Kaip istorinės aplinkybės veikia žmogų?

Istorija niekada nebuvo graži. Ji – negailestinga ir žiauri. Retas, kuris sugebėtų pakelti
visus likimo duotus sunkumus ir, tikriausiai, po to nei vienas negalėtų nuoširdžiai pripažinti, jog po
visų šių išbandymų jie nepasikeitė, liko taip pat žiūrintys į pasaulį, taip pat gerbiantys ir mylintys.
Deja, bet karas, smurtas, priverstinė izoliacija, mirtis keičia žmonių mąstymą, pasaulio suvokimą.
Šie žiaurumai netgi iš margo pasaulio sugeba išplėšti visas ryškias spalvas ir palikti jį tik su juodai
baltomis spalvomis. Tačiau iš visų šitų blogybių labiausiai žmogų paveikia tokios istorinės
aplinkybės kaip karas ir izoliacija.
Karas gali paversti žmogų tik skausmą ir liūdesį jaučiančia būtybe. Per amžius dėl valdžių
nesutarimo, jų užmožio būti galingiausiais pasaulyje, patriotiški piliečiai buvo priversti eiti kariauti,
aukoti savo gyvybes karo lauke, o šeimas palikti baimės ir sielvarto globai. Netekę artimojo,
žmonės jaučiasi lyg praradę dalelę savęs, jie nebesijaučia saugūs, gyvena skausme bei agonijoje.
Rutiną netikėtai sudrebinusi netektis įstumia žmogų į tokį liūdesio liūną, iš kurio nesiėmus jokių
veiksmų gali būti nebeįmanoma net sugrįžti. Pavyzdžių, kai karas sužlugdo žmogų, lietuvių
literatūroje taip pat netrūksta. XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios rašytojas,
profesionaliai rengęsis literatūriniam darbui, lietuvių lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas, į
žmogaus sielą žvelgęs kaip į subtiliausią humanistinę vertybę, savo apysakoje „Liūdna pasaka“ rašo
apie skaudžius 1863 metų sukilimo įvykius, jų pasekmes Lietuvai ir jos žmonėms. Kūrinyje
pasakojama Banių šeimos patirtis sukilimo metu. Ši šeima – istorinių aplinkybių auka. Kaip ir
daugelis baudžiavą patyrusių šeimų, svajojo apie geresnį rytojų, norėjo turėti laisvę, savo žemę ir
laimingus vaikus. Norėdami to pasiekti, jie turėjo sukilti prieš dabartinę valdžią ir rizikuoti savo
gyvybe. Deja, bet čia jau pasireiškia tas nelemtas gyvenimo trapumas: maištininkams likimas
nebuvo palankus, jie prarado bet kokią galimybę būti laimingi: šeimos vyras nužudytas, moteris
pagimdo negyvą kūdikį, praranda namus, todėl suserga gilia depresija ir užbaigia savo gyvenimą
vienatvėje. w Taigi, karas niekad nebuvo naudingas paprastam žmogui, jis tik sukelia skausmą ir
gadina gyvenimus.
Buvimas izoliuotam yra psichologinė kančia žmogui. Izoliacija gal skamba kiek geriau nei
karas, tačiau, keliamais iššūkiais žmogui, ji nenusileidžia. Aktyvus visuomenės narys, mėgstantis
keliauti, leisti laiką draugų kompanijose ir vakarėliuose, izoliavęsis privalo atsisakyti savo tokio
gyvenimo būdo ir išmokti gyventi it atsiskyrėlis. Tačiau ne kiekvienas yra toks universalus, todėl
daugeliui prisitaikyti gyventi prie naujos aplinkos nėra lengva ir dėl to kyla įvairiausių problemų:
per ilgas būvimas su savo mintimis veda iš proto, baimės neleidžia ramiai miegoti, kyla stresas,
nepasitenkinimas savimi. Nebeištverdami žmonės imasi kraštutinumų, tokių kaip izoliacijos
taisyklių pažeidinėjimas. Kaip pavyzdį galime panaudoti vieną iš XXI amžiaus žmonijos ištikusių
krizių – COVID-19 pandemija. Šiam virusui pradėjus plisti po pasaulį, žmonės buvo priversti
užsidaryti namuose, saugotis ir laukti, kol jų sustoję gyvenimai galės vėl grįžti atgal į savo vėžes.
Deja, bet virusui nesitraukiant iš mūsų gyvenimo, žmonėms įgriso būti namuose, negalėti
socializuotis, jaustis laisvai, todėl nemažai iš jų nusprendė ignoruoti vyriausybių teikiamas
rekomendacijas ir grįžti į buvusius gyvenimus anksčiau laiko rizikuodami savo ir aplinkinių
sveikata. Vadinasi, besiizoliuojantis žmogus nesijaučia gerai, jam trūksta gyvo bendravimo, todėl
netgi gali imtis kraštutinumų, kurie padarytų žalą tiek jam pačiam, tiek jį supantiems žmonėms.
Apibendrinant, dažniausiai, istorinės aplinkybės daro neigiamą įtaką žmogui. Karas žlugdo
žmonių pasitikėjimą savimi, atima artimuosius, namus, nužudo paskutines viltis. Izoliacija taip pat
išderina žmogaus psichologinę būklę, sukelia įvairias baimes, verčia dažniau mąstyti apie
egzistenciją, žmogaus būtį, o palūžus, gali dingti savisaugos instinktas ir atsirasti noras priešintis
esančiai tvarkai, kuri iš tikro bando apsaugoti žmogaus sveikatą, o ne jai pakenkti.