.......

gimnazija

Referatas „Literatūros srovės“

Darbą atliko: .............

miestas

data
Turinys
Literatūros srovės................................................................................................................................................3
Klasicizmo literatūra........................................................................................................................................3
Romantizmo literatūra....................................................................................................................................4
Realizmo literatūra..........................................................................................................................................7
Modernizmo literatūra....................................................................................................................................9

Vardas pavarde
 Literatūros srovės
Literatūra, grožinė literatūra, žodžio menas, teikiantis estetinį išgyvenimą; viena meno šakų.
Terminas literatūra šia reikšme įsigalėjo 18 a. antroje pusėje plintant spausdintoms knygoms. Iki tol grožinė
literatūra vadinta poezija, poetiniais kūriniais (nuo 18 a. poezija vadinami tik eiliuoti tekstai). 18 a. pasaulietinė
literatūra pradėta labiau atskirti nuo religinės raštijos. I. Kantas ir romantikai suformulavo naują literatūros
sampratą, pagrįstą kūrybinės vaizduotės, estetinės vertės ir nenaudingumo kriterijais. Literatūros terminas,
anksčiau taikytas visiems raštams (istoriniams, filosofiniams, teologiniams ir kitokiems), susiaurintas iki
grožinės, arba vaizdingosios (beletristikos), literatūros, kurios objektais
nurodoma poema, pasaka, drama, eilėraštis, romanas ir kiti žanrai. Nuo 19 a. literatūra tapo mokslo objektu.
Pagal ritmines intonacines kalbos savybes grožinė literatūra skirstoma į poeziją ir prozą. Pagal vaizdavimo
būdą, objekto ir subjekto santykį skiriamos 3 pagrindinės rūšys – epika (epas), lyrika, drama. Seniausios
literatūros rūšys – mitai ir tautosaka. Literatūra t. p. skirstoma pagal laikotarpį (pvz., antikinė, senoji, naujoji,
šiuolaikinė literatūra), sroves (klasicizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas), kryptis. Nuo kitų meno
šakų (dailės, muzikos, šokio) skiriasi specifine žodine raiška. Grožinės literatūros kalba nuo kitos (pvz.,
mokslinės) skiriasi daugiareikšmiškumu ir metaforine raiška. Grožinė literatūra vaizduoja žmogų, jo dvasinį
pasaulį ir santykį su išoriniu pasauliu. Vaizdavimo forma gali būti realistinė, fantastinė (siurrealistinė),
groteskinė, alegorinė, parabolinė. Grožinės literatūros funkcijos – estetinė (poetinė), pažinimo, ugdymo
(didaktinė literatūra), pramoginė (pramoginė literatūra), ideologinė (pvz., sovietiniu laikotarpiu).
1 pav. Kristijonas Donelaitis. Pirmojo literatūros kūrinio lietuvių kalba autorius

Klasicizmo literatūra
Iškėlę protą ir logišką tvarką aukščiau vaizduotės bei jausmų, klasicizmo estetikos atstovai
sukūrė universalias meno kūrinio normas, kurios lėmė jo tematiką, sandarą, stilių. Prancūzijoje klasicistinės
poezijos ir poetikos pradininku laikomas F. de Malherbe’as, jo pateiktą kalbos ir literatūros reformą įtvirtino
Prancūzų akademija, kurios vienas svarbiausių tikslų buvo sukurti ir įteisinti visuotinai privalomas kalbos bei
literatūros normas. Galutinai klasicizmo estetiką įtvirtino N. Boileau veikale Poezijos menas (L’Art
poétique 1674), kuris turėjo didelę įtaką visos Europos literatūros raidai. Įsigalėjo hierarchinė 1 žanrų sistema,
jie pradėti skirstyti į aukštuosius ir žemuosius (ši priešprieša kiek modifikuotu pavidalu išliko iki šių dienų –
aukštoji, arba elitinė, literatūra ir masinė literatūra). Prie aukštųjų žanrų priskiriami epas, tragedija, poema,
odė, prie žemųjų – komedija, pasakėčia, satyra, prozos2 pasakojimai. Aukštųjų žanrų vaizdavimo objektas –
reikšmingi valstybės, istorijos, mito3 įvykiai, jų herojai – monarchai, karvedžiai, mitų veikėjai, apskritai
išskirtiniai žmonės. Žemųjų žanrų vaizdavimo objektas – žemojo ir viduriniojo socialinio sluoksnio kasdienio
gyvenimo įvykiai. Kiekvienam žanrui būdinga griežtos normos ir formalieji požymiai, viename kūrinyje
neleistina maišyti aukštojo ir žemojo stiliaus, tragiškojo ir komiškojo prado, heroikos ir kasdienybės. Didelę
reikšmę turėjo iš antikinės retorikos perimta vadinamoji decorum taisyklė, reikalaujanti, kad visi kūrinio
elementai – tema, herojai, įvykiai, stilius, eilėdara – būtų tarpusavyje suderinti. Nuo to, kiek kūrinys atitinka
šią normą, didžia dalimi priklausė kūrinio viešasis vertinimas. Normatyvinį klasicizmo estetikos pobūdį itin
pabrėžia dramoms privalomas vadinamasis trijų vienovių – veiksmo, vietos ir laiko – principas. Meninei kalbai
1
Išdėstyta eilės tvarka nuo žemiausio iki aukščiausio
2
Grožinės literatūros kūriniai parašyti neeiliuota kalba
3
Kolektyvinis liaudies vaizduotės kūrinys

Vardas pavarde
keliami aiškumo ir grynumo reikalavimai, idealiu laikomas aforistiškas, intelektualiai sąvokinis stilius,
atitinkantis klasikines retorikos taisykles. Aukščiausiu žanru laikyta tragedija, žymiausi jos atstovai
Prancūzijoje – P. Corneille’is, J.-B. Racine’as. Iškiliausi kitų žanrų kūrėjai: komedijos – Molière’as,
pasakėčios – J. de La Fontaine’as, aforistinės prozos – F. de La Rochefoucauld. Žymiausi klasicizmo atstovai
kitų Europos šalių literatūrose – J. Drydenas, A. Pope’as, S. Johnsonas Didžiojoje
Britanijoje, J. Chr. Gottschedas, iš dalies (vadinamojo Weimaro klasikos vėlesniuoju
laikotarpiu) J. W. Goethe ir F. Schilleris Vokietijoje, M. Lomonosovas, D. Fonvizinas, A. Sumarokovas Rusijo
je. Klasikinę estetiką sudaro antikinės estetikos ir poetikos autoritetas (Aristotelio poetika, Horacijaus poezijos
menas) ir kai kurios Renesanso laikysenos bei idėjos (pagarba antikam, tikėjimas proto galia ir harmonija bei
saikingi idealai). Klasicizmas taip pat yra Renesanso antitezė – rūšys ir individai, visuomenės ir individų
pradžia, siela ir emocijos, civilizacija1 ir gamta iš esmės laikomos darnia visuma, klasicizme jie
priešpriešinami vienas kitam. Klasikinė estetika derinama su R. Descartes’o filosofinėmis mintimis paremtu
racionalizmu: meno kūrinių tikslas – išreikšti grožį ir tiesą, amžinas ir universalias, dvasiškai patikrintas
vertybes. Šio tikslo dera siekti imituojant antikinių autorių kūrinius arba gamtą pabrėžiant tai, kas bendra ir
universalu. Kiekviename reiškinyje klasicizmo atstovai stengiasi išryškinti, kas esmingiausia, būdinga visai
reiškinių klasei, kas pastovu ir amžina. Su tuo susijusi tendencija gyvenamojo meto problemas atspindėti
naudojant antikinius mitus, padavimus, tipizuoti charakterius, kurie būdingi ne tiek individams, kiek tam tikrų
socialinių ar dvasinių jėgų atstovams. Klasicizmas įtvirtina proto ir racionalios tvarkos viršenybę chaotiškame
kasdienio gyvenimo sraute. Šie principai atitinka auklėjamąją meno funkciją, kuriai normatyvinė klasicizmo
estetika teikė itin daug reikšmės. Klasicizmas buvo vyraujanti racionalaus Šviečiamojo amžiaus literatūros ir
meno kryptis. Lietuvių grožinė literatūra formavosi tuo metu, kai Vakarų Europoje klasicizmą pradėjo išstumti
romantizmas, todėl nėra lietuvių rašytojų ar kūrinių, skirtinų vien šiai krypčiai. Bene daugiausia klasicizmo
ypatybių yra K. Donelaičio Metuose. Čia klasicizmo estetika reiškiasi racionaliu komponavimu, harmoninga
kūrinio dalių struktūra, laiko vienumo principą primenančia keturių metų laikų koncepcija, statiškais, tam
tikras dorybes ar ydas įkūnijančiais veikėjais. 18 a. pabaigoje –19 a. pradžioje vyravo klasicizmui būdingi
žanrai (didaktinė poema, odė, pasakėčia, eiliuota satyra, eiliuotas literatūrinis laiškas, idilė 2), klasicizmo
bruožų yra didaktinėje 19 a. prozoje. Vilniaus universitete studijuojantiems rašytojams darė įtaką N. Boileau
sekėjas F. K. Dmochowskis, kuris parašė eiliuotą veikalą Eiliavimo menas (Sztuka rymotrwórcza 1788), ir
klasicizmo teorinių principų skleidėjai Vilniaus universiteto profesoriai L. Borowskis, G. E. Groddeckas.
Klasicizmo apraiškų yra A. Klemento eiliavimuose, A. Strazdo Giesmėje Rygos miestui pagerbti (1824, lenkų
kalba), D. Poškos poezijoje (poemoje Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, idilėje Mano darželis, odėje Balsas prie
Dievo…, elegijoje3 Rauda po gailestingo smerčio Aleksandro pirmo…), S. T. Valiūno satyrinėje
poemoje Plungės–Telšių kontuberija ir eiliuotame laiške D. Poškai, S. Stanevičiaus pasakėčiose ir odėje Šlovė
Žemaičių (1829). Kai kurių klasicizmo estetikos bruožų esama A. Baranausko ir Maironio poezijoje, lietuvių
literatūrai klasicizmo normas savo kritikoje taikė A. Jakštas.
2 pav. Vienas pirmųjų klasicistinės literatūros kūrinių

Vardas pavarde
 Romantizmo literatūra
Romantizmas – XVIII a. pabaigoje–XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos kultūros epocha,
turėjusi ilgalaikį poveikį meno, filosofijos tradicijai, politiniam ir socialiniam gyvenimui. Romantizmas
išreiškė Vakarų civilizacijos Naujųjų laikų žmogaus mentaliteto kaitą, lėmusią modernizmo ir postmodernizmo
epochų pobūdį. Romantizmo kultūra susiformavo kaip reakcija į XVIII a. pabaigos–XIX a. modernizacijos
procesus: visuomenės pasaulietėjimą, mokslinio pasaulėvaizdžio įsivyravimą kultūroje, industrinių
visuomenių, kapitalistinės ekonomikos įsigalėjimą. Romantizmas yra daugialypis reiškinys, atliepęs skirtingų
kraštų, kuriuose reiškėsi, kultūrinius, socialinius, politinius procesus. Pavadinimas susijęs su Viduramžių
riterine literatūra, parašyta romanų kalbomis, bei šios epochos lyrinės ar herojinės dainos žanru – romansu. Jis
visų pirma nurodo pakitusius, palyginti su ankstesnėmis epochomis, meninės kūrybos orientyrus: Romantizmo
menininkai nuo Antikos atsigręžė į Viduramžius – religingumo, tikėjimo stebuklais, mistinių išgyvenimų ir
pirminio, nesuvaržyto emocingumo epochą. Epochą, kurioje matytos ir originalių tautinių kultūrų, nesekančių
„svetimais pavyzdžiais“, ištakos. Romantinės literatūros stilius nėra vieningas kaip klasicizmo, bet pagrindinės
formos naujovės kilo iš poreikio perteikti žmogaus psichologinį charakterį ir vidinę būseną (intymi, emocinga
kalba, laisva ir neišbaigta teksto kompozicija). Literatūrinio stiliaus kaita Romantizmo epochoje išreiškė
svarbų mentaliteto pokytį – naują žmogaus, jo ryšių su kitais, vietos pasaulyje sampratą. Romantizmo mene ir
filosofijoje žmogus suvokiamas kaip nuo bendruomenės atsiskyręs, unikalus individas, pasižymintis savitu
vidiniu gyvenimu, psichikos gelme. Ši žmogaus psichologinio pasaulio idėja buvo susieta su kūrybos poreikiu:
kas mes esame, sužinome tik išreiškę tai kalba, vaizdu, garsu, pasitelkę ne tik mąstymo, bet ir jausmų bei
vaizduotės galias. Ankstesnėms epochoms būdingą mimetinį meno pobūdį (menas perteikia tai, kas yra
išorinėje tikrovėje) keitė ekspresinė meno samprata (menas išreiškia vidinę asmens tikrovę, jo santykį su
pasauliu). Kiekvieno individo vidinės gelmės išraiška yra nepakartojama ir originali. Originalumo idėja buvo
dar viena epochinės reikšmės naujovė, ypač paveikusi meninės kūrybos pobūdį. Ansktesnių epochų
menininkui kur kas svarbiau, nei išreikšti kūrinyje savo individualybę, buvo „sekti gamtą“ (imituoti tikrovę),
taip pat tęsti tradiciją, teikti malonumą, pamokyti. Romantizmo kūryboje vertinta nepakartojama kūrybinė
vaizduotė, ėmė nykti tradicinis žanrų kanonas ir klasicistinė stilių hierarchija. Nuo Romantizmo laikų iki pat
šių dienų didelė asmens vertė tebėra kūrybiškumas, gebėjimas originaliai reikštis. Romantizmo menas – tai ir
reakcija į vis didėjantį mokslinio bei religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimą. Romantikams buvo nepriimtina
racionalistinė pasaulio kaip mechanizmo samprata, kuria rėmėsi Apšvietos žmogaus instrumentinis protas,
siekęs technologiškai užvaldyti gamtą. Gamtamokslis pasaulio aiškinimas paliko žmogų „nustebuklintoje“,
„atkerėtoje“ tikrovėje, praradusioje gelmės ir kosminės vienovės matmenį. Romantizmo kūryboje siekiama
išlaikyti tradicinės religinės, kosminės pasaulėjautos elementus. Čia pasaulis suvokiamas kaip gyvas
organizmas, apimantis pojūčiais patiriamą ir tai patirčiai neprieinamą sferą, pasiekiamą vien kūrybine, religine
intuicija ar mitologine vaizduote (Adomo Mickevičiaus Baladės ir romansai, Ponas Tadas; Antano
Baranausko Anykščių šilelis). Religiniais vaizdiniais neretai reiškiama ir istorinė Romantizmo sąmonė –
žmogaus buvimas laike suvokiamas kaip metafizinė kelionė iš prarastojo į atgautąjį rojų, kaip Dievo, žmogaus
ir tautos sąveikos laukas (Mickevičiaus Vėlinės; Baranausko Kelionė Petaburkan). Pasaulio kaip gyvo
organizmo samprata romantinėje literatūroje ypač būdinga gamtos vaizdavimui. Gamtinis kraštovaizdis tapo
organiškos pasaulio visumos dalimi (pvz., Mickevičiaus cikle Baladės ir romansai), asmens vidinio pasaulio
metafora (Mickevičiaus Krymo sonetai, Viljamo Vordsvorto (William Wordsworth) poezija), anapusybės,
sakralumo raiškos vieta (Baranausko Anykščių šilelis). Gamtoje – vidinėje ir išorinėje – reiškiasi amžinieji
kosmoso (pasaulio tvarkos) dėsniai, paslaptinga, nematoma, anapusinė pasaulio sfera. Savo individualumą ir
atskirumą įsisąmoninęs asmuo patenka ir į vienišumo, susvetimėjimo su aplinka būsenas. Romantizmo
literatūra sukūrė ištisą naujų charakterių galeriją. Vienas tokių – tai kitų nesuprasto, iš bendruomenės
iškritusio, atsako savo jausmams nerandančio, vienišo ir susvetimėjusio žmogaus paveikslas. Ryškiausiai jis
buvo pavaizduotas Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) romane Jaunojo Verterio
kančios (1774). „Verteriškąjį“ herojų dramoje Vėlinės sukūrė Mickevičius. Toks romantinis herojus išgyvena
neatitikimą tarp savo vidinio pasaulio reikalavimų ir pragmatiškos, racionalios aplinkos. Jo konfliktą su
pasauliu skatina ir praradimo patirtis (namų, kito žmogaus, vaikystės pasaulio, tėvynės ir pan.). Praradimo
išgyvenimas – vienas bendrųjų romantinio pasaulėvaizdžio bruožų, atliepiančių modernėjančio pasaulio,
sparčiai kintančios tikrovės realijas (plg. Julius Slovackis, „Susimąstymo valanda“). Tad Romantizmo
literatūroje neretai išreiškiama nauja epochos žmonių būsena – melancholija, įvardijama ir kaip „pasaulinis
skausmas“, „splynas“; polinkis gręžtis į praeitį, ją idealizuoti, kritiškai vertinant dabartį, ieškant idealių

Vardas pavarde
pavyzdžių ateities kūrimui (plg. Mickevičius, Ponas Tadas; Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių,
kalnėnų ir žemaičių). Romantinis individualizmas pratrūko ir kaip revoliucinis maištas, noras atmesti
paveldėtas, sustabarėjusias visuomenės gyvenimo formas, ir skatino ieškoti naujų bendruomeninių ryšių, taip
pat ir tautinių. Nuo bendruomenės atsiskyrusiam individui reikėjo iš naujo apsibrėžti santykį su kitais, atrasti
naujus, nehierarchinius ryšius su bendruomene, padedančius įveikti vienišumą. Tad romantinės literatūros
herojus – ir normų laužytojas (kaip Bairono (Byron) Kainas), ir savin pasinėręs individualistas (kaip
Mickevičiaus Vėlinių Gustavas), ir kovotojas už savo bei kitų laisvę (kaip to paties autoriaus poetinės
apysakos Konradas Valenrodas herojus ar poemos Ponas Tadas Jackus Soplica).
Ji tarsi asmuo pasižymi savitu charakteriu, turi savo dvasią, istorinį likimą, skatina išskleisti atskirų savo narių
individualybes. Romantikams tautos dvasia – tai bendruomenę siejantys papročiai, savitas pasaulio patirties
suvokimo būdas. Tautos dvasią išreiškia ir palaiko tautos kalba, kūryba. Romantizmo epochai būdingas
įsitikinimas, kad kiekviena tauta turi savitą istorijos kelią ir jai negali būti primesti svetimi saviraiškos būdai,
papročiai, politinio gyvenimo formos. Tai buvo vienas pagrindinių nacionalizmo pasaulėžiūros ir ideologijos
impulsų. Romantinės tautiškumo idėjos skatino literatūroje remtis etnine kultūra, liaudies kūryba, gyvąja
kalba. Romantizmo literatūra išpopuliarino baladės, romanso žanrą, įtvirtino lyrinį eilėraštį, poetinės apysakos
(Mickevičius), istorinio romano (Valteris Skotas (Walter Scott)) žanrus, plėtojo gotikinę prozą (Edgaro Alano
Po (Edgar Allan Poe), Ernsto Teodoro Hofmano (Ernst Theodor Hoffman) kūryba), atnaujino poemos žanrą
(Mickevičiaus Ponas Tadas, Aleksandro Puškino eiliuotas romanas Eugenijus Oneginas), dramaturgiją
(Mickevičiaus Vėlinės). Romantizmo meno ir filosofijos ištakos siejamos su Vokietija, preromantiniu „Audros
ir veržimosi“ sąjūdžiu XVIII a. 7–8 dešimtmečiais, kuris skelbė asmens individualybės išlaisvinimo būtinybę
(Gėtė, Šileris (Schiller)). Vokietijoje Romantizmo idėjos buvo nuosekliausiai apmąstytos filosofijos, literatūros
teorijos bei kritikos veikaluose (Šileris, Šelingas (Schelling), Fichtė (Fichte), A. V. ir F. Šlėgeliai (Schlegel) ir
kt.). Anglų Romantizmo literatūra pasižymi išpopuliarintu baladės žanru ir romantinės gamtojautos raiška
(Viljamo Vordsvorto (William Wordsworth) ir Samuelio Teiloro Kolridžo (Samuel Taylor Coleridge) Lyrinės
baladės, 1798), istoriniais škotų prozininko Valterio Skoto romanais, kurie veikė epochos istorinę vaizduotę,
romantinę istoriografiją ir inicijavo realistines prozos tendencijas. Romantizmo simboliu tapo ir poeto Džordžo
Gordono Bairono (George Gordon Byron) gyvenimas ir kūryba, išreiškę prometėjišką revoliucingo individo
charakterį. Prancūzijoje Romantizmo pradžia XIX a. pirmaisiais metais pažymėta Renė Šatobriano (René de
Chateaubriand) prozos egzotiniais motyvais, melancholine būsena, moralinių konfliktų vaizdavimu. Iškiliausio
prancūzų romantiko Viktoro Hugo kūryboje meninio išsilaisvinimo poreikis susietas su politinės laisvės
siekiais. Rusijoje Romantizmo literatūra pasirodė XIX a. pradžioje; jai būdinga laisvės idėjų raiška, maištinga
dvasia. Aleksandro Puškino poezijos revoliucingumas, individualizmas, kalbinė meistrystė iškėlė jį į rusų
nacionalinio poeto rangą. Amerikoje romantizmo idėjos iškilo XIX a. viduryje transcendentalizmo filosofijoje
(Ralfas Voldas Emersonas (Ralph Waldo Emerson)), veikusioje Volto Vitmeno (Walt Whitman) ir Henrio
Deivido Toro (Henry David Thoreau) kūrybą individualizmo, ekologijos, organicizmo idėjomis. Romantizmo
pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje laikoma Mickevičiaus Poezijos I tomo publikacija 1822 m. Vilniuje su
programiniu įvadiniu straipsniu „Apie romantinę poeziją“, kuriuo poetas reagavo į Vilniaus ir Varšuvos
spaudoje prieš kelerius metus įsižiebusią diskusiją dėl klasicizmo ir Romantizmo estetinių principų.
Romantinio meno priešininkai (pvz., Jonas Sniadeckis) šią naujovę suvokė kaip meno nuopuolį, chaoso
grėsmę visuomenei. Klasicizmo estetikos šalininkus – solidžius socialinio ir kultūrinio elito atstovus – erzino
revoliucinga ir maištinga romantinio meno dvasia, tokia patraukli jaunimui, daugiausia kilusiam iš visuomenės
apačių. Mickevičius, kaip būdinga romantikams, meno kaitą, jo naujoves laikė natūraliu istoriniu reiškiniu,
kritikavo klasicizmo meno elitinį ir akademinį uždarumą. Klasicizmo sekėjai laikėsi Apšvietos
kosmopolitizmui būdingos nuostatos, kad tai, kas gražu, yra gražu visiems ir visais laikais; Romantizmo
šalininkai atkreipė dėmesį į tai, kad menas keičiasi, o kiekviena tauta praturtina jį savitais bruožais. Lietuvos
Romantizmo literatūroje dominuoja vadinamoji „Vilniaus mokykla“ – su istorine Lietuva susijusių lenkų
rašytojų plejada (Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, Juozapas Ignotas Kraševskis, Vladislovas
Sirokomlė). Jų kūryba išsiskiria politiniu revoliucingumu, religinio ir mitologinio pasaulėvaizdžio raiška,
dėmesiu Lietuvos (ir lietuvių) kultūrai, asmens ir tautos ryšių problemika. Lietuvos lenkiškojo Romantizmo
opozicinė dvasia veikė XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo veikėjus, taip pat poetą Maironį, romantinio
individualizmo reiškėją lietuvių poetine kalba. Lietuvių romantinei literatūrai svarbi organiškoji gamtinė,
religinė-istorinė vaizduotė, liaudies kultūros tradicija (Antanas Baranauskas, Karolina Praniauskaitė),
dainuojamojo folkloro stilistika (Antanas Vienažindys), tautinės tapatybės, istorinės atminties klausimai

Vardas pavarde
(Baranauskas, Maironis, Vinco Pietario istorinis romanas Algimantas). Romantinis sąjūdis tapo modernizmo
kultūros avangardinių, ekologinių judėjimų pirmtaku. Romantizmo epochoje išryškėjusios kritinės nuostatos
modernizacijos atžvilgiu naujomis formomis reiškėsi XX a. kontrkultūriniuose sąjūdžiuose (tokiuose kaip
hipių). Romantinio pasaulėvaizdžio elementai įsiliejo į kai kurių XX a. modernizmo literatūros krypčių
(neoromantizmo, simbolizmo, ekspresionizmo) kūrybą.
3 pav. Adomo Mickevičiaus skulptūra

Realizmo literatūra
Literatūroje realizmas susiformavo kaip romantizmo ir vėlesnių moderniųjų krypčių bei srovių,

pirmenybę teikusių subjektyviai kūrėjo vaizduotei, meninėms transformacijoms ir deformacijoms, priešprieša.

Realizmo atstovai remiasi gnoseologinėmis ir ontologinėmis prielaidomis, jog tikrovė yra pažini ir objektyviai
egzistuojanti duotybė, nepriklausoma nuo individo sąmonės, o kūrėjo svarbiausi uždaviniai – perteikti
būdinguosius jos reiškinius remiantis kasdieninės būties ir joje gyvenančio žmogaus patirtimi. Realizmui iškilti
ir plėtoti daug įtakos turėjo pakitusi socialinė aplinka, gausus miesčionijos, tarnautojų, proletariato sluoksnis,
kuris lėmė lektūros, atspindinčios jam pažįstamą gyvenimą, kasdienius rūpesčius, bėdas ir džiaugsmus,
paklausą. Tai turėjo įtakos ir žanrų kitimui (dažniausiai kurti siužetiniai prozos kūriniai – romanas, apysaka,
apsakymas, novelė), stilistiniams ir struktūriniams kūrinių pokyčiams – šnekamosios kalbos plitimui,
paraliteratūrinių formų (stilizuotų laiškų, atsiminimų, publicistikos) įterpimui. Realizmo kūriniai dažniausiai
aktualios tematikos, vaizduojami čia ir dabar gyvenantys asmenys, kurių mentalitetas, elgsena, jausena ir
tarpusavio santykiai motyvuojami priežastinėmis aplinkybėmis; jas dažnai suformuoja gyvenamoji aplinka,
kilmė, prigimtis, materialinės vertybės. Realizmo atstovai atmetė metafizinę idealistinę pasaulėjautą, žmogaus
dvasios slėpiningumo, nepažinumo idėjas ir daugiausia rėmėsi gamtamoksliniais kriterijais, akcentavo
socialinės aplinkos ir gamtos dėsnių (kova dėl būvio, rūšių evoliucija) paraleles. Rašytojai, siekdami
objektyvumo ir neutralumo, dažnai rinkosi mokslinį visuomenės stebėtojo ar tyrėjo vaidmenį, personažą kūrė
kaip tam tikrų socialinių reiškinių išugdytą tipažą, didesnės grupės žmonių (buržua, darbininkų, varguomenės,
kaimo, miesto gyventojų) atstovą. Meniškiausiuose realizmo kūriniuose šios tendencijos (vėliau
būdingos natūralizmo literatūrai) buvo derinamos su siekiamybe vaizduoti konkrečius, individualius ir
psichologiškai niuansuotus personažus, išsiskiriančius savo asmeninėmis charakterio ypatybėmis ir poelgiais.
Realizmo pagrindiniai principai buvo fragmentiškai formuluoti ir realizuoti jau Šviečiamojo
amžiaus ir sentimentalizmo laikotarpiu anglų bei prancūzų romanuose. Pati realizmo sąvoka (le réalisme)
pirmą kartą pavartota 1826 prancūzų žurnale Mercure français du XIXe siècle. Svarbų postūmį skleidžiant
realizmo idėjas turėjo prancūzų filosofų, estetikų A. Comte’o, H. A. Taine’o, J. Champfleury ir kitų mąstytojų,
kritikų darbai. 19 a. antroje pusėje realizmas įsivyravo daugelio šalių literatūroje. Žymiausi realizmo atstovai:
prancūzų rašytojai Stendhalis, H. de Balzacas, G. Flaubert’as, G. de Maupassant’as;
anglų – Ch. Dickensas, W. M. Thackeray, G. Meredithas, T. Hardy; vokiečių – G. Freytagas, O. Ludwigas,
rusų – N. Gogolis, L. Tolstojus, I. Turgenevas, F. Dostojevskis, A. Čechovas, M. Gorkis;
lenkų – B. Prusas, E. Orzeszkowa, H. Sienkiewiczius, M. Konopnicka. Ilgainiui, ypač 20 a. literatūroje, buvo
tolstama nuo programinių modelių, realistinio vaizdavimo formos patyrė naujų struktūrinių pokyčių, realizmo
literatūra papildyta psichologine, filosofine tematika, lanksčia ir talpia diskurso raiška. Prie tradicinio realizmo

Vardas pavarde
tęsėjų ir jo atnaujintojų dažniausiai priskiriami R. Martinas
du Gard’as, J. Galsworthy, I. Buninas, T. Dreiseris, J. R. Dos Passosas, T. Mannas ir kiti rašytojai.
Marksistinės pakraipos darbuose, daugiausia išplitusiuose sovietinėje literatūrologijoje, vartojamas ir kritinio
realizmo terminas. Juo siekiama apibūdinti bei pabrėžti literatūros socialinį angažuotumą ir kritiką
kapitalizmui, vadinamąją klasių kovą, turtingųjų eksploatatorių ir išnaudojamo proletariato santykius. Lietuvių
literatūroje realizmas, kaip vientisa literatūros srovė, turinti aiškesnes menines vaizdavimo nuostatas, ėmė
reikštis 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, nors jos pradmenų esama didaktinėje prozoje
(M. Valančiaus, J. S. Dovydaičio, A. Tatarės prozos kūriniuose). Realizmui įsitvirtinti ir plisti daug įtakos
turėjo kaimynų (lenkų, rusų) literatūra ir kritiniai
teoriniai P. Višinskio, S. Matulaičio, V. Kudirkos, J. Biliūno straipsniai, skatinantys kreipti dėmesį į aktualius
socialinio gyvenimo reiškinius ir knygų prieinamumą plačiajai skaitytojų auditorijai. Kūriniuose dažniausiai
buvo aprašoma kaimo ir dvaro, turčių ir neturtingųjų, lietuvių ir kitataučių santykiai, analizuojamos moters
padėties visuomenėje, miesto gyvenimo temos. Rašytojai, vaizduodami jiems pažįstamą aplinką ir
individualizuodami personažus, vartojo šnekamosios buitinės kalbos stilių su vaizdingais palyginimais ir
epitetais, pasitelkę gausias komizmo ir satyros priemones. Brandi realistinės kūrybos maniera, iškelianti
sodrius gyvenamojo laikotarpio vaizdus, ryškiausia Žemaitės apsakymuose (ciklas Laimė nutekėjimo,
parašytas 1896–98, apysaka Prie dvaro 1903), V. Kudirkos satyrose, J. Biliūno
(apsakymai Ubagas, Vagis, Pirmutinis streikas, Lazda), A. Kriščiukaičio-Aišbės (apsakymų rinkinys Kas
teisybė – tai ne melas 1892), G. Petkevičaitės-Bitės (apysaka Vilkienė 1894), Lazdynų
Pelėdos (romanas Klaida 1909), K. Jasiukaičio, S. Matulaičio prozoje. 1918–40 įvairėjant tematikai, žanriniam
diapazonui ir meninės raiškos priemonėms realistinis vaizdavimas užėmė svarbią vietą bendrame literatūros
procese. Laikotarpio pradžioje realistiniuose kūriniuose žymu plataus epiškumo siekimas, gręžimasis į
etnografijos klodus, tautinis angažuotumas; šie bruožai būdingi J. Tumo-Vaižganto (romanas
epopėja Pragiedruliai 1918–20, apysaka Dėdės ir dėdienės 1920–21), V. Krėvės (apsakymų rinkinys Šiaudinė
pastogė 1921–22), A. Vienuolio (romanas Prieš dieną 1925) ir kitų rašytojų kūrybai. Iškilus naujai rašytojų
kartai realistinis vaizdavimo būdas šakojosi į atskirus meninius ir idėjinius modelius, diferencijavosi ir kūrėjų
realistų nuostatos dėl vaizduojamos tikrovės ir tuometės valdžios. Kritiškumo ir esamos santvarkos neigimo
tendencijų yra kairiosios krypties autorių – P. Cvirkos (novelių rinkinys Saulėlydis Nykos
valsčiuje 1930, Kasdienės istorijos 1938, romanas Žemė
maitintoja 1935), A. Venclovos (romanas Draugystė 1936, apsakymų rinkinys Naktis 1939) – kūriniuose.
Tokią traktuotę paveikė kairiosios ideologijos kritikų K. Korsako, J. Šimkaus, A. Venclovos straipsniai,
pogrindinė, SSRS remiama komunistinė spauda. Valdininkų amoralumas, visuomeninio gyvenimo blogybės,
šeimyninės nesantaikos priežastys
kritikuojama J. Grušo (Karjeristai 1935), V. Mykolaičio-Putino (Krizė 1937), Jono
Marcinkevičiaus (Benjaminas
Kordušas 1937), I. Simonaitytės, J. Paukštelio, K. Jankausko, P. Orintaitės, J. Jankaus ir kitų rašytojų
romanuose ir apsakymuose. Realistinis vaizdavimas dažnai derinamas su humoristiškai vaizduojamais
etnografiniais kaimo vaizdais (L. Dovydėno romanas Broliai Domeikos 1936), psichologine analize
(V. Mykolaičio-Putino romanas Altorių šešėly 1932–33), impresionistinio ir ekspresionistinio pasakojimo
stiliumi (A. Vaičiulaičio, I. Šeiniaus, J. Savickio novelės). Po 1940 realizmo tradicijos buvo plėtojamos
nevienodomis sąlygomis. Išeivijos kūrėjai, gyvenę žodžio laisvės sąlygomis, nostalgiškai ir neretai
idealizuodami plėtojo praeities temas, vaizdavo skausmingą kaimiškos ir urbanistinės kultūros sandūrą, parodė
sovietinės valdžios apgaulingumą. Prie iškiliausių išeivijos realistų
prisikirtini M. Katiliškis (romanai Užuovėja 1952, Miškais ateina ruduo 1957), J. Jankus (novelių
romanas Naktis ant morų 1948), t. p. V. Ramonas, A. Baronas, Albinas Baranauskas, E. Cinzas, K. Barėnas ir
kiti. Kitaip klostėsi Lietuvoje gyvenančių ir sovietinės ideologijos veikiamų rašytojų kūryba: pirmaisiais
pokario dešimtmečiais vyravo vadinamasis socialistinis realizmas, paklūstantis normatyvinėms dogmoms ir
schemoms (P. Cvirkos, A. Gudaičio-Guzevičiaus, J. Usačiovo, J. Baltušio, Alf. Bieliausko, M. Sluckio ir kitų
kūryba). Maždaug nuo 6 dešimtmečio pabaigos, kiek sušvelnėjus sovietinei ideologijai, realistinis vaizdavimas
tapo laisvesnis, įvairesnis, padaugėjo individualistinių bruožų, plėtėsi temų repertuaras, atsirado naujų rašytojų.
Realizmui priskirtinų kūrinių išleido daugelis rašytojų – kone visų žymesnių dabartinių prozininkų kūryboje
vienokiu ar kitokiu būdu naudojamas realistinis vaizdavimo būdas. Realizmo literatūra siekia perteikti
tikrovišką pasaulio vaizdą, paremtą moksliniam pažinimui būdingu empiriniu stebėjimu, faktų detalizavimu,

Vardas pavarde
grupavimu, apibendrinimu. Ji pasižymi stambiu panoraminiu visuomenės gyvenimo vaizdavimu, susitelkia į
dabarties ar netolimos praeities įvykius, siekia vaizduoti individualius ir kartu tipiškus žmones jų socialinėje
aplinkoje. Realizmo kryptis formavosi veikiant pozityvizmo filosofijai (Augustas Komtas (Auguste Comte),
1798–1857), kuri XIX a. viduryje naujai iškėlė empirinio mokslinio pažinimo svarbą, praktinės veiklos vertę.
Lietuvoje XIX a. viduryje kai kurios bendrosios realistinės literatūros tendencijos (orientavimasis į dabartį,
žmogaus socialinį būvį, kultūrinį savitumą) reiškėsi didaktinės literatūros kūryboje. Didaktinė literatūra – tai
publicistikos, religinio pamokslo, liaudiško pasakojimo elementų turintys proziniai tekstai, skirti visų pirma
raštingam kaimo žmogui kaip religinio, kultūrinio, politinio, mokslinio švietimo priemonė. Didaktinės
literatūros autoriai – daugiausia katalikų dvasininkai, priklausę Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus
aplinkai, jo blaivybės akcijos, liaudies švietimo programos šalininkai (Petras Gomalevskis, Aplankymas
seniuko, 1853; Juozapas Silvestras Dovydaitis, Šiaulėniškis senelis, 1863).
4 pav. Jono Biliūno „Ubagas“

Modernizmo literatūra
Modernizmas – kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir pasireiškęs mene,
architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Moderni
(kvantinė ir reliatyvumo) fizika, moderni (analitinė ir kontinentinė) filosofija ir moderni skaičių teorija

matematikoje, taip pat siejamos su šiuo periodu. Kai kurie mokslininkai skirsto XX a. į Modernizmo ir
Postmodernizmo periodus, tuo tarpu kiti neįžvelgia griežtų skirtumų tarp pastarųjų krypčių ir abejas laiko
skirtingais vieno judėjimo aspektais. William Everdell teigė, jog Modernizmo pradžia buvo pažymėta 1874 m.
Ludwig Boltzmann statistinės termodinamikos ir Richard Dedekind abstrakčiosios algebros teorijomis, tačiau
Clement Greenberg modernizmo užuomazgas sieja su XIX a. viduryje Prancūzijoje kūrusiais rašytoju Charles
Baudelaire ir tapytoju Édouard Manet. XIX a. pabaigoje pradėjo formuotis kultūrinės srovės, kurių atstovai
linko ignoruoti tuo metu nusistovėjusias normas ir ieškojo radikaliai naujų raiškos krypčių. Per pirmąjį XX a.
dešimtmetį, naujų mokslinių ir technologinių išradimų šviesoje, iškilo eilė rašytojų, mąstytojų ir menininkų,
sugebėjusių rasti naujus kūrybos būdus ir pasiūlyti naują požiūrį į realybę. Sigmund Freud aprašė žmogaus
subjektyvias būsenas, pasąmonę ir vidinės „cenzūros“ užgožiamus pirminius impulsus. Carl Jung vystė šį
požiūrį, siūlydamas idėją, jog žmonių impulsas laužyti socialines normas nėra susijęs su vaikiškumu ar
neišmanymu, bet yra būdingas ir esminis kiekvieno žmogaus – gyvūno (Charles Darwin koncepcija) bruožas.
Friedrich Nietzsche vystė filosofiją, teigiančią, jog jėgos, ypatingai noras dominuoti, yra svarbesnės nei faktai
arba daiktai. Panašiai, Henri Bergson gyvenimo jėgos idėją priešpastatė statinės realybės koncepcijai. Minėtieji
mąstytojai nepasitikėdami tuo metu populiariomis pozityvizmo ir užtikrintumo nuostatomis, bandė analizuoti
impulsyvius žmogaus mąstymo modelius žvelgdami pro racionalumo ir holizmo akinius. Nepasitenkinimas
Romantizmo idealais ir noras rasti racionalius aplinkos ir joje vykstančių reiškinių suvokimo metodus išugdė
pirmą bangą kūrėjų, kurios atstovai pakeitė įprastinę menininko, iki tol atstovavusio aukštuomenės kultūrą,
poziciją. Pirmieji darbai atitrūko nuo „duoto pavyzdžio“ ir siekė labai asmeniškų ir intuityvių kūrybos būdų.
„Modernizmo“ pradžią pažymėjo tokie kūrėjai kaip – kompozitorius Arnold Schönberg, tapytojas Vasilijus
Kandinskis (Кандинский, Василий Васильевич) ir jo suburta Miuncheno menininkų grupė Der Blaue Reiter,
tapytojai Pablo Picasso ir Georges Braque. Naujosioms modernumo nuotaikoms didelės įtakos turėjo Sigmund
Freud teorijos, teigusios, jog žmogaus pažinta subjektyvi realybė yra sąlygojama esminių potraukių ir

Vardas pavarde
instinktų, sukuriančių išorinio pasaulio vaizdą. Pastaroji koncepcija radikaliai skyrėsi nuo ankstesnių doktrinų,
pavyzdžiui, John Locke suformuotos tabula rasa idėjos, teigusios, jog visaapimanti tiesa palieka „atspaudą“
atskiruose individuose.

Literatūrinė srovė Lietuvių rašytojai

Klasicizmas Kristijonas Donelaitis
Romantizmas Adomas Mickevičius, Antanas Baranauskas
Realizmas Jonas Biliūnas
Modernizmas Sigitas Geda, Juozas Aputis
lentelė 1. Literatūrinės srovės.

Vardas pavarde
1 pav. Kristijonas Donelaitis. Pirmojo literatūros kūrinio lietuvių kalba autorius.............................................3
2 pav. Vienas pirmųjų klasicistinės literatūros kūrinių......................................................................................4
3 pav. Adomo Mickevičiaus skulptūra................................................................................................................7
4 pav. Jono Biliūno „Ubagas“..............................................................................................................................9

lentelė 1. Literatūrinės srovės..........................................................................................................................10

aforistiškas, 3 opozicinė, 6
didaktinė, 4 paraliteratūrinis, 7
melancholija, 6 racionalistinė, 5
mimetinis, 5 siurrealistinė, 3

Vardas pavarde
1
Istoriškai susiklosčiusi visuomenės struktūra
2
Poezijos žanras, kur idealizuojamas paprastų žmonių gyvenimas
3
Lyrinis kūrinys, kuriame vyrauja liūdesio, graudulio nuotaikos