1. V.

Šekspyras - HAMLETAS
Pagrindiniam herojui Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla paveda
atkeršyti jo žudikui – dabartiniam karaliui Klaudijui. Hamletas apsimeta pamišusiu, idant išprovokuotų
Klaudijų išsiduoti. Vengdamas atskleisti savo siekius, jis atstumia Ofeliją. Galų gale jam pavyksta išprovokuoti
Klaudijų per Hamleto surengtą vaidinimą, kuriame vaidinama kaip Klaudijus nužudo jo tėvą ir suvilioja
motiną. Klaudijus išsiduoda. Šnekėdamasis su motina Hamletas išgirsta už kilimo besislepiantį Polonijų, mano,
kad ten karalius, bet sako – žiurkė, todėl nuduria. Herojų įsimylėjusi mergina išprotėja, o vėliau paskęsta.
Klaudijus išsiunčia Hamletą į kaimyninę šalį su laišku, pavedančiu įteikėją nužudyti, tačiau herojus atskleidžia
klastą ir netikėtai pasirodo dvare per Ofelijos laidotuves. Įvyksta konfliktas tarp jo ir Laerto  – mirusiosios
brolio ir Polonijaus sūnaus. Pasinaudodamas situacija, Klaudijus inspiruoja fechtavimo rungtynes tarp Hamleto
ir Laerto – pastarajam patikėta nuodais sutepta špaga. Herojai fechtuojasi, po pirmų smūgių susikeičia
ginklais ir abu lieka sužeisti. Laertas miršta pirmasis. Perpratęs sąmokslą, Hamletas be dvejonių nužudo
karalių. Taip pat miršta ir Hamleto motina – Danijos karalienė, išgėrusi taurę užnuodyto vyno, skirto
Hamletui.

2. J. T. Vaižgantas – DĖDIES IR DĖDIENĖS

Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka "Dėdės ir dėdienės", išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis
nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys
apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į
žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas
liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek
socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra
kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo,
dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė
ir Rapolas. Įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, jie sugeba jausti, stebėti ir suvokti save,
patirti aukščiausias būties akimirkas. Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų,
santykių ir papročių sekoje, natūraliai įsiliedami į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus veiksmus,
ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikšmina. Kūrinyje išlaikytas
vientisas pasakojimo ritmas: jis parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Žodis čia alsuoja gaivališkumu tikrumu,
nepaliestu literatūrinės stilizacijos. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų ir
individualizuoto psichologinio vyksmo. Kūrinyje daugiausia literatūrinio grožio, tobuliausiai, nuosekliausiai ir
šviesiausiai skleidžiasi Vaižganto pasaulėjauta.

3. Dž. Baironas – KAINAS

Gyvybės ir mirties, kūrimo ir griovimo, laimės ir pažinimo problemos Džordžo Bairono „Kaine“
Svarbiausias ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys – misterija „Kainas“, parašytas 1821m. Baironas šiam
kūriniui pasirinko biblinį siužetą: legendą apie Kainą ir Abelį. Rašytojas pavadino savo kūrinį misterija, kaip
buvo vadinamos biblinių siužetų viduramžių dramos, tačiau ši drama labai tolima viduramžių misterijoms ir
pačiai biblinei legendai. Rašytojas senam mitologiniam siužetui suteikia naują prasmę. Brolžudys, koks Kainas
vaizduojamas biblijoje, tampa maištininku, mąstytoju, norinčiu išsiaiškinti žmogaus būties prasmę, surasti
žmonijai kelius į laimę. Kūrinyje svarstomi svarbiausi žmonijos egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimai.
Pagrindiniams personažams būdingas ne tiek charakterių įvairumas ir psichologinis sudėtingumas, kiek
apibendrinanti jėga. Jie ne tiek realūs, gyvi žmonės, kiek tam tikrų idėjų įsikūnijimas. Siužetas ir išoriniai
įvykiai taip pat nevaidina svarbaus vaidmens. Svarbiausia – minties raida, idėjų susidūrimai ir konfliktai. Šios
dramos centre – Kaino paveikslas. Tai nerimstanti, ieškanti ir maištaujanti asmenybė. Nepasitenkinimas savo
padėtimi, suvokimas, kad pasaulyje tiek daug blogio, kelia Kaino protestą prieš tą, kuris sutvėrė pasaulį. Jau
pirmojoje scenoje, kur Adomas, Ieeva ir kiti šeimos nariai šlovina dievą, Kainas pareiškia: „Aš neturiu ko
melstis“. Jis nenori dėkoti visagaliui už tai, kad jis ir jo palikuonys per ištisas kartų kartas turės kentėti dėl to,
kad nusidėjo jo tėvai. Dar daugiau, toks žiaurumas jam atrodo nesuderinamas su tikėjimu į dievo gerumą. O
ir kiti dalykai jam atrodo prieštaringi ir nepaaiškinami. Kodėl „pažinimo vaisius“ buvo nuodėmės vaisius? Ir
apskritai: argi žinojimas – nuodėmė? Kodėl tada žmogus apdovanotas protu? Šie Kainui kylantys klausimai
bei abejonės neleidžia jam lenktis ir melstis visagaliui, kurio sutvertame pasaulyje tiek daug kančios ir
disharmonijos . Jis atmeta dievo teises tvarkyti žmogaus likimą, tuo paneigdamas pačią dievo esmę. Tokiu
būdu biblinis siužetas įgyja antireliginę prasmę.
Maištaudamas prieš dievą, reikalaujantį iš žmogaus paklusnumo, Kainas kartu protestuoja prieš kiekvieną
priespaudą ir tironiją, kuri varžo žmogų. Kainas norėtų, kad žmogus būtų savarankiškas, kad jam butų
atvertas kelias į žinojimą, kad jis galėtų išsiaiškinti gyvybės ir mirties prasmę. Todėl jis ir seka paskui
Liuciferį, žadantį jam daugiau nei dievas. Nors Liiuciferis fantastinis personažas, tačiau jam autorius suteikia
žmogiškų bruožų. Jis įvestas ne tam, kad suteiktų kūriniui paslaptingumo, o tam, kad dar labiau pabrėžtų
labai žmogišką kūrinio idėją. Liuciferis įkūnija žinojimo pradą, žmogaus proto didingumą. Jis yra sukaupęs
didžiulį žmonijos patyrimą ir tuo sužavi Kainą. Jis veda Kainą per visatos sferas, parodo, kad žemė yra tik
menka visatos dalis ir labai praplečia Kaino akiratį. Tačiau neapsigaukime Liuciferio dvilypiškumu:
Įkūnydamas laisvą ir nevaržomą jėgą, minties stiprybę, jis nenori padėti žmogui, nes jam nepažįstami meilės
ir užuojautos jausmai. Liuciferiui žinojimas reikalingas tam, kad galėtų valdyti, o ne tam, kad sukurtų
žmonėms laimę. Kainas tai supranta, todėl nenusilenkęs vienam viešpačiui, nevergaus ir niekam kitam.
Kainas nėra nėra savanaudis, jis moka nuoširdžiai mylėti. Baironas nuostabiai gražiai piešia jo meilę Adai ir jų
vaikams. Jis nenori matyti Ados verkiančios, savo vaikų kenčiančių, jis norėtų sukurti jiems ir visai žmonijai
gražų gyvenimą, tačiau nežino kaip. Tokiu būdu Kainas, kuris sielojasi ne vien dėl savo, o ir dėl kitų žmonių
likimo, skiriasi nuo ankstyvesnių visiškai užsidariusių Bairono herojų maištininkų. Kainas nuoširdžiai myli ir
savo brolį Abelį, tačiau jį erzina nuolankus Abelio paklusnumas neteisingam dievui. Šie abu paveikslai piešiami
tipiška romantine maniera, kaip griežta priešingybė vienas kitam. Jų priešiškumas ypač išryškėja aukojimo
scenoje. Abelis aukoja savo kaimenės ėriukus, o Kainas – vaisius. Abelis šlovina viešpatį klūpodamas, tuo
pabrėždamas savo menkumą: „Priimk iš savo tarno nuolankaus, Iš pirmojo piemens šiame pasauly Pirmų
bandų pirmagimius pirmuosius, Priimk šią auką menką ir niekingą. (Niekingą kaip ir viskas prieš tave!)“ Abelio
monologe skamba savęs pažeminimas ir viešpaties šlovinimas. O Kainas kalba stovėdamas, jo žodžiuose nėra
nusižeminimo, jis nieko nenori laimėti iš dievo keliaklupsčiaudamas, jis nori tik teisingo savo aukos
įvertinimo: „Tu, kuris plačiai Esi galybe savo pagarsėjęs, Jehova – žemėj, dievas -danguje, Kurio visų vardų ir
veikalų Mirtingam neįmanoma žinoti, Įrodyk mums, jog geras tu esi Ir patausok piktadarybes savo!“ Bet
pasirodo, kad dievui Abelio kruvina auka brangesnė už Kaino auką. Kainas tai laiko neteisybe, dar kartą
paliudijančia, jog dievas yra žiaurus ir trokšta kraujo. Kainas nori sunaikinti Abelio altorių, o kai Abelis bando
priešintis, Kainas jį nužudo. Kovodamas už gėrį ir teisingumą, jis įvykdo piktadarystę – pirmasis į pasaulį
atneša mirtį, kurios pats taip bijojo ir nekentė. Tačiau, kaip parodo Baironas, dėl to kaltas ne tiek Kainas, kiek
tasai, kuris paskleidė žemėje tironiją ir atvėrė kelius blogiui. Todėl tragiškas dramos finalas dar labiau
pabrėžia priespaudos ir smurto daromą žalą ir kartu išaukština maištininką, kuris nenori su tuo susitaikyti.
Pagrindinė „Kaino“ idėja – kaip surasti kelią, galintį nuvesti žmogų į gėrį ir laimę, kaip padaryti jį laisva
būtybe. Liuciferis tvirtina, kad laimė nesuderinama su žinojimu – stiprieji ir protingieji visada bus nepatenkinti
savo likimu, o Kainas tiki, kad žinojimas gali atverti kelią, į laimę, todėl jis stengiasi pažinti pasaulį,
prasiskverbti į gyvenimo paslaptis. Tiesa, Kaino svajonė apie laimės pasaulį neišsipildo, ir šioje dramoje
prieštaravimas tarp herojaus ir aplinkos lieka neįveiktas, tačiau „Kaine“ labiau negu kituose Bairono
veikaluose jaučiama galimybė jį nugalėti. Šios dramos herojus apdovanotas gilia meile žmonijai, jis gyvena ne
tik savo asmeniniais rūpesčiais – jį labai jaudina ir kitų žmonių skausmai, jis nori visiems gero. Kainas nori,
kad žmogus būtų savarankiškas, kad jam butų atvertas kelias į žinojimą, kad jis galėtų išsiaiškinti gyvybės ir
mirties prasmę, tačiau neranda būdo tam pasiekti.

4. M. Martinaitis - KUKUČIO BALADĖS

Pirmas variantas
„Kukučio baladės“ išleistos 1977 metais, papildytas leidimas - 1986.
Veikėjai: ryškiausias tautosakinis personažas - žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių“. Baladėse jungiami du
laikai - realus ir mito, tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią
išmintį - prisidengę kvailio kauke, personažai gali pasakyti tiesą. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės
kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys - tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir
kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas. Folkloro personažas - žemaitis
Kukutis yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir
išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo.
Temos: tėvynės tema
Vertybės: istorinė ir kultūrinė tautos savimonė
Antras variantas
Tai nedidelis M.Martinaičio rinkinys, išleistas 1977m. Kūriniai pavadinti baladėmis todėl, kad juose yra aiškus
siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali.
Pagrindinis personažas Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Jis savaip
suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais. Kukučio kilmės galima ieškoti žemaičių
tautosakoje, kurioje jis kaip humoristinis personažas. Be to, kartais ir pats žemaitis retkarčiais vadinamas
kukučiu. Martinaičio Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Autorius suvokia
Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose
pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią
ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.
Veikėją galime vadinti kvaileliu - išminčiumi. Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti perkeltinės
prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu. Ir visgi poeto eilėraščiuose
Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų. Šis moderniame pasaulyje nesusivokiantis, keistai
besielgiantis personažas įkūnija tam tikras rezistencijos prieš sovietinį režimą idėjas.
Šiame rinkinyje rasime ne tik paradoksą, bet ir ironiją (eil. „Ekranizuota kukučio idilė“), groteską(eil. Kukučio
senis su plienine yla“).
“Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.
Stilius ir forma
M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicionalisto, nei
eksperimentatoriaus etiketė. Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės
minties lyrikos tradicijas. Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų poeto bendraamžių
kūrybai.
Poetas savo gimimo metais ir kūryba įsiterpia tarp dviejų poetų kartų -1930 –ųjų metų gimimo J.
Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių J. Strielkūno, S.Gedos.
Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei
suteikusi jai savitą stilių. Vaizduojama žemdirbių kultūra ir pasaulis. Tautinės vertybės – Tėvynė, žemė,
motina, kalba, žodis.
M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi. Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją,
mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda,
melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija,
paprastumo siekiu ir primityvumo poetika.
M. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos. Orientuojamasi į epinę tradiciją.
Poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.
M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Eilėse
yra sielvarto ir liūdesio, pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos. Poezijoje nėra ribos tarp to, kas
asmeniška ir kas bendra. Kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, deformuota, tačiau sąmoninga.
M. Martinaičiui yra itin būdinga netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. M.Martinaitis labai plačiai įteisino netikslų
rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje.
Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Šio poeto
kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine
logika.
Eilėraščių tipai
1. Lyrinis; jis reiškiamas: elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta nuotaika ar jausmas (eil. „Nakties motulė„,
„Sugalvok man vakarą su žiburiu“, „Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu…„); sonetu, kuriam
būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma („Atminčių“ ciklas);
2. Epinis; jis reiškiamas balade, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė („Kukučio baladės„).

5. M. Ivaškevičius – MADAGASKARAS
Ketvirtoji vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“
gerai pažįstama ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos bei užsienio žiūrovams – iš Vilniaus mažojo teatro
spektaklio, jau spėjusio tapti klasika.
Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio
Lietuvos istorijos asmenybių.  Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir
paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos
situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į
save ir pasaulį.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ją premijavo kaip kūrybiškiausią 2004-ųjų metų knygą.
2-oji knygos "Madagaskaras" laida. 
"Pagauti entuziazmo, klausomės didžiojo XXI a. Šiaurės tradicijos bei lenkų avangardo aido šio teksto
puslapiuose ir prisimename tokius autorius kaip Pirandello, Giraudoux, Brechtas ir Tolleris! Ir svajojame apie
tokį autorių, kuris, kaip Ivaškevičius, sugebėtų papasakoti mums apie mūsų praeitį - mūsų svajones, iliuzijas,
mūsų vakarykštį kvailumą - su tokia pat įžvalga ir sąmoju, su kuriais šis autorius pasakoja apie tarpukario
lietuvių kultūrą."
Geffredo Fofi, eseistas, teatro, kino ir literatūros kritikas, Italija
"Pjesėje girdisi tiek daug tradicijų ir stilių, kad neišsilavinusiam žmogui nesunku tarp jų pasiklysti, o
išsilavinusiam - suklysti. Čia ir absurdo teatro rytų-europietiškoji atmaina (greičiau Mrožekas nei Beckettas),
ir socialinė satyra, ir poetinė tolimųjų simbolizmo laikų drama.
Bet svarbiausia "Madagaskare" - laisvė, laužanti ir interpretuojanti visas su Lietuva susijusias klišes. Tokią
teatrinę laisvamanybę vargu ar galėtų sau leisti didelė šalis."
Marina Davydova, teatro kritikė, Rusija

6. Mikalojus Daukša „Postilė“

 Reikšmingiausias šios lenkiškai parašytos knygos tekstas yra „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šią prakalbą
galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai net ir vėlesniais
amžiais neprarado aktualumo. Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybę
ir smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu.
„Prakalba“- vienas svarbiausių tautinės savimonės dokumentų mūsų kultūroje.

7. M. Husovianas – giesmė apie stumbrą

1523m. išleista lotynų kalba parašyta "Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" (De statura
feritate ac venatione bisontis carmen) - tai pirmas didesnis grožinės literatūros kūrinys apie Lietuvą. Poemoje
plačiai pavaizduota istorinė Lietuva, jos gamta. "Giesmėje..." nesiribojama pasakojimu apie stumbrą, girias ir
medžioklę, joje apžvelgiami ir platesni Lietuvos gyvenimo įvykiai, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Tai
humanistinis pasaulietiška tema parašytas kūrinys. Jame propaguojama humanistinė etika, humanistinės
pažiūros į žmonių tarpusavio santykius.
M.Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak
autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto
laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias
pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek
paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir
plastiški.
Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas
aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais.
Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be
kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios.
Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių
intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus.

8. Šatrijos Ragana ,,Sename dvare”

Apysakos “Sename dvare” pagrindinė veikėja-mamatė, dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų
globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji turi menišką sielą: muzika- jos gyvenimo dalis,
jos sielos pasaulis.
Mamatė- namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti pianinu,
jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Vos pradėjus skambinti pianinu , ja nuolatos kas
nors sutrukdo, tai vaikai, tai tėvelis kokiu ūkio klausimu, tai virėja norėdama pasitarti. . . Tačiau mamatė
niekuomet ant nieko nepyksta , ji pernelyg atlaidi ir supranta , tai jog yra daug svarbesnių dalykų nei
malonumai , ar norai, tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja , kaip būtų gera pamatyti ir išgirsti tuos garsiuosius
Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų. Tai mamatės
galbūt net ir svajonė , tačiau ji niekuomet negalėtų pati sau daugiau skirti , nei kitiems.
Mamatė rūpestinga, bei mylinti vaikus. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori , jog
jos vaikai užaugtų geri, bei nebūtų tokie kaip daugelis-nerūpestingi, negerbiantys suaugusiųjų, niekuo
nesidomintys. Maria ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis , bei jų poelgius. Dėl to
vaikai taip pat myli savo mamą, bei nenori sukelti jai skausmo. Mamatė labai gerbia savo vyrą ir supranta,
jog vyras turi būti šeimos galva. Šeimoje juodu pasiskirstę savas pareigas. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio
klausimais, o mamatė – namų židinio šiluma, vaikų gerove.
Aplinkiniai gerbia mamatę už jos didelius nuopelnus , gerą širdį, rūpestingumą, bei nuoširdumą.
Mamatė nors ir užauklėta lenkų kalba, tačiau myli lietuvių kalbą. Jos nuomone , lietuvių kalba tokia senutė ,
amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose , rodos, girdi šventą girių ošimą, jaučia kvapą šventų žolių,
deginamų dievams amžinoje ugnyje. Mamatė myli dainas, pilnas poezijos , ašarų, ilgesio. Ji norėtų , kad bent
jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Dėl to ji stengiasi , kad vaikai kuo daugiau girdėtų , mokėtų
dainuotų žemaitiškas dainas, pasakas, padavimus. Mamatė mano, jog jei žmogus nepasisavins visa tai,
būdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis. Todėl reikėtų vaikus iš pat mažens mokyti, kad
gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė.
Vis dėlto mamatė pernelyg rūpestinga ir atlaidi šiame apgaulių pilname pasaulyje.
9. A. Baranauskas – Anykščių šilelis
A. Baranauskas tai – dabartimi nusivylęs, vis atsigręžiantis į praeitį poetas romantikas. Kalnai kelmuoti
pakalnės nuplikę -tai turbūt tie žodžiai , kur ir geriausiai gali apibudinti poeto nusivylimą dabartimi. Taip
gražiai vaizduojantis gamtą poetas nori išryškinti meilę savajai gimtinei, jos grožiui.
Augalų pasaulį autorius aprašo labai vaizdingai, kūrinyje daug epitetų kurie poemą puošia vaizdingumu,
išraiškingumu. Labai smulkiai aprašoma augalų išdėstymo tvarka, nuo pačių mažiausių (minkštučių
samanų)iki aukščiausių (medžių). Poemoje A. Baranauskas grožisi mišku, kuris nenuniokotas, kuriame visur
žalia ir knibždėte knibžda įvairiausių miško gyventojų. Galima išgirsti negirdėtų garsų, nė karto neužuostų
kvapų.
Kvapų pasaulį Baranauskas aprašo labai vaizdingai VARTODAMAS EPITETUS IR PALYGINIMUS. Kvapų
pasaulyje aprašomi subtilūs kvapai, tokie, kurios sunku užuosti ir atskirti. :medžių žiedų, raudonų dobilų,
skruzdėlyno. Visus miško kvapus poetas lygina su pačiais brangiausiais pasaulio kvepalais.
Negalima nepaminėti, kaip išraiškingai Antanas Baranauskas apibūdina miško garsų įvairovę. Garsų
aprašymas prasideda nuo vidurnakčio tylos, pamažu sukruta lapelis, nukrenta rasos lašelis ir taip palaipsniui
garsų vis daugėja, atbunda visas miškas. POETAS ŠIOJE POEMOS DALYJE VARTOJA ONAMETOPĖJAS, KURIOS
KURIOS PABRĖŽIA MIŠKO GARSŲ GAUSĄ IR įvairovę.
Poeto Antano Baranausko kūrinyje Anykščių šilelis miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis
veikėjas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę.
Anykščių šilelis – tai tikras mūsų poezijos perlas, be jo ir mūsų nebūtų buvę taip pasakė Maironis ir jis buvo
teisus, juk Antanas Baranauskas savo poemoje norėjo parodyti ne tik gamtos grožį , bet ir tai, kad lietuvių
kalba graži , vaizdinga, kad ja galima sukurti pačius gražiausius kūrinius. Mums ši poema svarbi tuo kad
autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija.

10. V. Krėvė – Skirgaila

Drama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines
problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su
aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja
prie šekspyriškojo tragizmo esmės.
V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino,
kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau
daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę
sujungia charakteris.
Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas
savimi – paniška pralaimėjimo baime.
V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs
Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.
Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų
ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti
pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus
abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet
nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas
jo savigriovos procesas.
Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri
jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už
vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių
(I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė:
poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai,
valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.
Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne
šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų
pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos
ir žudynių priedanga
Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:
1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai
ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi
Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti
Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo
pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir
Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį
Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją
pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.
Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio
herojaus vertinimo prieštaringumą.

11. J. Biliūnas – Liūdna pasaka

J.Biliūnas – žymus XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojas. Gimė jis berods, kad 1879 m. Jis rašė poemas,
eilėraščius, apysakas ir dar daug kitokio tipo žanrų kūrinius. Beje, vieną iš jo apysakų, ištrauką bandysiu
interpretuoti.
Apysaka “Liūdna pasaka” buvo parašyta 1907m. likus keliems mėnesiams iki autoriaus mirties. Kiek žinau,
Jonas sunkiai sirgo, gulėjo lovoje, jo žmona rašė šią apysaką, kurią jai pasakojo jos vyras.
Šis kūrinys man įdomus, net pačiam keista, kad perskaičiau netrumpą ištrauką. “Liūdna pasaka” – graudu,
skaudus kūrinys . Aišku, skaitant neskauda, bet pasidaro gaila, pagalvoji apie praeitį, koks sunkus kai
kuriems buvo gyvenimas Rusijos priklausomybėje. Žmones trėmė į Sibirą, bet tik tuos, kurie buvo turtingi.
Atimdavo žemes. Iš vargšų nieko neatimdavo, nes jie nieko ir neturėdavo. Panašiai nutiko vienai šeimai, apie
kurią norėčiau papasakoti.
Gyveno graži. Dora, laiminga šeima, bet jie vaikų neturėjo. Tačiau buvo laimingi, mylėjo jie vienas kitą. Tai
buvo Petras ir Juozapota. Gyveno sunkiai, dirbo bajorams. Savo žemių neturėjo arba labai mažai turėjo. Dėl
tam tikrų priežasčių, Petras žuvo, Juozapota išprotėjo. Taip ji viena ir gyveno po kaimą vaikštinėdama, maisto
prašinėdama. Visi jai duodavo, žinodavo, kad gera ji. Kažkur prie ežero, prie pušyno buvo sodyba. Ten
atvažiavo pailsėti džiova sirgęs žmogus. Juozapota kartą ir pas tą ligoniuką užklydo. Žmogus gulėjo
pakabinamoje lovoje, kuri buvo pakabinta tarp dviejų pušų. Jis, sunkiai atėjęs, dar sunkiau orą gaudydamas,
ramiai, giliai kvėpavo. Ir išgirdo duslų, skausmo pervertą veidą, kuris besiilsintį žmogų įkyrėjo visą vasarą.
Žmogus, pamatęs senutę turbūt mirtinai persigandęs pagalvojo, kad gal giltinė atėjo jo pasiimti. Tik vietoje
dalgio turėjo lazdelę. Žmogus šnekino senolę, tačiau ji nešnekėjo su juo. O kasdien visada pasakydavo savo
monologą, žiūrėjo tarsi stiklinėmis akimis, ir nueidavo tarsi koks vaiduoklis.
Laiko trūkumo sumetimais, baigiu.
Pagrindinė tema – Juozapotos ir Petro Banių liūdna gyvenimo istorija.