Kada žmogus yra laisvas?

Žmogus laisvas, kai gali nevaržomai reikšti savo idėjas. Dramaturgo Justino
Marcinkevičiaus gyvenime, taip pat kūryboje galime (gr Nekalbėk visų vardu) pastebėti, jog tai
žmogus, kuris laisvai atsiskleidžia,(st) nebijo parodyti, kad tik jis pats savo gyvenimo šeimininkas.
„Tautos poetas“ buvo suprantamas kaip patriotiškas, tautiškas (st), pareigos tėvynei nepamirštantis
ir žmonių tautinę tapatybę stiprinantis asmuo. Peržvelgę(gr) interneto platybes galėtume(gr)
pastebėti, kad šio autoriaus kūryba išsiskiria ramumu, dvasingumu, taip pat sudomino ne mažą dalį
(st) skaitytojų.(siejimas) Tokia laisvės forma ryškiai matoma (st) visuomenės veikėjo dramoje
„Mažvydas. Skaudus ir tautą žlugdantis laikotarpis (st) Lietuvoje, to meto įvykiai skatino poetą
apmąstyti ir atskleisti svarbiausius nacionalinės būties elementus. Vieną iš pagrindinių tautinio
sąmoningumo formų – lietuviško rašto ir knygos atsiradimas.(st) (siejimas) Buvo rašoma (st):
dramos herojus Mažvydas, tai neeilinis žmogus. Esant sunkioms aplinkybėms (st Kokioms?) buvo
priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. (Kokių?) (Aiškink, pagrįsk, remkis
kontekstu)Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų
kokios naudos(st): „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu! / Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio“.
(Interpretuok, aiškink)Daugeliui žmonių jis patriotas, kitiems gerumu pasižymintis įprastas
žmogelis. (Pagrįsk) Protagonistas yra pasišventęs lietuvių kalbos puoselėjimui, platinimui (st) bei
pačių lietuvių tautinės savimonės vystymuisi. Pasirinkdamas savo gyvenimą paskirti lietuviškam
raštui bei knygai, Mažvydas sąmoningai išreiškė savo laisvą, savanorišką pareigos lietuvių kalbai
atlikimą.(st) Taigi šis įpareigojantis ir atsakingas pasirinkimas parodo, jog laisvė – tai nevaržomai
reikšti savo mintis.(st) Tuščia pastraipa apie nieką – pilstai iš tuščio į kiaurą. Tema neatskleista
šioje pastraipoje☹

Žmogus laisvas, kai gali nevaržomai reikšti savo idėjas. Dramaturgo Justino
Marcinkevičiaus gyvenime, taip pat kūryboje galima pastebėti, jog tai asmuo, kuris nevaržomai
reiškiasi, nebijo parodyti, kad tik jis pats savo gyvenimo šeimininkas. Autorius savo sukurtoje
poetinėje dramoje „Mažvydas“ pagrindinį veikėją vaizduoja nelaisvą, kadangi jis atlieka pareigą
tėvynei, kuri suvaržo jo asmeninę laimę. Mažvydas, būdamas patriotu ir protestantų dvasininku,
negali laisvai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Todėl jam tenka išvykti į Prūsiją atlikti švietėjiško darbo.
Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje Mažvydas jaučiasi suvaržytas, nes negali laisvai puoselėti
lietuvių kalbos ir gyventi su mylima moterimi tėvynėje. Mažvydas prisiekia Marijai amžina meile,
tačiau negalėdamas pasilikti Lietuvoje, jis išvyksta skleisti lietuvišką žodį į Prūsiją. Pagrindinis
veikėjas išgyvena vidinį konfliktą, nes viena iš svarbiausių jo vertybių yra meilė, tačiau Marija
pasiliko kitapus Nemuno. Mažvydas sunkai dirbdamas Prūsijoje, iš Marijos sūnaus Kasparo sužino,
kad ji mirė. Jis jaučia kaltę, kad ją paliko Lietuvoje, tačiau aiškina, kad pareiga tėvynei privertė jį
taip pasielgti. Galime teigti, kad Mažvydas neteko asmeninės laimės ir pasiaukojo tėvynės labui.
Anot Mažvydo, gyvenimas netektų prasmės, jei išnyktų lietuviškas žodis, ar nebeliktų žmogaus
puoselėjančio lietuvybę. Taigi, Mažvydas yra nelaisvas žmogus, nes dėl tėvynės gerovės, jo
asmeninė laimė tapo suvaržyta.