VIEŠOJO KALBĖJIMO IŠPLĖSTINIS PLANAS

Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje

(V. Krėvė, Putinas)

I. Nėra nieko svarbiau, kaip laisva žmogaus valia į troškimus ir svajones. Vis dėto, nutinka
taip, kad tenka rinktis tarp prigimties ir puoselėjamų vertybių.
II. Lietuvių literatūros neoromantikas Vincas Krėvė vaizduoja žmogų, kuris išsižada
prigimtinių įsitikinimų dėl puoselėjamų vertybių. Tuo tarpu simbolistas
Vincas Mykolaitis–Putinas parodo žmogų, kovojantį dėl savo prigimties troškimų.

1. Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja viduramžių Lietuvos laisvės gynėją,

išsižadantį savo prigimtinių įsitikinimų dėl vertybių, aktualių karalystei:
a) dramos herojus yra diplomatiškas, aštraus proto tautos gynėjas;
b) rūpindamasis gimtine ir jos gyventojais jis yra priverstas išsižadėti
prigimtinio tikėjimo stabais;
c) nesavanaudiškas valdovo Skirgailos sprendimas priimti krikštą
papiktina tautą.
Dalinė išvada: Minėtoje dramoje žmogus yra priverstas išsižadėti pagoniškosios
prigimties dėl tautos gerovės.

1. Žmogaus prigimties ir jo vertybių klausimas atpažįstamas rašytojo Vinco

Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario
gyvenime:
a) kunigystės kelio pasirinkimą lėmė paties veikėjo polinkis į dvasines
realijas, tačiau labiausiai – tėvų įtaka;
b) Liudas Vasaris žino, jog be kūrybos jis negali gyventi, tačiau ji teikia ir
didelį džiaugsmą, ir liūdesį;
c) vis dėlto, žmogiškoji prigimtis nugali kunigystės luomo vertybes, tampa
aišku, jog veikėjo prigimtis – būti rašytoju, kurio įkvėpimo šaltinis –
moteris.
Dalinė išvada: Romano veikėjas atsisako sakralaus gyvenimo vertybių ir ugdo savo
poetinę prigimtį.

III. Vinco Krėvės dramos herojus tautiškąsias vertybes iškelia aukščiau negu prigimtinius
įsitikinimus. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino romano veikėjas Liudas,
kuriam poetinė prigimtis pasirodė svarbesnė negu sakralaus gyvenimo vertybės.
 Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje

Kartą, buvęs Romos imperatorius Markas Aurelijus yra pasakęs: „Kiekvienam naudinga
gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį“. Atrodo, būtų logiška ir teisinga vadovautis šia mintimi,
nes kiekvienas žmogus trokšta realizuoti savo tikslus ir svajones. Vis dėlto, kartais atsitinka taip,
jog žmogaus prigimtis ir vertybės tampa prieštaringos viena kitai, todėl reikia pasirinkti tik vieną
iš jų. Šitokios problemos tapo aktualios ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje, kurias
gvildenti ėmėsi kai kurie rašytojai. Štai neoromantiko Vinco Krėvės dramoje žmogus išsižada
prigimties ir atsiduodą vertybių puoselėjimui. Tuo tarpu modernisto Vinco Mykolaičio-Putino
kūryboje sprendimo ieškantis veikėjas vis dėlto pasirenka savo asmeninės laimės siekį. Todėl
šiandien savo kalboje kalbėsiu apie žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešą lietuvių
literatūroje. Remiantis minėtais autoriais atskleisiu, kokią lemtį pasirenka vieni ar kiti veikėjai
bei kas daro įtaką jų sprendimams.

Neretai grožiniuose kūriniuose žmogus atsiduria situacijose, kuriose yra priverstas rinktis
tarp savo prigimties ir vertybių. Apsispręsti būna be proto sunku, o ypač tada, kai suvoki, jog
išsižadėti to, kas tau svarbu, yra teisinga ir kilnu. Būtent apie tai kalba neoromantikas Vincas
Krėvė dramoje „Skirgaila“. Kūrinio centre – valdovas Skirgaila – besąlygiškai atsidavęs savo
tautai, dėl kurios ryžtasi išsižadėti to, kas jam brangiausia – pagoniškojo tikėjimo. Pati drama
vaizduoja viduramžius, kai Lietuva priima krikštą. Dramos herojus yra diplomatiškas, aštraus
proto valdovas, kurio rankose – tautos likimas. Išpažinti pagoniškąjį tikėjimą ir rizikuoti savo
tautos likimu ar priimti svetimšalių peršamą krikštą ir būti apsaugotiems nuo kryžiuočių
puldinėjimų? Jo širdis draskoma klausimų, nes išsižadėti prigimtinių įsitikinimų ypač sunku. Vis
dėlto, rūpinimasis gimtine ir jos gyventojais verčia atsisakyti asmeninių troškimų. Valdovas
sugeba apginti šalį ne tik kalaviju, bet ir diplomatišku žodžiu. Aštraus proto, valdingas bei
ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgaila – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina
istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra
priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais,
kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo
aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina kriviai, vaidilos.
Todėl ne veltui antikos filosofas Seneka yra pasakęs: „Jei nori gyventi dėl savęs, gyvenk dėl
kitų“. Ši filosofo mintis pagrindžia valdovo sprendimus, priimtus ne savo prigimtinių įsitikinimų
naudai. Jis supranta, kad tautai priėmus krikštą bus geriau, taip ji bus apsaugota nuo priešų. Ir
nors šalies valdovas griežtas bei niūrus, tačiau nesunku pastebėti, kad jis yra apimtas gilaus
liūdesio. Nėra nieko sunkiau, kaip tik išsižadėti visko, kuo tikėjai visą savo gyvenimą. Pagonybė
– tai buvo jo prigimtis. Pagaliau drama neapsieina be tragiškos pabaigos. Priėmus gan drastišką
sprendimą – apsikrikštyti – lietuviai ima smerkti valdovą, nes šis, neva, paniekino buvusias
tradicijas. Nors sprendimas nebuvo savanaudiškas, tačiau tai šalies valdovą skaudino. Jis,
priėmęs tokį sprendimą, naudingą Lietuvos gyventojams, mintyse sutiko su pasipiktinusia minia.
Galima sakyti, tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia
pats. Tačiau atsakomybės jausmas ne tik už save bet ir už savo šalį verčia susiimti ir išlikti šalto
proto. Tai ypatingas veikėjas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta
paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Taigi, Vincas Krėvė pavaizdavo
žmogų, kurio prigimtis ir vertybės buvo priešpriešos viena kitai. Ir nors asmeniniai įsitikinimai
be galo svarbūs, tačiau pagrindinis dramos veikėjas nusprendžia išsižadėti savo pagoniškosios
prigimties, kad tik vertybės, kaip tauta ir gyvybė, būtų apsaugotos nuo puldinėjančių priešų.

Tuo tarpu žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešos problema atpažįstama ir

modernisto Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo
Vasario gyvenime. Psichologiniame intelektualiniame romane jis bando rasti atsakymą, į
klausimą, kas, jo manymu, yra svarbiau – prigimtis ar vertybės. Pagrindinis veikėjas Vasaris yra
jaunuolis, pasirinkęs kunigo luomą. Tiesa, kurį laiką jis svarstė, gal tai buvo labiau tėvų
nuosprendis nei jo paties. Tačiau vydamas tokias mintis šalin, mėgino save įtikinti, jog būti
kunigu – jo pašaukimas ir didžiulė garbė. Juk jis dar nuo vaikystės bodėjosi kasdienine aplinka,
troško nešti gerą žinią žmonėms, o Maironis buvo jo autoritetas. Taip pat jį stipriai veikė ir
socialinė aplinka: jis norėjo dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra kilę būtent iš kunigų luomo.
Vis dėlto, jis bijo pripažinti, kad tikroji jo prigimtis yra ne kunigo, bet rašytojo. Vasaris naiviai
tikėjosi, kad studijos seminarijoje numalšins mintis apie kūrybą, čia jis pažadins stipresnį religinį
jausmą. Tačiau veikėjas skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, kad
sutana varžo jį kaip asmenybę. Jis nori sekti savo idealais, tačiau numanymas, kad jų niekada
nepasieks, įkvepia Vasarį kūrybai. Ilgą laiką jis dvejoja ir nežino, kaip pasielgti: „Kaip kunigas,
aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Kūryba jam teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes
kunigo sutana yra atitvėrusi jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris jaučia begalinį norą rašyti. Dar
besimokydamas kunigų seminarijoje, jis buvo pripažintas kaip kunigas poetas. Jis skaito knygas,
domisi pasauliu, nors dėstytojai gąsdina supasaulėjimo grėsme. Vis dėlto tai jo nejaudina. Tik
kūrybinio proceso metu, Liudas Vasaris galėdavo atitrūkti nuo kasdieninių kunigo pareigų, rašyti
įkvėptas minčių apie kurias, gal būt, ne visada dera galvoti kunigui. Ir, kaip pats Liudas minėjo,
jo kūrybos šaltinis buvo meilė, susižavėjimas ir kiti šilti jausmai. Tai, žinoma, visiškai
nepriimtina ir nederama kunigui. Gal būt todėl, pati ryškiausia moteris Vasario gyvenime –
Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, raginanti kovoti su asmenybės dvilypumu,
privertė Liudą Vasarį sau atsakyti į klausimą, kas svarbiau: prigimtis ar vertybės? Jos dėka
Liudas Vasaris susivokia, kad jam brukamos vertybės apie sakralumą yra mažiau svarbios nei jo
prigimtinis talentas rašyti. Auksės klausimas – kas bus toliau – priveda Vasarį prie minties, kad
nei meilės, nei kūrybos su kunigiška pareiga suderinti nepavyks. Todėl romano pabaigoje
vaizduojamas Liudas Vasaris, besirašantis pareiškimą dėl išstojimo iš kunigų luomo. Taigi,
Vincas Mykolaitis-Putinas romano veikėjo gyvenimo istorija parodė, kad pasirinkimų kryžkelėje
atsidūręs žmogus kartais renkasi tai, ko nori širdis, o ne protas. Tiesa, sprendimą priimti sunku,
tačiau tik pats žmogus gali atsakyti sau į klausimą, kas svarbiau: žmogaus prigimtis ar jo
vertybės.

Taigi, žmogus kiekvieną dieną atsiduria situacijose, kuriose privalo pasirinkti. Kartais,
sprendimus priimti būna lengviau, o kartais – kur kas sunkiau. Tiesa ta, kad tik pats žmogus gali
nuspręsti, kaip jam pasielgti geriau. Tačiau retkarčiais nutinka taip, kad tas teisingas sprendimas
gali labai skaudinti, nes šitaip atsisakoma savo prigimtinių įsitikinimų. Būtent šitokioje
situacijoje yra atsidūręs Vinco Krėvės dramos herojus, kuomet tautiškumo vertybės iškeliamos
aukščiau negu prigimtinis tikėjimas stabais. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino
romano veikėjas Liudas, kuriam poetinė prigimtis pasirodė kur kas svarbesnė negu sakralinės
vertybės. Belieka pridurti, kad kiekvienas esame savo laimės kalviais, todėl mes patys atsakingi
už priimamus sprendimus, kas yra svarbiau: prigimtis ar vertybės.
 ŠALTINIAI, NAUDOTI VIEŠOSIOS KALBOS RENGIMUI

 I. Kanišauskaitė, N. Šervinikaitė, S. Žukas. Literatūros vadovėlis 12 klasei I ir II dalys.

Kaunas, „Baltos lankos“, 2011.
 Lietuvių literatūros konspektas abiturientui. Rašytojų gyvenimas ir kūryba/ Onutė
Baumilienė, Irena Kanišauskaitė, Loreta Mačianskaitė, Marius Mikalajūnas, Eglė
Patiejūnienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Šervenikaitė, Dainius Vaitiekūnas, Saulius Žukas/
baltos lankos/ 2014m.
 V. Krėvė. Skirgaila. Kaunas, „Baltos lankos“, 2006.
 V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly. Kaunas, „Šviesa“, 1983.