Poetinė drama - XX a. prad.

susiformavęs dramos tipas, perteikiantis

poetinę pasaulio sampratą. Šis tipas perėmė romantizmo, simbolizmo
patirtį ir atsirado kaip priešprieša natūralistinei pasaulio raiškai.
Priklauso iškart dviems literatūros rūšims – poezijai ir dramai. Tai
literatūrai ir teatrui būdingas formų integracijos reiškinys. Esmę ir
giluminį struktūros pagrindą sudaro vidinis veiksmas – poetine kalba
išsakytas žmogaus dvasinio pasaulio dramatizmas. Laikas ir erdvė gali
tapti personažo būsenų ar nuotaikų metafora. Pagrindinė personažų
kūrimo priemonė – monologai, kuriems atsirasti kartais reikia labai
nežymaus išorinio postūmio. Reikšminga vieta skiriama muzikai, kuri
apibendrina vaizduojamus įvykius. Dramos tipo pradininku laikomas B.
Sruoga (Milžino paunksmė). Klasikinį modelį sukūrė Justinas
Marcinkevičius (trilogija Mindaugas. Mažvydas. Katedra).