Vincas Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“

Romanas

Romaną sudaro trys dalys : bandymų dienos, eina gyvenimas, išsivadavimas. Romano tema – vidinis
konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas,
atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo
romanas tarnavo pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.

BANDYMŲ DIENOS

I. Liudo Vasario mokymosi pradžia seminarijoje. Jis – naujokas pirmametis. Tik porą savaičių išbuvęs
„mūruose“, jau spėjo prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo, kurį skirsto laikrodis ir skambalo garsas.
Seminarijoje vyravo geležinė dienotvarkė, kuri kartais turėdavo įvairesnių variantų – ne mokslo dienomis ir
per šventes. Koplyčia, kurioje klierikai melsdavosi, Liudui padarė neišdildomą įspūdį. Ji buvo tikra viso
seminarijos gyvenimo širdis. Į ją kone dešimtį kartų įplaukdavo ir išplaukdavo tų gyvenimo nepažįstančių,
bet gyvenimą gydyti besirengiančių jaunuolių. Ir tik koplyčioje buvo priežastis ir pateisinimas tokio
gyvenimo, kurį leido, išsižadėdami savo laisvės, jaunatvės ir visų pasaulio vilionių. Liudas maldų ir
konferencijų iš pradžių nesuprato, nes jos buvo dėstomos lenkų arba lotynų kalba. Jis ne kartą perkratė
stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti “sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę”:
bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam darbui Lietuvai (rašyti), Maironio pavyzdys.
Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą. Jis norėjo tapti
rašytoju ir žinojo, kad beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigams.

II. Klierikai turėdavo įvairių pareigų – asistuoti, tarnauti, giedoti. Svarbiausias seminarijos viršininkas –
rektorius. Didelę įtaką klierikams darė dvasios tėvas, viso jų dvasinio gyvenimo vadovas. Visi dvasios tėvai
Vasariui buvo geri, malonūs ir nuoširdūs, lyginant su kitais viršininkais. Pirmamečiams didžiausią reikšmę
turėjo formarijus. Seminarijos bendruomenės santvarka buvo hierarchiška, reikalavo griežtai laikytis savo
vietos bei pareigos. Likti tame pačiame kurse antrus metus buvo daug skaudžiau negu kitoje mokslo
įstaigoje. Daugiausia laiko seminarijoje skiriama mokslams, pirmame kurse svarbiausia mokytis lenkų ir
lotynų kalbų.

III. Gyvenimas seminarijoje nebuvo toks nuobodus, kaip gali atrodyti. Laikas greitai bėgo. Vasaris, stodamas
į seminariją, galvojo, kad juos įtikinės, kad Dievas yra, išsklaidys abejones. Bet buvo visai kitaip – nieko
neaiškino, o pasodino su kitais, tartum jie būtų giliai tikintys. Liudas nerasdavo atsakymų į įvairius
klausimus, nesuprato, ar pats tiki Dievu. Nejautė jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos. Šis šaltumas labai
neramino Vasarį. Maldos, pamokos buvo neįdomios, monotoniškos. Dievas – begalinė gėrybė, tobulybė ir
visų teigiamų atributų suma. Žmogus – visokių blogybių nešiotojas. Žmogus jau gimsta nuodėmėje, jo
prigimtis jau linkusi į nuodėmę, ir visas jo gyvenimas – tai begalinė nuodėmių virtinė.

IV. Vasario pasivaikščiojimas su Varioku. Variokas pasako, kad ruošiasi išstoti iš seminarijos. Seminariją ir jos
tvarką vadina komedija, kritikuoja. Papasakoja, kad kunigu norėjo tapti tik dėl karjeros ir geresnio
gyvenimo. Sako, kad pataikavimas vyresnybei ir veidmainiavimas – tai du patikimiausi dvasiškos karjeros
žirgai. Daugelis Varioko minčių įstrigo Vasariui į širdį, ir jis ėmė kritiškiau žiūrėti į seminarijos gyvenimą, savo
draugus ir vyresniųjų kursų auklėtinius.

V. Variokas išstoja iš seminarijos. Vasarį aplanko tėvai. Tai pirmas pasimatymas mokantis seminarijoje. Tėvai
nežinojo, kaip elgtis su sūnumi, kaip sveikintis, ką sakyti. Į savo sūnų kreipėsi „Jūs, kunigėli“, didžiavosi.
Vasariui toks kreipinys nepatiko, tai buvo lyg degradavimas iš paprastų, nuoširdžių šeimyniškų santykių į
oficialumo formas. Kalbėjo ir apie Varioko išstojimą, Liudas jį gynė, sakė, kad ne visi turi pašaukimą, bet
tėvai to nesuprato.
VI. Pirmųjų mokslo metų pabaiga. Vasario atvažiuoja tėvas. Važiuojant Liudui šviesėjo akyse ir darėsi
lengviau širdyje, jį apėmė neapsakomas jausmas. Jis juto pačią gamtą. Panašų jausmą gyventų žmogus, ilgą
laiką uždarytas tamsoje ir išvestas į puikų sodą, jis pajustų visą džiaugsmą ir gyventų momentą
neapsakomos laimės. Klierikas Vasaris važiuodamas namo pirmą kartą taip stipriai pajuto gamtos visumą.
Vasaris mylėjo gamtą jau nuo pat kūdikystės. Vaikystės prisiminimas : „O dangum plaukė dideli baltų
debesų gabalai. Ir pamažu didelė baimė ėmė spausti Liuduko širdį. Persigandęs jisai leidosi bėgti pas
motiną, pro verksmus šaukdamas : mama, dangus bėga“. Liudas, pamatęs savo tėviškės trobas, negalėjo
akių atitraukti. Kai įeidamas pagarbino Kristaus vardu, visi šeimos nariai pajuto, kad jis jau iš tiesų klierikas.
Po poros dienų prisistatė savo parapijos klebonui. Stengėsi gyventi taip, kaip seminarijoje buvo nurodyta.
Klebonas vieną kartą nusivežė Vasarį į Kleviškio parapijos atlaidus, ten buvo Liudo draugo klieriko Petrylos
tėviškė. Čia Liudas pamatė daugelio kunigų silpnybę alkoholiui. Pažintis su Liuce, klebono seserėčia.

VII. Iš visų atlaidų dienos įspūdžių labiausiai įsiminė Liucija. Vasaris prisiminė kiekvieną akimirką, kaip jis
jaudinosi prieš jai ateinant, kaip susigėdo aptaškęs jai ranką kava, koks buvo nerangus. Šis nepasitenkinimo
jausmas neišnyko visą savaitę. Jis piešdavo savo vaizduotėje tą pačią, tik jau pataisytą, kavos priėmimo
sceną. Klierikas Liucijai patiko, ji apsidžiaugė, kad jų išleistuvėse dalyvaus ir jis. O Liudas susitikimui su ja
ruošėsi kaip į didelius egzaminus, bet drąsa važiuojant vis slūgo. Antrasis susitikimas buvo dar labiau
gėdingesnis.

VIII. Antrieji mokslo metai seminarijoje. Liudas jaučiasi savarankiškesnis, sąmoningesnis. Gyvenimas
kambaryje buvo geresnis, negu „labirinte“. Pirmąsias dienas gyveno atostogų akimirkomis, ypač daug
svajojo apie Liuciją, bet nesuprato šio įspūdžio, ir nesistengė suprasti, nors tai buvo pirmas vaizduotės
pažadinimas. Liucija buvo pirmoji moteris pažadinusi Vasario vaizduotę. Pasižymėti Liucijos akyse jis norėjo,
todėl nusprendė, kad turi augti, stiprėti, vyriškėti. O seminarija mokė vengti moterų, buvo kartojamas
vaizdingas palyginimas : vanduo – geras daiktas ir žemė – geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro
purvas. Vasario situaciją apibūdinama priežodžiu : kas nežino, tas negeidžia, jis dar nežinojo to prasmės.
Klierikui buvo smagu ir netgi linksma gyventi kambaryje, bet Mozūras, pasinaudojęs jo tylumu, lėtumu,
perkėlė jį atgal į „labirintą“, o į jo vietą – lenką. Netrukus pasireiškė jo talentas, ir jo draugai jį laikė
pripažintu poetu.

IX. Artinosi Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai. Liudas tapo choro giesmininku, taip išsisukdamas nuo kai
kurių seminarijos pareigų. Šventės dienomis atvažiavo klierikų giminių, o pas Vasarį nieko, todėl jam buvo
liūdna. Per iškilmes Vasario dėmesį patraukė viena moteris su baltu šaliu, o visas vaizdas buvo lyg vizija. Iš
bažnyčios jis parėjo geros nuotaikos, tą pastebėjo ir draugai. Pokalbis su Petryla, jis praneša, kad jų
aplankyti atvažiuos Liucė su klebonu. Ši žinia suintrigavo. Per sekančias iškilmes jis vėl pamatė
nepažįstamąją su baltu šaliu, bet praeidamas nedrįso pažiūrėti į jos veidą.

X. Poilsio diena. Džiaugsmas dėl vakarykščios dienos keitėsi liūdesiu. Po pietų pirmą kartą pamėgino
parašyti eilėraštį. Praėjus kelioms dienoms po šventės, Vasaris nuėjo į biblioteką, kur knygininkas Jonelaitis
pasiūlė paskaityti uždraustų lietuviškų leidinių ir užklausė, ar pats Vasaris ko nors nerašo. Liepė sekantį
kartą ką nors atnešti. Todėl jis parašė dar vieną eilėraštį ir nunešė Jonelaičiui, kuris nieko ilgai nesakė, todėl
Vasaris pamanė, kad jo eilėraščiai niekam tikę. Bet po kurio laiko knygininkas pasikvietė jį į biblioteką ir
parodė savaitraščio numerį, kuriame buvo išspausdintas jo pirmasis eilėraštis. Dabar jo eilės atrodė visai
gražios, jis nubėgo į „žiurkininką“ pasidžiaugti. Sekančią dieną Jonelaitis pasiūlė tapti „Šviesos“ nariu, kurios
tikslas lavintis ir ruoštis darbui Lietuvoje.
XI. Nespėjo klierikas atsipeikėti nuo praeitos savaitės įvykių, tuoj jam Petryla pranešė, kad atvažiavo Liucė
su klebonu. Liucė buvo linksma ir juokavo. Iš pradžių kalbėjosi visi keturi, tada klebonas išėjo tvarkyti
reikalų, tada Petryla knygų ruošti išėjo, ir liko tik Liudas Vasaris su Liucija dviese. Liucija praminė Vasarį
Pavasarėliu, pastebėjo, kad per kelis mėnesius jis tapo vyriškesnis, o jo siela gilesnė ir praturtėjusi. Liucija
padovanojo savo megztas pirštines, Vasaris liko nustebęs. Sugrįžus Petrylai matėsi jo pavydas. Vasariui,
kiekvieną kartą maunantis pirštines, nušvisdavo akys.

XII. Vasaris jau dalyvauja „Šviesos“ pasitarimuose. Narys Varnėnas sugalvoja padeklamuoti Maironio
eilėraštį „Skausmo balsas“. Kiekvienam buvo aišku, kad Varnėnas tikrai ne dėl meno išėjo į estradą. Po to
rektorius jį pasišaukė pas save, jo paskutiniai žodžiai reiškė, kad Varnėnas turi būti atsargus, jam gresia
pašalinimas. Vasaris nežinojo, kad jam gresia ši dilema : jei eis į kairę, pražus, jei į dešinę, pražudys savo
talentą. Vasaris džiaugėsi esantis draugijoje, sekdavo spaudą. Klierikų gyvenimas tekėjo siaura vaga. Išaušus
pavasarius Liudas surizikuodavo nueiti į vakaro gamtą, kur gerdavo iš žiedų trykštančią gamtos gyvybę.
Paskutinę mokslo metų dieną, Varnėnui buvo patarta po atostogų negrįžti į seminariją dėl pašaukimo
stokos. Nė vienas iš draugų nenorėjo su tuo susitaikyti. Varnėno išvarymą laikė skaudžiu lietuviams smūgiu,
o jį patį nekalta persekiojimo auka. Ar literato ir kunigo sąvokos viena kitą neigia?

XIII. Pirmąją pusę atostogų dėl pastarojo įvykio jis buvo susirūpinęs ir nesavas. Savo tėviškėje jis labai
pamėgo vieną kalnelį, kurį pavadino Aušrakalniu. Ta vieta buvo aukščiausia visoje apylinkėje, Liudas ant jo
praleisdavo didesnę dienos dalį. Jis, kaip ir visi kontempliatyvaus ir svajingo būdo žmonės, mėgo plačius
reginius, panoramas. Ant šio kalnelio jis pratinosi matyti gamtą pro jausmą ir nuotaiką. Kartais grįžęs nuo
kalnelio bandė rašyti. Tada parašė geresnių to laiko eilėraščių. Ant kalnelio permąstydavo kai kuriuos
seminarijos įvykius. Vasaris žinojo, kad kiekvieno mėnesio pirmasis šeštadienis Petrylos parapijoje yra
švenčiamas iškilmingiau, todėl nutarė nuvažiuoti. Liucės visas dėmesys buvo nukreiptas į studentą, todėl
Liudas Vasaris pasijuto atstumtas, gailėjosi, kad atvažiavo, studento Brazgio žodžiai palietė jo sąžinę. Todėl
nusprendė, kad atėjus švento Lauryno atlaidams, pas juos nevažiuos. Praslinkus kelioms dienoms, pas jį
atvažiavo Liucija, jis buvo nustebintas. Liudas vedėsi ją ant kalnelio, o Liucija prisipažino, kad pas Petrylą taip
elgėsi specialiai, dėl to, kad Vasaris taip ilgai nebuvo atvažiavęs. Liucei Aušrakalnis patiko, ji gėrėjosi
atsivėrusiu reginiu, Liudą vėl vadino Pavasarėliu. Ji skynė gėles, o Vasario krūtinę užliejo neapsakomas
jausmas, jis niekada dar nebuvo buvęs taip arti su jauna gražia mergina, kuri jam kalbėjo širdį kutenančius
žodžius.

XIV. Grįžo į seminariją prisimindamas Liuciją. Apgyvendino jį kambaryje su 4 lenkais, kurie buvo nedraugiški,
dažnai pašiepdavo Vasarį. Todėl jis tik ateidavo į jį nakvoti. Vasariui buvo lengviau juos pakęsti, kai jis
žinodavo, kad jo nepažįsta ir nesupranta. Guosdavo ir Liucės prisiminimas. Trečiajame kurse mokslas buvo
labiau dvasiškas. Sunkiausias dalykas – moralinės teologijos studijos. Mokydavo priimti išpažintį, nustatyti
nuodėmę. Teologija Liudas visiškai nusivylė, todėl visiškai atšalo šiam mokslui. Nauji mokslo dalykai atėmė
laisvą laiką, jis buvo nusiminęs, nebepasitikintis savimi. „Šviesos“ grupelėje buvo kilęs sumanymas rašyti
dienoraštį, Vasaris tą ir padarė. Savo dienoraštį laikydavo užrakintą sausainių dėžutėje „žiurkininke“.
Nepasitenkinimas, kritika su kalčių prisipažinimu buvo slepiama į to sąsiuvinio lapus.

XV. Ištraukos iš dienoraščio. Liudas aprašo visus savo išgyvenimus – apie seminariją ir sunkumus, apie
pašaukimo trūkumą, nepažįstamąją, apie svajones su Liucija.
XVI. Netrukus po Sekminių seminariją sukrėtė vienas įvykis – penktojo kurso klierikas, kuris buvo ruošiamas
šventinti į aukštesniuosius subdiakonus, buvo pašalintas iš seminarijos. Šis įvykis netiesiogiai palietė ir
Vasarį, kadangi pašalinimo priežastis yra moterys. Visas trečiasis kursas gavo keturis žemesniuosius
šventimus. Vasaris per juos laukė dvasinio pakilimo, bet ir vėl – nieko, tai nepadarė jokio įspūdžio. Gavęs
šventimus, jis žengė vienu žingsniu prie dievo ir vieną tolyn nuo poetinio kelio. Paradoksalus ir tragiškas
gyvenimo uždavinių kelias : dievas jam dovanojo poeto sielą. Jis ėjo tarnauti dievui ir dėl to turėjo savy
žudyti dievo dovaną.

XVII. Prieš pat atostogas Jonelaitis pasikvietė Vasarį į sodą. Pasiūlė važiuoti į Vilnių pamatyti daugybę
istorinių vietų. Šitas pasiūlymas sukėlė entuziazmo, jis niekada nebuvo net traukiniu važiavęs. Grįžęs į
tėviškę, jis vėl lankė Aušrakalnį. Praeitos vasaros atsiminimai, mintys ir jausmai pasitiko jį kaip seniai lauktą
svečią. Atsiminimai atgijo nepaprastai ryškiai, o jo ausyse nuolat skambėjo malonus balsas „Neužmiršk
manęs, Pavasarėli, aš tavęs labai pasiilgstu...“ Jis įsivaizdavo būsimą kelionę su Liucija. Liūdesio banga
užliedavo širdį prisiminus rektorius, Radastino laišką. Nusprendė nevažiuoti į Kleviškį, kad nematytų ir
pamirštų Liuciją. Kelionė į Vilnių pasirinkta kaip geriausia priemonė. Iki kitų atostogų bus praėję dveji metai.
Liudas Vasaris išvyko pas Jonelaitį, kuris prikalbino ir Kasaitį. Po kelių dienų sėdo traukinį, jų nuotaika buvo
puiki, jautėsi kaip ištrūkę iš narvo. Vilniuje aplankė Aušros vartus, daugybę žymių vietų, gražiąsias bažnyčias.
Visur matė ir girdėjo svetimą kalbą, todėl buvo apmaudu, jautė širdgėlą, kad katalikų judėjimas naikina
lietuvių kalbą, kultūrą ir laisvę. Kasaitis su Jonelaičiu skatino Liudą parašyti eiles po visų įspūdžių. Po keturių
dienų aplankė Trakų pilį, o išvažiuodami jautėsi atlikę lietuvio patrioto pareigą. Vasariui buvo didelis pavojus
susitikti su Liucija gyvenant tėviškėje, todėl ten stengėsi pabūti kuo trumpiau, pirmą kartą troško kuo
greičiau išvažiuoti į seminariją.

XVIII. Būdamas seminarijoje su Petryla pakalbėdavo apie Liuciją, kokia ji šią vasarą buvo pikčiurna. Vasariui
buvo malonu tai girdėti, nes manė esąs to priežastis. Kartą svarstė, kad jau praėjo pusę seminarijos mokslų.
Todėl nutarė susiimti – mesti viską, kas trukdo ir blaško jo dvasią. Jis stengėsi gerai atlikti visus dvasinius
pratimus. Sugalvojo tuščią koplyčią panaudoti ieškant stipresnių emocijų. Ir sulaukdavo. Tamsa ir tyla
privertė pajusti susijaudinimą ir pakilusią nuotaiką. Tuo metu jis stengėsi studijuoti ir visus mokslus. Visi
draugai pastebėjo, koks jis liūdnas, niūrus. Jis buvo pasiekęs aukštą abejingumo lygį, niekas jo nedomino,
netgi Nepažįstamoji. Pavyzdingu klieriku Liudas išbuvo pusmetį. Jo religinė nuotaika ėmė tirpti kaip
pavasario sniegas. Vieną popietę jam tarsi akmuo nusirito nuo krūtinės – jo širdis suvirpėjo džiaugsmu.
Staiga išgirdo vyturiuko čirviravimą – ši giesmė turėjo ilgas tradicijas, jis kasmet laukdavo šio momento ir
džiaugsmingai jį sutikdavo. Nuo tos dienos nebesėdėjo tamsoje koplyčioje. Pamažu ėmė atgyti viskas, ką jis
buvo apmarinęs, tapo judresnis ir linksmesnis, vėl pradėjo domėtis spauda ir knygomis. Vėl nuėjo pažiūrėti
Nepažįstamosios. Taip pamažu Vasaris atgavo dvasios pusiausvyrą. Nors tai buvo nepavykęs bandymas, jis
įgijo gerą nuomonę vyresnybės akyse, jis buvo įskaitytas į ištikimųjų skaičių.

XIX. Vasaris visada matė savo viršininkų ydas, bet kuo toliau, tuo mažiau jomis piktinosi. Sakydavo, kad jie
yra senosios kartos žmonės, o jis ir jo draugai yra naujoji karta, kuri turi saugoti savo idealus ir jų siekti. Taip
sakydamas galvoje turėjo būrelio narius ir jo darbą. Vasaris buvo dvasiškai atsiskyręs nuo seminarijos
gyvenimo ir tą dabar dar labiau jautė. Vėl ėmė domėtis literatūra ir poezija, o paskaitęs Tiutčevo eiles labai
susijaudino, nes tie žodžiai jam buvo labai artimi - „Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones savo ir
jausmus...“. Tie žodžiai buvo išvogti iš jo paties širdies, daug kartų atjausti ir išgyventi. Tą patį vakarą jis
parašė porą karščiausių savo dienoraščių lapų, kuriuose guodėsi savo padėtimi, kad tikriausiai ne vieno jo
toks likimas ir kad kiekvienas jo draugas taip pat turi paslėptą asmenybės dalį. Ji suprato, kad turi išsižadėti
savęs, jeigu nori baigti seminariją. Nors ir pašaukimo neturėjo, guodėsi, kad galės būti kunigu – darbininku,
patriotu, visuomenininku, literatu. „Kas viduj, manyje, yra gražu ir kilnu, viršuj, „žodyje“, kitiems atrodys
bjauru ir žema. O jeigu ir neatrodys, tai atsiras tokių, kurie pasistengs subjaurinti ir pažeminti“. Visas jo
būsimas gyvenimas – vienatvė. Jis bando su tuo susitaikyti, nors jau ir dabar skaudu, nes viskas gali būti
kitaip. O jeigu būtų kitaip, Vasariui būtų daug geriau, jis galėtų džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimas,
duoti pasauliui šviesos ir džiaugsmo. Antrąjį pusmetį Vasaris parašė apie dešimt eilėraščių, bet visi jie buvo
šalti ir dirbtiniai. Vasaris toliau kovoji su savimi.

XX. Per ketverius metus, praleistus seminarijoje, iš menko paliegusio berniuko jis tapo tiesus ir aukštas
vaikinas, gana gražaus sudėjimo ir veido. Bet pats Liudas apie savo išvaizdą buvo prastos nuomonės, jis
nepasitikėjo savimi. Nepasitikėjimas savimi atsirado iš vaikystės prisiminimų, prie tėvų jis buvo nevikrus,
jausdavo jų kritiškus žvilgsnius, dėl to nekęsdavo savęs. Treji metai seminarijoje šį charakterio bruožą dar
labiau pagilino. To priežastis buvo fizinis ir moralinis lankstymasis prieš vyresnįjį, skiepijama nuodėmės
baimė, visomis spalvomis piešiamas žmogaus gyvenimo menkumas. Ketvirtais metais Vasaris persilaužė,
gavo daugiau iniciatyvos ir pasitikėjimo savimi, bet savo išvaizdą vis tiek nuvertino. Atėjo vasara, o antrąjį jų
sekmadienį Vasaris gavo kvietimą nuo Kleviškio klebono aplankyti per šventą Oną, nes buvo jo
penkiasdešimties metų amžiaus ir dvidešimt penkių metų kunigavimo sukaktuvės. Nutarė važiuoti. Kelyje jo
nuotaika buvo pakilusi, jis negalėjo atsiginti minčių apie Liucę. Pasimatyti su ja ir norėjo, ir bijojo. Jubiliatas
buvo patenkintas Liudo apsilankymu, pagyrė jo eilėraščius. Vėliau pamatė ir Liucę. Ji atrodė subrendusi,
surimtėjusi. Užkalbinus jis pastebėjo liūdesį. Jų pokalbis buvo apie Liudo eilėraščius, apie tai, kodėl jis
nerašo apie meilę, apie seminariją, kurią jis dažnai prisimena. Po pokalbio Liucė atgijo, veide pasirodė
išdykėlės išraiška ir šypsnys, juodos akys žybtelėjo. Vasaris pasižadėjo padaryti išleistuves. Tai buvo
laimingiausia jo gyvenimo diena.

XXI. Po klebono Kimšos sukaktuvių Vasaris nesijautė gerai, prikaišiojo sau, kad taip greitai atnaujino pažintį.
Jis pastebėjo, kad Liucė buvo subrendusi, tokio amžiaus, kada imama galvoti ir jausti giliau, kada pajuntama
savo asmenybė ir kada susirūpinimas dėl ateities išblaško vaikiško amžiaus likučius. Dėdė rūpinosi jos
likimu ir manė, kad Brazgys yra tinkamiausias vyras Liucei. Bet ji tiesiog atšaudavo - „Nemyliu!“. Liucė visą
Vasario nesirodymo laiką jo laukė, kadangi nesulaukė, liūdėjo. Trikauskas tai suprato, dėl to vis erzino.
Liudui pavojus mažėjo, nes Liucė nusprendė ištekėti už Brazgio.

XXII. Vasaris labai ruošėsi išleistuvėms. Prikvietė daug svečių, nutarė juos laikyti per naktį. Vasario tėvams
tai buvo mažas primicijų bandymas, jie iš klebono girdėjo, kad kitąmet jis parvažiuos jau subdiakonas.
Pagaliau atėjo taip laukiamas sekmadienis. Kleviškiečiai atvažiavo paskutinieji, kai jau buvo pusė sodo
apžiūrėta. Jaunimas nutarė eiti į kalnelį. Eidami jie įsidrąsino ir pagyvėjo, dainavo. Dainos nutrūko tik prie
Aušrakalnio, kai reikėjo lipti aukštyn. Reikėjo kopti į viršų, mergaitės nusitvėrė už to rankos, kuriam jautė
daugiausiai simpatijos. Lipimo momentas buvo visiems smagus. Liucė pagavo Liudo ranką, bet ji ne tiek
naudojosi pagalba, kiek kliudė ir trukdė kopti. Šiandien ji buvo vėl ta pati linksmoji nenuorama. Ji visa
virpėjo džiaugsmu. Ant kalnelio visi gėrėjosi vaizdais, po to žaidė tautinius žaidimus. Tai buvo vienintelė
proga jauniems kunigams pasisukti su mergaitėmis nieko nepiktinant. Jie grįžo nuo Aušrakalnio, kai jau
saulė buvo seniai nusileidusi. Susėdo vakarieniauti. Prieš Liudą sėdėjo Liucė, ji atrodė jam gražesnė negu
kada anksčiau. Po vakarienės Liucė paprašė palydėti ją iki kalnelio, kadangi ten paliko savo skarą. Valandėlei
užlipę ant Aušrakalnio, leidosi žemyn, ieškodami skaros. Liucė paprašė Vasario apsupti ją skara. Ji buvo taip
arti jo, kad jautė kūną ir veido šilumą. Jis galėjo pabučiuoti Liucę, bet neišdrįso, o tiesiog pasakė : „Panele
Liuce, einam jau“. Ant kalnelio netoli durų ji stabtelėjo, padavė jam ranką ir tarsi atsisveikindama tarė : „Būk
kunigu. Būsi geras kunigas“. Ir paliko jį bestovintį vietoje. Kai Kleviškiečiai ruošėsi išvažiuoti, Vasaris
paspaudė Liucės ranką ir susitiko su jos liūdnu žvilgsniu. Jam širdį suspaudė nerimas, vos sulaikė ašaras,
manė, kad visam laikui atsisveikina su pirmuoju jaunystės susižavėjimu, kukliu ir teisėtu, tačiau
pareikalavusio iš jo ne vieno sąžinės priekaišto ir vingio. Likusias atostogų dienas jis jautėsi kaip po
laidotuvių.

XXIII. Kiekvieną kartą grįžęs po atostogų į seminariją, Vasaris kaltindavo save dėl vasaros nuotykių, kad per
greitai pasiduoda silpnybėms ir pagundoms. Tais metais jam buvo daug sunkiau užmiršti vasaros nuotykius
ir išgyvenimus. Jis negalėjo sau atleisti, kad atstūmė mergaitę, juk jis dar ne subdiakonas. O dabar viskas
baigta, jis jos nepabučiuos niekada. Tuo metu jis pabandė rašyti. Ne apie idealus, ne apie meilę, jis rašė
tiesiog sau. Rašė tai, kas jam rūpėjo, kas jam buvo skaudu. Jis norėjo išsivaduoti. Tais pačiai metais jis gavo
kvietimą bendradarbiauti literatūros žurnale. Visa tai jį pakėlė jo paties akyse. Vasaris laikė penktojo kurso
egzaminus, stengėsi gerai atlikinėti savo pareigas. Vieną vakarą Mazurkovskis liepė pasiruošti – jis taps
subdiakonas. Viskas įvyko taip greitai, kad jis nespėjo suprasti. Draugai jį sveikino, bet Vasaris butų mielai
pasikeitęs su kuo nors vietomis. Kitą dieną jie jau pradėjo rekolekcijas. Per keturias jų dienas Liudas jautėsi
labai blogai, jį kamavo prisiminimai. Po to jis atliko viso gyvenimo išpažintį. Jis manė, kad dvasios tėvas
išbars už jo nuodėmes, bet jį gyrė, kad nuo visko susilaikė. Dėl to jis nurimo ir laukė rytojaus – svarbiausios
jo gyvenimo likimo dienos.

XXIV. Tą dieną jis atsikėlė visai ramus. Prieš ceremoniją jis jautė tik kartų liūdesį ir sakė sau : „Taip reikia“.
Visi kandidatai atsigulė ant žemės. Žiūrovams tai buvo įspūdingiausias šventimų momentas. Svarbusis
momentas artinosi. Vyskupas pasakė žodžius, po kurių jau bėgti nebuvo galima. Po to jiems buvo paduoti
laipsnio reikmenys. Liudas po šventimų jautėsi ramus. Po subdiakonato šventimų jis pamatė
Nepažįstamąją. Ji buvo tokia pati, naujo įspūdžio nepaliko. Po to jis daugiau jos nepamatė, nesužinojo, kas ji
buvo. Bet jis visą gyvenimą manė, kad ji buvo jo pirmoji meilė ir jo pirmoj daina. Vasariui liko nuspręsti dėl
dviejų dalykų – Liucės ir literatūrinių gabumų. Pirmas dalykas jam neatrodė sunkus. Didesnių keblumų jam
kilo nagrinėjant antrąjį klausimą. Jis stengėsi kritiškai įvertinti savo poeziją. Turėjo du variantus – visai mesti
poeziją arba suderinti ją su kunigyste. Bet jam pradėjo aiškėti ir trečias variantas – kadangi kunigystė ir
poezija yra skirtingi dalykai, jų ir nereikia jungti. Ši galimybė atskirti du dalykus jam atrodė kaip
išsigelbėjimas.

XXV. Tuo metu Liucė sutiko tekėti už Brazgio. Nutarė, kad vestuves kels per žolines. Liucė visai nesiruošė
vestuvėms, nelaukė jų. Sugalvojo pakviesti ir Vasarį su jo klebonu, nuvažiavo pas juos. Liudas pasikvietė
viešnią į seklyčią. Jie sėdėjo prie stalo, kur buvo sudėtos Vasario knygos. Liucė jomis susidomėjo, nes pati
mėgo skaityti. Ir kaip tyčia paėmė Tiutčevo mėgstamiausias eiles, kurios Liudui turėjo ypatingos reikšmės.
Jie kalbėjo apie Liudo vienatvė, Liucė norėjo, kad jis įsileistų kažką į savo širdį. Liucė jį skatino mesti
užsidarymą, liūdesį, nusižeminimą ir baimę. Eiti į gyvenimą pakelta galva ir atvira širdimi. Prieš išvažiuojant,
jis pažadėjo atvykti į vestuves. Vestuvėse svečių buvo nedaug. Liucė buvo apsirengusi juodu kostiumu ir
juoda kepuraite. Tai stebino visus. Po vestuvių Vasaris savyje jautė didelę tuštumą. Jis laukė, kada pasibaigs
atostogos, norėjo grįžti į seminariją.

XXVI. Kitais metais, prieš velykas, jis buvo įšventintas diakonu. Laukė pabaigos. Vėl rašinėjo grįždamas prie
idėjinių motyvų. Jis svajojo apie džiaugsmą, saulę, giedrą ir žvaigždėtą dangų, kiekvieną reiškinį norėdamas
suprasminti ir suprasti kaip idėjos atsispindėjimą. Visas atliekamas jo laikas paskutiniame kurse buvo
skiriamas mokytis administruoti sakramentus ir laikyti mišias. Prieš sekmines su kurso draugais ruošėsi
paskutiniams šventimams. Jiems buvo suteikta didžiausia pasauly galybė. Už tai jie žadėjo vyskupui pagarbą
ir klusnumą, o dievui skaistybę ir pasaulio išsižadėjimą. Po šventimų Liudas negalėjo savęs įtikinti, kad jis jau
kunigas. Kai jis parvažiavo namų, visų namiškių džiaugsmas buvo nepasakomas. Nusprendė per šventą
Mariją Magdaleną surengti pirmąsias Liudo mišias. Liudas nuvažiavo pakviesti ir Brazgių. Atėjo ir šventos
Marijos diena. Vasaris jaudinosi. Liucija atvažiavo pasipuošusi baltu šaliu, todėl Vasaris sunerimo. Kai viskas
buvo paruošta, pasiruošęs jis žengė į bažnyčią, giliai nusilenkė ir pradėjo pirmąsias savo mišias.

EINA GYVENIMAS

I. Vasarį paskyrė į Kalnynų vikariatą. Jo būsimi kambariai buvo remontuojami. Klebonijos tarnaitė Julė
rūpinosi būsimu kambariu. Parapijos klebonas kunigas Platūnas nebuvo patenkintas antruoju vikaru. Gavęs
raštą apie jo paskyrimą, jis tą pačią dieną parašė į kuriją, išdėstydamas, kad jam pakanka ir vieno vikaro.
Kurija atsakė, kad Vasario paskyrimas yra apgalvotas reikalas, taip pat atsakymas davė suprasti, kad
Kalnynuose tikinčiųjų reikalai yra kiek apleisti, nes klebonas ūkininkauja, o pirmasis vikaras –
visuomenininkas. Šie motyvai suerzino Platūną. Pirmasis vikaras į tai žiūrėjo šalčiau, nes suprato, kad visą
darbą teks dalintis į tris dalis, o ne į dvi, dėl to jam teks mažiau dirbti, jis buvo tuo patenkintas. Taip pat
visus įkyrius darbus galės skirti naujokui. Netrukus atėjo laiškas iš Vasario, Vikaras iš jo pavardės žinojo, kad
jis poetas. Kalbėdamas su klebonu, jis spėjo, kad per keletą metų poezija išeis iš jo galvos. Jis prisiminė, kad
turėjo panašų kursioką seminarijoje. Rašė, svajojo, padangėmis skraidė, o šiandien toks pat vikaras, kaip ir
visi. Kalnynų klebonas ir vikaras sutardavo daugeliu klausimų, vienas kitą suprato ir į vienas kito reikalus
nesikišo. Abu jie turėdavo įvairių darbų, todėl savo pareigas bažnyčioje atlikdavo kaip galima greičiau.

II. Vieną dieną, rudenį, du vežimai patraukė viso bažnytkaimio dėmesį. Tai buvo Liudas su tėvu ir
vyresniuoju broliu. Klebonas atėjo iš kluono pasitikti svečius. Liudas pajuto, kad jis čia nėra laukiamas.
Vienintelis geras dalykas, tai neblogas Vasario butas. Vasaris buvo matęs įvairių klebonijų ir vikariatų,
kuriuose matydavo minkštų baldų ir kitų prabangių baldų, retai matydavo šykščių kunigų, kurie gyveno
kaupdami pinigus. Liudas jau buvo apsvarstęs, kad laikysis vidurio : prabangos vengs, bet kambarys atrodys
padoriai. Julė pakvietė Liudą pietų. Prie pietų stalo susitiko su pirmuoju vikaru. Jie jau buvo truputį
pažįstami iš seminarijos. Kalbos pasisuko apie rytdieną, ir klebonas nusprendė, kad jau rytoj Vasaris ves
laidotuves su pamokslu. Vasariui tarsi akmuo užvirto už krūtinės. Kai išvažiavo tėvas su broliu, jis tuoj pat
ėmė raustis savo knygų dėžėj laidotuvių apeigų ir gedulingo pamokslo. Šviesos neturėjo, todėl nutarė eiti
nusipirkti žvakių. Pirmasis vikaras, dirbantis parduotuvėje, pašaukė jį padėti, sakydamas kad rytojui jam
suras kokį pamokslą. Po darbo jis nėjo ilgai gulti, mokėsi pamokslą.

III. Pirmąją naktį jis miegojo blogai, kėlėsi anksti kartotis pamokslo. Po to pirmąjį kartą nuėjo į bažnyčią.
Įspūdis buvo ne koks, kadangi bažnyčia buvo apleista, viskas apdulkėję, pasenę. Albos buvo panašios į
skudurus, vynas kvepėjo actu. Širdyje pajuto kartumą. Nutarė išklausyti išpažinčių. Beklausant išgirdo, kad
jau atlydėjo numirusįjį. Trys moterys verkė. Po mišių jaunasis kunigas turėjo pasakyti pamokslą. Sakė be
įsitikinimo, kadangi jo žodžiai jam pačiam atrodė sausi, tušti. Po to giedojo, lydėjo, užbėrė saują žemių ir
viskas buvo baigta. Po pietų klebonas jam davė tris rublius už darbą.

IV. Parvažiavęs iš miesto, kunigas Stripaitis papasakojo naujienų. Viena naujiena – apie tvirtas kviečių
kainas, kita – kad Vasaris turi užnugarį – patį prelatą, todėl jo išgrūsti iš Kalnynų nepavyks. Po pokalbio Julė
pakvietė pietauti. Pirmasis vikaras Liudui pasakė, kad parvežė lauktuvių : labų dienų iš vienos gražios
poniutės. Liudas iš karto suprato, kad kalba eina apie Brazgienę, todėl susigėdo, išraudo. Po pietų Stripaitis
apsilankė Vasario bute, kuris buvo tuščias. Po to pakvietė Vasarį pas save. Kambariai buvo jaukūs. Stripaitis
pasiūlė prisijungti prie jo kooperatyvo, bet pasiūlymas visai nelipo prie širdies ir jis norėjo atsisakyti. Vasaris
nujautė, kad su ekonominėmis organizacijomis vyksta kažkas negero arba Stripaitis nori jį įvelti į kažkokią
istoriją. Prisidengdamas brevijoriumi, išėjo į sodą, bet graži saulėta rudens popietė traukė žiūrėti į gamtą –
kur nors toliau nuo tos klebonijos, kuri jį priėmė taip nevaišingai.

V. Po to nutarė pasivaikščioti po apylinkes. Jis pasuko dvaro link, vietos čia buvo gražesnės. Dvaras buvo tas
pats, iš kurios klebonas nuomojosi žemę. Vasaris jau žinojo, kad dvare dabar yra jo šeimininkai baronai. Kuo
toliau jis ėjo, tuo labiau guvesnis darėsi, kadangi kiekvienas žingsnis labiau skyrė jį nuo gyvenimo
nemalonumų. Sparčias žingsniais pasiekė kalno viršūnę ir atsivėrė nuostabus vaizdas. Dairydamasis
pastebėjo tris raitelius. Eidamas keliu turėjo juos sutikti, o sutikęs nustebo, kadangi iš trijų buvo dvi
moterys. Tada suprato, kad tai baronai. Prasilenkę pasisveikino, o baronas nustebo išgirdęs jo pavardę. Šis
susitikimas pakėlė Vasario nuotaiką. Dvaras jį traukė, nes atrodydavo apgaubtas romantiško paslaptingumo
ir viliojančio grožio. Jis paskendo savo vaizduotėje ir įsivaizdavo būsimą vizitą į dvarą. Pasiekė šilelį, kuriame
buvo šilta, tylu. Vasaris pasirinko vietą, pro kurią matyti ežerėlis, pasitiesė apsiaustą ir pagaliau galėjo
pabūti vienas su savimi. Tokiais momentais ji jausdavosi savimi, gaudavo naujų jėgų. Jis jautė, kad yra
poetas, menininkas, kad patiria slaptą gamtos gyvenimą. Svarbiausia tai, kad jis jautė savyje dievo kibirkštį,
talentą, ir tai stiprėjo nuo tos dienos, kai jis išėjo iš seminarijos. Jis turėjo gyvą vaizduotę, karštą širdį ir
poetišką sielą.
VI. Liudas nutarė sutvarkyti ir išvalyti bažnyčią. Klebonas savo nevalyvumą ir apsileidimą bandė pateisinti
kilniais pavyzdžiais, dėl to Vasariui užvirė krūtinė. Jis nieko nesakė, tik džiaugėsi, kad bent tokiu būdu gavo
jo sutikimą. Julė sušaukė būrį davatkų, kurios taip pat norėjo pasidarbuoti, darbas virė visą dieną. Kitą
dieną klebonas atėjęs mišių vos galėjo pažinti savo bažnyčią, viskas buvo švaru, išblizginta. Jis pasijuto
suvaržytas, kadangi pats buvo purvinais batais, nešvariomis rankomis. Visas pyktis krypo ne į save, o į
Vasarį. Jau artimiausią sekmadienį Vasaris pajuto, kaip atsiliepė bažnyčios švara visoje parapijoje.
Giedodamas jis save pristatė geriausiu atžvilgiu. Visų akys krypo į šviesią ir švarią bažnyčią. Giesmės
skambėjo garsiau, maldos buvo karštesnės. Po dienos darbų eidamas namo jis sutiko du ūkininkus. Jie
norėjo pasikalbėti apie pirmojo vikaro draugiją. Iš pokalbio suprato, kad Stripaitis apgaudinėja žmones, pats
renkasi pinigus. Grįžęs svarstė, ar prisidėti prie draugijų. Netrukus pas Stripaitį atbėgo Julė, o po to Stripaitis
atėjo pas Vasarį. Pasakė, kad žino, kad su juo kalbėjo du ūkininkai, bandė paaiškinti ir galbūt išsisukti nuo
blogų kalbų. Julė pas Stripaitį buvo užsukusi, kad praneštų, jog alinėje susirinkę žmonės mitinguoja prieš jį.
Pakvietė kartu ir Vasarį. Nutarė eiti aplinkui, kad niekas nepastebėtų. Priėję klausėsi oratoriaus kalbų, kurios
buvo nukreiptos prieš kunigą Stripaitį. Tada Stripaitis teatrališkai įžengė, visi išsilakstė į kampus, sudaužė
stiklines, o vieną berną taip pastūmė, kad jis krito galva į akmenį. Eidamas namo Vasaris sakė, kad tai per
daug, bet Stripaitis tik atsakė : „Kur girtas griūna, ten velnias pagalvėlę pakiša“. Vakare sužinojo, kad aludės
savininkas trauks kunigą į teismą.

VII. Kunigas Vasaris kėlėsi anksti ir išvažiavo į Naujapolio atlaidus. Ten susitiko su prelatu, kuris pasidomėjęs
Kalnynais, paskatino neapleisti savo talento ir tapti antruoju Maironiu. Prie stalo diskutuota apie buvusius
kunigus, tai buvo naujos kalbos Vasario ausims, prie jų jis nebuvo pripratęs. Po atlaidų nuvažiavo aplankyti
Brazgienę. Kartu su jais buvo kapelionas, kuris sakė, kad jeigu Vasaris nori išlikti poetu, turės neišvengti ir
moters. Kai kapelionas išvažiavo, jie prisiminė praeitį, kai vienas dėl kito pametė galvas, kaip Vasaris nuo jos
bėgo. Ponia Liucija buvo pražydusi nauju grožiu. Ji tapo dar labiau moteriška, jautri, pastabi, viską
suprantanti. Vasariui buvo smagu papasakoti savo naujo gyvenimo įspūdžius.

VIII. Naujapolio įspūdžiai paskatino Vasarį vėl kurti. Bet nieko neišėjo, jis bandė visą dieną. Jis neturėjo jokio
įkvėpimo. Sunki depresija slinko į Vasario širdį. Nerimaudamas sugalvojo pasivaikščioti. Pūtė didelis vėjas,
per tamsą nieko nesimatė, bet jis vis tiek ėjo tolyn. Priėjo tą vietą, kurioje sutiko baronienę. Po to grįžo, jo
nervai atslūgo.

IX. Trys kunigai gavo baronienės kvietimą į dvarą. Prieš einant Vasaris susipyko su klebonu, todėl visi
susigadino nuotaiką. Vasaris pasiryžo gauti visą baronų dėmesį, tartum tai būtų kerštas klebonui. Atėję
palaukė salone, netrukus pasirodė baronas. Visi svečiai susėda prie stalo. Tuoj atėjo ir baronienė, kuri
nustebino Vasarį, nes atrodė labai elegantiškai, visai kitaip, nei ant žirgo anądien. Prie stalo Liudas kalbėjo
su baroniene įvairiomis meilės temomis, jis pats stebėjosi, koks atviras jai buvo, nors anksčiau vengdavo
apie tai kalbėti su kitomis moterimis. Ponia Sokolina kalbėjosi su kunigu Stripaičiu apie moteris, kurioms
patinka kunigai. Sokolina teigė, kad nevedęs kunigas yra šimtą kartų įdomesnis už kitų religijų vedusius
kunigus. Vėliau baronas pasiūlė eiti apžiūrėti ginklų. Vasaris labiau domėjosi šalia esančioms knygoms. Tai
pastebėjo baronienė, todėl pasiūlė paskolinti jam knygų.

X. Stripaitis buvo priverstas kreiptis pagalbos pas Vasarį. Reikėjo važiuoti pas ligonį, o tas ligonis – tas pats
bernas, kuriam Stripaitis sužalojo galvą. Nors Vasaris ir nenorėjo, atsisakyti negalėjo. Ligonis atrodė labai
prastai, kliedėjo, nesutiko atlikti išpažinties, kas Vasarį įstūmė į nepatogią padėtį. Ligonis jį atstūmė,
nesigailėjo nuodėmių, bet kunigas Vasaris davė jam išrišimą ir paskutinį patepimą. Dėl to širdyje jautė
kartumą ir tuštumą.

XI. Nutarė neiti knygų pas baronienę. Tolimesnės dienos slinko nuobodžiai, bet vieną dieną į jo kambarį
įslinko baronienės tarnaitė su pakartotiniu kvietimu knygų. Tada Vasaris jau negalėjo atsisakyti, ir sekančia
dieną išėjo. Baronienė kaip tik tvarkė knygas, pasiūlė Vasariui prisidėti. Tvarkydami kalbėjo įvairiomis
temomis, ir Vasaris dar kartą nusistebėjo, koks jis yra atviras kalbant su baroniene. Po tvarkymų jie
persikėlė į antrąjį aukštą, baronienės kambarį. Kambarys buvo labai prabangus ir paliko Vasariui didelį
įspūdį. Po trumpo pokalbio apie meilę ir kunigystę, baronienė davė Vasariui ryšulį knygų ir jie atsisveikino.

XII. Sekmadienį pagaliau turėjo įvykti Stripaičio draugijos susirinkimas. Jis pateikė smulkią apyvartos
ataskaitą, iš kurios buvo matyti, kad pelnas buvo skiriamas svarbiems pirkiniams. Po to Stripaitis pranešė,
kad atsistatydina. Po šio pareiškimo visa draugija atslūgo. Kito kandidato į Stripaičio vietą nerado, todėl
nusprendė draugiją likviduoti. Po poros dienų iš kurijos atėjo laiškas, kuriame liepta Stripaičiui palikti
Kalnynus. Į jo vietą atkeliamas kunigas Ramutis. Netrukus Liudas aplankė Šlavantų parapiją. Įvažiavęs į
bažnytkaimį, jis pajuto ramybę ir tvarkingumą. Šlavantų tėvelis, kuris vienas prižiūrėjo parapiją, buvo jau
senyvas, gyveno taip, kaip moko seminarijoje – asketiškai ir ubagiškai. Bažnyčia ir klebonija buvo švarios,
visur pavyzdinga tvarka. Vasaris pasidalino naujienomis. Pokalbis su Šlavantų tėveliu jam nelabai patiko,
kadangi nesutapo jų nuomonės. Grįždamas į Kalnynus savyje vėl išgyveno kovą tarp kunigo ir poeto.

XIII. Vasaris jau buvo perskaitęs baronienės duotas knygas. Tokių knygų jis dar nebuvo skaitęs, tai buvo pora
modernių romanų. Jie atrodė kaip pasaulio nuodai, skaitydamas jas jis kaltino save kaip kunigas, bet teisino
kaip poetas. Po kurio laiko vėl nuėjo į dvarą grąžinti knygas. Graži ir aristokratiška moteris baigė išstumti
Liucę iš Vasario širdies. Ponia baronienė traukė jį savo nerūpestingumu, humoru, giedra nuotaika, savimi
pasitikėjimu ir pastovumu. Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią širdį. Baronienė
sutiko jį kaip seną gerą pažįstamą. Dviese nuėjo į parką pasivaikščioti. Kalba buvo apie dvasininkų elgesį.
Baronienė skatino Liudą džiaugtis gyvenimu ir jį pažinti. Liudo asketizmas tirpo kaip sniegas, jame atgijo
noras pažinti tą nepatirtą gyvenimą. Tą dieną jis vėl pasiėmė knygų ir godžiai jas skaitė. Po kiekvienos
knygos jis kėlė sau klausimą – ar gali taip parašyti kunigas? Žinoma, kad ne. Kitą kartą nuėjęs pas baronienę
jis paprašė kunigų knygų. Liudui atgijo noras pažinti gyvenimą dėl kūrybos, nes kunigų knygos buvo labai
siauros. Tuo metu jis daug skaitė ir dažnai lankėsi į dvarą, grįžęs papasakodavo naujienas.

XIV. Baronienės noras buvo padėti Vasariui pažadinti norą ryžtis pakovoti dėl savo gabumų ir teisių. Vieną
dieną baronai sulaukė svečių – baronienės tolimos giminaitės ir jos šeimos. Baronienė supažindino su
Vasariu, visi išėjo išgerti kavos. Vasaris jautėsi nesavas, kadangi nebuvo pratęs būti tarp žmonių, taip pat
jam nepatiko, kad negali su baroniene laisvai pabūti ir pasikalbėti. Giminaitės vyras rodė dėmesį baronienei,
tai lyg ir sukėlė Liudui pavydą. Grįžęs tą vakarą jis negalėjo nieko skaityti, nei dirbti. Mąstė įvairius dalykus,
tačiau į galvą neatėjo, kad jis baronienę jau įsimylėjęs, kad jam sukilo pavydas dvare. Sekmadienį, kaip
niekada, knygų jis nėjo ir nutarė daugiau visai nekelti ten kojos. Eidamas susitiko baronienę su giminaitės
vyru vaikštinėjančius, jie pakvietė Vasarį į balių. Tai buvo skirta atsisveikinimui, nes baronienė jau ruošėsi
išvažiuoti. Vasaris grįžo bloga nuotaika, liūdėjo, kad baronienė taip greitai išvažiuoja. Dieną prieš balių
atvažiavo naujasis vikaras Ramutis, kurio kraustymo darbai šiek tiek prablaškė. Kunigas Ramutis jau buvo
pagyvenęs, tikriausiai atsiųstas tam, kad ištaisytų Stripaičio blogybes. Iš Ramučio vidaus rimtis ir ramybė,
kiekvieną darbą ir maldą jis atlikdavo iš širdies. Vasaris pajautė antipatiją Ramučiui, nujautė, kad tarp jš yra
kažkokia siena, kad jų nuomonės niekada nesutaps.

XV. Šventės diena, Vasaris vienas atėjo į dvarą. Į jį atvyko ir kunigas Laibys. Prie stalo Liudas sėdėjo toliau
nuo baronienės, bet iš toliau galėjo pastebėti, kokia ji graži ir žavinga kiekvienu judesiu, kiekvienu mostu.
Netrukus Liudas pasijuto nereikalingas, gailėjosi, kad čia atėjo, negalėjo pritapti ir rasti bendrą kalbą.
Baronienė jau anksčiau pastebėjo, kad vyrų jai rodomas dėmesys gadina Vasariui ūpą, dėl to ji specialiai
stengėsi kreipti dėmesį į kitus vyrus. Po šokių ir linksmybių, baronienė žvilgsniu pakvietė Vasarį eiti į
biblioteką. Ir jis nutarė, kad nueis ten atsisveikinti. Vasaris pasakė jai, kad jautėsi nereikalingas, o baronienė
griebė jo galvą ir pabučiavo. Kai suvokė, kas atsitiko, baronienės Rainakienės jau nebuvo kambaryje. Einant
pro duris, jis girdėjo, kad šokama valsą, žinojo, kad baronienė taip pat šoka, bet jam jau nebuvo pavydu.
XVI. Ketvirtadienį baronienė laukė ir spėliojo, ar jis ateis. Kunigas Vasaris atėjo, specialiai pasirinkdamas
tokią valandą, kai baronai su svečiais geria arbatą, kad nereikėtų susitikti su viena baroniene. Baronienė
elgėsi kaip niekur nieko. Po pusvalandžio pakilo atsisveikinti, visi jam buvo malonūs. Prieš išeinant, Vasaris
su baroniene nuėjo į biblioteką knygų. Baronienė leido naudotis biblioteka visą laiką, kai ji bus išvykusi. Ji vėl
kalbėjo apie meilę, kad galės tęsti jų pažinti, kai ji grįš pavasarį. Vasaris to išsižadėjo. Prieš išeinant
baronienė pritraukė prie savęs Vasarį ir pabučiavo, šitas impulsas jam atrodė neapgalvotas nuoširdumo
ženklas, o jo širdį užliejo džiaugsmo banga. Tą vakarą, parėjęs namo, jis pajuto skaudų kontrastą tarp to, kas
įvyko dvare, ir tarp vikariškos buities. Per vakarienę klebonas patarė nebendrauti su pasauliškiais, nes jie
daro blogą įtaką jauniems dvasininkams. Patarė bendrauti su kitais dvasininkais, bet Vasaris tam
paprieštaravo ir priminė nemalonų klebono sutikimą vos tik atvažiavus Vasariui. Apie santykius su klebonu
atsargiai klausinėjo naujasis vikaras Ramutis. Vasaris tiksliai suprato jo klausinėjimo priežastį – jis nori ištirti
Liudą Vasarį, jo nukrypimus nuo dvasinio gyvenimo, o tada – gydyti. Antipatija Ramučiui stiprėjo. Vakare,
prisiminus dvarą, prabilo sąžinė – ar pasibučiavimas buvo nuodėmė ir kokia? Nusprendė, kad tai yra lengvoji
nuodėmė, bet sunkiau apsispręsti buvo kam šią nuodėmę reikės atskleisti atliekant išpažintį.

XVII. Išvažiavus baronienei slinko nuobodus laikas – niūrios ir pilkos rudens dienos. Artinantis Kalėdoms,
darbo bažnyčioje daugėjo, bet dirbti negalėjo- buvo labai neramus. Vienintelis žmogus, kuris domėjosi
Vasariu, buvo kunigas Ramutis. Jis labai stengėsi jį pažinti ir nustatyti dvasinio gyvenimo prognozę.
Baronams išvažiavus, keista Vasario nuotaika buvo geriausias įrodymas, kad jis yra dideliame pavojuje. Bet
po kurio laiko Vasaris aprimo, vėl ėmė skaityti knygas. Vėl norėjo grįžti prie poezijos. Parašęs pirmąjį ciklą,
išsiuntė į laikraštį. Ir visi pažįstami stebėjosi, kaip jis taip atvirais rašo apie meilę. Kunigas Ramutis,
perskaitęs eiles, susirūpino labiausiai. Nutarė traukti jį nuo pavojingo kelio. Įtikinęs, kad jis daro bloga, keitė
jo visus įpročius – liepė atsisakyti bibliotekos, sudarė dienotvarkė. Ramutis bandė įrodyti, kad dienotvarkės
laikymasis yra geriausia priemonė grūdinti valiai, lavinti charakteriui. Po poros savaičių, Ramučio globa
pasidarė nepakenčiamai įkyri, jis vengė laikytis jo dienotvarkės, kartais specialiai paerzindavo.

XVIII. Po baronienės išvažiavimo jis ėmė prisiminti Liuciją Brazgienę. Paskui įsivaizduodavo jas abi ir
lygindavo, bet abi jam buvo savotiškai brangios. Kai nebuvo baronienės, jis ilgėjosi žmogaus, kuriam galėtų
būti atviras, tai ir buvo Liucija, todėl laukė progos nuvažiuoti ją aplankyti. Gavęs tokią progą, pirmiausiai
nuvažiavo pas prelatą. Tada užsuko pas Brazgius, kurie nudžiugo pamatę svečią. Vasaris pastebėjo, kad
Liucės santykiai su vyru tapo artimi, šilti, draugiški, jie vis apsikeisdavo žvilgsniais, nuo kurių Vasaris
pasijausdavo svetimas. Vėliau pastebėjo, kad Liucija yra pastambėjusi ir ne tokia graži, kaip anksčiau. Tik
vėliau suprato, kad ji laukiasi. Liucija paprašė Vasario būti jo būsimo vaiko kūmu. Keletą dienų jis gyveno
atsisveikinimo įspūdžiais, vėliau pradėjo rašyti eilėraščių ciklą.

XIX. Parapijos darbas Liudui buvo sunki pareiga nuo pat pradžių. Anksčiau galvojo, kad jis apsipras, bet to
nebuvo. Priešingai, kažkas pasunkėjo. Atėjo kalėdos, Liudui teko vieną kartą važiuoti kalėdoti. Kai pasibaigė
tos dienos rūpesčiai, jis atsikvėpė lyg atlikęs sunkų ir nemalonų darbą.

XX. Vasario problemomis ir nukrypimais nuo dvasinio kelio ėmė rūpintis ir tarnaitė Julė. Ėjo pas jį išpažinties
kelis kartus dažniau ir sakydavo išgalvotas nuodėmes, kurios buvo susijusios su pačiu kunigu Vasariu. Atėjo
Velykos, darbo per jas padaugėjo. Pavasarėjant vis daugiau žvilgčiodavo į dvarą, o išdžiūvus keliui, eidavo
pasivaikščioti į parką prie ežerėlio.

XXI. Šiltos pavasariškos dienos atnešė Vasariui daug svajingos nuotaikos, giedro džiaugsmo ir noro gėrėtis
gyvenimu. Dažnai eidavo pasivaikščioti, pasigėrėti gamta, po to jausdavosi nurimęs, jausdavo džiaugsmą.
Vakarais, imdamas įkvėpimo iš gamtos, rašydavo. Brazgienė pakvietė į sūnelio krikštynas. Važiavo
nenoromis, nes visos mintys sukosi apie baronienę ir jos grįžimą. Liucė atrodė jau visai kitaip, negu per
paskutinį jų susitikimą – vėl liekna, veidas spindėjo jaunyste ir skaistumu, akyse švietė džiaugsmas ir laimė.
Krikštas turėjo vykti namie, viskas vyko iškilmingiau, negu bažnyčioje. Po krikšto buvo pietūs. Kalbėta
įvairiomis temomis, Prelatas užsiminė, kad artinasi karas. Tokia pokalbio tema Vasariui buvo nauja ir jis
nekvaršino sau galvos. Šie pietūs priminė vienus pietus Kleviškyje, kai Liucė su Vasariu vis pasikeisdavo
reikšmingais žvilgsniais. O dabar viskas pasikeitė, jis – kunigas, ji – ištekėjusi mama. Ir Vasaris čia įsitikino,
kad jų širdies reikalai baigti.

XXII. Pagaliau parvažiavo baronienė. Šią žinią pranešė Julė. Baronienė prisiminė kunigą, ir parašė jam
laiškelį, kuriuo kvietė į svečius. Jį į Vasario butą atnešė baronienės kambarinė, bet tuo metu Liudo ten
nebuvo, tik Julė plovė grindis. Ir Julė tą laiškelį paėmė, nunešė klebonui. Baronienė veltui jo laukė, įsižeidė,
kai jis neatėjo. O Vasaris vis laukė kokios nors žinios, įsivaizdavo j susitikimą. Ir vieną dieną nutarė pats
nueiti. Baronienę pamatė su ponia Sokolina jodinėjančias. Joms priartėjus, Liudas pakėlė ranką
sveikindamasis, bet baronienė į jį pasižiūrėjo šaltomis akimis, tarsi pirmą kartą matydama. Vasaris negalėjo
to suprasti. Vieną rytą jis nuėjo klausyti išpažinčių. Pas jį atlikti išpažinties atėjo baronienė Rainakienė. Jį
perliejo karščio banga. Liudui prisipažino, kad nemyli savo vyro, metus turėjo meilužį, taip pat, kad du
kartus pabučiavo kunigą ir yra jį įsimylėjusi. Kunigui ši išpažintis atrodė mįslė. Vėl nutarė nueiti į dvarą.
Baronienė sėdėjo laukė prieš rūmus. Greitai išsiaiškino apie laišką ir jo vagystę, todėl Rainakienė atsikvėpė ir
nusiramino. Besikalbėdami vienas kitą tyrė ir vienas kitu gėrėjosi. Baronienei užeidavo pasiutiškas noras jį
pabučiuoti. Vasaris tokių drąsių norų neturėjo, bet smalsiai žvilgčiojo į ponią. Jos grožis jau giliai buvo
įstrigęs jam į širdį. Nuo jos dvelkė džiaugsmas ir pasitikėjimas.

XXIII. Tą pačią dieną, kai Julė atėjo pakloti Vasariui lovos, nutarė paklausti dėl laiško. Julė melavo, kad laiškas
įkrito į kibirą, bet paskui prisipažino, kad nunešė klebonui. Vasaris nuėjo pas jį, laiško neatgavo, tik buvo
galima suprasti, kad klebonas paskundė jį vyresnybei ir jis gali būti perkeltas į kitą parapiją. Kelias dienas pas
baronienę nėjo. Po tų kelių dienų baronienė atėjo pas jį pati, Vasaris pasidalino naujienomis. Ji jį skatino,
drąsino, ramino ir guodė, kaip motina vaiką. Jam iš tiesų pradėjo švisti akys, atsirado noras išnaudoti likusį
laiką Kalnynuose džiaugsmingai. Julė slapta klausėsi pokalbio. Po valandėlės baronienė išėjo, Vasaris
prisižadėjo rytoj užsukti. Kitą dieną visai nesislapstydamas patraukė į dvarą. Ponios žaidė kroketą, Vasaris
prisijungė. Po to nuėjo išgerti arbatos. Jų santykiai tapo draugiški, vienas kitam buvo atviri. Po seminarijos
įskiepyto savęs niekinimo, baronienės žodžiai jį gaivino ir ugdė, dėl to jis prisirišo prie jos, kaip prie gero ir
reikalingo draugo. Jis pats nežinojo, kas jį labiau traukia : jos grožis ir moteriškumas ar dvasinė nauda, kurią
gauna su ja bendraudamas.

XXIV. Vieną kartą parėjęs namo rado prelato Girvydo laišką. Vasaris suprato, kad prelatui buvo pavesta
ištirti klebono skundą. Prelatas pasitiko rūsčia mina, nusivedė į kambarį ir pasisodino priešais. Vasaris jau
pradėjo aiškintis, bet staiga prelatas pradėjo juoktis, viskas tebuvo vaidyba. Prelatas užsiminė apie artėjantį
karą. Prelatas, jeigu karas bus, pasiūlė Vasariui važiuoti į Rusiją ir stoti į akademiją mokytis. Vasaris net
suvirpėjo nuo šitų žodžių. Vėliau nuėjo aplankyti Brazgių ir jų sūnaus. Rytoj dieną nuėjo į dvarą aplankyti
baronienės ir papasakojo visas naujienas. Netrukus praslinko dar pora savaičių. Atėjo didžiausi Kalnynų
parapijoje atlaidai. Privažiavo daug kunigų, tarp jų ir Vasario mokslo metų draugai. Petryla buvo lyg ir
patenkintas savo padėtimi, bet Kasaitis nelabai, nes atrodė prislėgtas ir baukštus. Per šiuos atlaidus Vasaris
pamatė, koks jis tapo svetimas savo luomo reikalams ir žmonėms. Jis neturėjo nė vieno draugo kunigo, su
kuriuo jį sietų kunigiški ar dvasiški reikalai. Po atlaidų vieną popietę nuėjo į dvarą pas ponias. Ten būdamas,
beveik įsitikino, kad ateina karas. Ir buvo teisus – prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Prasidėjo mobilizacija.
Baronienei priminus apie galimybę važiuoti į Rusiją, jam lyg sparnai krūtinėje suplazdėjo.

XXV. Ponai Rainakiai išvažiavo. Vasaris mąstė, kad jis pasiliks vienišas, jį vėl apsiaus pilkas kasdieniškumas.
Kitą dieną Kalnynų apylinkėje buvo neramu, buvo kasami apkasai. Tą padarė ir per klebono miežius ir avižas,
nepalaukę, kol nusiims derlių. Vieną dieną karininkai pasakė, kad reikės susprogdinti bažnyčios bokštą.
Klebonas darėsi abejingesnis ūkio reikalams. Kunigą Ramutį mažiausiai paveikė visi įvykiai, jis ir toliau uoliai
laikėsi savo dienotvarkės.
XXVI. Netrukus po to, Vasaris išsiruošė pas prelatą pasikalbėti dėl mokymosi akademijoje. Prelatas savo
nuomonės nepakeitė ir pažadėjo parūpinti visus reikalingus dokumentus. Išeidamas jis sutiko kunigą
Stripaitį. Pasikalbėjo apie karą, Stripaitis prasitarė, kad ir jis bėgs į Rusiją. Po to Vasaris ėjo pas Brazgius.
Kaimynų tarnaitė papasakojo, kad Brazgį paėmė į karą, o ponia Brazgienė su sūnumi išsikraustė pas dėdę
kleboną. Vasaris nuliūdo dėl tokių naujienų. Po poros savaičių gavo didelį siuntinį su vyskupo leidimu ir
reikalingais dokumentais. Aplankė tėvus, kitą dieną ir Kleviškį. Pokalbis su Kimša ir Liucija buvo labai
nuoširdus. Atsisveikindamas su tėviške, Vasaris iškėlė mažas savo išleistuves. Ponia Liucija norėjo
pasivaikščioti į Aušrakalnį, kurį taip mielai minėjo iš Liudo klierikavimo metų. Liudas ir Liucija išėjo vieni, visi
prisiminimai tarsi atgijo, bet jie vengė apie juos kalbėti. Staiga pamatė vežimus, einančius žmones. Tai buvo
bėgantys nuo vokiečių kareiviai. Vokiečiai pralaužė frontą, sunaikino rusų armiją. Svečiai ėmė rengtis namo.
Liudas Vasaris, atsisveikindamas su Liucija, su užuojauta spaudė jai ranką, tarsi nujausdamas, kokių
gyvenimo išbandymų jai teks patirti ateityje. Rytojaus dieną jis grįžo į Kalnynus, ten buvo dar didesnis
sujudimas. Nutarė nedelsti, ir sekančią dieną paliko Kalnynus. Ant vieno kalnelio, nuo kurio buvo matyti
Kalnynai, liepė sustoti. Jis norėjo atsisveikindamas pasigėrėti reginiu. Staiga kunigas pamatė, kaip bažnyčios
bokštas smuko žemyn. Nuo trenksmo net sudrebėjo žemė. Liudas pajuto smūgį krūtinėje. Jam atrodė, kad
griuvo ne tik bokštas, bet ir daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.

IŠSIVADAVIMAS.

I. Po dešimties metų, Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą. Į pakitusią laisvą Lietuvą jis grįžta ir pats pakitęs. Prieš
dešimt metų jis išvažiavo kaip Kalnynų parapijos vikaras, o dabar grįžta daug ko matęs ir išmokęs, tapęs
filosofijos daktaru. Buvo apsirengęs civiliniais drabužiais ir niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jis – kunigas.
Stotyje susitiko su kunigu Meškėnu. Iš pradžių nuo jo slapstėsi, nes nenorėjo, kad būtų pažintas kaip
kunigas. Kartu su jais sėdėjo keli nepažįstamieji, Vasaris vis bandė pakreipti kalbą taip, kad kiti žmonės
nesužinotų, kad jis kunigas. Kartu su Lietuvos oru ir jos reginiais, žmonėmis, į Vasarį grįžo kažkokia ypatinga
nuotaika, kokios paskutiniais metais jis nejausdavo. Privažiavo stotį, iš kurios išvažiavo prieš dešimt metų,
visi atsiminimai atgijo. Pirmiausia apsistojo Kaune, viešbutyje. Pirmas įspūdis jam buvo sunkus bei slegiantis,
jo nuotaika nukrito.

II. Kitą dieną nuėjo pas Meškėną, pas jį susitiko su Stripaičiu, su kuriuo Vasaris vikaravo Kalnynų parapijoje.
Jis taip pat buvo be sutanos, sueuropietiškėjęs. Vėliau visi susėdo prie stalo, buvo ir daugiau svečių. Vasaris
pasakojo, kad keliaudamas po Europą, atrado, pažino save. Meškėnas paprašė rytoj atlaikyti mišias, bet
Vasaris išsisukinėjo ir atsisakė, taip įžeisdamas ir supykdydamas Meškėną. Einant į viešbutį jį pasivijo
advokatas Indrulis. Vasaris jam papasakojo savo planus, kad ketina tapti Kauno gimnazijos direktoriumi.
Indrulis pasiūlė apsigyventi pas jį.

III. Kitą rytą jis atsikėlė su džiaugsmu ir lengvumu, kad nereikės atlaikyti mišių. Gulėdamas prisiminė, kad
mišias paskutinį kartą atlaikė Romoje prieš dvejus su puse metų. Dar mokantis Rusijoje, blėso jo kunigiška
dvasia, jis nesilaikydavo taisyklių ir lankydavosi kunigams draudžiamose vietose, tokiose kaip teatras,
bendraudavo su žmonėmis. Jo vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto vis aštrėjo. Per trejus metus praleistus
akademijoje jo dvasinis gyvenimas apsitraukė. Vėliau septynerius metus keliavo, priprato prie civilinių rūbų,
svetimų žmonių, bet kunigo sąmonė jame dar buvo gyva. Kasdieninis darbas ir naujos pramogos, miesto
atmosfera nutraukė visus jo ryšius su kunigyste. Nevengė kunigui draudžiamų vietų, nes manė, kad jam tai
reikalinga kaip poetui, kaip literatui. Kunigystė buvo gili, pažeista žaizda. Jis galvodavo ir apie visišką
kunigystės metimą, nagrinėdavo tokį klausimą, bet atsakymo nerasdavo. Grįžus į Lietuvą, jam patiko, kad
daugelis jį vadina ponu. Pas jį, į viešbutį, atėjo vienuolis ir paprašė nueiti pas vieną brolį, kuris sirgo. Vasaris
atsisakė. Vienuolis į jį žiūrėjo taip, lyg skaitytų jo mintis. Tada greitai išėjo iš paniūrų pažvelgdamas į Vasarį,
taip sukeldamas nejaukų įspūdį.
IV. Kitą dieną Liudas išvažiavo į tėviškę. Tėvas jo nepažino su civiliniais rūbais. Važiuodami kalbėjo apie karo
baisybes. Vasaris daug klausinėjo apie įvykius, po to paklausė apie Brazgienę. Pasirodo, jos vyras daktaras
Brazgys iš karo negrįžo – žuvo. O pati Liucija ištekėjo už kito jau prieš tris metus. Tai , kad ji ištekėjo už kito,
Liudą nustebino ir užgavo, jautė priekaištą Liucei dėl tokio jos žingsnio. Vasaris pajuto, kad per dešimt metų
nutrūko gija, rišantį jį su jaunyste, gimtinės vietomis ir išgyvenimais. Jis pasijuto svetimas. Tada prisiminė
Rainakienę. Buvo tikras, kad ji dėl jo neliūdėjo ir nepasigedo. Tėvas paklausė, ką toliau veiks Vasaris. Buvo
tikras, kad bus klebonu. Vasaris pajuto apmaudą ir pasipriešino, papasakojo apie planus tapti gimnazijos
direktoriumi. Nepasitenkinimą savo širdyje pajuto tėvas. Jo svajonė buvo matyti savo sūnų klebonu geroje
parapijoje, gražioje klebonijoje. Liudas Vasaris jautė, kad artėdamas į savo tėviškę, jis artėja į tokį gyvenimo
idealą. Jam ėmė kilti atsparumas ir noras priešintis. Jis dabar norėjo būti vien laisvas poetas. Literatas,
veiklus savo visuomenės, tautos ir valstybės narys. Grįžęs į tėviškę, jis sunkiai susivokė savo jausmų
mišinyje. Kas jis – laukiamas saviškis, svečias ar užklydęs praeivis?

V. Kitą rytą jis pamatė, kad motina valo jo seną sutaną, rūpestingai išsaugotą dešimt metų. Motina pasakė,
kad pakvietė gimines į rytojaus mišias, ir visi tikisi, kad jas laikys Vasaris. Liudas Vasaris pajuto, kaip jį
perlieja karšta banga. Paprieštaravo mamai, ji nubraukė ašaras, todėl daugiau prieštarauti nepajėgė. Po
pietų nuėjo į Aušrakalnį. Mąstė kaip elgtis, ieškojo išeičių, bet galiausiai nusprendė, kad mišias turėsi laikyti
3 metus neatlikęs išpažinties. Nors tai buvo sunki nuodėmė kunigui, Vasaris viduje visada rasdavo
pasiteisinimą ir nusiramindavo. Grįžo palengvėjusia nuotaika. Pasimatavo sutaną ir ėjo ieškoti knygų
prisiminti mišių apeigas. Kitą rytą pabudo anksti ir ėmė ruoštis. Ruošėsi ir visa šeima. Klebonas Liudą sutiko
kaip mielą svečią. Visa bažnyčia buvo ypatingai papuošta ir Vasaris įsitikino, kad nelaikyti pamaldų jam nėra
galima. Viskas ėjo sklandžiai. Po pamaldų su svečiais parvažiavo namo. Vieni apgailestavo, kiti džiaugėsi dėl
Liudo noro tapti gimnazijos direktoriumi. Pirmieji kaimo įspūdžiai jam nedavė nieko džiuginančio. Jis jautė,
kad toldamas nuo kunigo kelio, tampa nusikaltėliu. Jis laukė to išsivadavimo.

VI. Šeštadienį Vasaris grįžo į Kauną. Įsikūrė pas Indrulį. Išsikrovęs daiktus jis laisviau atsikvėpė, nes tikriausiai
čia jam nereikės laikyti pamaldų bent jau kurį laiką. Besivaikščiodamas sutiko Varnėną, seną pažįstamą,
kažkada išvarytą iš trečiojo seminarijos kurso. Pirmą kartą Vasaris buvo toks atviras, kalbant išsižadėjo
kunigystės ir papasakojo savo planus. Tada abu užsuko pas Indrulį. Visi susitarė suorganizuoti muzikos –
poezijos vakarą. Varnėnas suintrigavo Liudą pianiste, ir jis jau tą patį vakarą ruošė eiles, kurias ketino
paskaityti. Jis pats nujautė, kad taip dirba, norėdamas gerai pasirodyti pianistei. Vaizduotėje apsibrėžė ir
neaiškų jos paveikslą. Jis ruošėsi kitą ir dar kitą dieną. Bet staiga jam paskambino profesorius Meškėnas ir
pasakė, kad vyskupas nori su juo pasimatyti dėl darbo gimnazijoje. Dviejų dalykų jis ypač bijojo : kad
vyskupas lieps jam nešioti sutaną ir kasdien laikyti mišias. Jis nusistatė, kad ginsis nuo to. Atėjęs sutartu
laiku, kalbėjosi apie užsienį, apie Liudo dvasinį gyvenimą. Liudas melavo, kad laikė pamaldas. Po ilgo
pokalbio Vasaris jau norėjo keltis. Bet vyskupas jį sulaikė. Atsisėdo, tarsi nujausdamas, kad dabar turbūt
išgirs ką nors nemalonaus. Pasirodo, vyskupas sekė jo raštus, elgesį ir suprato, kad Liudas rengiasi mesti
kunigystę. Liudas Vasaris grįžo nešinas visa audra minčių ir jausmų. Jis jautėsi prislėgtas ir pažemintas, kad
vyskupas jį taip teisingai perprato. Jis stengėsi sugriauti visus vyskupo argumentus. O kokių gi kliūčių
žmogus nesugriaus, norėdamas save patesinti ir eiti savo širdies palinkimais?

VII. Atėjo šeštadienio vakaras, visi rinkosi pas Varnėną. Vasaris jau nuo ryto nerimavo, kaip jam pavyks
pasirodyti savo kūriniu. Pokalbis su vyskupu mažino jo pasitikėjimą savimi. Atėjęs rado apie pusę
susirinkusių iš kviestųjų. Vasariui pasisveikinus ir susipažinus, susimezgė kalbos. Staiga naujai atėję trys
svečiai nutraukė kalbas. Tarp jų buvo ir nepažįstama panelė. Vasaris tuoj suprato, kad ji ir yra ta pianistė,
kuria jį suintrigavo. Ji buvo visai kitokia, negu jis įsivaizdavo. Jam patiko jos vardas – Auksė (sulietuvintas
krikščioniškas Aurelija). Jis norėjo jai patikti, bet giliai ir prasmingai. Pirmiausiai šeimininkas paprašė Auksės
paskambinti. Jos muzika visus sužavėjo paprastumu ir nuoširdumu. Toliau Liudas pristatė savo dramą. Ji
sukėlė įvairių diskusijų. Dramą pakomentavo ir Auksė. Tie žodžiai Vasariui buvo lyg nelauktas siurprizas ir jis
buvo laimingas, nesitikėjo išgirsti tokią rimtą kalbą. Vėliau šeimininkas pakvietė visus užkąsti. Vasaris
atsisėdo šalia Auksės. Ji bendravo šaltai ir šiukščiai, pati nesuprasdama kodėl. Ji norėjo pasitaisyti, bet
nepavyko. Vienintelis įspūdis, kurį Vasaris nešėsi namo, buvo Auksė – jos muzika, jos žodžiai, ir jos
parodytas jam šaltumas.

VIII. Liudas Vasaris buvo priimtas į gimnazijos direktoriaus vietą. Mokslo metų pirmąją dieną vyko iškilmės,
jos prasidėjo pamaldomis, kurias laikė Liudas. Artinantis Kalėdoms, jis jau buvo pripratęs prie naujų pareigų.
Darbo buvo daug, jis neturėjo laiko pabaigti savo dramą. Vieną dieną Vasaris išsirengė į teatrą. Šalia jo
atsisėdo ponia ir ponas, tik jų atpažinti nėjo, nes šviesos jau buvo užgesintos. Kai po pirmojo veiksmo
uždegė šviesas, jis pamatė, kad tai – ponia Liucija. Ji buvo su savo vyru. Ponia buvo pasikeitusi, atrodė kaip
tikra miestietė : puošni, elegantiška, besirūpinanti kūno linijomis. Ji elgėsi ir kalbėjo visai kitaip nei anksčiau,
neliko jos nuoširdumo, šiltumo. Jis norėjo pažinti naująją Liuciją Gliaudžiuvienę. Pats Liudas nebuvo ramus,
jis suprato, kad padarė didelę klaidą, kad grįžo į Lietuvą neapsisprendęs, kaip jam gyventi. Jo viduje vis dar
vyko kova. Su Indruliu nesutarė, todėl kuo greičiau reikėjo ieškoti naujo būsto. Vasario likimu susirūpino
profesorius Meškėnas, kuris apie Vasarį diskutavo ir su vyskupu. Abu tikrai žinojo, kad Vasaris yra ant
kunigystės metimo krašto.

IX. Advokatas Indrulis pažinojo Auksę Gražulytę metus, stengėsi jai patikti. Tai ir buvo priežastis, kodėl
Vasaris su juo susipyko. Auksė neslėpė Indruliui, kad jai Vasaris patiko, todėl Indrulis pavydėjo. Auksė buvo
netekusi mamos, vienturtė duktė, gyvenusi su tėvu naujai pastatytuose dideliuose namuose. Žinodami, kad
tie namai liks jai, į jos širdį atsirado daug pretendentų. Turėjo blaivų protą, praktišką nuovoką ir romantišką
sielą. Gyvendama užsienyje, ji svajodavo apie Lietuvą, buvo tikra patriotė. Iš mažens buvo linkusi į meną,
muziką, mėgo skambinti.

X. Pagaliau atėjo Kalėdos, Vasaris turėjo tris laisvesnes savaites. Jau buvo gavęs kambarį mieste, džiaugėsi,
pradėjęs gyventi savarankiškai. Pirmą Kalėdų dieną nusprendė aplankyti Liuciją Gliaudžiuvienę. Ji vėl buvo
kaip nesava. Jos vyras, Povilas Gliaudžius, buvo stambus, apysenis, bendravo nemaloniai, Vytuką šiurkščiai
drausmino, buvo nerangus, paniuręs. Prieš išeinant, Liucija pakvietė Vasarį į teatrą. Eidamas namo, jis
gailėjo Liucijos, kur ji pateko. Kitą dieną Vasaris nuėjo pas ją, prieš teatrą pavakarieniavo. Kai apžiūrinėjo
Vytuko kambarį, Vytukas pasakė, kad naujasis mamos vyras jo ir mamos nemyli. Liudas dėl to užklausė ir
Liuciją, ji nelabai norėjo kalbėti, tik pasakė, kad neturėjo kito pasirinkimo, kaip tekėti už pono Gliaudžiaus. Ji
nebuvo laiminga, gyveno tik dėl savo sūnaus. Teatre buvo gerai nusiteikę.

XI. Ponia Liucija praėjus metams po sutuoktuvių su ponu Gliaudžiu, įsitikino, kad jos santuoka buvo
nesėkminga. Jos abi santuokos buvo ne iš meilės, bet pirmasis jos vyras ją bent mylėjo, o Gliaudžius
pasirodė esąs kietas egoistas. Nepaisant to, jis buvo nešykštus, nepavydus. Pažįstami vyrai lydėdavo ją į
operą, balius, dėl to sklisdavo nepadorios paskalos. Ponia Liucija, ištrūkusi iš gilios provincijos, pamažu ėmė
mėgautis laisvesniu ir linksmesniu gyvenimu. Susitikusi su Vasariu, ji pajuto, kad jos širdies reikalai su juo
nėra baigti. Bet Vasaris to nepajuto, dabar jį domino tik Auksė. Vasarį aplankė Varnėnas, kuris pastebėjo,
kad Liudas tampa neišgydomu dialektiku, kuriam pasiryžti kažką mesti (kunigystę) trukdo sumetimai ir
svarstymai. Ir pradėjo mąstyti, kaip Vasarį iš to išjudinti. Ir pasiūlė suorganizuoti literatūros ir muzikos
vakarą Naujiesiems metams sutikti.

XII. Kitą dieną Varnėnas paskambino Auksei, kuri pasiūlė Naujuosius metus sutikti pas ją namuose. Prisirinko
keliolika žmonių, beveik visi tie patys, kurie buvo pas Varnėną. 1925 metų išvakarėse Gražulių namuose
buvo šviesu, jauku ir linksma. Vasaris iš pradžių nerimavo, kaip bus sutiktas Auksės, bet iš pirmųjų jos žodžių
pasijuto, lyg būtų senas jos pažįstamas. Supažindino su tėčiu. Visiems susirinkus, pakvietė vakarienės. Liudo
kortelė ant stalo buvo šalia Auksės. Jis, kalbėdamas su ja, mąstė: ji yra visai natūrali, nesigriebia jokių pozų,
nekoketuoja, jos juokas atviras ir nuoširdus, ji moka kalbėti laisvai ir nebanaliai. O Auksė apie Vasarį mąstė :
jis nėra toks paniuręs ir užsidaręs, kaip atrodo. Savo likimu, matyt, nepatenkintas. Mudu turime kažką
bendro, nesuprantu, kas mane į jį traukia? Per visą vakarienę jie kalbėjo juokais ir rimtai įvairiomis temomis,
bet paslėptoji jų kalbos prasmė buvo vis ta pati : tu man patinki, aš noriu tau patikti; aš noriu, kad žinotum,
jog man patinki; mudu vienas kitą jau gerai suprantam... Vėliau, pažiūrėjęs į ją ilgu žvilgsniu, reikšmingai
pasakė :

Atėjau čia vienišas ir liūdnas,

O išeisiu laimės kupina širdim –
Ir nevengsiu puotų apgaulingo džiaugsmo,
Nes nuo šiol tu būsi su manim

Auksė užkaito, pašoko iš vietos, nuėjo prie fortepijono ir pasiuntė jam reikšmingą žvilgsnį. Jau artinosi
dvylikta valanda, ir atsirado dar du netikėti svečiai : Indrulis su kolega. Indrulis norėjo įgelti Vasariui, bet
niekas iš to nesijuokė. Tuoj jau visi išsiskirstė. Kitą rytą Vasaris atsibudo, jausdamas širdyje koktumą dėl
karčios pašaipos. Ir Vasaris dar kartą panorėjo išsivaduoti iš savo dvilypumo. Sveikinti kitų su Naujaisiais
metais jis niekur nėjo, tačiau jautė pareigą apsilankyti pas ponus Gliaudžius. Ponia buvo viena. Valandėlę
pakalbėjęs, nuėjo pas krikštasūnį. Prieškambaryje suskambėjo skambutis, pranešdamas apie naują svečią, ir
vasaris išėjo. Patį Vasarį aplankė nedaug kas, tik vienas vizitas jį nustebino – profesorius Meškėnas su tėvu
Severinu. Iškilmingas vienuolio tonas Vasariui pasirodė komiškas, todėl jis nusprendė pajuokauti. Po
pokalbio svečiai atsisveikino. Vasaris džiaugėsi, kad po tokio pasikalbėjimo vienuolis paliks jį ramybėje, bet
klydo. Vienuolio nustatyta diagnozė, kad jis stovi ant bedugnės krašto, pasitvirtino.

XIII. Liudo Vasario noras nerūpestingai praleisti šventes įvyko. Liudas lydėjo Auksę į trijų karalių balių. Tai
buvo pirmas viešas jo pasirodymas su moterimi, kuri tiek daug nusvėrė jo gyvenime. Pasibaigė Kalėdų
šventės. Liudas vaikščiojo pas ponios Liucijos sūnų Vytuką jos prašymu. Vaikas buvo gabus ir sumanus,
priprato prie naujo globėjo. Jis mėgo klausinėti apie savo tėvą. Prižiūrėdamas Vytuką, jis turėdavo progą
susitikti su ponia. Tie vakarai ir traukdavo Liudą prie ponios Gliaudžiuvienės. Liudas greitai pastebėjo, kad
dabartinė ponia primena baronienę Rainakienę, kurią jis pažinojo prieš dešimt metų. Vasaris, nuoširdžiai
žavėdamasis Aukse ir ją pamildamas, tuo pat metu lankėsi pas ponią Liuciją ir laukė jos malonių. Kiekvienas
pasimatymas su Aukse nuostabiai jį atgaivindavo. Auksė būdavo gerai nusiteikusi ir į viską žiūrėjo
optimistiškai. Stiprėjant jų santykiams, Vasariui vis pasivaidendavo kažkokio naujo gyvenimo viltis, kuri jį
skatino nepasiduoti.

XIV. Artėjant Sekminėms, Vasaris apsilankė pas Gliaudžius. Ponia Liucija papasakojo, ką sugalvojo – per
Sekmines padaryti iškylą Nemunu. Liudas sutiko. Po kelių dienų paskambino Auksė ir pasiūlė per Sekmines
pasivažinėti automobiliu. Liudas pamelavo, kad važiuos į tėviškę. Tik pasakęs, suprato, kad pasielgė
negražiai ir kvailai. Kai atėjęs į prieplauką apžvelgė kompaniją, vos nesusikeikė iš apmaudo. Kompanija jam
visai nepatiko, tarp visų buvo Indrulis. Kad Auksė dabar viską sužinos, jis neabejojo. Indrulis vėl įgėlė
Vasariui, visiems atskleisdamas, kad jis kunigas. Nuplaukė į mišką ir radę gražią vietą po pušimi, susikrovė
mantą. Poros šoko fokstrotą, o Liucija su Vasariu pasiliko sėdėti. Saulei leidžiantis, oras atvėso, dauguma
panoro grįžti atgal. Vasaris palydėjo Liuciją namo. Prie buto durų Liucija pakvietė į vidų. Vasaris atsisėdo
šalia jos fotelyje. Liucija nesipriešino, kai jis paėmė jos ranką, pritraukė prie savęs ir ėmė bučiuoti. Vėlai tą
vakarą Liudas parėjo namo, vėlai ėjo gulti. Net ir palikdamas šalyje kunigystę, jis negalėjo pateisinti savo
elgesio.

XV. Rytojaus dieną laukė ženklo iš Auksės. Ji pasirodė tik po savaitės, įsiverždama su glėbiu alyvų. Ji spindėjo
džiaugsmu ir laime. Vienos akimirkos pakako Vasariui įsitikinti, kad viskas klojasi gerai. Pro alyvų kekes jis
matė nudžiugusias Auksės akis, prispaudė ją visą prie savęs ir pabučiavo. Jų pirmas bučinys buvo giedras,
pavasariškas, kvepiantis alyvomis. Auksė paklausė, kaip Vasariui sekėsi per Sekmines, o jis ir vėl pamelavo.
Vasaris jautė koktumą ir pažeminimą, kad į nuoširdumą ir pasitikėjimą jis atsakė melu. Sekmadienį ėjo pas
Gliaudžius patikrinti Vytuko uždavinių. Buvo pasiryžęs pasisveikinti su ponia Liucija lyg nieko nebūtų atsitikę
ir greitai eiti namo, bet vos tik įžengus, pasiryžimas nuėjo veltui. Pasitikdama ponia apkabino rankom kaklą
ir stipriai pabučiavo lūpas. Tartum ugnies kas įpylė į Vasario gyslas. Negalėjo atsispirti moteriškam žavesiui.
Staiga kažkas paskambino į duris, tai buvo Indrulis su draugu. Indrulis apžvelgė Vasarį nuo galvos iki kojų ir
pastebėjo pudros dėmes ant peties ir ilgą plauką - Vasaris per vėlai apsižiūrėjo. Netrukus visi trys išėjo, bet
prie durų atsiskyrė. Vasaris buvo tikras, kad netrukus išgirs būtų ir nebūtų dalykų apie save ir Liuciją, ir tie
gandai galiausiai pasieks Liuciją. Vasaris laukė iš kur nors to gando. Pirmasis atsiliepė Stripaitis. Po to ir
Varnėnas. Po kelių dienų paskambino Liucija ir primygtinai prašė susitikti. Ji viską žinojo, Vasaris prisipažino.
Jie priėmė bendrą sprendimą – Vasaris turi nutraukti santykius su Liucija Gliaudžiuviene. Kol kas Auksė su
juo nenori bendrauti, ir laikinai, o gal ir visam laikui, skiriasi su Vasariu, vasarai išvažiuoja į užsienį. Vasaris
pasiryžo iki rudenio visus nesusipratimus sutvarkyti.

XVI. Liudas nežinojo, kada ji išvažiavo, bet tuo ir nesidomėjo. Buvo susitelkęs į uždavinius. Kol kas gyvenime
nieko nekeitė, toliau lankė Vytuką iki jo stojamųjų egzaminų gimnaziją. Kiekvieną kartą susitikdamas su
Liucija prisimindavo paskutinį pokalbį su Aukse. Praslinkus kuriam laikui ėmė jos pasigesti. Vasaris,
kovodamas su savimi, išsižadėdamas Liucijos ir žinodamas, kad tai daro dėl Auksės, telkėsi ir stiprėjo savo
dvasia. Pagaliau Vytuko egzaminai laimingai praėjo, Liudas ruošėsi lemtingam atsisveikinimui. Tą vakarą
nuėjo pas ponią Gliaudžiuvienę. Vasaris manė, kad su ja išsiskirs lengvai, tačiau taip nebuvo – Liucija liejo
ašaras, kalbėjo karčius žodžius. Atsisveikindamas jis jautė dėkingumą, kad ji atsiskiria be jokių pašaipų ar
prieštaravimų, numanydama to priežastį ir taktiškai ją nutylėdama. Eiti namo Liudas nenorėjo, ieškojo
gražių vietų atsipūsti.

XVII. Ta vasara jam buvo kaip ilga meditacija. Nutarė atostogas praleisti ramiame mieste – Nidoje. Prieš tai
reikėjo aplankyti tėvus. Jis gerai numanė, kad šis apsilankymas numuš jam pusę pasiryžimo. Viskas buvo
taip, kaip manė – tėvai sutiko su ašaromis akyse, kitą dieną visi važiavo į bažnyčią. Po keleto dienų ir pats
Vasaris laikė mišias. Liudas matė, kad tėvams jis yra vienintelė atrama. Jeigu jis mestų kunigavęs, jie
pasijustų patys kalti. Po pasikalbėjimų su motina jis jausdavo, kad visas gyvenimo centras pasislenka į kitą
pusę, jį apsiaubdavo pasyvumas ir pesimizmas. Kai atėjo išvažiavimo diena, jo krūtinėje palengvėjo. Nidoje
apsigyveno nuošaliai. Mėgdavo įvairius pasivaikščiojimus, per kuriuos mąstydavo savo kunigystės klausimą.
Vieną naktį bevaikščiodamas pamatė žmogaus pavidalą, susitikimas buvo neišvengiamas. Priartėjęs pamatė
veidą ir nustebo, tai buvo Auksė. Keletą dienų, kurias praleido Auksė Nidoje, jie buvo kartu ir daug kalbėjosi.
Vasaris papasakojo apie išsiskyrimą su Liucija. Liudas taip pat papasakojo, ką išgyveno tėviškėje. Ji pirmą
kartą jį pažino kaip kunigą. Auksei išvažiavus, jis dar savaitę pabuvo Nidoje. Tai buvo geriausias jo atostogų
laikas, kadangi išsiblaškė jį varginusios mintys. Jo kūnas ir dvasia sustiprėjo. Pakilusia energija pabaigė
dramą ir parašė dar keletą eilėraščių, paprastų ir giedrų. Kitą dieną išvažiavo į Kauną, kupinas naujų jėgų,
pasiryžimų ir vilčių.

XVIII. Pradedant naujus mokslo metus, gimnazijos direktorius mišių nelaikė. Vasaris stojosi į savo užsibrėžtą
kelią. Jis norėjo, kad visi žinotų ir suprastų, kad kadaise tapdamas kunigu, jis padarė didžiulė klaidą. Vieną
vakarą Auksė iškėlė šeimos klausimą. Vasaris manė, kad mylėti galima ir nekuriant šeimos, tačiau Liucija
kitokių santykių tarp vyro ir moters nepripažino. Vasaris manė kiek kitaip – kūdikis ir smulkūs naminiai
rūpesčiai kėlė jam pasibaisėjimą. Gal jis taip vengė katalikų visuomenės pasmerkimo, kadangi jo santuoka
pakeltų skandalą visame krašte. Po atostogų Liudas įteikė teatrui savo dramą, ji buvo suvaidinta per Kalėdų
šventes. Kritikai ją įvertino palankiai. Tačiau vieną kartą pas jį apsilankė profesorius Meškėnas. Katalikams jo
drama nepatiko ir Vasaris pradedamas stebėti. Vasaris pradėjo jaudintis ir norėjo pradėti maištą, bet tuoj
jau aprimo. Meškėnas po pokalbio nuvyko pas tėvą Severiną. O Vasaris kuo greičiau spausdino dramą ir
poezijų rinkinius.
XIX. Liudo ir Auksės santykiai tuo tarpu stiprėjo. Jie dažnai susitikinėdavo ir nevengdavo pasirodyti viešose
vietose. Auksės tėvas buvo laimingas, kad jo duktė nenuobodžiauja, bet mieste jų bendravimas daug kam
nepatiko. Vieną popietę jį aplankė tėvas Severinas. Jis bandė prabilti paskutinį kartą į Liudo sąžinę, nors
žinojo, kad beveik veltui. Įrodinėjo, graudeno, keitė argumentus ir toną, stengdamasis sudaryti įspūdį.
Vienuolis kalbėjo nuoširdžiai ir norėjo išsaugoti Vasarį kunigų luome, pasiūlė neatlikinėti kunigo pareigų,
kad tik neatliktų kunigystės metimo akto. Vasaris nenorėjo priimti jokių kompromisų, jautė, kad
išsilaisvinimas kažkur netoli. Po ginčų Severinas išėjo.

XX. Vasaris tuoj parašė atsistatydinimo raštą iš gimnazijos direktoriaus pareigų. Laikai buvo neramūs, jis
buvo paprašytas likti pareigose iki mokslo metų galo. Velykų atostogų metu jis laisviau atsikvėpė, apslankė
ponia Glaudžiuvienę. Po išsiskyrimo jų pažintis nenutrūko – jie abu suprato vienas kito padėtį. Pas Liuciją
buvo daug lankytojų. Atėjo ir Stripaitis, kuris pasiūlė Liudui aplankyti Kalnynus. Jis sutiko, antrąją Velykų
dieną išvažiavo. Stripaitis išėjo agituoti, o Liudas pasiliko su naujuoju Kalnynų klebonu. Vėliau Vasaris vienas
leidosi pažiūrėti, kaip laikosi dvaras. Negalėjo patikėti savo akimis, jis visai nebuvo panašus į tą, kurį paliko
prieš vienuolika metų. Visur reginiai atrodė skurdūs.

XXI. Vasaris pasiryžo nebegrįžti į dvasiško luomo pareigas. Bet jo pasąmonėje dar buvo užsilikę keletas
kunigystės nuotrupų, todėl jį blaškė įvairūs sapnai, persipynę su dabartimi ir praeitimi. Jeigu Vasaris būtų
vienas, galimas daiktas, kad jį būtų apnikusios įvairios abejonės ir baimės. Bet dabar šalia turėjo Auksę, kuri
jį suprato, pažino ir mylėjo, sekė jo išgyvenimus, suprato, kokį krizės momentą išgyvena Vasaris. Auksė, jau
gerai pažinusi jo charakterį, matė jo silpnybes ir ydas, išmoko prie jų prisitaikyti. Liudas tai matė ir jautėsi
dėkingas. Bet svarbiausias klausimas dėl šeimos taip ir buvo neišspręstas. Kiek kartų ji bandė kalbėti, bet
Vasaris nukreipdavo kalbą į šalį ir laikydavosi savo ankstesnio nusistatymo, kad šeimos nenori. Auksė norėjo
sukurti šeimą, nors žinojo, kad užsitrauks daugelio neapykantą ir panieką. Vieną kartą pasiryžo apie savo
meilę pasisakyti tėvui, kuris tikrai nieko „neįtarė“. Tėvas ja pasitikėjo, jo tikslas buvo dukters laimė.

XXII. Vasaris laukė atostogų, svajodamas daugiau negrįžti į pedagogo darbą, kuris iš jo atėmė tiek daug jėgų
ir laiko. Vieną vakarą paskambino Liucija ir pranešė, kad jos sūnus serga. Nuvykęs rado Liuciją prie jo lovos.
Jis sirgo sunkiai. Kitą dieną vėl apsilankė, sveikata negerėjo. Dar po dviejų dienų Vytukas mirė. Ponia Liucija,
kurios vienintelis gyvenimo džiaugsmas buvo Vytukas, buvo palūžusi. Ji visą kaltę vertė ant savęs, sakė, kad
Dievas ją taip baudžia už nedorų gyvenimą. Vasaris ją ramino ir guodė, bandė nukreipti jos mintis. Kitą rytą
Vytuko kūną lydėjo į bažnyčią, o dar kitą – į kapus. Pamaldas laikė pats kanauninkas Kimša, Liucijos globėjas.

XXIII. Po sūnaus laidotuvių ponia Liucija krito į apatiją ir pasyvumą. Sėdėjo viena savo kambaryje, vengė
savo vyro. Prieš išvažiuodamas atostogų Vasaris dar kartą ją aplankė. Glaudžiuvienės būklė buvo labai
keista. Po Vasario pasakojimo Auksė pamanė, kad ji gali nusižudyti. Vėliau nuvažiavo į tėviškę, užsuko ir pas
Kimšą. Jis labai jaudinosi dėl Liucijos. Po poros dienų Vasaris išvažiavo į Palangą. Palangoje buvo ir Auksė su
tėvu, todėl jie dažnai susimatydavo.

XXIV. Grįžo iš Palangos į Kauną, jo atsistatydinimas iš pareigų buvo priimtas. Jautėsi pagaliau išsivadavęs.
Vieną kartą paskambino Liucija ir paprašė ateiti pas ją, bus svečių. Jis atėjo pirmas, po to rinkosi svečiai, nė
vieno iš jų Liudas nepažinojo. Vasaris stebėjosi Liucijos pasikeitimu, jam buvo nepatogu, jis norėjo išeiti, bet
Liucija paprašė, kad jis išeitų paskutinis. Visi šoko, tačiau Liucija ir Liudas, lyg pamiršti, sėdėjo kampe. Liucija
kalbėjo keistai ir įtartinai, Liudas nesuprato tų žodžių reikšmės. Liudas tiesiog šiurpo nuo tų žodžių. Pagaliau
apie penktą svečiai skirstėsi. Vėliau Vasaris su dideliu koktumu prisimindavo, kaip tą naktį, grįždamas namo,
smerkė ponią Liuciją, įtardamas, kad ji nori atnaujinti senus santykius su juo.
XXV. Grįžęs nuėjo miegoti. Pažadino smarkus beldimas į duris. Pas jį atėjo Liucijos tarnaitė Adelė. Ji buvo
išsigandusi, pranešė, kad ponia Liucija nusižudė. Aplankęs ją mirusią, jautė pareigą šią naujieną pranešti jos
globėjui Kimšai. Laiškanešys atnešė laišką, jis buvo nuo ponios Liucijos, išsiųstas dar prieš jos nusižudymą.
Jame prisipažino savo savižudybę, ir kalbėjo apie save, kaip neturėjusią teisės gimti – Liucija parašė, kad jos
globėjas kanauninkas Kimša buvo jos tėvas. Ji dėkojo jam, nes tik jis vienas ją suprato ir nesityčiojo.
Negreitai Vasaris atsitraukė nuo laiško, skaitė jį kelis kartus. Vėliau nuėjo prie Glaudžių buto, žmonės jau
pradėjo lankyti mirusiąją. Salone, kur vakar laukė svečių, gulėjo Liucija. Rytojaus dieną, tuo pačiu keliu, kaip
ir jos sūnų, lydėjo į kapus. Žmonių būryje ėjo ir kanauninkas Kimša. Tik vienas Vasaris suprato, kodėl jis
neveda savo globotinės paskutiniu šios žemės keliu.

XXVI. Palydėjęs Liuciją į kapus, Liudas jautėsi baigęs vieną gyvenimo etapą. Auksė matė, kokie rūpesčiai jį
slegia. Ji žinojo, kad Liucijai mirus, turi atsitikti vienas iš dviejų : išgyvenęs skausmą, širdimi pakryps į Auksę,
arba įsitikins, kad jos nemylėjo ir nemylės. Todėl ji atsitraukė, laukdama, kas įvyks. Po kurio laiko ji
pastebėjo pokyčius – jų bendravimas vėl tavo artimas ir nuoširdus. Netrukus Liudas gavo laišką iš kurijos –
liepia apsigyventi prie bažnyčios, apsivilkti sutaną. Permąstęs visą savo gyvenimą, paėmė popieriaus lapą ir
pradėjo rašyti:

NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario

PAREIŠKIMAS