Jonas Biliūnas.

Novelės
Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių
prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.
Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m.
palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes,
gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas
keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo
už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.
Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne
kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu
mūsų prozos pradininku.
Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių idėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“,
„Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai
nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė
problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje
pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais,
jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“,
„Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.
Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki
individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.
Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų
elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju
asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai.
Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės
kartais pavadinamos autobiografinėmis.
Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai
yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.
Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas (t. y. nustatomas, lyginant su kitu, priklausantis nuo kitų ) ,
nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir
blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai
sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.
Jonas Biliūnas ištobulino vieną sunkiausių literatūros žanrų - trumpą apsakymą. Vienas iš tokių -
apsakymas ,,Ubagas“. Tai didelio santykių šiurkštumo išraiškos kūrinys. Jame sūnus išvaro tėvą iš
namų, gailėdamas duonos kąsnio. Sabaliūno sūnus - epizodinis veikėjas. Jis tarsi grėsmingos jėgos
simbolis.
,,Ubage“ laikas nusitęsia nuo pasakotojo vaikystės (atsiminimų apie senį Sabaliūną, kalbantį
poterius) iki subrendimo amžiaus. Sabaliūną matome ir turtingą ūkininką, ir elgetą.
Daug nuoširdumo ir šilumos įneša paties autoriaus aktyvus dalyvavimas kūrinyje. Jis pasakoja
pirmuoju asmeniu, kaip per išpažintį - atvirai ir nuoširdžiai. Apsakymas pasakojamas autoriaus
vardu, perteikiamos rašytojo nuotaikos. Biliūnas, pavaizduodamas tokias kilnias Sabaliūno savybes,
kaip darbštumas, tvarkingumas, meilė bitėms, gerumas vaikams, dar ryškiau iškelia tokiam
nuostabiam žmogui padarytą skriaudą.
Gamtos ir buities vaizdai eina kaip kontrastas nuotaikai: dažniausiai graži, jausminga gamta ir
liūdni žmonių gyvenimo reiškiniai. Tačiau gamta čia iškyla jau ne kaip kraštovaizdis, bet kaip
autoriaus įspūdžiai. 
Taupiomis detalėmis J. Biliūnas išsako žmogaus išgyvenimo niuansus, pabrėždamas
ištikimybę, gailestį, atjautą, pasiaukojimą kaip didžiausias vertybes. Jis neskuba teisti ar
teisinti veikėjų, palieka tai skaitytojui. 
_____________

J. Biliūno apsakymas „Ubagas“ (nereikalingojo dalia)

Jono Biliūno apsakymuose daug skausmo paprastam žmogui nešė ir vėlesni, pobaudžiaviniai laikai.
Sūnus išvaro tėvą elgetauti, gailėdamas jam duonos („Ubagas”), senatvė, mirtis ne viename J.
Biliūno kūrinyje iškyla kaip skausminga vienišumo, nereikalingumo būsena („Brisiaus galas”,
„Ubagas”). Gyvenime daug beprasmiško, net nesąmoningo žiaurumo.

Ištisus amžius literatūroje viena iš labiausiai nagrinėjamų temų yra santykiai tarp tėvų ir vaikų. J.
Biliūno apsakymas „Ubagas“ taip pat analizuoja amžiną tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo
problemą.
„Ubagas“– didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas
duonos kąsnio. Ir kurgi tokiam žmogui dėtis, žmogui, kuris nereikalingas netgi savo sūnui?
Nereikalingasis pasirenka ubago dalią, nors jam nelengva su tuo susitaikyti, nelengva prašyti
žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų reikia. Bet senukas turbūt dėl to ir
yra nepaprastas ubagas. Jis ne toks, kaip kiti. Sabaliūnas kalba apie savo skriaudas atvirai,
neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio.
 Ubagas vaizduojamas, kaip žmogus, kuris yra geras vaikams, darbštus, mylintis gamtą, o ypač
bites. Toliau einantis pasakojimas apie bites tik sustiprina šio žmogaus paveikslą, kuris yra
piešiamas teigiamomis spalvomis. Bekuriant šį paveikslą iškart išryškėja teigiami ir neigiami
herojai.
Sūnus – tai ne tik apysakos personažas. Jis simbolizuoja tamsiąją pasaulio pusę. Bet Sabaliūnas jo
nesmerkia, nes supranta, kad ne tik sūnus kaltas.
Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimą, dabar senukas supranta, kad viską prarado.
Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis suvokia labai skaidžią tiesą, kad pasenęs ir
ligotas jis tampa niekam nebereikalingas, net savo paties vaikams.
Autorius konkrečiai vaizduoja sunkią senatvę, tačiau ne vien tai jam rūpi. Jis nori atskleisti,
kad senatvė baisi ne todėl, jog nėra jėgų, bet kad tampi niekam nereikalingas tada, kai tau
būtinai reikia tokių dalykų, kaip meilė, supratimas, pagarba. Dalykų, kurie yra būtini, kad
žmogaus dvasinis pasaulis nesunyktų.
Skaitant kūrinį galima pamatyti, kokie žiaurūs būna vaikai saviems tėvams ir kokie atlaidūs tėvai
yra vaikams. Apysaka priverčia susimąstyti ir pagalvoti apie savo poelgius, santykius su tėvais. Ir
netgi prisižadėti sau elgtis kitaip ir ieškoti išeičių, kad taip nenutiktų, kaip kad nutiko „Ubage“.
J. Biliūno novelė „Lazda“ (atlaidumas)
Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda - tai įrankis, su
kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba „Mano draugo pasakojimas“ – pabrėžia
novelės tikroviškumą. Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu.
Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, taip ir ši novelė -
turi autobiografiškumo elementų.
Centre - vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai,
epizodiniai. Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas - pagrindiniai, tikroviški,
dinamiški ir aktyvūs. Kiti - epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs. Ištraukos laikas - tikroviškas ir
prisiminimų. Tikroviškas laikas apima „dvejus metus“, „visą vasarą ir žiemą“, prisiminimų laikas -
prasideda kai tėvas ima pasakoti : „Tai jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu.“
Daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl
galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis
atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės
klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo
moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : „tegu šitoj lazda lieka tarp
jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą,
nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava“. Toks požiūris tiesiogiai siejasi
su krikščioniškomis vertybėmis - atleisti priešui.
Dumbrauckas – „Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs
jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.“ Lošėjas, pralošęs savo turtus. Piktas ir
negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su
kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia
pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį priėmė
gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina - jautresnė ir
širdgėla dar išlikusi jos širdyje. Jai Dumbrauckas tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų.
Vaikai vertina skaudžiausiai - sesuo apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą.
Pasakotojas palaiko tėvo pusę. Tarp eilučių galima perskaityti moralą, kad neverta pykti ant tų,
kurie tave baudė, norėdami tik gero. Liūdni prisiminimai slopinami šypsena. Tėvas, gavęs
dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį
baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.
 J. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į
pasaulį. Taip ir šioje novelėje - mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą,
pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą.

Apsakymas „Vagis“ (sąžinė)

Vaizduojamas vienas susitikimas su vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį, berno
pasididžiavimą.
Žmogus akimirksniu apsisprendžia ginti save ir savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką
padaręs. Toliau vagis pavadinamas „burloku“ (netinkamai besielgiančio rusų tautybės žmogaus
niekinama pravardė), pasakotojas supranta, kad tai ginkluotas, viskam pasirengęs nusikaltėlis, kad
nebuvo kitos išeities. Jokūbas išveža vagies lavoną, palieka pakelėj su arkliavagio ženklais. Niekas
negirdėjo ir nematė nusikaltėlio. Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui, žmonai,
artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramybės neranda, klausia savęs, kad
gal reikėjo valdžiai pranešti ar teisman. Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau – išveš,
uždarys į kalėjimą, kuris juk nepataiso žmonių. Bet sąžinė vis vien nerami.
Apsakyme svarbiausia sąžinė – žmogaus teisėjas. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies,
yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės.
Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę – nužudė žmogų, bet potekstėje suvokiame jo nekaltumą. Jokūbas
visą gyvenimą jautėsi kaltas, krimtosi.
_______________

Jono Biliūno ir Jurgio Savickio apsakymų „Vagis“ palyginimai

Autoriai Jonas Biliūnas – XIX a. lyrinės prozos pradininkas. Novelių centre – atstumta,
nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje. Jono Biliūno kūrybai būdinga
gradacija. Vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia
tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus.
Jam būdingas ekspresionistinis braižas, subjektyvus tikrovės perkūrimo būdas. Rašytojo proza
moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius bei papročius. Todėl
dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą.

Kūrinio pavadinimas

Pavadinimu „Vagis“ norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas,
nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė
– dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta
susitikimo su vagimi. Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia
laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą… Vagis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja
materialiai, bet jo dvasia skursta ir menkėja.

Siužetas (J. Savickis)

Pagyvenęs sodietis Jokūbas prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kai, susiklosčius
aplinkybėms, užmušė vagį. Novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių
išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika. Pagrindinis veikėjas – vaikas – pirmąkart
susiduria akis į akį su vagimi. Jo galvoje vyksta minčių chaosas. Vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučia,
kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su
vaikyste rišusias virves.

Kūrinio kompozicija (J. Savickis)

Apsakymo kompozicija uždara, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kūrinyje tam tikra tvarka išdėstytos
scenos, epizodai, parenkami veikėjai, organizuojama fabula, konfliktas. Autorius įvairia tvarka
apsakyme išdėsto aprašymus, pasakojimus, dialogus, monologus. Novelė suskirstyta į keturis
fragmentus.

I fragmente aprašomi namų buities vaizdai, supažindinama su svarbiausiu novelės herojumi – vaiku.

II fragmentas supažindina skaitytoją su situacija. Piešiamas vagies paveikslas, atsiskleidžia vaiko

savijauta matant sugautą ir pririštą vagį.

III fragmente vaizduojama vaiko minčių chaoso kulminacija – vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį.

IV fragmentas liudija stebėtiną vaiko psichologijos pokytį. Jis išlaiko jam pateiktą išbandymą. Taip
jis priimamas į suaugusiųjų bendruomenę, prisiima jų nusistovėjusias normas, kanonus, savo tėvų
taisykles.

Pasakotojas ir pasakojimo būdas

Kūrinio pasakotojas susitapatinęs su pagrindiniu apsakymo veikėju – Jokūbu. Pasakotojas užsidėjęs

personažo kaukę ir įvykius pasakoja „aš“ vardu. Tai subjektyvi pasakojimo forma, atskleidžianti
pasakotojo poziciją, būseną, nusiteikimą. Skaitytojas, skaitydamas šį apsakymą, yra tarsi
priverčiamas įsivaizduoti save pagrindinio veikėjo – Jokūbo – vietoje (visa tai daro pasakojimas
„aš“ vardu). Jonas Biliūnas neatsitiktinai pasirenka išpažinčiai artimą pasakojimą pirmuoju
asmeniu, o išpažintis reikalauja kalbėjimo savo vardu.

J. Savickio pasakotojo gyvenimo istorija ir jo dvasinė evoliucija atskleidžiama dviem planais:

fiziniu ir psichologiniu. Svarbesnis yra psichologinis planas. Novelės pasakotojas yra stebėtojas,
vertinantis veiksmo aplinkybes, veikėjų poelgius, keičiantis nuomonę. Tiesa, II fragmente
pasakotojas netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia esamasis laikas
(„šiandien“) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos („pavogė tėtei arklį“). Pasakojimas
pradedamas ir baigiamas autoriaus žodžiais (trečiuoju asmeniu), o siužetas atskleidžiamas vaiko
akimis.

Veikėjų paveikslai Jokūbas (J. Biliūnas)

Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo
jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko
negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė –
Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam
neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs
žmogų ir šito užmiršti negali.

Vagis (J. Biliūnas)

Vagies paveikslas piešiamas labai lakoniškai: “žila barzda“, „burlokas“, „žaktelėjo ir parkrito nei
vieno žodžio neprataręs“, „apsiginklavęs revolveriu ir peiliu prie diržo prikabintu“. Nežinomas
vagies nei amžius, nei vardas, nei iš kur jis atkeliavo. Iki nusikaltimo ir jo metu atėjūnas buvo
vertinamas kaip nusikaltėlis, o po įvykio – kaip žmogus, asmuo.

Vaikas (J. Savickis)

Apsakymo „Vagis“ pagrindinis veikėjas yra berniukas – vaikystės ir tyrumo simbolis. Jis
neįvardijamas, todėl įgauna bendrą vaiko, atsidūrusio prie naujo gyvenimo slenksčio, prasmę.
Pasakos apie senos gadynės plėšikus, pavogtus arklius, kankinamus kunigus kaitina vaiko
vaizduotę, jo siela nerimsta, trokšta nuotykių. Pamatęs pagautą vagį, vaikas negali atsitraukti nuo jo.
Nepaprastas smalsumas, noras pažinti, suprasti verčia vaiką sukiotis šalia, įdėmiai stebėti, liesti.
Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas, bet gali padėti, užjausti… Po
vagies primušimo, vaikas jaučiasi išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs. Maža širdelė priešinasi
smurtui, tyras širdies balsas duoda tik vieną atsakymą: „vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį“. Po
vagies išlaisvinimo, maža vaiko širdelė jautriai reaguoja į nusikaltėlio padėką – atsisveikinimą.
Vaiko sieloje įsižiebia vilties, gėrio, gailesčio ugnelė, susijaudinimas ištrykšta ašaromis; jis suvokia
padaręs kažką neįprastai jo aplinkai gero ir šilto.

Vagis (J. Savickis)

Vagies paveikslas – kankinio paveikslas: „Vienmarškinis, žado nustojęs, galva nusvirusi, su

pramuštu smilkiniu ir krauju…“ Palaipsniui vagis vaiko akyse transformuojasi į Kristų: žalias
veidas, suplyšę marškiniai, pasvirusi galva. Tačiau novelės pradžioje vaikiška vaizduotė buvo
sukūrusi fantastišką vagies vaizdą: „Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais
apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais“. Scenoje su ūkininku, „razbainikas“ gina savo
garbę atsakinėdamas „tyliu, pyktį sukuriančiu balsu“, nuožmiu akių žvilgsniu, kuris atskleidžia
vagies dvasinę būseną, jausmus: „Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią“, „tik
piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką“.

Tėvas (J. Savickis)

Berniuko tėvas – „tikras ūkininkas”, „šeimininkas”, „tikras veidmainis”. Vagiui siūloma kiaulienos
(žodis, susijęs su kiaule), nes tėvas jaučia turįs teisę apšaukti vagį kiaule. Tėvo išankstinis
nusistatymas, pyktis, keršto troškimas, ironija, veidmainiškumas priešpastatomi vaiko nuoširdumui,
tyrumui, geraširdiškumui, norui padėti ir suprasti.

Kankinių tema

Apsakyme „Vagis” Jokūbas yra įsitikinęs, jog ką padarai bloga kitam, pirmiausia sau padarai.
Ieškodamas nusiraminimo, palengvėjimo, veikėjas savo mirtiną nuodėmę atskleidžia kunigui,
žmonai, artimiausiems kaimynams, net nori prisipažinti valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis,
dievobaimingas, jog jis negali nusikaltimo slėpti savyje, jam būtina išsipasakoti, nes kitaip sąžinė
užgriauš (jaučia kaltę). Padarytas nusikaltimas neduoda ramybės dieną ir naktį, persekioja. Nužudęs
žmogų – vagį, Jokūbas suvokia, kas yra skriauda, kaltė, kas yra moralinė atsakomybė. Nors ir
nekaltas, nes užmušė arkliavagį gindamas save ir savo turtą, Jokūbas jaučiasi nusikaltęs savo
sąžinei – „kirminas graužia širdį”. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai
gyventi. Taigi, Jokūbas yra sąžinės kankinys.

Novelėje „Vagis” Jurgis Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vagį ir vaiką. Tokie jie
susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai.
Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai
įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus
Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios.
Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir
vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje
liko vienetai.

Laikas (J. Biliūnas)

Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo
su arkliavagiu. Susitikimo laikas – vėlus žiemos vakaras, tačiau tekste nėra smulkaus to laiko
aprašymo, tik detalės („naktis buvo šviesi – mėnesiena”, „traškėjo nuo šalčio tvoros”, „šlamėjo
krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas”), kurios atlieka pagalbinį vaidmenį. Tekste ryškėja
ir biografinis pasakotojo laikas. Novelės pradžioje prisimenama jaunystė, grįžimas iš savo paties
piršlybų. Vėliau – dramatiškas susitikimas su arkliavagiu, o pabaigoje – sąžinės graužaties ir nerimo
kupina senatvė.

Erdvė (J. Savickis)

Novelėje minima įprasta realistinei prozai kaimo erdvė: namas, gurbas, tvartas. Užmuštas
nusikaltėlis vežamas kuo toliau nuo namų (apie „dešimtį varstų”) ir išverčiamas pagriovin. Tokiu
būdu vagiui atimama galimybė būti saugioje, sukultūrintoje, civilizuotoje aplinkoje, nes jis pažeidė
bendruomenės įstatymus ir moralės normas. Tą akivaizdžiai patvirtina ir ant veido uždėtas
apynasris. Pasakotojo mintyse savas sodžius, sava erdvė supriešinama su svetima erdve (kalėjimas,
katorga), nes tai šiurpina, gąsdina žmogų. Jau pirmuoju sakiniu autorius nukelia į apsakymo erdvę –
namus (minimos ir atskiros dalys: kūtė, gryčia). Jam tai yra šilumos, gėrio, palaimos simbolis.
Autoriui brangi tiek paties „namo” dvasia, tiek žmonės, vejantys pančius. Šis veiksmas įprasmina
namų šilumą, suteikia jiems jaukumo. Apsakymas pradedamas retoriniu jausmų atskleidimu: „Kaip
gera!“ gerai turėti, blogai neturėti. Priešpastatomas namų jaukumas, šiluma ir valkatiškumo dvasia.
Turėjimo ir neturėjimo tragizmą suprasti gali tas, kuris neturi nieko: „Žmogus, kuris kaip šuva
išguitas po pasaulį bastos“.