LITERATŪROS EPOCHOS, KRYPTYS IR SROVĖS

Literatūros
Pagrindinia
epocha, kryptis, Laikotarpis Pagrindinės idėjos Kūrėjai ir kūriniai
i žanrai
srovė
Kūrybos principai Homeras („Iliada“,
Gyvenimą vaizduoti kaip maksimaliai gražų,kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš „Odisėja“), Aischilas
anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą, kuris buvo susijęs („Prikaltasis
su „stichinio materializmo“ pasaulėjauta ir mitologija (istorija kaip stebuklas). Prometėjas“), Sofoklis
Stiliaus bruožai Epo, („Antigonė“), Heziodas
VIII-VII
Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui, epinis objektyvumas ir lyrikos ir („Dievų kilmė“),
Antika a. pr. Kr. –
daiktiškumas, monumentalumas, harmoninga ramybė. Kūrė harmoningo, laisvo ir dramos Euripidas
V m. e. a.
dvasiškai stipraus žmogaus idealą. žanrai. („Aristofanas“),
Kiti bruožai Horacijus („Odės“),
Antikos literatūros, dailės, skulptūros estetinis idealas (estetika-mokslas, Vergilijus („Eneida“),
tiriantis grožį ir menų grožio sampratą), pagrįstas simetrijos ir proporcjos Ovidijus
dėsniais. („Metamorfozės“).
Kūrybos principai
Išaukštinti žmogaus kentėjimą, kančią. Kurti meną, kuriame išryškėtų ne
daiktiškoji, kūniškoji realybė, o spiritualistinė, aukščiausioji idėja, amžina, Kretjenas de Trua
nekintama gyvenimo tvarka ir pastovumas. Drama, („Persevalis, arba
Stiliaus bruožai herojinis pasakojimas apie Gralį“),
Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas. epas, Dantė Aligjeris
Viduramžiai V - XV a. Aprašomi nepaprastus žygius atliekantys herojai- riteriai. Religinėje riterinis („Dieviškoji komedija“),
literatūroje vaizduojamas kankinių ir šventųjų gyvenimas. romanas, F. Vijonas, Tomas
Literatūros pagrindą sudaro krikščioniškoji religija. Literatūroje atsiranda lyrikos Akvinietis („Vidinė
asmenybė, kuri suvokia, kad žmogaus gyvenimas skirtas malonumams ir laimei, žanrai. šviesa“, „Teologijos
atsiranda konfliktas tarp kūno ir dvasios. Kūnas turi paklusti dvasiai. santrauka“).
Viduriniaisiais viduramžiais egzistavo trys atskiros literatūros tėkmės:
liaudiškoji, riteriškoji ir religinė literatūra.
Kūrybos principai Sonetas, F. Petrarka (sonetai),
Iškelti žmogų į pasaulio centrą, atsisakyti religinio asketizmo. Humanizmo daina, Dž. Bokačas
Renesansas XIV - XVI požiūriu vaizduoti žmonių santykius ir aplinką, ginti žemiškus žmogaus interesus, pastoralė, („Dekameronas“), M. de
a. sveikų, natūralių instinktų pasireiškimą, teigti džiaugsmą ir kelti optimizmą. novelė, Servantesas („Don
(Italijoje), Istoriją vaizduoti kaip kintamą procesą. romanas, Kichotas“), V. Šekspyras
kitur XVI Stiliaus bruožai herojinė ir („Romeo ir Džuljeta“,
a. Visų ankstesnių meninių laimėjimų sintezė: realistinių, buitinių ir fantastinių komiška „Hamletas“), M.
pradų derinimas, mitologinių ir biblinių siužetų, folkloro tradicijų panaudojimas, poema, Husovianas
 meninės harmonijos siekimas, meilės lyrikos paplitimas, filosofiniai ir
(„Pasakėčios“),
psichologiniai elementai.
satyra,
Kiti faktai
tragedija, M. Mažvydas
Sukurtas naujas, antropocentrinis (gr. antropos-žmogus) pasaulėvaizdis. Tai
komedija, („Katekizmas“),
individas su neribota žmogiškumo dvasia, su gražiais ir tauriais norais, su beribe
tregikomed K. Donelaitis („Metai“),
Dievo, žmogaus ir visatos meile.
ija. M. Daukša („Katekizmas“,
Vėl grįžta antikos idealas, tik ne kaip griežtos normos, o kaip laisvė dvasiniam
„Postilė“).
turtingumui ir džiaugsmui.
Kūrybos principai P. Kalderonas („Meile
Vaizduoti būties laikinumą ir tuštumą, džiuginti, suteikti malonumą žemėje, bet nežaidžiama”, „Dama
Lyrika,
XVI a. pab. kartu priminti mirties siaubą. Kurti meną, atitinkantį subtilų, rafinuotą skonį. vaiduoklė”, „Oro duktė”),
burleskinis
Barokas - XVIII a. Stiliaus bruožai K. Sirvydas („Punktai
romanas,
vid. Simbolika ir natūralizmas, estetizmas ir erotika, sakymų“), M. Olševskis
drama.
sudėtingos metaforos, formos elementai, groteskas, emblemiškumas, („Broma,atverta ing
fantastiškumas. viečnastį“).
Kūrybos principai
Pasakėčia, F. de Malerbas, Ž. de
Sukilninti gamtos ir visuomenės tvarką pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo,
Drama Lafontenas, P. Kornelis
griežtos simetrijos ir monumentalumo dėsnius. Grožio norma laikyti antikinį
(komedija, („Sidas”) , Moljeras
XVII - meną. Protą iškelti virš jausmo.
Klasicizmas tragedija), („Tartiufas”, „Juokingos
XIX a. pr. Stiliaus bruožai
satyra, pamaivos”, „Don Žuanas”,
Normatyvinė stilistika- aukštasis ir žemasis stilius. Griežtos kompozicijos
aforistiniai „Šykštuolis”), Ž. Rasinas
vaizdai, laiko, vietos ir veiksmo vienumas. Pareigos ir aistrų konfliktas; griežtas
žanrai. („Andromacha”, „Fedra”).
teigiamų ir neigiamų bruožų atskyrimas.
Švietimo XVIII a. – Kūrybos principai Romanas Volteras („Kandidas”), D.
epocha XIX a. pr. Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis. Menas turi skatinti pažangą ir kultūrą, (kelionių, Didro, D. Defo
(Racionalusis moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą žmogų, nuotykių, („Robinzonas Kruzas“),
laikotarpis) sujungti dorovę su grožiu. Pažintinė patirtis veda į reiškinių (papročių ir t.t.) satyrinis, Dž. Sviftas („Guliverio
santykinumo sampratą. Dorybių teorija (perimta iš antikos): teisingumas, fantastinis kelionės“), J. V. Gėtė
išmintis, nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos kaip prigimties dovana. , („Faustas“, „Jaunojo
Stiliaus bruožai alegorinis), Verterio kančios“).
Tęsiamos klasicizmo stilistinės tendencijos, tik daugiau akcentuojamas filosofinės
išgyvenimų natūralumas. Pamokantys siužetai, moralizavimas. Ryški autoriaus apysakos,
pozicija. Charakterių statiškumas. Stiprėja sentimentalumo apraiškos. proza,
drama
(tragedija,
komedija),
didaktinė
 ir
aprašomoji
poezija.
Proza
Kūrybos principai (memuarai,
Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus požiūris į dabartį ir ateitį. Socialinė ir dienoraščia
buitinė aplinka - žmogui svetima ir priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, žmogus i,
turi jai atsispirti. Žmogaus charakteris statiškas, prigimties suformuotas. epistoliniai
Švietimo Kančia, skausmas stiprina dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės. romanai,
XVIII a. Ž. Ž. Ruso („Narcizas“),
epocha Pabrėžiama natūrali žmogaus prigimtis, ryšys su gamta. Psichologijos
vid. - XIX L. Sternas, S.
(Sentimentaliz atskleidimas. Jausmo dominavimas. Teigiamas veikėjas - trečiojo luomo
a. pr. Ričardsonas.
mas) atstovas. Moteris kaip grožio įsikūnijimas, ironija intelektualiai moteriai. apysakos,
Stiliaus bruožai apsakymai)
Jausmingumas ir sentimentalumas. Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos , poezija
užuomazgos. Lyrizmas. Menka išorinės aplinkos aprašymo reikšmė. Dažnas (daina,
mirties motyvas. Ironija, humoras. idilė,
elegija),
Lyrinė,
Kūrybos pricipai draminė Dž. Baironas („Kainas”,
Iškeltas vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo vaidmuo. poema, „Čaild Haroldo
Viena būdingiausių romantikų ypatybių – nepasitenkinimas tikrove, bėgimas į lyrika klajonės”, „Šiljono
svajonių, idealų pasaulį. Didelis dėmesys skiriamas meilės jausmui. Romantikų (baladė, kalinys”),
XVIII a. įsivaizduojamame pasaulyje viešpatauja harmonija, laisvė ir laimė. Suartėjimas eilėraštis, V. Hugo („Ernani” ,
Romantizmas pab. - XIX su gamta – labai svarbi romantinės sąmonės ypatybė. Romantikai aukštino daina); „Karalius linksminasi”,
a. pr. asmeninę ir politinę laisvę, atmetė griežtus klasicizmo apribojimus ir pripažino romantinė „Marija Tiudor”,
laisvas kompozicines formas. Didelį dėmesį skyrė liaudies kūrybai. tragedija, „Paryžiaus katedra”). A.
Stiliaus bruožai psichologin Mickevičius („Gražina“,
Fragmentiškumas, fantastika, ironija, paslapties, fatališkos meilės ir siaubo is ir „Vėlinės“, „Konradas
motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas, poetiškumas ir muzikalumas. istorinis Valenrodas”).
romanas.
Realizmas XIX a. vid. Kūrybos principai Proza, Stendalis („Raudona ir
– Atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantį pradą, iškelti drama, juoda”, „Rasinas ir
XX a. tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą, kritiškai vaizduoti realią satyra, Šekspyras”),
žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakterius tipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę romanas Č. Dikensas („Oliverio
vertinti humanizmo ir socialinės teisybės požiūriu. Išlaikyti tipiškų ir individualių (socialinis, Tvisto nuotykiai”,
ypatybių pusiausvyrą. istorinis, „Deividas Koperfyldas”),
Stiliaus bruožai autobiogra O. de Balzakas
 -finis,
(„Eugenija Grandė“), V.
Vaizdų objektyvumas ir realistinis socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo psichologi-
Krėvė („Šiaudinėj
įvairiapusiškumas. Būdingi socialiniai, moraliniai ir psichologiniai konfliktai. nis,
pastogėj“).
satyrinis).
Kūrybos principai
E. Zola („Moterų laimė”,
Remtis mokslui būdingu bešališkumu ir objektyvumu, pirmiausia vertinti
Novelė, „Tereza Raken”,
paskutinis biologinius reiškinius- paveldimumą, prigimtį, instinktus.Svarbiausias principas-
romanas, „Grobis”), Gi de
Natūralizmas XIX a. objektyvumas, labai tikslus tikrovės vaizdavimas meno kūrinyje.
natūralisti- Mopasanas (novelė
ketvirtis Stiliaus bruožai
nė drama. „Mažoji Rok“), E. ir Ž. de
Vaizdų natūralistinis pobūdis, jū perkrovimas fiziologiniais ir socialiniais faktais,
Gonkūrai („Dienoraštis”)
iliustratyvumas.
Kūrybos principai
Svarbus trumpalaikis įspūdis. Žmogus priklauso nuo pojūčių aštrumo, kintančių
situacijų. Užuot vaizdavus visą realybę, stengiamasi vaizduoti nuolat kintančio
pasaulio iškarpas, akimirkos nuotaikas. Labiau domina ne daiktai, o jų formos,
spalvos, judesiai, poveikis žmogui. Kuriamas asmenybės vidinio gyvenimo R. M. Rilkė („Maltės
XIX a. II Drama,
paveikslas. Veikėjų išgyvenimai perkeliami į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos Lauridso Brigės
Impresionizmas p. - XX a. lyrika,
tarsi išnyksta. Gamta - gėris, kurį žmogus ne visada suvokia. užrašai“), K. Hamsunas
pr. proza
Stiliaus bruožai („Viktorija“), I. Šeinius
(romanai,
Pasakojimo subjektyvumas, intymumas, dramatiškumas. Fragmentinis siužetas, („Kuprelis“).
apysakos).
savarankiški lyriniai epizodai. Impulsyvus vidinis monologas. Emocingumas.
Nuoširdus ir paprastas kalbėjimo tonas.Trūkčiojantis, nervingas ritmas.
Nelaukti, neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai. Mėgstama personifikacija.
Kūrybos principai
Futurizmas
Futurizmo literatūroje vyrauja miestų, automobilių, sporto motyvai. Futuristai F. Marinietis, K. Binkis
XIX a. pab.
stengiasi pateikti daiktų judėjimą, didmiesčio tempą, gyvenimo veržlumą, neigia Poemos, („100 pavasarių”), S.
–
praeities kultūrą. Jie anarchistiškai maištavo prieš visuomenės gyvenimo, lyrika. Šemerys, J. Tysliava, P.
XX a. pr.
tradicinės kalbos ir raiškos normas- nepaisė loginio mąstymo, kūrė naujas žodžių Tarulis.
reikšmes.
Simbolizmas XIX a. II Kūrybos principai Proza, Š. Bodleras („Piktybės
p. – Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio dalis (realybė, materialus pasaulis) lyrika, gėlės“), A. Blokas („Eilės
XX a. pr. svetima žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia dvasinis pasaulis. Tai drama. apie nuostabiąją Damą“),
kasdienybė, pilka buitis. Kita pasaulio dalis - paslaptinga širdies, išgyvenimų, M. Meterlinkas
svajonių ir vizijų karalija. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys simboliai, vaizdai. („Kunigaikštytė Malena”,
Simbolis - ideali tikrovės emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą reiškinį, „Žydroji paukštė”).
dvasinę būseną.
Stiliaus bruožai
 Simbolis - pagrindinė konstrukcijos ašis. Būdinga asociacijos, užuominos,
nutylėjimai. Ypatingas dėmesys žodžiui. Svarbiau ne žodžių prasmė, bet jų
tonas, sužadinąs tam tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas nuojautas.
Sudėtingos metaforinės abstrakcijos, beasmenė metafora.
Kūrybos principai:Vaizduojamas suskaldytas pasaulis, vienišo žmogaus likimas,
vidinė jo prigimtis, pasąmonės intuicijos, instinktų ir psichologijos sritis,
XIX a. pb. pabrėžiant jų pranašumą prieš protą. Atskleisdžiamas asmenybės maištas prieš P. Tarulis, K. Binkis,
Modernizmas Eilėraštis
– XX a. svetimą, priešišką tikrovę. Stiliaus bruožai: Realistinių tradicijų neigimas. K. Balmontas.
Eksperimentavimas su žodžiu, netikėtumo siekimas, paradoksalumas, abstraktus
intelektualumas ir kraštutinumai.
O. Vaildas („Doriano
XIX a. pb. Grožis iškeliamas aukščiau kitų vertybių. Tikrovė žemiau už meną. Aukščiausias Grėjaus portretas“),
– menas- literatūra. Estetai nepaiso meno visuomeninio sąlygotumo, pervertina Romanas J. A.Herbačiauskas,
XX a. pr. grožį, yra priešiški realizmui. Vydūnas.
Estetizmas

Kūrybos principai
E. Rostanas („Sirano de
Trokštamas pasaulis - iliuzinis. Dominuoja intymios temos, motyvai.
Beržerakas”), Dž.
Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. Stiprūs pojūčiai, meilės išgyvenimai, ryšio su
Konradas („Taifūnas“), R.
gamta gyvybinė energija. Vienišumas. „Aš" dramatiškas, svajotojas, jautrus, Drama
Kiplingas („Džiunglių
trapus, linkęs į melancholiją, švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių ilgesys, (herojinė
knyga“), V. Krėvė,
amžinybės garantijų stoka, troškimas kuo nors tikėti - nuolatinės ir poetinė
Vaižgantas, Vydūnas
Neoromantizma XIX a. pab. neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos problemos. Psichologizmas. drama,
(„Amžina ugnis“),
s - XX a. pr. Stiliaus bruožai misterijos,
J. Aistis, A. Miškinis,
Polinkis į tautosakinę tradiciją. Intymi pasakojimo tonacija. Lyrizmas, istorinė
Šatrijos Ragana,
dramatizmas. Psichologinės meilės atodangos. Spontaniškumas.Poetiškumas. tragedija),
B. Brazdžionis („Šiaurės
Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus, nuotaiką, ji poetizuojama. Išdailinta, grakšti lyrika.
pašvaistė“),S. Nėris.
poetinė kalba. Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas. Nutylėjimai, peršokimai.
Potekstė. Mažas dėmesys sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė pakraipa
(dramoje).