poetinę pasaulio sampratą. Šis tipas perėmė romantizmo, simbolizmo patirtį ir atsirado kaip priešprieša natūralistinei pasaulio raiškai. Priklauso iškart dviems literatūros rūšims – poezijai ir dramai. Tai literatūrai ir teatrui būdingas formų integracijos reiškinys. Esmę ir giluminį struktūros pagrindą sudaro vidinis veiksmas – poetine kalba išsakytas žmogaus dvasinio pasaulio dramatizmas. Laikas ir erdvė gali tapti personažo būsenų ar nuotaikų metafora. Pagrindinė personažų kūrimo priemonė – monologai, kuriems atsirasti kartais reikia labai nežymaus išorinio postūmio. Reikšminga vieta skiriama muzikai, kuri apibendrina vaizduojamus įvykius. Dramos tipo pradininku laikomas B. Sruoga (Milžino paunksmė). Klasikinį modelį sukūrė Justinas Marcinkevičius (trilogija Mindaugas. Mažvydas. Katedra).