Kokia žmogaus laikysena prievartos pasaulyje ?

Prievartos pasaulis – tai sudėtingų gyvenimo išbandymų kupinas pasaulis, kuriam ypač
būdingos kritinės ar ribinės situacijos. Tokioms situacijoms esant stengiamės su jomis kovoti.
Yra daugybė pavyzdžių rodančių, koks žmogus turi būti susidūręs su suvaržymais. Tačiau
manau svarbiausia yra prisitaikyti prie aplinkybių ir vadovautis vertybėmis.

Visų pirma, žmogus, susidūręs su prievarta, stengiasi prisitaikyti prie sąlygų. Tai ypač
svarbu, kai atsiranda grėsmė pačiam individui, o šis nori išlikti. Būtent XX a. žmonės
susidūrė su žiauria kataklizma, kai prasidėjo suėmimai ir trėmimai į Vokietiją. Daugelis
Lietuvos šviesuolių buvo trėmėmi į koncentracijos stovyklas, tarp jų ir poetas, dramaturgas,
publicistas Balys Sruoga, kuris rinko informaciją apie Lagerio gyvenimą, budelius ir parašė
memuarinį kūrinį ,, Dievų miškas ‘‘ (Išleistas 1957m. praėjus 10 metų, po poeto mirties ).
Kūrinyje kalbama apie Štuthofo koncentracijos lagerio struktūrą, žmonių naikinimo
mechanizmą, pristatomi lagerio gyventojai, pateikiami įvykiai bei žmonių laikysena –
prisitaikymas prie aplinkos. Kūrinyje Sruogą matome paklūstantį nurodymams: tvarkė kalinių
kartoteką, darbų komandoje dirbo sunkiausius darbus, vertė įvairius raštus bei sudarinėjo
grafikus. Nors lageryje patyrė žiaurumus ir sunkiai dirbo, jis buvo dvasiškai laisvas viduje.
Todėl į gyvenimą prievartos pasaulyje žiūrėjo ironiškai. Pavyzdžiui apie mušimo vaizdą
pasakotojas kalba: ,, Ateina komendantas, ateina gydytojas, Heidelis, ateina kiti aukšti
pareigūnai, tada gražiai ant ožio paguldo, mandagiai šlaunimis suspaudžia“. Iš šių žodžių
nejaučiame sielvarto, didelio jausmingumo ar gailesčio. Matome, kad ironija jam padėjo
apsisaugoti nuo tikrovės trapumo ir pamiršti lagerio sunkumus. Tačiau kyla klausimas, ar
visiems lageryje prisitaikiusiems prie aplinkybių pavyko išlikti žmogiškiems? ,,Žemėje tėra
dvi ir tik dvi ,,rasės“: padorių žmonių ,, rasė ‘‘ ir - nepadorių,- teigė neurologijos ir
psichologijos profesorius Viktoras Emilis Franklinas. Jis manė, kad pats individas
nusprendžia ar jis mes iššūkį aplinkybėms ar pasitrauks, ar apskritai leis joms sąlygoti.
Daugelis žmonių neatsilaikė totalitarinėje priespaudoje ir laikui bėgant nužmogėjo.
Mušeikizmo filosofijoje kalbama apie tai, kad klipatos rausėsi atmatų dėžėje, senus kaulus
graužė. Negana to, vos spėjusiam lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Tačiau svarbu
paminėti, kad jie gimė kaip visi žmonės, turėjo tėvus, tėvynę... Tai parodo, kad norėdamas
išgyventi individas valgo kitą žmogų, kaip žvėris. Taigi galima pasakyti, kad žmonės
suvaržymų pilname pasaulyje linkę prisitaikyti prie aplinkos, kad išliktų, tačiau tik nuo jų
priklauso ar jie pasirinks nužmogėti ar likti žmogiškais.