KLASICIZ

MAS
Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – XVII a.- XIX a. I pusės fVakarų
Europos literatūros ir meno epocha.

■ Antikinės Graikijos ir Romos estetikos, retorikos principų laikymasis literatūroje ir mene;

■ Meno stilius, reiškęsis XVII–XVIII a. literatūroje, XVII–XIX a. vaizduojamajame mene, XVIII–
XIX a. pr. muzikoje.

■ Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip

pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo,
absoliutaus grožio, universalios tiesos.
■ Klasicizmo gimtine laikoma XVI a. pabaigos Italija, tačiau labiausiai jis išplito XVII a.
Prancūzijoje.
■ Klasicizmo pabaiga susijusi su Romantizmo estetinių kriterijų įsigalėjimu.
Literatūra
■ Klasicizmo autoriai, remdamiesi Antikos kūriniais, stengėsi objektyviai vaizduoti tai, kas žmogui
būdinga, tipiška, o ne ieškoti kokių nors išskirtinių savybių; grožio norma jie laikė Antikos meną. Net
literatūros žanrai, kūrinių tematika ir stilius atitiko Antikos laikų literatūros dvasią. Tragedijose buvo
laikomasi veiksmo, vietos ir laiko vienumo taisyklės: dramos siužetas privalo turėti tik vieną liniją,
veiksmas privalo vykti vienoje vietoje ir trukti ne ilgiau kaip vieną parą. Iš Antikos tragedijų perimtas
„aukštasis stilius“ vaizduojant kilnius, didingus, tragiškus dalykus, iš komedijų – „žemasis“ (buitinis)
stilius. Kilniems dalykams perteikti tiko tik „aukštieji“ žanrai – tragedija, odė, himnas, buitiniams –
„žemieji“: komedija, satyra, epigrama. Kūrinių kompozicija ir pagrindinė mintis aiški, nuosekli.
■ Literatūros kūriniams keliamus reikalavimus apibendrino Nikolas Bualo savo eiliuotame traktate
„Poezijos menas“ (1674).

■ Garsiausi klasicizmo epochos rašytojai:

 Žanas de Lafontenas, kūręs pasakėčias pagal Ezopą;

 Pjeras Kornelis (tragedijos „Medėja“, „Sidas“, „Horacijus“),
 Žanas Rasinas (tragedijos „Andromachė“, „Ifigenija“, „Fedra“),
 Moljeras (komedijos „Tartiufas“, „Don Žuanas“, „Šykštuolis“, „Tariamas ligonis“).
Nikola Bualo „Poezijos menas“ (1674).
■ Nikola Bualo – prancūzų poetas, kritikas, ■ Traktatas tai savotiškas klasicizmo
klasicizmo teoretikas, gimė Paryžiuje, kodeksas, jame Bualo išreiškia visus
buržuazinėje tarnautojo šeimoje. Pagarsėjo poezijos dėsnius, taisykles ir patarimus.
kaip satyrų autorius, literatūros kritikas, Kūrinyje autorius taip pat kritikuoja kai
kovojęs prieš precizinę baroko poeziją ir kuriuos poetus, savo amžininkus ir
burleską, kurių kritikai skirtas „Romanų ankstesnių laikų rašytojus - jis sakosi
herojų dialogas“ (1665, išspausdinta 1701). nemėgstantis įmantrybių ir kviečia grįžti į
Vėlesniuose veikaluose, kaip gamtą. Rašė: „Tik stebint gamtą, bus
kad „Samprotavimai apie odę“ (1693) įmanoma išmokti vaizduoti tikrą žmogų,
ir „Kritinės mintys apie kelis retoriaus nedirbtinį, neįspraustą į rėmus.“ Nikolas
Longino fragmentus“ (1694), gynė senovės
Bualo manė, kad už gamtą ir natūralumą
rašytojų pranašumą prieš naujųjų laikų
nieko nėra gražiau. Svarbiausias Bualo Nikola Bualo (Nicolas Boileau-
autorius. Žinomiausias jo kūrinys - traktatas
poetikos principas, meilė antikai ir Despréaux)
– „Poezijos menas“ (L‘art poetique, 1674). (1636-1711 m.)
antikiniam menui. „Tik ten galima atrasti
viską kas kyla iš gamtos. Antika yra viskas
„Poezijos mene“ paminėtos klasicizmo
kas yra amžina.“
„taisyklės“:  Komedija turėtų žmones prajuokint, nesukeliant jokių
 Pradžia, vidurys ir pabaiga turi būti tinkamai suderinti. blogų jausmo. Ji turėtų „liepti ir priekaištauti be tulžies
Komplikacijos turi augti ir augti iš scenos į sceną, taip ar nuodų“ teikti „nekaltą malonumą“.
vedant į kulminaciją.  Norėdami išlaikyti puošnų kūrinio stilių, turėtume
 Kūrinio prasmė ir rimas turėtų susijungti į harmoningą atkreipti dėmesį į kadencijas (balso kilimas ir kritimas
vienybę, nesvarbu, koks kūrinio turinys. eilėraštyje), pasirinkti harmoningus žodžius ir vengti
 Teatras yra „pavojinga“ erdvė, kurioje žiūrovai stebi sceną, nemalonių garsų konkurencijos.
aktorius. Taigi tragiškasis herojus „turi būti lengvas, tvirtas,  Tragedijos herojus turi būti apsaugotas nuo romano
malonus, gilus; jis turi nepaliaujamai stebinti, apgauti herojų „smulkmeniškumo“, vis dėlto jam turėtų būti
žiūrovus savo netikėtais poelgiais; jis turi lėkti nuo stebuklo suteikta tam tikra silpnybė, kuri inicijuoja jo nuopuolį.
iki stebuklo ir viskas, ką jis sako, turi būti lengvai įsimenama