Vilniaus vaizdavimas lietuvių literatūroje

(Maironis, Č. Milošas, J. Vaičiūnaitė)

Lietuvių literatūroje vaizduojama dabartinė Lietuvos sostinė- Vilnius yra įvairiapusiškas: didingas,
tolerantiškas, mistiškas, paslaptingas bei artimas individo sielai. Maironis- XIX a. pab. -XX a. pr. lietuvių
romantizmo poetas, tautos dainius savo eilėraščiais skleidęs patriotiškumą ir meilę Lietuvių tautai.
Maironio poezijoje yra akcentuojami didingi vaizdai, kalnai, pilys bei miestai, nes jie yra patriotinės
poezijos šaltinis. Eilėraštyje ,,Vilnius prieš aušrą“ ( iš rinkinio ,,Pavasario balsai“) poetas atskleidžia
Vilniaus miesto kontrastą šviesiu ir tamsiu laikotarpiu. Pasak lyrinio subjekto miestas kadaise buvęs
didis:,, Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,/Kuriuos skleidei”, tačiau dabartyje yra regimas nusivylimas
Vilniumi, dabar miestas miega, ji apgaubia paslaptingumas. Kadaise buvusią Vilniaus miesto didybę
kūrinyje perteikia didingi miesto kraštovaizdžiai:,, Tai Vilnius rūmais/Dunkso tarp kalnų plačiai!”, jie
įtvirtina miesto galią ir lietuvių tautos didybę. Maironis palyginimu nurodo Vilniaus miesto svarbą
Lietuvai:,, Kai Vilnius buvo mums kaip akis”, vienas svarbiausių žmogaus organų- akis yra sulyginama
su Vilniumi, nes Vilnius Lietuvai yra toks svarbus, kaip akis žmogui. Vilniaus paslaptingumą ir mitiškas
savybes atskleidžia žymus XX a. lietuvių kilmės poetas ir Nobelio premijos laureatas- Česlovas Milošas.
Pasak poeto Vilnius iškyla kaip tolerantiškas miestas, nes jame sugyvena daug kultūrų. Vilnius poetui
buvo tarsi kūrybos šaltinis, po studijų Vilniuje Česlovas Milošas išvyko svetur, todėl dažnai jam tekdavo
apsilankyti Vilniuje tik mintimis. Eilėraštyje ,,Niekad tavęs mieste“ (iš rinkinio ,,Tolesnės apylinkės“ )
poetas atskleidžia savo jaunystės prisiminimus, apie Vilnių kaip daugiatautę žemę ties mito ir tikrovės
riba. Lyrinis subjektas nurodo daug miesto detalių, tai byloja jo glaustą ryšį su Vilniumi, taip pat yra
nurodoma, kad miestas niekada nebuvo pamirštas: ,,Niekad tavęs (250ž.) mieste, negalėjau palikti“ į jį
visada grįžtama mintimis. Kita Vilniuje gyvenusi ir studijavusi XX a. antrosios pusės poetė- Judita
Vaičiūnaitė savo kūryboje atskleidžia daugybę Vilniaus miesto motyvų. Kaip ir dauguma to meto autorių
Judita Vaičiūnaitė savo kūryba krypsta į Lietuvos istoriją, tačiau rašydama apie Vilnių kaip ir Česlovas
Milošas daugiau dėmesio sutelkia jo kultūros ir architektūros detalėms. Istorinius miesto motyvus poetė
atskleidžia eilėraščių rinkinyje ,,Kanonas Barborai Radvilaitei“, eilėraštyje ,,Barbora Radvilaitė“ Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės didikės Barboros Radvilaitės istorinių motyvų interpretavimu. Eilėraštyje
nurodoma Vilniaus svarba Barborai Radvilaitei, Vilniaus miestas jai yra tarytum gyvybės simbolis, vėl
prisilietusi prie gimtosios žemės ji atgijo: ,,Ir prisikėliau, žemės prisilietus“. Judita Vaičiūnaitė, kitaip nei
dauguma autorių, tarp jų ir Maironis, vietoje gamtos kraštovaizdžio Vilnių vaizduoja kaip natūralią ir
jaukią aplinką žmogui, Vilniaus gatvės ir architektūriniai pastatai iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip
poetiškos detalės, tačiau jų svarbą nurodo individo artimą ryšį su miestu. Eilėraštyje ,,Vilnius. Miesto
vartai“ vaizduojama daugybė miesto detalių: kaminai, miesto vartai, varpinės, suskilęs grindinys.
Eilėraščio erdvė plati ir urbanistinė: ,,tiek daug erdvės ir polėkio“, tačiau taip pat išlieka ir labai artima
individui. Peršasi išvada, kad Vilniaus miestas lietuvių literatūroje yra Lietuvos istorijos pamatas, didybės
simbolis bei artima ir natūrali aplinka individui.