Koks šiuolaikinio žmogaus santykis su Tėvyne?

Tėvynė - žemė, kurioje mes gimėme, kur pradėjome vaikščioti, kalbėti, mylėti. Žmogus, kaip atskiras
individas, priima gimtąją žemę skirtingai, savaip ją idealizuoja. Meilė savo kraštui gali būti inicijuota
įvairiais žmogaus išgyvenimais, potyriais kultūriniu atžvilgiu ar literatūrinių tekstų įtaka. Būtent
literatūroje per įvairias patirtis aprašomi jausmai tėvynei. Tačiau dažnai būna sunku suvokti gimtinės
svarbą, ypač šiuolaikiniam žmogui.

Ryšys tarp žmogaus ir gimtojo krašto bėgant amžiams keitėsi ir šių laikų žmogus nebeturi tokio ryšio,
kokį turėjo mūsų protėviai. Šiuolaikinio žmogaus lyginant su praeities žmogumi santykis su tėvyne yra
kardinaliai pasikeitęs. Tokį pokytį lėmė naujos technologijos, kintančios tautinės vertybės. Kaip teigia VU
leidyklos direktorius Artūras Gudinavičius, skaitmeniniai tekstai dažniausiai suvokiami ne taip giliai kaip
išspausdinti popieriuje, skaitymo nauda žmogui priklauso nuo išsikelto skaitymo tikslo. Daugelis skaito
skaitmeninius tekstus savo malonumui, ne dėl to, kad prisimintų senosios Lietuvos poetų aprašytos
gimtinės grožį bei ypatingumą. Apie mūsų gimtinės grožį kalbėjo iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas, lenkų
literatūros klasikas, reikšminga Europos Romantizmo figūra - Adomas Mickevičius. A. Mickevičius
poetizavo Lietuvos gamtą, sukūrė daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų. Poetas
pasižymėjo pasakojimais apie epiškos senosios Lietuvos buitį, praeitin grimztančio gyvenimo vaizdus.
Poemoje „Ponas Tadas“, išleistoje XIX a. pirmoje pusėje, poetas dalinasi prisiminimo sukeltomis
vizijomis, regėjimu iš Tėvynės: „Tėvynė Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik
tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko.“. Šioje citatoje aiškiai išreiškiamas ilgesys, meilė ir pagarba savo
gimtajam kraštui, taip pat matomas stiprus ryšys tarp poeto ir gimtinės. Stiprus ryšys, kurio nebeturi ir
nebejaučia šių dienų žmogus. Galime sutikti, jog šiuolaikinis žmogus nebebrangina Lietuvos gamtos,
nevertina savo šalies paveldo.

Šiuolaikinio žmogaus santykį su tėvyne galime vertinti tikrąjį asmens patriotiškumą. Šių dienų žmogus
nebedrįstų paaukoti savo gyvybės dėl Tėvynės, o praeities žmogus dėl jos viską padarytų. Tikriausiai
esame pirmoji žmonijos karta, kuri nesistengia įdėti ypatingai daug pastangų į savo tautos išlaikymą,
kovojimą už ją. Apie kovą už savo gimtąją žemę rašė vienas iš Lietuvos patriotų, taip pat žymus XIX ir XX
a. lietuvių romantizmo poetas, kunigas bei profesorius Jonas Mačiulis, dar kitaip Maironis. Maironio
kūrinių dėka pradėta formuoti lietuvių tautinė savimonė, skatinta siekti laivės ir nepriklausomybės.
Brandintos tautinio realizmo idėjos poeto eilėraščiuose skambėjo išraiškingai ir įtikinamai. Maironio
eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, išleistas XIX a. pabaigoje, puikiai vaizdavo jo ryškų patriotiškumą ir
meilę tėvynei. „Į darbą, vyrai! Šalį jauną /Prižadins meilės rytmetys; /Galybė meilės viską griauna:
/Žiemos ledus ji sutirpys.“. Šia ištrauka iš „Užtrauksme naują giesmę“ buvo skatinama mintis tėvynei
sukilti ir išsilaisvinti bei atgimti, kaip nauja nepriklausoma valstybė. Eilėraščio žmogus tvirtai žino, kad
tėvynė egzistavo ir egzistuos. Romantikas tai parašė carinės priespaudos metais, todėl jame labai ryškiai
atsispindi laisvės troškimas, pasiryžimas viską padaryti, jog gimtoji šalis būtų laisva. Manifestinis
eilėraštis laikui bėgant tapo jaunimo giesmė ir įkvėpė kitus poetus kurti, o svarbiausia dėti pirmą žingsnį
nepriklausomos Lietuvos link. Galime teigti, jog viską dėl ko stipriai kovojo mūsų protėviai, žadame
paleisti ir pamiršti dėl savo nepilnavertiško patriotiškumo.

Remiantis praeities tautos poetais, galime teigti, jog šiuolaikinis žmogus nebesistengia dėl savo tautos,
nebebrangina jos grožio, nebeaukština jos praeities bei išgyvenimų. Taigi, šių dienų žmogus turi labai
silpną arba išvis nebeturi jokio ryšio su savo Tėvyne. 509 ž.