Elena taip pat pasiryžta skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą.

Jie sutaria, kad Garšva su juo rytoj susitiks.

Tačiau lyg koks perspėjimas jų pokalbį nutraukia nualpimas. Garšva nukrenta nuo lovos ir susirietęs guli be sąmonės.
Elenai jį atgaivinus, jis nori likti vienas. Po ilgos ir sunkios kovos su liga, atrodė, kad viskas susitvarkė, bet šis įvykis
priminė, kad jis negali būti normalus. 
Garšva atvyksta į stotį. Eidamas link viešbučio jis stebi aplinką – dvi negrės, manekenai vitrinose, laiptai, vienuolės,
šlakuota mergina, krautuvė su „coca-cola“ reklama, negras su nutraukta ranka. Visa tai vaizduojama ironiškai, smerkiant
numirusį miestą.

Viešbutyje, besiruošdamas darbui, jis sutinka Joe. Joe – jo bendradarbis, laisvalaikiu dainuojantis baritonu. Garšva
apsivelka savo 87 numerio švarką. Gerdamas vaistus jis prisimena savo daktarą Igną. Nueina pas jį. Gydytojjas sako,
kad jam tikriausiai teks mesti darbą ir liepia ateiti poryt, tačiau Garšva neateina.
Tą dieną Garšva pirmiausia susitinka su Elenos vyru. Veiksmas vyksta Stevens smuklėje. Stevens – garšvos
draugas, įkūnijantis normalaus ir tipiško žmogaus įvaizdį. Tokio žmogaus, kokiu Garšva niekada nebuvo. 
Pokalbis vyksta gana ramiai. Apie judviejų ketinimus Elenos vyras jau žinojo iš anksto, tad jie kalbasi trumpai, lakoniškai
ir be emocijų. Garšva pasako tai, ko jis ir atėjo:

„Gal ir be reikalo jus išsikviečiau. Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų. Bet... jūs žinote, kas atsitiko. Jau
buvau išsižadėjęs moters dėl tų pačių priežasčių. Tenka išsižadėti Elenos. Tai bus paskutinis išsižadėjimas. Turbūt be
reikalo susitikome. Atleiskite.“ (Balta Drobulė, p.18).
Garšva prisimena savo tėvą. Jis labai mėgo smuikuoti. Jo tėvas buvo mokytojas, nors norėjo mokytis
konservatorijoje, bet buvo neturtingas, todėl tai liko neįgyvendinta. Taip pat jo tėvas rašė dramas. Jos buvo kruvinos,
žiaurios ir efektingos. Teigiamus ir neigiamus personažus skirstė pagal tautybes. Lietuvis – doras, lenkas – išdavikas, o
rusas – sadistas.
Garšvai paskiriamas liftas. Jo darbo diena prasideda. Važinėdamas jis įsilieja į viešbučio gyvenimą. Vestuvių
minėjimai, masonų ložės susirinkimas, jaunimo šokiai, persenusių boksininkų party, kardinolas, šinšilų paroda. 
Garšva prisimena save. Jis keturiolikos metų berniukas, vienas gyvenantis ir besimokantis Kaune, nes jo tėvas
provincijoje. Jis neretai apleisdavo pamokas ir prisirinkęs knygų skaitydavo. Jis mėgo skaityti Schopenhauerį. Jis sukėlė
mintis apie mirtį. Garšva vieną rudens šeštadienį užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje ir nusipirko virvę. Tada nuėjo į
Pajiesį, ketindamas pasikarti. Kai beliko tik pasileisti, Garšva to nepadarė. Jis grįžo namo ir gyveno kaip niekur nieko.

Žmonės keičia vienas kitą. Laisva ir gyvenimo nebevaržoma senutė padeklamuoja eilėraštį. Jis apie tai, kad mes vieno
didelio aparato dalelės. Boksininkas, jaunavedžiai, pilkas ponas, panorėjęs pasivaikščioti lauke. Vis lendančios mintys,
apie kūrybą, gyvenimą ir prarastą Eleną.
Lengvutis studebakeris zvimbė autostrada. Vairavo inžinierius, o gale sėdėjo Garšva ir inžinieriaus žmona Elena. Jie
kalbėjosi. Galiausiai atvyko į paplūdimį. Garšva ir Elena kalbėjosi.
Lieka keturiasdešimt minučių. Įlipa masonas skoningu kaklaraiščiu, vėliau moteris, panaši į vampyrą, ir smulkus
kunigas, visą algą išdalijąs vargšams. Garšvos mintys pereina į savotišką maldą. Jis meldžiasi keltuvui, vaikystei, mirčiai,
Kristui.
Garšva prisimena Jonę. Kai jis devyniolikmetis vaikinas, stebėdavo kitame krante besimaudančią Jonę, nes miestelis
draudė vyrams ir moterims maudytis kartu. Jonė ir jis buvo atostogaujantieji kauniečiai. Jonė buvo neturtinga mergina,
kurią leido į gimnaziją giminaičiai: notaras ir dantų gydytoja. Jie susipažino kaukių vakarėlyje, kurį surengė gaisrininkai
savanoriai. Po to baliaus jis palydėjo Jonę namo. Garšva lydėjo Jonę nuo ežero ir pasakė, kad jis laukdavo naktimis jos
prie verandos, o ji jam melavusi, nes atėjusi nė karto. Jonė pasakė, kad ateis šiąnakt, lygiai dvyliktą valandą. Jie susitiko,
kaip buvo tartasi. Jie bėgo link geležinkelio ir ten Garšva pabučiavo Jonę ir parvertė ją suplėšydamas suknelę. Palydėjęs
Jonę namo, Garšva prisipažino, kad ją myli ir ves, o Jonė sutiko.
Jie – trys keltuvininkai, po darbo būnantys žmonėmis. Pertrauka baigiasi. Keltuve – laikina ramybė, tad Garšva
nugrimzta į prisiminimus. Užmuštas ruselis sukelia pasitikėjimo jausmą. Jis buvo nudobtas pagal visas taisykles, pagal
egzistencializmo, fatalizmo, Nietzschės ir Hėgelio filosofijos dėsnius. Šiuos atsiminimus keičia kiti.
1941 metais Garšva buvo partizanas. Jis patruliavo Artilerijos parke ir gavo užduotį stebėti, ar per Nemuną nesikelia
raudononieji. Staiga prieš jį išdygo ruselis, kurį Garšva užmušė akmeniu.
Gegužinės pamaldos, liepsnelės, ramybė ir meditacija. Užplūsta religiniai pojūčiai – Garšvos dievas susideda iš
dviejų – Jehovos ir Kristaus.
Prasideda ilgoji pertrauka. Beeinant į kavinę, jie mato nualpusį vyrą ir šoko ištiktą moterį, norinčią atiduoti jo riešutus.
Garšva ir Stanley ramiai įeina į keltuvą ir leidžiasi į rūsį.

Garšva pasikviečia Eleną į parką. Ji sutinka. Garšvai keturiasdešimt vieneri. Garšva pakvietė Eleną rytoj susitikti parke
dešimtą ir ji sutiko.

Pirmaisiais sovietiniais metais Garšvos eilėraščiai nebuvo spausdinami. Tą ramų vakarą Antanas sėdėjo verandoje ir
rašė. Varteliai tvoroje prasivėrė ir įėjo du vyrai. Tai buvo poetas Zuika, nepriklausomybės metais rašęs eilėraščius apie
karą, Vilnių, dabar rašė proginius komunistinius eilėraščius. Antrojo vyro Garšva nepažinojo. Zuika jį pristatė: „draugas
Simutis. Jis ketverius metus išsėdėjo kalėjime.“ Zuika perskaitė jo eilėraštį ir pakomentavo: „ Tipiškas dekadansas su
buržuazinės tautosakos priemaiša.“ Garšva nejučia ėmė gintis. Simutis dirbo NKVD tarnyboje. Jie pasakė, kad po dviejų
savaičių peržiūrės jo eiles. Simutis paėmė ir kvotė jį, mušė. Garšva atsibudo verandoje. Garšva pasveiko ir pradėjo rašyti
straipsnį apie „Humanizmą sovietų literatūroje“, bet nespėjo, nes Lietuvą okupavo vokiečiai. Apie dvejus metus Garšva
dirbo knygų leidykloj ir neberašė. Iš pradžių mirė tėvas nuo pūslės vėžio. Po to jis susirgo, pas jį atvyko Ženia ir kuriam
laikui pas jį apsigyveno. Ženia norėjo įsteigti versliuką, tačiau Garšva liepė jai išeiti. Ženia vis tiek liko... Atvykdavo
vokiečiai, tačiau su Garšva elgėsi draugiškai. Verslą uždarė netikėtai, kai iš merginų apsivogė. Garšva išvežė į ligoninę.
Garšva ten prabuvo keliolika mėnesių. Kai Garšvą išleido grįžo bolševikai.

Po kurio laiko apmąstymai pertraukiami būrelio buvusių boksininkų. Jiems išlipus Garšva įsivaizduoja teismą. Jis mėlynu
autobusu atvežamas į Juozapoto pakalnę. Trys teisėjai išklausinėję pasmerkia jį mirčiai už tai, kad nesilaikė įstatymų. Už
tai, kad nebuvo toks, kokie yra Visi. „Sapnas“ nutraukiamas starterio O‘Casey. Garšva per neapsižiūrėjimą vos lifto
durimis nesutraiškė šinšilo. Grįžęs atgal jis svajoja apie Eleną. Svajoja apie šeimą, namą Jamaikoje, ir svarbiausia – apie
savo vaiką. 

Prieš pirmąjį pasaulinį karą jo šeima praleido vieną vasarą Austrijos kurorte. Garšva buvo aštuonerių. Jų namelis stovėjo
miestelio pakrašty. Tėvai jį užrakindavo bute, nes juodu mokytojavo mokykloje. Jis nėjo į mokyklą ir ruošėsi namuose.
Tuo laiku buvo nusilpęs. Tačiau vieną kartą jis išėjo pasivaikščioti į paplūdimį.

Kafiterijos aplinka blanki. Kampe sėdi keturios negrės, o ant sienų boluoja dėmės nuo čia kadaise kabojusių paveikslų.
Jiedu kalbasi apie muzika. Stanley kadaise mėgęs Mocarto muziką, dabar jos nebesiklauso, nes yra „mirties taške“.
Stanley ketina nusižudyti. Jie kalbasi ilgai – apie jo merginą, dabartį. Siurrealistiškai vaizduojamoje aplinkoje jie panašėja
į du žmones, sprendžiančius savo likimą. 

Jis susitiko su Elena. Elena – buvusi gimnazijos mokytoja. Ji labai myli Vilnių ir pasakojo Garšvai apie šviesųjį vaikiną.

Garšva kalba su Toniu Stenliu. Jis papasakoja, jog turi mylimąją. Garšva papasakojo apie savo ligą. „Kadaise man
praskėlė galvą. Bet ir anksčiau, jaunystėje, manau susigriebdavo priepuoliai.

Mano motina buvo bajoriškos kilmės. Ji turėjo herbą: skyde stačia žuvis. Ji kilusi iš Telšių. Ji mokė jį istorijos. Paskui jį
dar mokė vokiečių mokytoja – bjauroka moteris. Tėvas buvo neištikimas motinai su ja, o kai ji iškėlė skandalą, vyras
moterį mušdavo. Garšva įtikino mamą vykti į Klaipėdą.

Stenlis pasakojo, jog jo mylimojo susidėjo su klerku ir jis jį sumušė ir iki šiol vaikšto pas mylimąją.

Buvau dvidešimt vienerių metų, Kaune studijavau literatūrą, o pinigus pasidarydavau lošdamas biliardą. Jis ėjo laisvės
alėja ir sutiko Ženią. Jis praleido naktį su Ženia. Kitą dieną jis nuėjo pas psichiatrą. Jis pasakė, kad Garšva –
neurastenikas. Po savaitės jis parašė eilėraštį ir susirado kritiką, tačiau jis pasakė, kad jo kūryba netinkama, tačiau
vienas eilėraštis patiko ir pasakė, jog jis pasistengs, kad jį išspaudintų.

Garšva grįžta į keltuvą. Į jį įlipa aukštas ir rudas žmogus. Pokalbis su juo ypatingas. Rudasis – tai vizija, perspėjimas, jog
Garšvos gyvenimas eina į pabaigą

Garšva kalbasi su Elena ir ji pasakė, kad dėl Garšvos paliktų savo vyrą, tik jam pačiam reikia apsispręsti. Elena pasakė,
kad jį myli ir Garšvą ištiko priepuolis.

Vakare prasideda spūstis. Liftu važiuoja jaunimas, besidžiaugiantis savimi. Garšvos mintys vis labiau jį atitraukia nuo
realaus pasaulio.

Šią DP stovyklėlę patupdė plynuose Balvarijos laukuose. Keturiuose barakuose, kuriuos sukalė rusų belaisviai. Garšva
buvo privilegijuotas ir gyveno kambarėlyje su poetu Vaidilionu. Lietuviški žurnalai jo eilėraščius spausdindavo pirmuose
puslapiuose. Numirė stovyklos senutė, mėgusi maldas ir pasaulėlio santvarką.

Mylimųjų netekimas, naujas gyvenimas, kuriame bus tik kūryba, apipintas filosofijos ir religijos. Budos, Kristaus, Bruno,
Šventojo Antano įvaizdžiai susimaišo, sukurdami savą, Garšvos viziją.

Garšva prisiminė tą džiaugsmą, kai tėvų naktinį staliuką pavertė altoriumi ir jis prisiminė maldas.

Palanga. Rami vasarvietė. Tą pačią vasarą, kai Garšva sakė prakalbą, dainavo, šoko, jis plaukė aplinkui tilto iškyšulį.
Garšva norėjo apsisukti, bet išgirdo merginų balsus. Jos sakė, kad Garšva nelaimės, o laimės Mažeika. Prasidėjo
varžybos. Garšva panaudojo dar nežinomą jo konkurentams kraulio stilių ir jis laimėjo. Tada merginos lydėjo jį namo.

Būdavo ramių naktų ir Kaune birželio mėnesį, kai vos pora valandų skiria sutemos nuo aušrų. Tokią naktį Garšva
palydėjęs Jonę grįžo namo. Garšva išgirdo verksmą. Tai buvo kūdikis. Antanas Garšva nuėjo į nuovadą. Eidamas namo
jis svajojo apie Jonę.
Staiga jis atidaręs duris pamato Eleną. Visos mintys, visi reginiai dingsta akimirksniu. Jis kalba su ja, vėl pradeda svajoti,
vėl pradeda norėti gyventi. Jis grįžta namo ir laimingas eina miegoti. Ryte atsikėlęs jis apsilanko pas daktarą Igną ir
pasidžiaugia savo puikia savijauta ir susitvarkiusiu gyvenimu. Parėjęs namo ima rašyti. Jis ramus, jame pagaliau
įsivyrauja harmonija. 
Deja tai netrunka ilgai. Klaikus skausmas atsiradęs viršugalvyje pamažu plečiasi. Išnyksta ramybė, lieka tik abejingumas.
Staiga jis prisimena rudąjį žmogų. Dievo įspėjimas ir magiškasis zoori.

Stanley atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į vandenį. „Idz srac“, sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.

Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir
didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas.
Jos lapeliai minkšti kaip užsilaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus
idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo. Jo gyvenimo tikslas parašyti tobulą eilėraštį, tačiau parašęs jis jį sudrasko ir
išprotėja.