Kad pareiga iprasmintu gyvenima, zmogus turi buti isitikines kad si pareiga nera veltui ir pareiga

neturi sutrukdyti asmeninei laimei. Visgi kyla klausimas kada pareiga iprasmina zmogaus gyvenima?

Visu pirma, pareiga iprasmina zmogaus gyvenima, kai zmogus yra isitikines kad si jo pareiga, is tikruju
pades kitiems zmonems. Nera nieko maziau prasmingo uz darba, kuriam zmogus praleido didele
savo gyvenimo dali ir kuris nieko nepelno, niekam nepadeda. Butent todel ir graiku dievai Sizifui dave
amzina, beprasmi darba – stumti akmeni I kalna. XX a. poetas, dramaturgas, vertejas Justinas
Marcinkevicius savo poetineje dramoje “Mazvydas” parodo pagrindinio veikejo Mazvydo jausmus ir
isgyvenimus, jam dirbant, jo paties manymu, beprasmi darba. Palikes suzadetine Marija Lietuvoje,
Mazvydas isvyksta i Ragaine su tikslu – “As Prusija I Lietuva parvesiu”, tai yra sujungti Prusija su
Lietuva. Tam tikslui igyvendinti herojus nusprende sukurti lietuviska rasta. Taciau 15 metu po
Mazvydo pirmosios knygos “Katekizmo” isleidimo, Mazvydas pradejo abejoti savo darbo prasme, jis
pradejo sunerimti ar dar ilgai lietuviu kalba isliks Karaliauciuje. Mažvydas lyg pavargęs ir nusivylęs
žmogus Vilentui pasakoja apie savo darbą – “akmens stumimą į kalną”. Nors rankos jau silpsta, bet jis
negali paleist to ,,akmens”, nes tai viskas ką jis nuveikė per savo gyvenimą. Be ,,akmens” herojus
nieko neturi, be jo gyvenimas prarastų tikslą. Dramos gale herojus buvo visiskai sugniuzdytas, jis
abejojo ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam reikejo paaukoti gyvenima ir
savo asmenine laime – seima. Taigi, kad pareiga suteiktu prasme zmogaus gyvenimui, zmogus turi
matyti jo pareigos duotus vaisius.

Antra, pareiga suteiks prasme zmogaus gyvenimui, kai del jos nera paaukojama asmenine laime ir
interesai. Kiekvienas zmogus turi kokius nors sau uzsibreztus tikslus ar interesus, kuriuos neretai
tenka aukoti del pareigos tautai ar kitiems. Kita vertus, nors atlikti pareigą būna labai sunku ir kartais
net skausminga, bet dar skausmingiau yra jos neatlikti. Neoromantizmo krypties prozininkas,
dramaturgas Vincas Kreve – Mickevicius savo istorineje dramoje „Skirgaila“ vaizduoja Lietuvos
karaliu Skirgaila, atsidurusi kryzkeleje tarp pareigos tevynei ir asmeniniu interesu. To meto Lietuva
jau buvo pakrikstyta, taciau Skirgaila sirdyje vis dar tikejo i pagoniskus dievus. Jis suprato, kad jei jis
sutiks su lietuviais, tikinciais i pagonybe, ir Lietuva gris prie senuju tradiciju, tai ji ilgai neisgyvens –
zus nuo priesu ir kulturos zlugimo. Todel jis atsiduria ribineje zmogaus vertybiu situacijoje, jis, kaip
karalius, turi isipareigojes priimti sprendimus del tevynes labo, o ne del asmeniniu interesu. Tokia
situacija herojui teikia tragizmo, jis nera visazinis ir jis nezino jo sprendimo pasekmiu, be to jam
tenka kalte uz tradiciju lauzyma. Todel jis nebemate savo pareigos prasmes, kad ir koki pasirinkima
pasirinks, jis vienas bus uz viska kaltas. Taigi,

Apibendrinant galima teigti, kad pareiga yra toks dalykas, kuris gali arba duoti zmogaus gyvenimui
prasme, arba ja atimti ir sugriauti jo asmenine laime. Svarbiausia suvokti tai, kad pareiga iprasmina
zmogaus gyvenima, kai ji netrukdo asmeniniams interesams ir jos atliktas poveikis yra matomas
paciam zmogui.