Henriko Radausko kūrybos apibendrinimas

Henriko Radausko kūryba pasižymi savotišku pasaulio, atitrūkusio nuo realybės, vaizdavimu. Taip pat ryškūs
pasakos motyvai, kurie prasklaido pasaulio niūrumą, pagyvina tekstą, suteikia kažkokios šviesos. Radauską
sudėtinga priskirti konkrečiam laikotarpiui, nes poetas išliko nepriklausomas nuo bendrų to meto ( ketvirto
dešimtmečio neoromantikų karta) poezijos tendencijų, todėl jo poezija nėra visuomeninė, o greičiau
individuali. Gamta nėra grožėjimosi objektas, o daugiau atskiras veikėjas. Ryškus tikrovės neigimas,
Radauskas kuria poetinę tikrovę, kuriai būdingi pasakos motyvai, stebuklai, svajonių išsipildymas, ko dažnai
realiame gyvenime žmogus negali pasiekti. Šiuo bruožus galime įžvelgti to paties poeto eilėraštyje „Angelas
ir sesuo Angelika“. Nors šiame eilėraštyje nuotaika ir slogi, nagrinėjamas našlaičių likimas, įpinti pasakos
motyvai tartum viską prašviesina. Aplinka kuriama estetiška, vaizdai gražūs, malonūs akiai. Pasitelkiama
vaikų vaizduotė, nes ji dar nesugadinta, vaikai pasaulį mato kur kas šviesesnėmis spalvomis. Kitame
Radausko eilėraštyje „Strėlė danguje“ išsakomas požiūris į poeziją, kad ji nebūtinai turinti kažką keisti ar
mokyti. Autorius paros metus sugretina su žmogaus gyvenimo tarpsniais – vaikas yra kaip rytas, jaunas
žmogus – diena ir vakaras, o subrendęs žmogus – naktis, o gyvenimui baigiantis viskas galiausiai sutemsta.
Taip pat Radauskui svarbus netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Tai galima įžvelgti
eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“. Pasaulis vaizduojamas kaip labai spalvingas. Ypatingas dėmesys skiriamas gamtai,
jos grožis iškeliamas kaip unikalus stebuklas. Taigi Henriko Radausko kūryba pasižymi išskirtiniais,
nebūdingais tam metui bruožais: savotišku pasaulio vaizdavimu, pasakos motyvais, kurie nutolina nuo
tikrovės, kuri drąsiai atmetama.