyja gražių praeities prisiminimų reikšmę, o tamsa – sunkios ir nelengvos
esamos padėties reikšmę.

Ką Mažvydas laiko dirva? Kaip su šiuo žodžiu susiję aruodai? Ką nori pasakyti juos apibūdindamas kaip
nepilnus? (3t.)

Lietuvos žmonių vertybes, kurios baigia pranykti. Aruodai tai Lietuvos žmonės. O juos vadindamas
nepilnais, turėjo omenyje, kad Lietuvos žmonės yra nutautėję ir nevertinantys savo krašto kalbos ir kad
būtų pilni, jiems reikia savo kalbą pamilti ir puoselėti,jie turi ugdyti nematerialias vertybes.

Kaip tokius žodžius bando atremti Vilentas? (1t.)

Vilentas Mažvydui pasakė: „Tu žodį iškirtai – kaip akmeny!“, taip stengėsi nepasiduoti Mažvydo
nusivylimui.

Kaip, anot Mažvydo matuojamas gyvenimas? Kokia žmogaus gyvenimo prasmės samprata
išryškinama? (2t.)

Jis viską matuoja gerumo lygiu, kurį vienas žmogus padaro kitam, todėl jis ir gyvenimą matuoja žmonių
gerais, neavanaudiškais darbais dėl kitų. Mažvydas tiki, kad žmogui lemta kentėti, kad išvalytu savo sielą.
Pagal jį be kančių ir gerų darbų darymo kitiems - tu neturi gyvenimo prasmės ir net nežinai kas tai yra.

Remdamiesi mitologiniu-filosofiniu kontekstu paaiškinkite, ką reiškia titano darbas. Pagrįskite

remdamiesi pateiktais pavyzdžiais ir Martyno Mažvydo situacija. (4t.)

Graikų mitologijoje, titanai buvo milžinai, valdę pasaulį, iki kol juos nuvertė Dzeuso vedami dievai. Fiziškai ir
morališkai labai tvirti. Todėl titano darbas, turėtų reikšti sunkų, reikalaujantį daug pastangų darbą, kurį
ne visi galėtų atlikti. Taigi, Mažvydo pusbrolis Vilentas palygino Mažvydo darbą, jo parašytą pirmąją
lietuvišką knygą, su titano darbu, Vilentas supranta kokį sunkų, reikalaujantį daug jėgų, drasos, ištvermės
ir kantrybės reikalaujantį darbą teko atlikti Mažvydui, kad galėtų parašyti knygą. Pirmosios lietuviškos
knygos autorius paaukojo savo asmeninę laimę su mylima moterimi tėvynėje, iškeliavo į kitą Nemuno
pusę, pasiaukojo dėl Lietuvos gerovės. Todėl Vilentas įvardina Mažvydo darbą lyg titano.

Vis dėlto Mažvydas savo veiklą linkęs lyginti su Sizifo darbu. Remdamiesi viso kūrinio siužetu
paaiškinkite, kodėl dramos herojus taip jaučiasi. (2t.)

Mažvydas knygą rašo Lietuvos žmonėms, jis tai daro dėl Lietuvos, dėl jos gerovės, kad žmonės mokintusi
skaityti, būtų išprusę, bet žmonės knygos nevertina taip kaip jis tikėjosi, todėl jis galvoja, kad daro darbą
be tikslo - Sizifo darbą. Bet vistiek stengiasi, nes jeigu nebaigtu šio darbo, jis neturėtu gyvenimo tikslo. Jo
gyvenimo tikslas - amžinas ėjimas į kalną, kažko nepasiekiamo siekimas. "Paleisi - nugarmės. Ir pagalvoji:
kuriems velniams tos pastangos…" Todėl,net sužinojęs apie mylimosios mirtį ir kad jis turi sūnų, ir tiek
sulaukęs žmonos priekaištų ir patyręs nevilties momentų Mažvydas vis tiek užbaigia savo darbą.

Kuo abejoja Martynas? Kaip reaguoja į šiuos Vilento žodžius: „Kol klausys – sakysiu“? Ar jis pritaria
tokiai Vilento pozicijai? Kodėl? (4t.)

Ar dar ilgai Prūsijoje bus kalbama lietuviškai, jis tiki, kad žmones greitu metu nutautės ir pradės kalbėti
vokiškai. Vilentui atsako, jog jis taip negalėtu, negalėtų pamokslauti žmonėms, kurie jo klausosi,
nesuprasdami jo žodžių esmės. Jis tam nepritaria, nes pamoksluose yra svarbu suprasti ką tau sako,
apmąstyti, na o pamokslauti tiems, kurie nesistengia suprasti ir nežada keistis, visiškai jokios naudos.

Kokius argumentus savo pozicijai pagrįsti pateikia Mažvydas? Kas, anot jo, yra prasminga veikla? Ar
pritariate tokiai sampratai? Atsakymą pagrįskite remdamiesi pateiktais kontekstais. (4t.)

Mažvydas pagrindžia, jog jeigu jų žodis „Į prarają nukris – tai mūsų darbas/ Ir mūs gyvenimas neturi
tikslo.“ Taip jis nori pasakyti, kad jeigu jų žodžiai žmonėms nieko nerešikia, tai jų sunkus darbas neturi
jokios prasmės. Martynas tiki, prasminga veikla yra naujų žinių ir žodžio skleidimas kitiems. Nes tik
užsiimant prasminga veikla, gyvenimas turės prasmę. Aš pritariu, nes Rimanto Kmitos straipsnyje
„Justino Marcinkevičiaus herojus“ yra rašoma, kad Justinas Marcinkevičius savo svarbiausius personažus
kūrė pagal savo sampratą, kultūrinę programą. Tai reiškia, kad Mažvydo samprata apie prasmingą veiklą
yra šiek tiek susijusi ir su Justino Marcinkevičiaus pasaulėžiūra. Manau, kad rašytojo vienas iš tikslų
gyvenime buvo skleisti motyvuojančius ir svarbius žodžius tautai.

Literatūrologas R. Tamošaitis, analizuodamas Mažvydo būseną, teigia: „Mažvydas su liūdna ironija

žvelgia į religinius jaunystės idealus, konstatuodamas savo naivumą ir tų idealų pasikeitimą, susijusį su
gyvenimo patirtimi.“ Kas jaunystėje buvo Mažvydo idealai? Kodėl Mažvydas teigia, kad jaunas buvo
naivus? Kaip pasikeitė jo požiūris? (4t.)

Mažvydo idealas jaunystėje buvo Dievas "Geriau prarasti Lietuvą, nei Dievą." Jis sako, kad buvo naivus
dėl to, kad tada nepažinojo nei Dievo, nei Lietuvos. Jo požiūris pasikeitė, kai sunkiai dirbo bandydamas
iįsaugoti savo tautos raštą, jis suprato, jog nėra visiškai atsidavęs Dievui, jis yra atsidavęs "Žodžiui,/ Kurį
reikėjo iš mirties vaduoti." Jis suprato tikrąją žodžio galią, kuri gali paliudyti, jog egzistavai.

Anot Tamošaičio, „gyvenimas be tikroviškų dvasinių pagrindų Mažvydui kaip dvasininkui tampa sunkia
pareiga, tarytum prievarta, ir tokia personažo būsena įprasminama kartaus gėrimo – metėlių arbatos
– metafora“. Ką būtų galima laikyti tikroviškais dvasinio gyvenimo pagrindais? Kas lemia Mažvydo
sąmonėjimą? (3t.)

Tai būtų galima laikyti tikroviško dvasinio gyvenimo pagrindu: tikėjimu Dievu, ištikimybe, sąžiningumu,
meile, atsakomybe. Mažvydo samonėjimą lemia asmeninė patirtis, nuveikti darbai – parašyta knyga.

Kodėl tarnavimas Žodžiui nukonkuruoja tarnavimą Dievui? Ir apskritai ar nukonkuruoja? Kaip

vertinate tokią interpretaciją? Kuo ji dviprasmiška? (4t.)

Tarnavimas Žodžiui nukonkuruoja tarnavimą Dievui, nes pirmiausia žmonės Dievą išpažįsta per žodį, per
maldą. Bet gali būti ir taip, kad Dievą žmogus jaučia širdimi, tyliai tiki, jog Dievas sukūrė žemę ir tai, kas
aplink ją. Šią interpretaciką kiekvienas supranta savaip, pagal savo požiūrį ir įsitikinimus. Dviprasmiška
tuom, jog abu manymai yra teisingi, nes Dievas sukūrė laisvą žmogų.
Remdamiesi istoriniais faktais (Mažvydo situacija) pakomentuokite šias eilutes: „Kurį reikėjo iš mirties
vaduoti,/ Kuriam pavidalą reikėjo rast,/ Kad jis galėtų amžiuose paliudyt/ Buvimą savo ir galbūt
gyvybę.“ Kiekvieną eilutę paremkite istoriniu-kultūriniu kontekstu. (4t.)

„Kurį reikėjo iš mirties vaduoti“ XVI amžiuje lietuvių tautiečiai patyrę didelę kitų tautų įtaką, Lietuvos
bajorai buvo sulenkėję ir šią kalbą vertė kalbėti ir savo visus dvariškius, tarnus.

„Kuriam pavidalą reikėjo rast“ čia kalbama apie tai, kad Lietuva neturėjo nei vienos lietuviškos knygos,
iki Martyno Mažvydo „Katekizmo“ kuri yra įkvepta reformacijos judėjimu.

„Kad jis galėtų amžiuose paliudyt“ šiais žodžiais norėta pasakyti, kad knygos išlieka amžiams ir perduoda
žmonių istoriją, to meto tradicijas, papročius, gyvenimo būdą.

„Buvimą savo ir galbūt gyvybę“ tai papildo ankstesnę eilutę ir tai reiškia, kad tavo parašytose knygose
yra įrodymas, jog tu egzistavai, nes apie Martyną Mažvydą žinoma mažai, o ryškiausias jo gyvenimo
įvykis buvo „Katekizmas.“

Kodėl Mažvydas savo „Katekizmą“ vertina kaip užsinertą kilpą? Kodėl Kryžiuočių ordino magistro
žodžiai buvo jam tarsi peilis į širdį? Kur įžvelgiate ironiją? (3t.)

Nes jis „Katekizmą“ rašė dėl Lietuvos gerovės, rašė Lietuvos žmonėms, kad jie šią knygą garbintu,
aukštintu ir laikytų viena iš Lietuvos vertybiu, o Prūsijos kunigaikštis norėjo šią knygą pasinaudoti, jog
priviliotu Lietuvos žmones į Prūsija, to Mažvydas tikrai netoleravo, nes jis mano, jog vienintelė vieta
lietuviui yra Lietuvos žemė. Todėl, jeigu būtų atidavęs knygą kunigaikščiui, jo planai Lietuvai būtų
neišsipildę. Kryžiuočių ordino magistro žodžiai jam buvo peilis į širdį, nes Mažvydas yra visiškas patriotas,
o magistras norėjo lietuvius perverbuoti į savo krašto žmones, prijungti prie Prūsijos, o to Mažvydas
negalėtų leisti. Ironija čia tame, kad Mažvydo tikslas panaudoti knygą Lietuvos žmonių tautiškumui
ugdyti, vos nesuklydo ir viskas butu palinke atvirkščia linkme.