Vaikystės pasaulis literatūroje

Kiekvieno žmogaus pats nuostabiausias laikotarpis yra vaikystė. Vaikystėje

įsitvirtina žmogaus charakteris, vertybės. Daugumai šis amžiaus tarpsnis buvo labai
džiugus, kupinas gerų įspūdžių, emocijų, prisiminimų. Nors vaikystė yra pats
lengvabūdiškiausias, didelių atsakomybių neturintis laiko tarpas, tačiau kai kuriems
tenka patirti sunkių išbandymų. Neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename
dvare“ vaizduoja kupiną džiaugsmo ir laimės vaikystės pasaulį. O rašytojas Juozas
Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ vaizduoja šiek tiek niūresnį, išbandymų
pilną vaikystės laikotarpį.
XIX-XX a. idealistinės, romantinės pasaulėjautos rašytoja Šatrijos Ragana
apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja kupiną meilės, ramybės pripildytą vaikystės
pasaulį. Rašytojos kūryba paprasta, nekomplikuota, siekianti kalbėti apie žmogaus
gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes. Taip pat kūrinys turi autobiografiškų
detalių. Mamos, brolių santykius galima sieti su rašytojos gyvenimu. Apysakoje
pagrindinis dėmesys skiriamas mažai mergaitei Irusiai. Kiekvienas vaikas privalo turėti
tokią vaikystę, kokią turi pagrindinė veikėja. Irusia yra labai mylima jos tėvų, ypač
mamos Marijos. Mama jai suteikia daug meilės, globos, labai rūpinasi savo dukra, moko
įvairių dalykų. Mergaitė labai dievina savo mamą, ji jai yra idealas. Marija yra muzikali,
jausminga, religinga. Irusia stengiasi padaryti savo mamą laimingą, visada ja rūpinasi,
jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Pagrindinė veikėja labai palaiko mamos užsidegimą
muzikuoti, jai labai patinka, kai mama pradeda groti pianinu: „Kaip puikiai, kaip puikiai
groja mamatė!“. Irutė turi ir mažų įsipareigojimų savo kasdienybėje-ji turi prižiūrėti rožes,
pasiūti staltiesę mamytės vardo dienos proga. Irusios vaikystės pasaulyje dominuoja ne
tik mamos šiluma bei meilė, bet ir gamta. Šatrijos Ragana labai smulkmeniškai ir plačiai
aprašo gamtos vaizdą ir kokią įtaką daro žmogui. Irusia gamtoje jautėsi laiminga,
atsipalaidavusi. Didelį laiko tarpą praleisdavo lauke, prižiūrėdavo gėlynus,
šnekučiuodavosi su mama. Pagrindinė veikėja taip laiką leisdavo su savo jaunesniais
broliais, kartu jie mėgdavo lankyti ponią Verusią. Ji jiems skaitydavo įvairias pasakas.
Taigi, Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja labai jaukų, meilės
pripildytą vaikystės pasaulį.
XXa. antrosios pusės moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėjas Juozas
Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ vaizduoja šiek tiek kitokį vaikystės
pasaulį nei Šatrijos Ragana. Rašytojos apysakoje atsispindi laiminga, džiugi, nerimo
nekelianti vaikystė. Tačiau Juozas Aputis vaizduoja niūrų vaikystės pasaulį. Rašytojas
tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį. Novelės
pagrindiniai veikėjai yra berniukas bei jo tėvas. Nuo pat kūrinio pradžios galima įžvelgti,
kad berniuko gyvenimas nėra toks lengvas kaip kitų.  Pagrindinio veikėjo vaikystė nėra
pripildyta žaidimų, šėlionių. Jo dienos yra įtemptos, nerimastingos, nes jis turi pasirūpinti
savo sergančiu tėvu. Berniukas anksčiau laiko subrendo. Jis daro tokius dalykus,
kuriuos turi daryti tik suaugęs žmogus. Berniukas labai mylėjo ir rūpinosi savo tėvu.
Važiuodamas vežimu stengėsi apvažiuoti kiekvieną duobę, akmenį, kad tik tėčiui
mažiau skaudėtų. Berniukas yra labai ryžtingas, bet kokia kaina stengėsi gauti tėvui
tinkamos pagalbos. Jo širdis labai tyra, atrodo, kad vaikinas padarytų bet ką, kad tik
tėčiui būtų gerai. Taip pat Juozas Aputis savo novelėje „Įveikti save“ vaizduoja berniuko
vaikystę. Apie ją aprašoma nedaug, tačiau galima suprasti, kad vaikino vaikystė buvo
gera. Kaip ir novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“, taip ir šioje pagrindiniai veikėjai
turėjo labai gerus santykius su savo tėčiais. Taigi, Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant
gražios dobilienos“ parodė, kad vaikystė gali būti nelengva, išbandymų pilna.
Taigi, Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ ir Juozo Apučio novelė
„Vakarėjant gražios dobilienos“ panašios tuo, jog pagrindiniai veikėjai yra labai mylintys
ir rūpestingi vaikai. Tačiau skiriasi tuo, jog Šatrijos Raganos kūrinyje vaikystė
vaizduojama pilna džiaugsmo, gerų prisiminimų. O Juozo Apučio kūrinyje vaikystė
vaizduojama niūresnė, pilna baimės bei nerimo.