Hesse “Stepių vilkas” santrauka

Leidėjo pratarmė:
Pasakotojo teta nuomavo kambarį savo bute ir jo atėjo apžiūrėti Stepių vilkas. Jis čia gyveno
devynis ar dešimt mėnesių. Viską apie nuomininko likimą pasakotojas sužinojo iš čia jo paliktų
užrašų. Stepių vilko tikrasis vardas Haris Haleris. Kai Haris pas juos apsigyveno, pasakotojas
domėjosi juo, netgi šnipinėdavo. Vieną kartą įkalbino kartu nueiti į paskaitą, tačiau stepių vilko
požiūris į kalbėtoją ir jo pasakytus žodžius buvo neigiamas. Pirmasis kiek asmeniškesnis judviejų
susitikimas buvo, kai leidėjas grįžo namo ir rado Halerį, sėdintį ant laiptų priešais kitus butus.
Stepių vilkas jį pakvietė atsisėsti greta. Kitą kartą Halerį pavyko pastebėti simfoniniame koncerte. Iš
pradžių buvo grojamas Hendelis, paskui Bacho simfonija, dar vėliau Regerio variacijos. Po koncerto
stepių vilkas nuėjo į restoraną, pasakotojas nusekė jį paskui. Jie ten išsisėdėjo apie valandą. Kitą
vakarą į jų namus atėjo jauna graži dama ir pasiteiravo Halerio. Pasakotojas ją atpažino, tai buvo ta
pati mergina iš fotografijos. Mergina išėjo kažkur kartu su Stepių vilku. Atidavęs visas skolas, stepių
vilkas paliko miestą ir pasakotojas daugiau jo niekuomet nebematė.
Šioje dalyje pasakotojas aptaria stepių vilko psichologinę būseną ir daro spėjimą, kad tokiam Hario
Haleriui susiskaldymui nemažą įtaką turėjo tėvai. „ Turiu visišką pagrindą spėti, kad mylintys, bet
griežti ir labai dievobaimingi tėvai ir mokytojai auklėjo tokia dvasia, kuri auklėjimo pamatu laiko
„Valios palaužimą“. Vis dėlto sunaikinti šio mokinio asmenybės ir palaužti jo valios nepavyko, jis
buvo per daug stiprus ir tvirtas, per daug išdidus ir protingas. Užuot sunaikinus jo asmenybę,
tepavyko išmokyti jį nekęsti paties savęs“.
Hario Halerio užrašai:
Haris Haleris baigė savo dieną ne taip, kaip įprasta liguistam žmogui – per sutemas patraukė
išgerti stiklelio vyno. Eidamas gatve, pamatė keistus vartus, ant jų buvo užrašyta magiškasis
teatras. Įeiti leidžiama ne visiems – ne visiems. Grįžęs ant šaligatvio stepių vilkas pamatė kitą
užrašą tik bepročiams. Sušalo ir ilgai pralaukė, tačiau nieko neatsitiko, todėl patraukė šaligatviu
tolyn. Eidamas iš smuklės, prie senos bažnyčios, jis sutiko žmogų, kuris nešėsi to teatro plakatus,
bet tasai tepasakė, jog tai nevisiems. Haleris pasakė, jog nori nusipirkti, ką jis turi dėžutėje.
Nepažįstamasis atkišo knygą ir kol Haleris ieškojo pinigų. Grįžęs namo pamatė, jog knygelė vadinosi
„Traktatas apie Stepių Vilką. Ne visiems“
Traktatas apie Stepių Vilką:
Haleris perskaitęs jį, rankose laikė du autoportretus, vienas jų buvo iš rimuotų dolnikų, o kitas
šaltokas, nupieštas pašaliečio iš pažiūros labai objektyviai. Stepių Vilko vienatvė prasidėjo, kai
psichiškai susirgusi žmona išvijo jį iš namų. Haleris negalėjo pamiršti magiškojo teatro. Jis turėjo
mylimąją Eriką, tik jų santykiai buvo labai netvirti. Haleris pamatė laidotuvių procesiją ir nusekė ją
paskui, ten jis atpažino tą žmogų su plakatu ir nusekė jam įkandin ir paklausė, ar šiandien bus
vakaro pramogų, tačiau nepažįstamas nesuprato ir Haleris suabejojo, ar čia tikrai jis. Eidamas pro
biblioteką, Haris sutiko profesorių, su kuriuo anksčiau bendraudavo ir jis pakvietė jį vakare į
svečius. Svečiuose Haleriui labai nesisekė, jį suerzino pavaizduotas Gėtės portretas, nes neatitiko jo
įsivaizdavimų, todėl jis pakankamai greitai išėjo. Stepių vilkas išties bijo mirties, bet nemato kitos
išeities, tartum bėgdamas nuo jos. Jis klaidžioja gatvėmis ir užsuka į restoraną „Juodasis erelis“.
Ten jis sutinka gražią išblyškusią mergaitę su vakarine suknele ir atsisėda greta jos. Mergina su juo
elgiasi maloniai. Mergina įspėja jo baimes ir pasako, jog gyventi yra žymiai lengviau nei mirti, todėl
Haris jai atsiskleidžia. Kai mergina išėjo šokti, jis užmigo ir sapnavo Gėtę. Su mergina jie susitarė
susitikti antradienį „Senajame pranciškone“. Jis liko ten nakvoti, nes tam restorane buvo kambarių.
Antradienį jie susitiko, Haris įspėjo merginos vardą. Ji buvo vardu Hermina. Hermina davė Hariui
įsakymą – įsimylėti ją. Haris netgi pakvietė šokti kitą merginą. Paskui jie padarė šokių pertrauka ir
prie jų priėjo Pablas, saksofonistas, kuris, regis, buvo geras Herminos draugas. Vieną vakarą grįžęs
namo Haris savo miegamajame rado Mariją, ta pačią merginą, su kuria tada šoko. Pasirodė ji buvo
labai gera Herminos draugė, todėl Haris tai priėmė kaip dovaną. Taip prasidėjo santykiai su Marija,
kurią jis manė pamilęs, tačiau tai buvo tik kūniška meilė. Marija jis dalijosi su kitais vyrais, vienas iš
jų buvo Pablas. Haris ruošėsi į kaukių balių. Vakarą prieš kaukių balių pas jį atėjo Hermina ir jie ilgai
kalbėjosi. Paskui jis nuėjo pas Mariją ir ji pasakė, kad kai Hermina jį pasiims viskas bus baigta, o tai
gali įvykti rytoj. Kitą vakarą jis dar nuėjo į kino teatrą. Išėjo nusivylęs ir tikriausiai pametė
numeriuką. Kažkoks žmogus jam davė savo ir ant jo buvo vėl užrašas apie magiškąjį teatrą. Atėjęs į
kaukių balių pirmiausia jis pašoko su Marija, o tada nuėjo ieškoti Herminos. Jis nuėjo į barą ir ten
atpažino Hermaną, kuriuo buvo persirengusi Hermina. Hermina jam rodė moteris, kurias turėjo jis
kviesti šokti ir mokė gundymo meno. Taip greitai prabėgo šventė ir Pablas juos pakvietė į magiškąjį
teatrą. Pirmiausia jis pateko į kambarį, kuris sukūrė iliuziją, jog vyksta karas tarp automobilių ir
žmonių. Ten jis sutiko savo seną draugą Gustavą ir jiedu šaudė. Vėliau iliuzija baigėsi ir jis pateko į
apytuštį kambarį, kuriame rytietišku stiliumi sėdėjo žmogus ir buvo šachmatų lenta. Vėliau Haleris
pateko į Stepių vilko dresūros kambarį ir pamatė tartum savo dvynį, tačiau jo vilkas klausė
kiekvienos komandos, paskui jis pamatė tą patį vaizdą, tik viskas buvo atvirkščiai – vilkas įsakinėjo,
o žmogus jam pakluso. Išsigandęs jis pabėgo ir pateko į savo vaikystės laikus, kur sutiko Rozą
Kreiser. Vėliau jis priėjo užrašą, kaip žudoma meilė ir pajuto baimę, prisiminęs Herminos kitados
pasakytus žodžius – tu mane nužudysi. Jis norėjo išsiimti iš kišenės figūras, kad pakeistų visa tai,
bet išsitraukė peilį. Jis pamatė Mocartą ir jie ėmė kalbėtis, vėliau Haleris neteko sąmonės. Jis
atsibudo kažkokiame baltame koridoriuje. Jis pateko į kitą kambarį ir išvydo – ant kilimų, degančių
grindų, gulėjo du nuogi žmonės – Pablas ir Hermina. Po kairiąja Herminos krūtimi buvo žymė,
meilės žymė, kurią padarė Pablas. Ten, kur buvo mėlynė, Haris suvarė savo peilį per visą geležtę.
Pablas apsigręžęs išėjo. Į vidų įėjo Mocartas. Jis pasakė, jog Haris nori išvengti pasekmių ir nusivedė
jį ties užrašu „Hario egzekucija“. Nuosprendis buvo toks – dvylikai valandų atimta teisė įžengti į
teatrą, taip pat jis turi būti viešai išjuoktas. Jis pamatė Pablą ir jis jam davė figūras.