Justinas Marcinkevičius

J. Marcinkevičius - Tai Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas,

visuomenės veikėjas. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Prienų
„Žiburio“ gimnazijoje, Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete studijavo
lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Mažvydas - Pasak paties rašytojo, šiuo darbu siekė parodyti, kaip sunkiai gimė
pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos — valstybė, raštas, menas. Taip pat
norėjo priminti tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje,
nusilenkti jiems. Skausmingai apmąstomas architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai
santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė.
Pirmas prologas
I scena. Ąžuolo sodinimas.
Scenoje kalbasi špitolninkai ir vargoninkas Milkus. Jie kalba apie jų kuriamą giesmę
Martynui Mažvydui
kaip visiem padedantį geradarį. Tuomet prasideda scena prie Ragainės bažnyčios.
Ten, špitolninkai sodina
ąžuolą, Mažvydas ateina prižiūrėti darbų, prašo, kad atsargiai ir krupščiai sodintų
medį. Špitolninkai kalba
apie tai, kodėl Mažvydas juos priėmė. Pagrindinis veikėjas teigia, kad iš pareigos, o
ne iš meilės. Sako, kad
jo tikra meilė už Nemuno, Lietuvoje. Tačiau jis ten grįžti negali. Špitolninkai
prigalvoja burtų ir kerų, kad tik
sodinamas ąžuolas geriau priiaugtų.
II scena. Darbai ir gyveniams klebonijoj.
Bažnyčios klebonija, Mažvydo kambarys. Mažvydas paprašo žmonos Benignos, kad
sukviestų špitolninkus.
Pagrindinis veikėjas jiem paskirsto ir aptaria darbus. Taip pat jis teiraujasi apie
ąžuolo būklę. Benigna
priekaištauja Mažvydui dėl jo dosnumo. Jai nepatinka, kad jis tiek daug visko išleidžia
ant kitų, kai jų šeima
patys turi skolų. Mažvydas papasakoja, kaip jis rūpinosi Benignos šeima, išleido jos
seseris už vyrų, žemių
davė broliam. Benigna papasakoja, kad Kristupas iš upės skenduolį ištraukė.
Mažvydas pasikviečia Milkų ir
papasakoja savo planus įsistiklinti langą į Nemuno t.y. Lietuvos pusę.
III scena. Tikėjimo klausimai.
Pas Mažvydą ateina Kristupas(Benignos brolis). Mažvydas teiraujasi apie skenduolį.
Kristupas papasakoja,
kad jis iš Lietuvos. Kristupas Mažvydą vadina tėvu. Tarp jų kyla diskusija apie Dievą ir
tikėjimą. Tuo pat
metu jie surašinėja išlaidas ir pajamas. Bekalbant apie Dievą, Mažvydas prieina prie
išvados, kad Kristupas
žino daugiau apie Dievą nei apie žmogų. Kristupas argumentuoja savo pozicija
šventu raštu, Mažvydas
ragina jį daugiau padėti ir mylėti žmones. Sako, kad žmogus yra nelaimingas, todėl ir
vertas meilės.
Klebonas paprašo, kad pakviestų skenduolį. Kristupas grįžta, sako tuoj jį atves, kad
skenduolio vardas yra
Kasparas ir šis siunčia Mažvydui žiedą. Mažvydas paprašo Kristupo perskaityti užrašą
ant žiedo ir tuomet jis
jį atpažįsta, prisimena savo buvusią meilę Mariją.
Antras prologas
I scena. Spektaklis rotušėj.
Špitolninkai vėl kalba apie giesmės rašymą Mažvydui. Jie viso nori pridėti po sceną,
kaip juos konkrečiai
išgelbėjo Mažvydas. Prasideda scena Vilniuje, Rotušės aikštėjė prieš 20 metų.
Mažvydas aikštėjė
organizuoja vaidinimą, ragina praeivius sustoti ir pažiūrėti. Jie to nenori, nes jau
matė panašių vaidinimų jų
nesudominusių. Prasideda vaidinimas, ten rodomas daug dirbęs valstietis. Jo darbas
ir turtas yra
vaizduojamos duonos kepale. Ateina Tijūnas ir atsiriekia sau dalį duonos t.y. pasiima
mokesčius. Tuomet
ateina klebonas ir atsirieka dalį duonos sau. Tuomet ateina dar daugiau „mokesčių“
rinkėjų ir paskutinieji
atima jau valstiečio rūbus. Jam nieko nebeturint, valstietis rišasi virvę kartis. Ateina
dar vienas mokesčių
rinkėjas. Pamatęs kad nieko nebeliko ką atimti tik virvę, paima ir ją. Tuomet valstietis
nulipa nuos scenos ir
eina elgetaudamas pro žiurovus, kurie jam įmeta į kepurę pinigų. Ateina vienuolis ir
pyksta and žiurovų, kad
pinigų duoda bei ant vaidintojų. Grasina, kad atsikratys Mažvydu ir jo pasekėjais.
Vaidinime pasirodo godus
dvasininkas, kuris atsisako priimti kryžių į rankas, nes laiko vyną ir auksą. Tuomet jis
imasi pardavinėti
indulgencijas žmonėm. Vaidinimas baigiasi, į sceną įsiveržia karaliaus kariai ir
praneša, kad valdovas,
vyskupui paprašius, uždraudė liuteronybę ir įsakė sudeginti eretiškas knygas.
Mažvydas tai bando sustabdyti,
bet nesėkmingai. Miestiečiai lieka nesupratę, ar tai vaidinimas, ar ne?

II scena. Dominikonų kalėjimas.

Vilniaus dominikonų vienuolyno požemiai. Ten kali Mažvydas. Jis kalba savo
monologą, atsibudęs
nesupranta, ar gyvas ar miręs? Sako, kad jam liko tik skausmas. Tačiau net ir kūnas jo
priklauso
dominikonam. Jis vis dar myli Lietuvą ir teigia, kad knygos yra vienintelė šviesa.
Ateina vienuoliai ir
reikalauja Mažvydo klauptis. Šis atsisako, nes tik prieš Dievą klaupiasi. Jie jį
parklupdina. Kitas vienuolis
perskaito Mažvydui bažnyčios kaltinimus ir su pykčiu liepia iki rytojaus Mažvydui
dingti iš Vilniaus. Visi
vienuoliai, išskyrus vieną, išeina. Mažvydas ir vienuolis prisimena vienas kitą
pažystantys. Jis atskleidžia,
kad kunigaikštis Radvila išgelbėjo Mažvydą nuo laužo. Taip pat pasako, kad viena
mergina laukia Mažvydo
lauke padėti jam. Pagrindinis veikėjas pasiūlo vienuoliui apsikabinti, nes jie
nebesusitiks, tačiau šis atsisako,
nes jų dievai skirtingi. Marija sulaukia Mažvydo ir padeda jam, abu keliauja iš
Vilniaus į Butkiškę.
III scena. Kasparo žinia.
Ragainės klebonija, Mažvydas sukniubęs prieš kryžių. Jis kalba monologą, kuriame
išryškiną pareigą kaip jo
vienintelę viltį, o Lietuvą kaip jo stipriausia meilę. Jam kalbant įeina Kasparas.
Mažvydas aiškinasi, iš kur šis
gavo žiedą. Jis atskleidžia, kad iš motinos ir kad jo motina yra Marija iš Butkiškės.
Mažvydas teisinasi, kodėl
paliko Mariją. Privalėjo, nes jį kvietė Prūsijos kunigaikštis, Mažvydas vengė mirties ir
siekė Prūsiją ir
Lietuvą sujungti. Mažvydas teisinasi, kad jis turėjo pareigų Prūsijoj, todėl negalėjo
Marijos atsivežti čia.
Kasparas sako, kad turėjo pareigų ir Lietuvoj. Kasparas sako, kad atėjo įvykdyti
paskutinį Marijos norą t.y.
duoti žiedą. Taip pat praneša, kad ji mirė ir pavadina Mažvydą tėvu, nes mama taip
liepė jį vadinti.
Trečias prologas
I scena. Kristupo ir Kasparo pokalbis.
Kalbasi špitolninkai. Atvyksta Berankis ir Katrikė, jie kviečia visus į vestuves. Taip pat
paprašo špitolninkų
jų vestuvėse sugiedoti kelis posmelius. Nors Milkus iš pradžių nenori, vėliau sutinka.
Tuomet scenoje,
bažnyčios klebonijoje, kalbasi Kasparas su Kristupu. Kristupas teiraujasi apie Lietuvą.
Klausia ar tiesa, kad
Lietuvoje kunigai labai turtingi. Kasparas sako taip, bet jis daugiau žavisi Prūsijos
kunigais, kurie ir vargšam
duoda. Kristupui daugiau patinka turtingas kunigų gyvenimas, jis atskleidžia, kad bus
siunčiamas mokytis į
Karaliaučių tapti dvasininku. Tačiau dabar mano, kad geriau į Lietuvą vykti ir žmonės
ten išnaudoti.
Kasparas sako, kad reikia apie žmogų galvoti, o ne apie save. Kristupas klausia kaip
Lietuvoj merginos.
Pasakoja apie vietos merginas ir Karaliaučiaus smūkles, kuriose daug laisvo elgesio
merginų. Tuomet klausia
Kasparo, kodėl šis atvyko į Prūsiją. Jis nenori sakyti. Tuomet Kristupas išsiaiškina, ar
moka Kasparas
skaityti. Jis parodo, kad moka ir kad mokėsi iš Mažvydo Katekizmo. Kristupas prašo,
kad Kasparas parašytų
laišką Gretai, bet šis atsisako. Klausia, kodėl Kasparas atnešė žiedą Mažvydui. Jis
pameluoja, kad draugas
prašė. Jiedu susimuša, Kasparas nustumia Kristupą per suolą. Atbėga Benigna, išbara
Kasparą ir jam išėjus
klausia, ar Kristupas daugiau ką sužinojo. Benigna sako klaida buvo išgelbėti šį
skenduolį.
II scena. Bausmių sprendimas.
Šventorius per švento Martyno šventę. Špitolninkai tvarko bažnyčią. Jie kalbasi apie
naują atvykelį Kasparą.
Nikodemas nenori jo priimti, nes jau ir taip daug žmonių špitolėj. Bet Mačys jį subara
sakydamas, kad
Nikodemui atėjus nebuvo svarbu, iš ko jis duona atima. Jie kalba ir apie pingų gavimą
iš Mažvydo, o taip pat
jeigu Dievas paliks pėdsakus smėly, kuris esą tuomet virstų auksu. Atvyksta
Mažvydas ir sprendžia reikalus
su nusidėjeliais, kurie neatvyko sekmadienį į bažnyčią. Visus nuo stulpo paleidžia, tik
iš vieno pinigų paima
dar, nes šis melavo, kodėl nebuvo bažnyčioj sekmadienį
III scena. Mažvydo sunkumai ir Kasparo netektis.

Klebonija, ten kalbasi Mažvydas ir kitas kunigas – Vilentas. Vilentas giria Mažvydą už
jo giesmyną ir
katekizmą, sako tai – Titano darbas. Mažvydas tai vadina Sizifo darbu. Savo
monologe, Mažvydas sako, kad
jaunystėj kvailai mąstė, kad geriau Lietuvą nei Dievą prarasti. Sako, kad ji pareiga
atvedė, bet ne Dievui, o
žodžiui. Jis prisimena, kad Prūsijos kunigaikštis(buvęs Kryžiuočių ordino magistras)
katekizmo norėjo tik
tam, kad Lietuvą prijungtų prie Prūsijos. Mažvydui šie žodžiai buvo skaudūs, todėl jis
ligi šiol stengiasi būtų
naudingas lietuviam. Taip pat jis peikia Vilentą, kad Karaliaučiuje nesugeba išlaikyti
vienintelės likusios
lietuviškos bažnyčios, vaikų rašto nemoko, jie vokietėja. Mažvydas žada ir toliau
grumtis tie lietuvybės, nors
kunigaikštis visaip stengiasi vokietinti kraštą, net „padėjėją“ vokietį atsiunčia. Ateina
Benigna, Mažvydas
paprašo jos sukviesti visus į kleboniją. Visi, iškyrus Kristupą, kuris nubėgo į pilį,
ateina. Mažvydas
susirinkusiem paskelbia, kad nori įsisūnyti Kasparą. Benigna prieštarauja ir sako
neleis, bet ir pats Kasparas
atsisako. Mažvydui paklausus kodėl, Kasparas jį išvadina bailiu, melagiu ir išdaviku.
Tuomet atbega
Kristupas su kariais ir parodo, kad reikia suimti Kasparą. Kariai paaiškina, kad
Kasparas yra nusikaltelis,
pabėgęs iš Lietuvos. Jis nužudė vieną tijūną. Kasparas paaiškina, kodėl taip darė. Jo
motina buvo apkaltina
raganyste. Ji buvo suimta ir ją murkdė į vandenį, kol sukalba sveiką Mariją vienuolis.
Tuomet ištraukdavo. Ir
jeigu 13 kartu taip būtų pavykę, ji būtų buvusi paleista. Tačiau po 9 karto mirė.
Raganystė ją kaltino, nes
turėjo sūnų be tėvo esą iš velnio. Taip pat ragana, nes seniai globojo Mažvydą, kuris
buvo eretikas ir taip pat
už tai, kad skaitė jo knygą. Dar prie kaltinimų prisidėjo jos grožis. Mažvydas maldauja
karių, kad paleistų
Kasparą, bet šie nesutinka. Tuomet sumišęs prašo Kasparo atleidimo ir paskutinį
kartą jį pavadinti tėvu.
Kasparas to nedaro, Mažvydas sukniumba prie kryžiaus ir lygina save su Dievu, kuris
taip pat paaukojo savo
sūnų. Pripuolęs prie lango sako, kad Lietuva neatleidžia jam išdavystės.
Epilogas
Prie stalo sėdi Mažvydas su mokiniais aplink. Mažvydas laiko katekizmą ir mokina
kitus skaityti. Mokina
sudėti raides, kad gautųsi garsai. Tuomet nusprendžia, kad reikia išmokyti sudėti
pirmą žodį. Sako, kad šio
žodžio reikia širdim klausyti ir jis privers pajusti medaus ir kraujo skonį ant lupų.
Tada po truptu skemenuoja
žodį Lietuva. Mokiniai nedrąsiai, po truputi, seka iš paskos ir vis garsiau ir darniau
taria Lietuva.

Saulius Rimutis IVb