Kokios vertybės svarbios humaniškai visuomenei?

(Biliūnas, Kudirka)
Mūsų visuomenė šiandien jau gerokai nutolusi nuo kadaise labai puoselėtų tradicijų,
papročių, protėvių pasaulėjautos. Natūralu, jog didelių tempu pasaulyje vyksta permainos
įvairiose gyvenimo srityse. Žmogus tobulėja, auga, konkuruoja su kitais kopdamas karjeros
laiptais, dažnai pamiršdamas moralines vertybes ir humaniškumą. Visuomenė sparčiai žengia į
priekį, tačiau vertybių atžvilgiu jos augimas sustojęs. Todėl svarbu išskirti vertybes, svarbias
humaniškai visuomenei.
Atlaidumas yra viena iš svarbiausių vertybių, reikalingų humaniškai visuomenei. Atleisti
kitam už patirtas skriaudas gali tik brandus, išmintingas ir supratingas žmogus. Būtent šiomis
savybėmis ir turi pasižymėti humaniškas žmogus. Atlaidumo svarbą akcentuoja ir XIX a. pab. –
XX a. pr. lietuvių realistas, psichologinės novelės pradininkas Jonas Biliūnas. Jauniausias
lietuvių literatūros klasikas Jonas Biliūnas savo kūriniuose vadovavosi krikščioniškojo tikėjimo
principais – liudijo Dekologo tiesas, buvo jautrus kito skausmui, teigė, kad net sunkiomis
gyvenimo akimirkomis reikia išlikti žmogiškam. Prozininko Jono Biliūno novelėje „Ubagas“
kuriamas humaniško ir atlaidaus žmogaus paveikslas. Kūrinyje dosnus, be galo darbštus ir
rūpestingas bitininkas Petras Sabaliūnas yra išvaromas iš namų savo sūnaus. Sabaliūno sūnus
stokoja žmogiškumo, juk tėvas juo rūpinosi nuo pat vaikystės – augino, maitino, viskuo
aprūpino. O užaugęs ir susikūręs savo šeimą Petro Sabaliūno sūnus nusprendė tėvą išvaryti iš
namų, nes „senas žmogus visur nemalonus“. P.Sabaliūno sūnus turėtų jausti pagarbą, būti
dėkingas savo tėvui, kad jį išaugino. Bet išvydamas iš namų sūnus tėvą padarė benamiu
žmogumi. Nors Petras Sabaliūnas jaučiasi nedrąsiai, nejaukiai vaikščiodamas po kaimą ir
prašydamas išmaldos, bet jis vis tiek išlieka atlaidus. Kalbėdamasis su pasakotoju Sabaliūnas
bando suprasti savo sūnų ir jo poelgį: „ne vienas užaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš
namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdis. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi“. Petras Sabaliūnas
nekaltina savo vaiko už jo poelgį, priešingai – Sabaliūnas vaikui atleidžia. Šioje autoriaus
novelėje P.Sabaliūną galima įvardinti kaip humanišką žmogų. Taigi, vadovaujantis
humaniškumo principais reikia būti atlaidiems vieni kitiems.
Antra, ne mažiau svarbi vertybė humaniškai visuomenei, yra patriotiškumas savo
gimtinei. Kilnu ir prasminga tarnauti savo tautai ir šaliai. Sąžiningas darbas, nesavanaudiška
veikla, visuomenės problemų suvokimas, jautrumas apskritai bet kokiai neteisybei yra
humaniško žmogaus bruožai. Apie patriotiškumo svarbą šnekėjo ir vienas įtakingiausių tautinio
sąjūdžio ideologų Vincas Kudirka. Jis visą savo gyvenimą ryžtingai paskyrė Tėvynės labui.
Kudirka leido laikraštį „Varpas“, kur pats parašė labai daug publicistinių straipsnių.
Straipsniuose jis kėlė patriotiškumo dvasią bei tėvynės gerovės ir laisvės vertybes. Aktyvus
visuomenininkas amžių sandūroje ryžtingai siekė apsišvietusius lietuvius įtraukti į kultūrinę
veiklą. Mylintis savo tėvynę ir bandantis gerinti Lietuvos piliečių gyvenimo kokybę Vincas
Kudirka yra ne tik visuomeninėje veikloje, bet ir kūryboje. Rašytojas mylėjo Lietuvą visa
širdimi, todėl jautė pareigą žadinti, šviesti tautą. Šis Vinco Kudirkos noras padėti tautai yra
išreiškiamas jo eilėraštyje „Varpas“ kvietimu susiburti tautos labui: „Kelkite, kelkite, kelkite,
kelkite“. Atrodytų, tą raginimą išgirdę visi turėjo imtis darbo, aktyvios veiklos Tėvynės labui ir
gerovei. Kitame rašytojo eilėraštyje „Gražu, gražiau ir gražiausia“ lyrinis „aš“ stengiasi suvienyti
Lietuvius dirbti vardan Lietuvos, savo gimtojo krašto: „Gražiausia vienok esti akimis matyti,/
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,/ Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,/ Savo tėvynės
garbei ne’pželdina tako.“ Šio didaktinio turinio eilėraščio tikslas – skatinti ir vienyti lietuvius.
Verta paminėti, jog po šio eilėraščio (500 ž.) sukūrimo Vincas Kudirka pradėjo aktyviai
formuotis kaip patriotinio veiksmo ir pareigos žmogus. Rašytojas net gulėdamas ligos patale
redagavo laikraštį „Varpas“, nes begalinis patriotiškumas ir pareiga Lietuvai skatino būti
naudingam savo kraštui. Šių aktyvaus visuomenininko moralinių nuostatų, pasišventimo savo
gimtajai Tėvynei galėtų pasimokyti daugelis šiuolaikinių žmonių. Tad, humaniškumas yra
neatsiejamas nuo patriotiškumo.
Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad humaniškoje visuomenėje žmonės turi būti atlaidūs
vieni kitiems bei patriotiški savo šaliai. Taip pat reikia puoselėti ir moralines vertybes:
žmogiškumą, atsakingumą, sąžiningumą ir t.t. Tad, humaniškoje visuomenėje turi būti
palaikomos esminės vertybės.
 Kas suteikia žmogaus gyvenimui polėkio?
(Vaižgantas, Krėvė, Šatrijos ragana)
Polėkis – tai jausmas, kurio metu žmogus jaučiasi pakylėtas, fantazuoja apie ateitį.
Polėkio jausmą gali suteikti įvairūs patiriami jausmai ar veikla. Taigi svarbu nustatyti, kas
tiksliai žmogaus gyvenimui sukelia polėkio jausmą.
Meilė žmogui suteikia polėkio jausmą. Meilė skatina žmogų svajoti apie geresnį rytojų,
šviesesnę ateitį. Taip yra ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje. Tautinio atgimimo ir
moderniosios kultūros reiškėjas Juozas Tumas Vaižgantas savo kūryboje dažnai kuria meilės
tema. J.T.Vaižgantas buvo nepriklausomas žmogus ir tolerantiškas kunigas, drąsus ir aktyvus
visuomenės veikėjas. Rašytojo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojami žmogaus, pirmą kartą
patyrusio meilės jausmą, juntami jausmai. Pagrindinis apysakos veikėjas Mykoliukas yra
darbštus, jautrus, meniškas. Mykoliukas yra vargšas baudžiauninkas, kuris įsimyli tame pačiame
kaime gyvenančią merginą Severiją, kuri yra kupina jaunystės žavesio ir švelnumo. Tos trumpos
susitikimų akimirkos Mykoliukui yra tikra atgaiva nuo alinančio darbo. Vaikino meilė Severijai
yra tyra, mintyse jis mylimąjai skiria meilės dainą: „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man
skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau
mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų
raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Vargšo baudžiauninko gyvenimas įsimylėjus
prasiskaidrina – Mykoliukas pradeda mąstyti apie ateitį kartu su Severija. Juozo Tumo Vaižganto
kūrinyje pagrindiniam veikėjui meilė suteikia polėkio jausmą, todėl jam kasdienis gyvenimas
prasiskaidrina. Taigi, įsimylėjimas gali suteikti polėkio jausmą.
Taip pat, polėkio jausmą suteikia motinystė. Mama yra vienas iš artimiausių žmonių savo
vaikams, todėl tarp jų egzistuoja glaudus ryšys. Šis stiprus ryšys yra akcentuojamas nuo pat
neatmenamų laikų. Mama savo vaikus geriausiai pažįsta, todėl su ja galima atvirai pasikalbėti,
išsakyti savo svarstymus, abejones, tikslus ir net gi svajones. Lietuvių literatūroje apie atvirus,
glaudžius mamos ir vaikų ryšius pasakoja XX amžiaus pradžios lietuvių rašytoja Šatrijos
Ragana. Marija Pečkauskaitė, geriau žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo europinio išsilavinimo
moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Rašytoja Šatrijos Ragana kūrė
romantine pasaulėjauta dvelkiančią, intelektualią prozą, kurioje gilinosi į vaiko psichologiją,
švietimo problemas, subtiliausius moters jausmus. Rašytojos sukurtos apysakos „Sename dvare“
pagrindinė veikėja yra mamatė Marija - jautrios sielos žmogus. Ji tiki Dievo valia ir stengiasi
perduoti dvasingumą aplinkiniams. Marija gyvenimą žemėje supranta kaip tarnystę, kuri „duoda
kartais trumpų laimės valandėlių“, todėl kiekvienas žmogus privalo tarnauti dievui, paisyti
esminius dorovės principus. Mamatė turi tris mažus vaikus, kuriuos stengiasi mokyti šiais
dorovės principais, nes kiekviena motina privalo tinkamai išauklėti savo vaikus „taip užauklėti
vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais“. Buvimas mama Marijai suteikia polėkio
jausmą, nes vaikus ir mamatę Mariją sieja labai nuoširdūs, grįsti pasitikėjimu bei atvirumu
santykiai. Mamatė ir vaikai yra didžiausi draugai. Marija vaikams skaito pasakas, muzikuoja,
ilgai kalbasi, moko mylėti gamtą, pažinti pasaulį. Ji yra vaikų paslapčių saugotoja ir didžiausia
patarėja. Marija nori, kad vaikai užaugtų dori, išsilavinę, jautrūs grožiui ir žmonėms. Pagrindinė
veikėja skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius, todėl nori ir savo vaikus išmokyti matyti
grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją. Tad, pagrindinei veikėjai motinystė yra pats
geriausias užsiėmimas. Tad, buvimas mama taip pat gali suteikti polėkio jausmą.
Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad polėkio jausmą žmogaus gyvenimui gali suteikti
skirtingi dalykai. Vieniems žmonėms (500 ž.) tai meilė, kitiems – motinystė, tretiems – kūryba.
Tad, polėkio jausmą suteikia patiriami stiprūs jausmai ar mėgiama veikla.