,,Kodėl žmogui svarbūs namai?

"

Kiekvienam žmogui žodis namai turi skirtingą reikšmę. . Vieniems tai tarsi židinys, prie
kurio yra jauku, prie kurio laukia šeima, o kitiems – tai sienos, pastatas, būstas, kambariai ir
baldai. Dažniausiai namai užima labai svarbią vietą mūsų gyvenime. Juk tik čia mes visada
esame laukiami ir mylimi. Liūdna, jog ateina toks laikas, kai jaunas žmogus yra priverstas dėl
įvairių priežasčių, ar savo noru tuos namus palikti. Tad kodėl žmogui yra svarbūs namai?
Visų pirma, namai – tai vieta, kurioje yra ugdoma žmogaus asmenybė. Gana įprasta,
kad žmogus pirmiausia įvairių dalykų išmoksta savo tėvų namuose. Ten jis užsiema ne tik
paprastom veiklom, bet ir išmoksta kas yra moralinės vertybės. Taip pat tėvų namuose vaikai
pradeda plėsti kultūrinį akiratį. Apie namų ir šeimos svarbą rašė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos
Ragana. Ji buvo pirmoji Lietuvoje, turinti Europinį išsilavinimą. Ji užaugo dvare, kuriame kalbėjo
lenkiškai. Rašytoja rašė emocionaliai, stengėsi paveikti žmogaus psichologiją. Jos apysakoje
„Sename dvare“ yra vaizduojama dvaro ponia mamatė Marija, kuri augina tris vaikus. Turėdama
atlikti šeimininkės pareigas ji randa laiko mokyti kitus. Mamatė vaizduojama kaip tobula moteris
šeimoje. O tėvas daugiausia rūpinasi ūkio darbais, jis dažnai priekaištauja savo žmonai, kad ši
švaisto savo laiką padėdama kitiems ar užsiimdama menu. Bet mamatė buvo auginta tikroje
bajorų šeimoje. Būdama meniškos sielos moterimi, ji siekia pamatyti gyvenimo grožį ir stengiasi
jį atskleisti visiems, bet pirmiausia savo šeimai. Ji yra dvasinga, domisi poezija ir puikiai
skambina pianinu. O svarbiausia mamatė Marija savo vaikus moko tautiškumo: „Nepaisant visų
lenkiškų rūbų lietuvė yra mano siela. Giliai įaugus mano esmės šaknis į tą mano prabočių kraujo
prisigėrusią žemę, ir jų kalba kalbina jie mane“. Mamatė siekia, kad jos vaikai išaugtų dvasingi,
geros šiirdies žmonės, kaip ir ji . Taigi namai žmogui yra tokie svarbūs, nes tai yra vieta lyg
kultūros židinys bei ten mes išmokstame kas yra vertybės bei kaip jas puoselėti.
Visu antra namai ir vaikystė žmogui yra lyg atrama, kai sunku. Gimtoji žemė, namai tai
tarsi laimingo ir vertingo gyvenimo šaltinis. Lietuvių poezijos kūrėjas Vytautas Mačernis gyveno
labai trumpai. Nors jis rašė būdamas labai jaunas, tačiau spėjo išgarsėti su savo kūryba. Jis
parašė septynių eilėraščių ciklą „Vizijos“. Jame poetas kalba apie namų svarbą žmogui. Lyrinio
subjekto atmintyje prisimenama praeitis, nakties regėjimuose. Iš pradžių vizijos pasirodo kaip
gamtos peizažai ar paprasti vaikystės prisiminimai. Įžanga išryškina pasakotoją, pilną nerimo ir
ilgesio, atsiribojusį nuo pasaulio bei norinčio rimties. Uždarą, saugią namų erdvę keičia atvira
pasaulio erdvė, kuri yra šalta ir tamsi. Pirmojoje „Įžangos“ strofoje erdvė skyla į namų erdvę ir
erdvę už lango. Pasaulis yra lyg vakaras ir vėjas, kuris rodo neigiamas pasaulio puses: jis piktas,
svetimas, neramus. Toliau pirmojoje vizijoje rašoma apie kaitrią vasaros dieną, antrojoje kaip
vieną kartą savo vaikystėje poetas klausėsi piemenuko traliavimo. Trečioji ir ketvirtoji vizija yra
labai reikšmingos ir sukrečiančios lyrinį subjektą. Jose jis prisimena susitikimą sode su jau seniai
mirusia senele. Močiutė berniuku labai rūpinosi, todėl jis ją prisimena, kaip savo mokytoją.
Senolė vieną dieną nuramino poetą, kuris tuščių namų tyloje išsigando paukščio. Vizijose dažnai
matoma, jog senolė lyrinį subjektą tarsi globoja, skatina kurti, ko nors siekti. Nuo šeštosios
vizijos eilėraščio pasakotojas prisimena atsiskyrimą nuo namų ir kaip pradeda leistis į mokslus.
„Vizijose“, ypač per močiutės vaizdinį, iškyla prarasti namai, kurių poetas labai ilgisi. Tad,
žmogus būdamas toli nuo namų, dažnai neranda tokios pačios laimės ir tada žmogus bando
prisiminti, atsigręžti į tėvų namus, kuriuos kadaise tvyrojo šiluma bei meilė.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad namai yra neatsiejama ir svarbi žmogaus dalis. Ir
nesvarbu ar juose gyvenama ar tik grįžtama prisiminimais. Tik namuose žmogus jaučiasi savas,
reikalingas ir stiprus. Taigi namai jaunam žmogui yra labai svarbūs, ne jie padeda formuoti
asmenybę, taip pat ir vėliau jie yra tarsi atrama.