Vilnius lietuvių literatūroje

(Maironis, Judita Vaičiūnaitė)

1. Kaimo ir miesto vaidmuo visad buvo svarbus lietuvių literatūroje. Rašytojai, per savo
2. kūrinių prizmę norėdami pasiekti kuo didesnę dalį skaitytojų, juose stengėsi vaizduoti
3. kiekvienam žmogui pasiekiamą, paprastą gyvenimą, kasdienę aplinką. Dar Apšvietos
4. laikotarpiu Kristijonas Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“ aprašė kaimo būrų kasdienį
5. gyvenimą ir šis kūrinys padarė įtaką visai tolimesnei lietuvių literatūros raidai būtent dėl to,
6. kad aprašė tūlam piliečiui suprantamus dalykus, kasdienį gyvenimą ir anuomet būtent tokia
7. aplinka visuomenei buvo aktuali.Bėgant laikui, pasikeitė gyvenimo aktualijos, kūrėsi
8. inteligentų visuomenė, augo miestai, todėl natūralu, kad literatūra atsigręžė į miesto vaidmenį.
9. Iš pradžių didmiestis – o ypač sostinė Vilnius – lietuvių literatūroje buvo vaizduojamos kaip
10. svetima, nesaugi, baugi aplinka, tačiau vėliau viskas pasikeitė – XX a. vid. rašytoja ir poetė
11. Judita Vaičiūnaitė viena iš pirmųjų Vilnių savo poezijoje pavaizdavo kaip šiltą, mielą, savą,
12. žmogui draugišką aplinką. Jos mintį tęsė ir šių laikų rašytojas Jurgis Kunčinas bene
13. žymiausiame savo romane „Tūla“. Taigi, remdamasi šių autorių kūryba, bandysiu parodyti
14. Vilniaus paveikslą lietuvių literatūroje.
15. Realizmo epochos atstovai savo kūriniuose teigė, jog žmogus gali rasti harmoniją ir gyventi
16. darnoje su gamta tik kaime, kadangi miestą vaizdavo kaip nesaugią, svetimą aplinką, kurioje
17. nėra gamtos ir žalumos, vedančios žmogų į ramybę.Tačiau šią sampratą visiškai paneigė XX
18. a. vid. rašytoja Judita Vaičiūnaitė, ne veltui praminta „miesto poete“. Pati gimusi ir užaugusi
19. Kaune, inteligentų šeimoje, nuo pat mažens ji buvo mokoma mylėti savo aplinką.Tad
20. tikriausiai neišpasakytas švelnumas ir meilė miestui, o ypač Vilniui, kuriame vėliau mokėsi ir
21. gyveno, atėjo iš poetės šeimos ir auklėjimo. Savo kūryboje Judita Vaičiūnaitė Vilnių vaizdavo
22. kaip žmogui draugišką, „miesto“ gamtos kupiną aplinką, kurioje atsiveria begalinės
23. galimybės, žmogus gali atrasti save, jaustis Vilniaus dalimi ir lygiai taip pat kaip ir kaime,
24. gyventi darnoje su gamta. Tai atsispindi ir jos eilėraštyje „Saulėgrąža“ –autorė Vilnių
25. vaizduoja kaip trapią, silpnesnę už augalėlį aplinką, tačiau šiltą, jaukią, tokią, kurioje būtent
26. saulėgrąža, simbolizuojanti šilumą ir šviesą, gali augti ir žydėti. Iš jos kito eilėraščio „Vilnius
27. – miesto vartai“ pavadinimo jau galime numanyti, kad kūrinys bus dedikuotas miestui ir jo
28. paveikslui pavaizduoti. Eilėraščio lyrinis subjektas vaikšto miesto gatvėmis, jaučiasi savas,
29. gyva miesto dalis, kur tarytum Vilniaus gatvės pastatų sienos pasakotų savo isoriją nelyginant
30. galėtų kalbėti ir turėtų dvasią. Pasak lyrinio subjekto jokioje kitoje vietoje nėra taip
31. jautęsis.Taigi, Vilnius Juditos Vaičiūnaitės poezijoje yra vaizduojamas kaip šilta, jauki, trapi,
32. savo dvasią ir istoriją turinti unikali aplinka kurioje žmogus gali atrasti save ir gyventi darnoje
33. su miesto gamta.
34. Vilnius – kontrastingas miestas. Būtent toks įspūdis susidaro skaitant šių laikų rašytojo,
35. eseisto Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, parašytą laiško ir išpažinties forma.Kūrinyje aprašoma
36. savaitės trukmės meilės istorija jaunai menininkei Tūlai, kuriai, kaip dailininkei, miestas
37. (Vilnius) buvo ypač svarbi dalis. Pasakotojas tik įsimylėjęs Vilnių vaizduoja kaip romantišką,
38. svajingą, bohemišką miestą, tinkamą naktiniams pasivaikščiojimams su Tūla. Netgi tamsus
39. butukas Užupio centre, palėpėje yra jaukus, kai ji šalia.Miestas vaizduojamas tarytum savas,
40. laukiantis, priimantis, pasak pasakotojo net mesienos apšviestoje gatvėje yra jauku ir
41. ramu.Tačiau viskas pasikeičia Tūlai mirus. Begalines kančias jaučiantis pasakotojas Vilniaus
42. gatves dabar mato visai kitokias – niūrias, purvinas, atgrasias. Jam atrodo, /500ž./ kad šitame
43. mieste bohemikui nebėra vietos. Jis stresuoja, kenčia, daug geria, todėl lankosi abejotinos
44. reputacijos užeigose, nebesaugo savęs, leidžia laiką su tokiais pačiais kaip jis.Tad jo mylimos
45. gatvės – nebe tokios mielos be Tūlos. Tačiau Užupis yra ta vieta, kurioje jam gera. Tai tarytum
46. jo saugi erdvė, kurioje jis gali atsikvėpti. Pro jo langus atsiverianti Vilniaus panorama
47. nuramina pasakotoją, jis tikįs, kad gali iškęsti kančias vardan šito miesto grožio. Tokiais
48. prisiminimais jis gyvena ir patekęs į profilaktoriumą, kai viską, ką jis mato – tai aptverta
49. teritorija ir baltos sienos. Taigi Jurgio Kunčino romane „Tūla“ per pagrindinio veikėjo prizmę
50. perteiktas Vilnius yra kontrastingas, prisitaikantis prie pasakotojo vidinės būsenos, tačiau
51. pakankamai magiškas ir gražus, kad palengvintų kančias.
52. Taigi, remdamasi XX a.vid.poetės Juditos Vaičiūnaitės ir naujausių laikų rašytojo Jurgio
53. Kunčino kūryba, galiu teigti, kad jie vieni iš pirmųjų pradėjo vaizduoti didmiestį, šiuo atveju
54. – Vilnių, kaip prisitaikančią prie žmogaus, darnią, šiltą aplinką. Vilnius – tai miestas, turintis
55. savo dvasią, kurios neįmanoma pajausti kitur. Juditos Vaičiūnaitės kūryboje Vilnius
56. pateikiamas kaip inteligencijos, galimybių miestas, Jurgio Kunčino Vilnius yra bohemiškas,
57. išlaisvinantis, leidžiantis svajoti ir gyventi savo iliuzijų pasaulyje. Abiejų autorių kūryboje
58. galime įžvelgti meilę Vilniui, pastatams (J.Vaičiūnaitės kūryboje – Vilniaus gatvė, J. Kunčino
59. – šv. Onos bažnyčia), tarytum pasakojantiems istorijas. Štai toks yra Vilniaus paveikslas
60. lietuvių literatūroje.